Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-28 · Administracinė byla Nr. I-2943-428/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-09-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-28
Bylos Nr.
I-2943-428/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00592-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie LR TM
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2943-428/2015Proceso Nr. 3-62-3-00592-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,

į teismo posėdį neatvykus pareiškėjui A. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Kybartų pataisos namų atstovui,

rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. R. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 6‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde (b.l. 4-6) pareiškėjas nurodė, jog nuo 2014 m. lapkričio 17 d. Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN), dėl paskirtos nuobaudos, 6 mėnesius bausmę atlikinėjo drausmės grupėje, kameroje Nr. 130, orumą žeminančiomis sąlygomis. Minėtoje kameroje jam nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, buvo prastas dieninis apšvietimas bei kameroje iš viso nebuvo ventiliacijos. Nurodė, jog kameroje suimtieji rūkė, kadangi kamera rūkančiųjų. Pareiškėjas skundėsi dėl kiemelių dydžio, nurodė, jog kiemeliai per maži, kad 6 asmenys vienu metu galėtų vaikščioti ar sportuoti. Tai sukėlė pareiškėjui nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas vertina 6‘000 Eur, prašo priteisti patirtos žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Kybartų pataisos namai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 11-14) nurodė, jog pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, kadangi jam buvo skirta nuobauda. Sutinka, kad tam tikrais laikotarpiai 130 drausmės grupės kameroje, pareiškėjui, buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat sutinka, jog drausmės grupės kameros Nr. 130 natūralus apšvietimas neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Tam, kad natūralus apšvietimas atitiktų teisės aktų reikalavimus, būtina iškirsti didesnius langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcija, todėl šiuo metu galiojanti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas natūraliai kalinimo įstaigų apšvietai Kybartų PN netaikomas. Kamera yra ventiliuojama per langus. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, atsakovas nurodė, jog pareiškėjas yra rūkantis ir buvo išreiškęs pageidavimą būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Prašė paraiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skunde pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų drausmės grupės kameroje Nr. 130.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas nurodė jog prašoma priteisti žala jam kilo nuo 2014 m. lapkričio 17 d. kai buvo paskirtas 6 mėnesiais į drausmės grupės kamerą Nr. 130. Taigi bylos nagrinėjimui aktualus laikotarpis yra nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gegužės 17 d.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjui buvo skirta nuobauda – perkelti pareiškėją iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams (b.l. 21).

Dėl drausmės grupės kameroje Nr. 130 pareiškėjui tekusios ploto normos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 2. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Byloje nustatyta, jog tam tikrais laikotarpiais, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN drausmės grupės kameroje Nr. 130 laikotarpiais: nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. vasario 4 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 20 d. ir nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 25 d. nebuvo užtikrina teisė į minimalią ploto normą. Viso 28 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta, vienam asmeniui tenkanti, teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma (b.l. 20).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog aukščiau nurodytais laikotarpiais buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog drausmės kameroje Nr. 130 buvo prastas dienos apšvietimas, bei patalpoje nebuvo ventiliacijos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintų higienos reikalavimų neužtikrinimu, t.y. kameroje buvusio netinkamo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad 2014 m. balandžio 11 d. atlikus drausmės grupės patalpos Nr. 130 natūralaus apšvietimo matavimus, nustatytas natūralios apšvietos koeficientas neatitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimų (b.l. 17, 47). Aplinkybės, kad natūrali ginčo patalpų apšvieta neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 p. reikalavimų, neginčija ir atsakovo atstovas, tačiau nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 22 p. nustatyto natūralios apšvietos koeficiento užtikrinimui būtina padidinti gyvenamųjų patalpų langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Kaip jau buvo nurodyta, Kybartų PN pastatų pripažinimo tinkamais naudoti metu galiojo Higienos norma HN 76:1999, todėl pripažįstant pastatus tinkamais naudoti (2005-2006 m.) buvo vadovaujamasi joje įtvirtintais reikalavimais (b.l. 36-41). Kybartų PN nebuvo rekonstruoti, tai patvirtina, byloje esanti pataisos namų direktoriaus pažyma (b.l. 18). Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.), todėl nustatytas mažesnis dieninės apšvietos koeficientas drausmės grupės kameroje Nr. 130 nelaikomas pažeidimu. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl dieninės apšvietos normos neužtikrinimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Kybartų pataisos namai nurodė, kad kameroje Nr. 130 veikia elektrinė ištraukiamoji ventiliacijos sistema, be to yra galima ir natūrali ventiliacija, kadangi kameroje esantis langas yra pritaikytas vėdinimui. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti 2006 m., laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pataisos namai buvo priimti ir pripažinti naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, tai suteikia pagrindą išvadai, kad kamerų ventiliacija ginčo laikotarpiu atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštaravo sveikatai saugiai gyvenamajai aplinkai. Kadangi drausmės grupės kamera Nr. 130 pritaikyta vėdinimui tiek dirbtiniu mechaniniu bei natūraliu būdu per langus, teismo vertinimu atsakovas veikė tinkamai, užtikrindamas drausmės kameroje Nr. 130 tinkamą ventiliaciją. Pastebėtina, jog kamera Nr. 130 rūkančiųjų kamera, todėl, pačių kameroje esančių suimtųjų pasirinkimu, joje buvusi vedinimo sistema galėjo jų netenkinti, tačiau tai nesudaro pagrindo nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelių.

Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą reglamentuoja BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti (BVK 146 str. 2 d.). BVK 145 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Akcentuotina tai, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Pareiškėjas nepatenka į asmenų, kuriems gali būti suteikiami du pasivaikščiojimai gryname ore per dieną, ratą, todėl sudarydamas pareiškėjui galimybę kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, atsakovas teisės aktų nepažeidė. Pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas pasivaikščiojimo laiko prailginimas yra skatinamoji priemonė, kuria tik pavyzdingai elgdamasis pareiškėjas gali būti paskatintas.

Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau, kaip vieną valandą per dieną kartu su kameroje esančiais asmenimis, .t.y. daugiausiai kiemelyje pareiškėjas yra vaikščiojęs šešiese, kadangi, asmeniui pasivaikščiojimų kiemelyje metu, tenkančios ploto normos nereglamentuoja bausmių vykdymo kodeksas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl per mažo ploto pasivaikščiojimų kiemelyje, atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pripažįstama, jog asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HM 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą.

Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo, dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t.y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs valią gyventi su nerūkančiais asmenimis, ar bent būtų teismui nurodęs skunde jog yra nerūkantis. Tokiu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, būtų galima teigti apie pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Tačiau, skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog drausmės kameroje Nr. 130 rūkoma, aplinkybių ar pats yra rūkantis ir ar dėl to kilo jam kokia žala. Atsakovas pateikė į bylą duomenis, jog pareiškėjas yra išreiškęs valią gyventi su rūkančiais asmenimis, kadangi pats yra rūkantis. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo negali būti vertinami, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ko pasėkoje jis galėjo patirti neturtinę žalą. Iš skundo konteksto matyti, jog pareiškėjas kildina žalą dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių, be to nedetalizuoja ar pats yra rūkantis, kokia žala jam dėl to kilo, o tik deklaratyviai nurodė jog minėta kamera yra rūkančiųjų, todėl pareiškėjo argumentai, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, atmestini, kaip nepagrįsti.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Kybartų PN 28 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Kybartų PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu ne kartą yra kreipęsis į medikus dėl kaulų laužymo, raumenų skausmo, silpnumo, nemigos (A. R. asmens sveikatos istorija), tačiau šie negalavimai sąlygoti abstinencinės būklės, o ne tiesiogiai įtakoti netinkamų laikymo sąlygų Kybartų PN.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, t.y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas mažesniame nei teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyveno 28 paras, teismas pastebi, kad ploto norma buvo pažeista nežymiai, tik 0,06 kv.m., tačiau teismo vertinimu nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į drausmės grupės kamerą Nr. 130 buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio – t.y. dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 5 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Medvedevienė