Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-308-327/2015

Teisėja Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00218-2014-2

2015 m. balandžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Auš­ri­nei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei, nuteistojo V. K. gy­nė­jui ad­vo­ka­tui Valerijui Karpovui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal ci­vi­linio atsakovo Uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB DK „(duomenys neskelbtini)“) ape­liacinį skun­dą dėl Kauno apylinkės teis­mo 2014 m. gruodžio 5 d. nuos­prendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ket­ve­riems metams.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant bau­džia­mojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise – teisės vairuoti transporto prie­mones atėmimą vieneriems metams (BK 67 str. 2 d. 1 p.).

Nukentėjusiosios O. D. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos patenkintas ir pri­teista jai iš UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ 3600 (trys tūkstančiai šeši šimtai) litų, atitikmuo eurais – 1042,63 EUR (vienas tūkstantis keturiasdešimt du eurai šešiasdešimt trys euro centai).

Nukentėjusiosios O. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos patenkintas iš dalies ir priteista jai iš UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ 12736 (dvylika tūkstančių septyni šimtai trisdešimt šeši) litai, atitikmuo eurais – 3688,60 EUR (trys tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai šešiasdešimt euro centų).

Kaltinamojo V. K. atžvilgiu nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiajai O. D. iš kaltinamojo V. K. priteista 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų), atitikmuo eurais – 434,43 EUR (keturi šimtai trisdešimt keturi eurai keturiasdešimt trys euro centai) advokato paslaugoms apmokėti (Lietuvos Respublikos bau­džia­mojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 str. 2 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad padarė Kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimą: 2014 m. kovo 22 d., apie 10.11 val., Kaune, Taikos prospekte vairuodamas automobilį „Mer­ce­des Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto rei­ka­la­vi­mus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eis­mo dalyviams, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo grei­čio ir ne­su­stojo, kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostą iš dešinės pusės pagal au­to­mo­bilio va­žiavimo kryptį pėsčiųjų perėja ėjusio pėsčiojo nukentėjusiojo V. D., jį par­bloškė ir mir­tinai sužalojo.

Apelianto, kaip draudiko, atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi draudimo kom­pa­nija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jos pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu. Vadovaujantis LR CK 6.254 str. 2 d., jeigu draudimo atlyginimo nepa­kanka ža­lai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina ap­draustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Todėl teismui pripažinus, kad atlygintina netur­tinė žala vir­ši­ja draudimo išmoką, šis skirtumas turėtų būti priteistas iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Ape­liantas taip pat nesutinka su teismo teiginiais dėl nukentėjusiosios teisės reikalauti iš drau­diko di­desnės nei TPVCAPDĮ nustatytos maksimalios žalos atlyginimo Europos Sąjungos Ta­ry­bos 2009/103/EB direktyvos pagrindu. Direktyvų specifika yra ta, jog jos skirtos tik valstybėms narėms ir tik pastarosios yra atsakingos už Direktyvų įgyvendinimą, jos tiesiogiai teisių ir pareigų priva­tiems asmenims nenustato. Teismas ir draudikas yra įpareigotas vadovautis galiojančia įstatymo redak­ci­ja, kurioje maksimalus numatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis dėl vieno eismo įvykio yra 5000 eurų. Šis ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų – civilinės atsakomybės draudiko, eismo įvykio kaltininko (nuteistojo), ir ieškovės (nukentėjusio asmens), ginčas yra susijęs su tinkamu (ar netinkamu) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymo dalimi, kurioje drau­di­kas atlygina ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą. Draudimo sutarties sudarymo metu drau­di­kas vertino galimą draudimo riziką ir nustatė draudėjo už šios rizi­kos perkėlimą draudikui mokėtiną draudimo įmoką, vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis ir jame nustatytomis drau­di­mo sumo­mis. Šiuo atveju tik šioje nuos­tolių dalyje draudikas prisiėmė už draudėją nuostolių riziką, todėl nu­s­tačius draudiko pareigą mokė­ti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, apelianto nuomone, tai lemtų teisės galiojimą atgal bei nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl jo nurodyta draudimo sutartimi prisiimtų įsi­pa­rei­gojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą. Šioje byloje turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ ir jame nustatytomis draudimo sumomis.

Nukentėjusiosios, civilinės ieškovės O. D. atstovė R. D. Š. at­siliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto civilinio atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ ape­lia­ci­nį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį bei pri­teisti bylinėjimosi išlaidas – 115 EUR advokato padėjėjo pagalbai, surašant atsiliepimą į ape­lia­cinį skundą apmokėti.

Nuteistasis V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. priimtą nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio palikti nepakeistą.

Civilinio atsakovo Uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ ape­liacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pir­mosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skirdamas V. K. bausmę laikėsi ben­drų­jų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgy­ve­ni­mai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emo­ci­nė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji pa­da­ry­ta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gy­vy­bės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kri­terijais (CK 6.250 str. 2 d.), atsižvelgdamas į kon­kre­čioje byloje teismo nustatytas ir reikš­min­go­mis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau su­for­muotą teismų praktiką analogiškose bylose. Įsta­ty­mų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos at­ly­gi­nimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį netur­ti­nės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos at­lyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukš­čiau­siojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teis­mas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus fak­tus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nus­ta­ty­tas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiek­vienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo sau­goma teisinė vertybė ir neturtinė žala pa­tiriama individualiai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nuosprendžio turinio, nustatydamas neturtinės žalos, pa­da­rytos nukentėjusiajai O. D., dydį, teismas vadovavosi minėtomis CK nuostatomis, teis­mų praktika, aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. „Teisės normų, reg­la­men­tuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose ap­žvalga“, Nr. 29, 34 ir sprendimais, priimtais analogiškose bylose. Pirmosios instancijos teismas, spręs­­­damas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai klau­si­mą, netinkamai vadovavosi Europos Sąjungos Tarybos 2009/103/EB direktyva bei ETT sprendimais, priimtais 2013 m. spalio 24 d. by­lo­se Nr. C-22/12, C-277/12, šioje byloje sprendžiant civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad ETT sprendimai bylose Nr. C-22/12 ir Nr. C-277/12 nėra prejudiciniais nagrinėjamoje byloje. Byloje Nr. C-22/12 buvo nuspręsta, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nema­te­ria­linės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji, atlyginimą, jei tokios žalos at­ly­ginimas, remiantis draudėjo civiline atsakomybe, numatytas pagal pagrindinėje byloje taikytą na­cionalinę teisę. Neturtinės žalos atlyginimo teisinis reglamentavimas nacionalinėje teisėje nustatytas kodifikuotame teisės normų rinkinyje – civiliniame kodekse bei specialiame TPVCAPDĮ, t. y. šiuo atveju CK ir TPVCAPDĮ numato neturtinės žalos, kurią patyrė per eismo įvykį žuvusių asmenų artimieji atlyginimą. Pažymėtina, kad nėra ginčo tarp šalių dėl jau išmokėtos 5000 eurų maksi­ma­lios neturtinės žalos sumos (TPVCAPDĮ 11 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo sprendimu teismo nuosprendį grįsti ETT sprendimų bylose Nr. C-22/12 ir Nr. C-277/12 bei Europos Sąjungos Tarybos 2009/103/EB direk­ty­vos nuos­ta­to­mis, kadangi, kaip teisingai nurodo apeliantas, direktyva neveikia tiesiogiai, jos nuos­ta­tos pirmiausia skirtos valstybėms narėms, kurios, priimdamos atitinkamus nacionalinės teisės aktus, turi perkelti di­rektyvos nuostatas į nacionalinę teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-317/2014). Pagal ETT praktiką di­rektyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš asmenį. Todėl, net jei direktyvos nuostatos, kuriomis siekiama asmenims suteikti teisių ar nus­ta­tyti įpa­rei­go­ji­mus, yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlygiškos, jomis iš esmės negali būti re­mia­masi by­lo­se, kuriose šalys yra privatūs asmenys (žr. 1986 m. vasario 26 d. Sprendimo Mar­shall, 152/84, Rink. p. 723, 48 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Faccini Dori, C-91/92, Rink. p. 1-3325, 20 punktą; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C-201/02, Rink. p. 1-0000, 56 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink. p. 1-8835, 108, 109 punk­tus; 2007 m. birželio 7 d. sprendimas Carp Snc di L. Molerie v. Corsu, C-80/06, 20 punk­tas). Nag­ri­nėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp privačių asmenų, ginčas yra susijęs su tinkamu (ar netin­ka­mu) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu dalyje, kurioje drau­di­kas atly­gi­na ne visą kaltininko padarytą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad nacionalinio teismo pareigą aiš­ki­nant atitinkamas nacionalinės teisės normas atsižvelgti į direktyvos turinį (netiesioginis direk­ty­vos vei­kimas) riboja bendrieji teisės principai, būtent teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atga­li­ne tvar­ka principai (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, Rink. p. I-6653, 61 punk­tas; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C-378/07, Rink. p. I-3071, 199 punktas ir šiame punkte nurodyta Teismo praktika). Ši pareiga pasibaigia, jeigu nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su direktyvoje siekiamu rezul­ta­tu. Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės normas aiškinti priešingai galiojančiai nacionalinei teisei (kasacinė nutartis Nr. 2K-317/2014).

Europos sąjungos teisėje numatytas išskirtinis, specifinis direktyvų taikymas. Direk­ty­vų nuostatos yra įgyvendinamos TPVCAPDĮ. Pažymėtina, kad direktyva yra privaloma kiek­vie­nai vals­tybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios ins­titucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, taigi kaip jau buvo paminėta, direktyva nėra taikoma tiesiogiai, nagrinėjamoje byloje nėra direktyvos tiesioginio taikymo prielaidų, todėl nusta­tant neturtinės žalos atlyginimo klausimą iš draudimo bendrovės yra va­dovaujamasi TPVCAPDĮ 11 str.

TPVCAPD įstatymo 11 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų ci­vi­li­nės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teri­to­ri­joje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5000000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1000000 eurų dėl žalos tur­tui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija). Nagrinėjamoje byloje tik šioje įstatymo nustatytoje nuos­tolių dalyje draudikas prisiėmė už draudėją nuostolių riziką, todėl nustačius draudiko pareigą mo­kėti didesnę nei nustatyta įstatyme draudimo sumą, tai lemtų teisės galiojimą atgal bei nepagrįstai pažeistų draudiko teisėtus lūkesčius dėl jo nurodyta draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. pažeistų bendrąjį teisinio saugumo principą.

Pagal CK 6.254 str. 1 d. civilinė atsakomybė gali būti (o įstatymo nustatytais atvejais – pri­va­lo būti) draudžiama. Kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tie­sioginį ieškinį draudikui. Vadinasi, civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs as­muo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka) (CK 6.254 str. 2 d.). Taigi, nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios mi­nė­tų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio asmens pa­rei­ga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Žalą pa­da­riusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiš­kia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės tai­syk­les, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent drau­di­mo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-174/2005, 2K-410/2008, 2K-288/2010).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo nustatytu atlygintinos neturtinės ža­los dydžiu, į šią sumą įskaitant draudimo bendrovės atlygintą sumą. Atsižvelgiant į ap­tartas bylos ap­linkybes bei į ETT praktiką, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teis­­mas netin­ka­mai sprendė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos dydžio dalies, kuri viršija TPVCAPDĮ nustatytą mak­simalią 5000 eurų sumą ir neteisingai priteisė šią sumą iš ci­vi­linio atsakovo, t. y. iš UAB DK „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo atveju, civilinis atsakovas UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ neturtinės žalos mak­si­ma­lią sumą jau yra sumokėjęs ieškovei, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui išmokėti daugiau nei TPVCAPDĮ numato. Ši neturtinės žalos dalis gali būti ieškoma tiesiogiai iš žalą padariusio asmens. Kadangi visą neturtinės žalos sumą pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“, nuosprendyje nebuvo svarstomas iš nuteistojo galimos priteisti neturtinės žalos dydis, nebuvo vertinamos aplinkybės galinčios įtakoti šį dydį – atsakovo turtinė padėtis, jo vardu regis­truotas turtas, darbinės ar kitos pajamos, kitos reikšmingos bylos faktinės aplinkybės, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, nevertinta jų visuma. Neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir nega­vus pa­pil­domos medžiagos nėra galimybės teisingai išspręsti likusios neturtinės žalos at­ly­gi­ni­mo klausimą. Todėl vadovaujantis BPK 115 str. 2 d. teismas pripažįsta civilinei ieškovei O. D. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl likusios neturtinės žalos atlyginimo (išskyrus UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtus 5000 eurų), ir klausimą dėl ieškinio dydžio perduoda nagrinėti ci­vi­li­nio proceso tvarka.

Dėl civilinio ieškinio dalies priteisiant turtinę žalą nukentėjusiajai O. D..

Civilinio atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teis­mas nepagrįstai pri­tei­sė nukentėjusiajai iš šio atsakovo 3600 Lt turtinės žalos atlyginimą. Apeliantas teigia, kad pa­grįstos ir jau yra išmokėtos 1350 Lt išlaidos, kurias sudaro raidžių graviravimas ir laidojimo pas­lau­gos (600 Lt) bei 750 Lt už kriptos vieną dalį, nes už keturvietę (standartinę) kriptą ieškovė sumo­kėjo 3000 Lt, todėl pagrįstai atlygintina turi būti 1/4 šios sumos dalis. Tei­sėjų kolegija ne­su­tinka su šiais civilinio atsakovo skundo argumentais ir pritaria pirmosios instan­ci­jos argumentams, kad nors standartinėje kriptoje ir telpa daugiau urnų, tačiau jos įrengimo išlaidos nedalintinos iš kriptoje tel­pan­čiųjų urnų skaičiaus. Tokiu atveju žalą patyrusiems asmenims būtų nepagrįstai apribota teisė pa­si­rinkti kaip laidoti žuvusįjį. Apylinkės teismo sprendimas dėl turtinės žalos atlyginimo už kriptos įsi­gijimą ir įrengimą pakankamai motyvuotas nuosprendyje, priimtas vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, todėl teisėjų kolegija papildomai nepasisako. Šioje dalyje apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso da­ly­vių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, todėl skun­džia­mame nuosprendyje naikinama tik jo dalis, kuria išspręstas nukentėjusiosios O. D. civi­li­nis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovė prašo priteisti nukentėjusiosios O. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas – 115 EUR advokato padėjėjo pagalbai surašant atsiliepimą į ape­lia­cinį skundą apmokėti. Kadangi atsakovo civilinio atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės prašymas dėl bylinė­ji­mo­si išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Civilinio atsakovo Uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ ape­lia­cinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria išspręstas nukentėjusiosios O. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis BPK 115 str. 2 d. pripažinti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. D. teisę į civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dy­džio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka pirmos instancijos teismui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.