- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-13
- Bylos Nr.
- A-180-948-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- K. F., M. P., J. V., A. V. D., A. C., L. V.
- Trečiasis asmuo
- J. V., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. F. , M. P. , J. V. , A. V. D., A. C. , L. V. prašymą, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, J. V. , dėl termino pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į K. V. , gim. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią Šventosios kaime (dabar Palangos miestas) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti. Pareiškėjai paaiškino, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. asmeninės nuosavybės teise valdytą 38 ha žemės sklypą kreipėsi laiku – 1991 metais, tačiau į šį žemės plotą nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, nes 2004 metų sausio mėnesį paaiškėjo, kad J. V. valdė tik 15,31 ha dydžio žemės sklypą rėžyje Nr. 271; kitą žemės dalį rėžiuose Nr. 265, Nr. 272, Nr. 285 valdė jo žmona K. V. . Šios aplinkybės nežinant, prašymas grąžinti šios savininkės valdytą žemę nebuvo paduotas. Pareiškėjai teigė, kad tokį prašymą būtų pateikę, jei žemės planuose, kurie buvo Palangos miesto žemėtvarkos tarnyboje, prie žemės sklypų numerių būtų nurodytos buvusių žemės savininkų pavardės. Mano, kad išvardintos termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, kadangi jie dėl dokumentų stokos iki 2004 m. sausio mėnesio nežinojo, jog turi teisę atkurti nuosavybės teises ne tik į J. V. , bet ir į K. V. valdytą žemę. Pažymėjo, kad, 1991 metais pateikdami prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. žemę, rėmėsi jiems žinoma aplinkybe, kad 1949 metais, kai kūrėsi kolūkis ,,Pajūris“ ir dalis J. V. šeimos buvo ištremta į Sibirą, nacionalizuotas savininko J. V. 38 ha dydžio žemės sklypas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija nesutiko su pareiškėjų reikalavimais. Teigė, kad nenustatyta svarbių priežasčių, pavyzdžiui – liga, senatvė, neraštingumas – dėl kurių praleistas terminas paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybes teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams.
Tretysis suinteresuotas asmuo J. V. pareiškėjų prašymą prašė atmesti, nes pareiškėjai nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį K. V. nekilnojamąjį turtą ir dokumentams paduoti. Ji (J. V. ) mananti, kad pareiškėjai turėjo realias galimybes tuo pasinaudoti, nes terminai prašymams paduoti buvo pratęsiami kelis kartus. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjai skunde mini pavardę ,,V.“, o jos (trečiojo suinteresuoto asmens) vyro motinos pavardė buvusi V.. Tai skirtingi asmenys, ne giminės.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas pareiškėjų prašymą patenkino – atnaujino terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į K. V. išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusius žemės savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti.
Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad pareiškėjai 1991 metais kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. valdytą žemės sklypą. 2004 m. kovo 10 d. archyvo pažymėjime Nr. R4-1393, adresuotame pareiškėjai K. F. , nurodoma, jog Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, ,,Kretingos apskrities Palangos ir Darbėnų valsčių Šventosios ir Būtingės kaimų dalies ir Pašvenčio kaimo žemės faktinio valdymo apmatavimo“ byloje, yra ,,Žemės faktinio valdymo plotų pareiškimo“ 1940 m. birželio 3 d. protokolas, kuriame įrašyta faktiškoji žemės valdytoja K. V. , valdžiusi Palangos valsčiuje, Šventosios kaime ir miestelyje 8,98 ha žemės sklypą (b. l. 7-9). Pažymėjimo gavimo laikas, teismo nuomone, laikytinas pareiškėjos K. F. oficialiu sužinojimo apie K. V. faktiškai valdytą žemę momentu. Kiti pareiškėjai šią aplinkybę sužinojo iš K. F. . Teismas padarė išvadą, kad nesant duomenų, jog apie K. V. priklausiusią žemę pareiškėjai žinojo anksčiau, nuo minėto pažymėjimo gavimo momento pareiškėjai galėjo pradėti įgyvendinti savo teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tam trukdė tuo metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 10 straipsnio 1 bei 4 dalyje įtvirtinti naikinamieji terminai. 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusi nauja minėto įstatymo 10 straipsnio redakcija nustatė galimybę atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti, jeigu jie praleisti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (10 str. 1 ir 4 d.). Pareiškėjai prašymą dėl termino atnaujinimo Palangos miesto apylinkės teismui padavė 2005 m. liepos 25 d. (b.l. 2). Kadangi termino, per kurį turėtų būti realizuota teisė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti minėtus terminus, įstatymų leidėjas nenustatė, pirmosios instancijos teismas apsiribojo klausimo, ar prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantys dokumentai iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepaduoti dėl svarbių priežasčių. Įvertinęs momentą, kada pareiškėjai sužinojo apie galimybę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teismas prašymą dėl terminų atnaujinimo tenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad prašymas tenkinamas ir dėl to, jog iškilę neaiškumai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams ir A. V. , kurio teisių perėmėja yra J. V. , galės būti pašalinti viešojo administravimo subjektui, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, atliekant jai įstatymų priskirtas funkcijas nuosavybės atkūrimo srityje, o tai įmanoma tik teigiamai išsprendus pareiškėjų prašymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo J. V. prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjų prašymą atmesti. Mano, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neištyrė su nagrinėjamu klausimu susijusių faktinių aplinkybių, padarė prieštaringas išvadas, nukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vienodos teismų praktikos. Nurodo, kad teismo išvada, jog 2004 m. kovo 10 d., kada pareiškėja K. F. gavo archyvo pažymėjimą, laikytina oficialiu sužinojimo apie K. V. faktiškai valdytą žemę momentu, yra neteisinga ir prieštarauja bylos aplinkybėms. Patys pareiškėjai skunde pripažino, kad jie apie K. V. turėtą žemę sužinojo pirma negu buvo gautas archyvo pažymėjimas, t. y. 2004 metų sausio mėnesį, nors ir nenurodė, kokiu būdu. Teismas plačiau šio pareiškėjų teiginio netyrė, todėl tikslus pareiškėjų sužinojimo apie K. V. valdytą žemę momentas liko nenustatytas. Apeliantė teigia, kad pareiškėjai apie K. V. turėtą žemę žinojo seniai, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kol buvo gyvas jos vyras A. V. , nes jis žinojo visas nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybes. Žemės atkūrimo procesas truko daugiau kaip dešimt metų, pareiškėjai šiame procese dalyvavo, todėl jiems buvo žinoma nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, tačiau, 2002-2003 metais matuojant sklypus ir atkuriant nuosavybės teisės į žemę A. V. , jie niekur nesikreipė. Pažymi, kad iš Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus gautos aplikacijos matyti, kad šalia J. V. priklausiusios žemės yra nurodyta K. V. priklausiusi žemė. Teismui pareiškėjai šios aplikacijos nepateikė. Teismas taip pat nesiaiškino, kada ši aplikacija buvo gauta (ją mini pareiškėjai pareiškime), iš kur gauta, ar ji buvo žinoma pareiškėjams. Aplinkybę, kad pareiškėjai negalėjo nežinoti apie K. V. turėtą žemę, patvirtina 1992 m. spalio 1 d. E. F. , tuo metu gyvenusio Kazachstano Respublikoje, pareiškimas, kuriame jis, mirus jo motinai K. F. , V. prašo spręsti nuosavybės atkūrimo klausimą į jo senelės K. V. turėtą žemę Palangoje (ši aplinkybė minima ir Nacionalinės žemės tarnybos 2004 m. rugsėjo 21 d. rašte). E. F. yra J. V. ir K. V. anūkas, pareiškėjų giminaitis. Neaišku, kaip pareiškėjai, o ypač K. F. , būdama K. V. dukra, nežinojo apie savo mamos (senelės) turėtą žemę. Apeliantė pabrėžia, kad jos atstovas prašė teismą išreikalauti J. V. bei B. M. nuosavybės teisės atkūrimo bylas, norėdamas išsiaiškinti, kaip vyko nuosavybės teisių atkūrimas J. V. , kada paaiškėjo K. V. žemės turėjimo faktas, ar tikrai pareiškėjai tai sužinojo tik 2004 metų sausio mėnesį, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A4-1636-2005 nurodė, kad bylai reikšmingos aplinkybės turi būti grindžiamos tik įrodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje, apeliantės nuomone, teismas sprendimą grindė vien prielaidomis. Administracinėje byloje Nr. A8-1693-05 Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios sudaro objektyvias kliūtis asmenims laiku atlikti procedūrinius veiksmus, t.y. liga, kuri suvaržo fizinių ar protinių veiksmų galimybę, komandiruotė, artimų šeimos narių ar giminės mirtis ir pan. Šioje byloje pareiškėjai tokių objektyvių kliūčių nenurodė, vėlesnis tam tikrų aplinkybių sužinojimas yra subjektyvaus pobūdžio, nes jokių kliūčių daugiau nei dešimt metų domėtis savo tėvų ar senelių turėta žeme ir kreiptis į archyvus nebuvo. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad įstatymas nenumato termino, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui ir dokumentams paduoti atnaujinimo. Nurodo, kad nuosavybės atkūrimo procesas nėra neterminuotas ir amžinas. Esant priešingai teismo išvadai, sudaroma prielaida nuosavybės atkūrimo procesą tęsti neribotą laiką ir įstatyme numatytas laikas, per kurį turėjo būti užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, netenka prasmės. Pareiškėjai nuo atitinkamo fakto sužinojimo momento pusantrų metų delsė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apeliantė, vertindama Civilinio proceso kodekso 368 straipsnio l dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio nuostatas dėl termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo byloje, mano, kad trijų mėnesių terminas laikytinas protingu tinkamai pasiruošti bylai ir realizuoti savo teisę. Šioje byloje, nustatant aplinkybę, ar asmuo kreipėsi per protingą terminą, teismas turėtų taikyti įvardintų įstatymų analogiją. Be to, apeliantės įsitikinimu, iki 2004 m. spalio 26 d., kai įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio redakcija, klausimą dėl termino atnaujinimo buvo galima išspręsti Civilinio proceso kodekso XXXVIII skyriaus nustatyta tvarka. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjai nepateikė K. V. J. V. turėtos žemės nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Be to, nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra tik termino atnaujinimas, šio klausimo negalima išspręsti nežinant, ar asmeniui priklauso subjektinė teisė. Neteisėta tokia situacija, kai iš pradžių atnaujinamas terminas dokumentams paduoti, o po to bandoma įrodinėti, ar teisė atkurti nuosavybės teises priklauso apskritai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjai prašo jo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Nurodo, kad pareiškėjai skunde teigė, jog 2004 sausio mėnesį sužinojo ne apie K. V. valdytą žemę, o tai, kad J. V. valdytos žemės plotas buvo ne 38 ha, kaip manė pareiškėjai, o 15,31 ha. Paaiškėjus šiai aplinkybei, buvo pradėta ieškoti informacijos, paaiškinančios žemės sklypo sumažėjimo priežastis, todėl 2004 m. kovo 10 d. iš Lietuvos centrinio archyvo pažymėjimo Nr. R4 - 1393 sužinojo, kad likusią sklypo dalį valdė K. V. . Pareiškėjai teigia, kad apie apeliantės skunde minimą iš Palangos miesto žemėtvarkos gautą eksplikaciją jiems 2004 sausio mėnesį žodžiu užsiminė Palangos miesto žemėtvarkos specialistai, informuodami, kad J. V. valdytos žemės plotas buvo ne 38 ha, o 15,31 ha, o kita žemės sklypo dalis trijuose rėžiuose Nr. 265, Nr. 272, Nr. 285 buvo užrašyta K. V. vardu, tačiau minėto dokumento pareiškėjai negavo. Dėl apeliantės minimo E. F. 1992 m. spalio 1 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į jo senelės K. V. turėtą žemę Palangoje pareiškėjai nurodo, kad neaišku, kaip Kazachstano Respublikoje gyvenančio asmens, nebendraujančio su pareiškėjais, sužinojimas apie K. V. turėtą žemę, gali būti siejamas su momentu, kada apie K. V. priklausiusią žemę sužinojo pareiškėjai. Pareiškėjai pažymi, kad, remdamiesi aplinkybe, jog kai 1949 m. kūrėsi kolūkis ,,Pajūris“ ir dalis J. V. šeimos išvežta į tremtį Sibire, buvo nacionalizuotas apie 38 ha dydžio žemės sklypas, ir pareiškėjai buvo įsitikinę, kad visas žemės sklypas priklausė J. V. . Be to, nelogiška manyti, kad žinodami, jog dalis žemės priklausė K. V. , pareiškėjai, pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises į J. V. priklausiusią žemę, nebūtų pateikę analogiškų prašymų dėl K. V. priklausiusios nuosavybės grąžinimo, ir taip susikūrę sau teisiškai nepalankią situaciją. Byloje nustatyta, kad dar 1991 m. pareiškėjai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į J. V. valdytą žemės sklypą, o tai įrodo, kad pareiškėjai buvo rūpestingi ir apdairūs įgyvendindami savo teises. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjai terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjai taip pat teigia, kad nepagrįsta apeliantės nuomonė, jog prašymui dėl termino atnaujinimo pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams turėtų būti nustatytas trijų mėnesių terminas, kadangi būtent per tokį laiko tarpą, skaičiuojant nuo sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, pagal Civilinio proceso kodekso 386 straipsnio 1 dalį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 dalį gali būti paduodami prašymai dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjų nuomone, proceso atnaujinimas ir termino atnaujinimas bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra iš esmės skirtingi institutai, ir įstatymo analogija čia negalima. Šiuo atveju būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 5 d.). Vertinant, ar pareiškėjai prašymą dėl termino atnaujinimo pateikė per protingą laiko tarpą, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjai yra senyvo amžiaus, jų yra ne vienas, o šeši, dėl ko nebuvo paprasta surasti vieningą ginčo sprendimo būdą. Nepagrįstas, pareiškėjų nuomone, apeliantės teiginys, kad pareiškėjai nepateikė K. V. J. V. turėtos žemės nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Nurodo, kad šie dokumentai yra 2004 m. kovo 10 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr.4-1393 ir prie jo pridėti dokumentai, kurie teismui pateikti. Pareiškėjai pažymi, kad faktą, ar asmeniui priklauso subjektinė teisė, šiuo atveju nuosavybės teisė, ar asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, gali nuspręsti tik kompetentinga Vyriausybės įgaliota institucija – apskrities viršininko administracija (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 17, 18 str.). Termino atnaujinimas ir reikalingas tam, kad kompetentinga institucija, pareiškėjams pateikus dokumentus, nuspręstų, ar atkurti nuosavybės teises, ar ne. Apeliacinio skundo teiginys, kad termino atnaujinimo klausimo negalima išspręsti, nežinant ar asmeniui priklauso subjektinė teisė – nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos K. F. atstovas prašė atmesti apeliacinį skundą. Paaiškino, kad tik 2004 metais iš žemėtvarkininkų sužinojo apie tai, kad dalį J. V. žemės, į kurią paduotas prašymas atkurti nuosavybės teises, valdė K. V. . Tokia informacija buvo suteikta tik žodžiu, raštiškai jos negavo. Siekdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį, kreipėsi į archyvą. Anksčiau tokios būtinybės nebuvo, nes žemėtvarkos tarnyboje buvo teigiama, kad dokumentų apie J. V. valdytą 38 ha žemės sklypą pakanka,nes tiek jo nuosavybės buvo nacionalizuota.
Apeliacinės instancijos teismas išreikalavo iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. nuosavybės teise valdytą žemę atkūrimo bylos kopiją ir ją ištyrė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (ABTĮ 57, 81, 86 str.).
Ginčo esmė – praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių į K. V. J. V. valdytą žemę ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti atnaujinimo pagrįstumas. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingais laikotarpiais reguliavo skirtingi teisės aktai: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojęs 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojęs iki 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“, ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku paduoti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo“) buvo pratęsiami, sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuotieji asmenys turėjo juos (terminus) žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau, nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju, jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 10 str., įsigaliojusio nuo 2004 m. spalio 26 d., redakcija). Po šio įstatymo pakeitimo terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti išliko tie patys – 2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (tokiais laikomi asmenys, atitinkantys Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. reikalavimus), prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – pateikti dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiems asmenims nerealizavus minėtos galimybės per įstatymo nustatytus terminus dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija teigia, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tik tokios priežastys, kurios buvo nulemtos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nežinojimas apie savininko turėtą žemę ar kitas reikšmingas aplinkybes, gali būti pripažintas svarbia priežastimi, tačiau tik tada, jei tam turėjo įtakos ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliūtys), realiai trukdžiusios pareiškėjui žinoti apie tokį nekilnojamąjį turtą ar apie galimybę kreiptis dėl teisių į šį turtą atkūrimo. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjai (ypač K. F. ) buvo aktyvūs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso dalyviai, siekdami atkurti nuosavybės teises į visą nacionalizuotą žemę – 38 ha hektarus. Žemės nacionalizacija, nurodant žemės kiekį ir jos savinimą, buvo pakankamas pagrindas tikėti, kad prašoma grąžinti žemė priklausė nuosavybės teise tik J. V. , todėl jie neturėjo pagrindo prašyti atkurti nuosavybės teises ir į K. V. valdytą žemę. Byloje nėra Palangos miesto žemėtvarkos pareigūnų raštiškos informacijos pareiškėjams su nuoroda apie dokumentų, įrodančių nuosavybės teises į žemę, jos atitinkamą kiekį, nepakankamumą, taip pat apie tai, kad dalis J. V. žemės priklausė jo žmonai K. V. , o dėl jos žemės grąžinimo nėra prašymo. Pareiškėjai, taip pat ir pareiškėjos K. F. atstovas, teigė, kad tokią informaciją gavo iš žemėtvarkos tarnybos pareigūnų žodžiu 2004 metais. Šios aplinkybės nepaneigė ir tretysis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities viršininko administracija. 2004 m. kovo 10 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr. R4-1393 ir jo priedai įrodo faktą, kad K. V. Šventosios kaime valdė 8,98 ha žemės. Nors J. V. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra 1992 m. spalio 1 d. Kazachstano piliečio E. F. prašymas atkurti nuosavybės teises į jo motinos K. V. (tokia pavardės forma parašyta prašyme) žemę, nenurodant nei jos ploto, nei konkrečios žemės vietos, tačiau tai neįrodo, kad pareiškėjai žinojo apie šį prašymą. Byloje nėra įrodymų, kad jie buvo su šiuo prašymu supažindinti ar raštu apie tai informuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl šio prašymo patenkinimo (nepatenkinimo) net nebuvo spręsta. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjai sužinojo apie K. V. nuosavybės teise valdytą žemę tik 2004 metais. Kolegija teigia, kad svarbiomis priežastimis dėl kurių asmuo ( asmenys) neturėjo galimybės realizuoti įstatyme nustatytos teisės, gali būti pripažintos bet kokios priežastys, jei tik jos objektyviai sukliudė įgyvendinti subjektinę teisę, joms neturėjo įtakos pačių suinteresuotų asmenų neveikimas. Byloje nenustatytas pareiškėjų neveikimas. Atvirkščiai, jie nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios buvo aktyvūs ir siekė susigrąžinti žemę, tačiau, kaip matyti iš administracinės bylos duomenų, nuosavybės teisių atkūrimo bylos, tinkamai ir laiku realizuoti teises į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjams sutrukdė užsitęsusi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir teisingos informacijos stoka.
Apeliacinį skundą padavė įtraukta į bylą kaip tretysis suinteresuotas asmuo J. V. , kuri teigia, kad atnaujinus pareiškėjams terminą prašymui ir dokumentams paduoti, gali būti pažeista jos nuosavybės teisė. Kolegija nesutinka su tokiu teiginiu.
Byloje nustatyta, kad J. V. – mirusio A. V. sutuoktinė. 2003 m. spalio 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu A. V. atkurtos nuosavybės teisės į K. V. nuosavybės teisėmis valdytą 11,4200 ha žemės sklypą Palangos mieste, suteikiant neatlygintinai naujus sklypus, nurodant, kad nuosavybės teisės į 10,7691 ha žemės bus atkurtos vėliau, pasirinkus atlyginimo būdą (b. l. 131-132). Nuosavybės teisės atkurtos 1998-10-12, remiantis Lietuvos centrinio archyvo pažymėjimu ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą (b. l. 133, Palangos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3-709/1998, b. l. 26). Iš administracinėje ir civilinėje bylose esančių rašytinių įrodymų: gimimo, santuokos, mirties liudijimų, proceso šalių paaiškinimų matyti, kad K. V. , į kurios žemę atkurta nuosavybės teisė A. V. , ir K. V. , į kurios žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, nėra giminės. Jų pavardės skirtingos (skiriasi priesaga). 1998-10-12 Centrinio archyvo pažymoje, skirtoje A. V. , minima žemės savininkė K. V. ; 1998 m. gruodžio mėn. 8 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad iki nacionalizacijos 11,42 ha žemės sklypą Šventojoje valdė K. V. . Kaip nustatyta, ji (K. V. ) – A. V. motina. Pareiškėjų pateiktuose rašytiniuose įrodymuose matyti, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į kito asmens – K. V. nuosavybės teise valdytą žemę. Kad asmuo tokia pavarde ir vardu turėjo žemės Šventosios kaime įrodo 2004-03-10 Centrinio archyvo pažymėjimas Nr. 1393 (nurodyta žemės savininkė K. V. , pažymint, kad pavardė – taip dokumente, Šventosios kaime, rėžiuose 265, 272 ir 285, valdžiusi 8,98 ha žemės) ir priedai – žemės savininkų sąrašai (b. l. 7-16, 20) ir žemės sklypų planas (nuosavybės teisių atkūrimo byla). Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiame plane, žyminčiame žemės sklypus ir jų savininkus, nurodytos K. V. ir K. V. . Ar čia nurodyta V. yra V., ar V., duomenų nėra, tačiau iš prieš tai minėtų rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, kad trečiojo suinteresuoto asmens J. V. sutuoktiniui A. V. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, priklausiusią ne K. V. , į kurios žemę pretenduoja pareiškėjai, o į kito asmens – K. V. turėtą žemę. Tokią išvadą leidžia daryti byloje esantys įrodymai, todėl kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai, pretenduodami atkurti nuosavybės teises į kito asmens – K. V. J. V. valdytą žemę, prašydami atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams paduoti, trečiojo suinteresuoto asmens J. V. teisių nepažeidžia. Kolegija neatmeta galimybės, kad prasidėjus nuosavybės teisių į K. V. atkūrimo procesui, gali paaiškėti naujos aplinkybės dėl tikrojo žemės savininko ir pan., tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ši byla nagrinėjama dėl konkretaus ginčo ir pagal esančius įrodymus.
Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
J. V. apeliacinį skundą atmesti.