Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė;

- pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies

sudedant ir R. J. paskirta subendrinta bausmė - 80 parų areštas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas R. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. liepos 10 d. 19.05 val. iki 2024 m. liepos 11 d. 11.20 val., 1 (vieną) sulaikymo parą prilyginant 1 (vienai) arešto parai.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo bausmės pradėjimo vykdyti dienos.

Pripažintas R. J. recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. J. nuteistas už tai, kad 2024 m. liepos 10 d. apie 18.40 val. (duomenys neskelbtini), virtuvėje, panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį - sugyventinę D. D., tai yra tyčia delnu sudavė vieną smūgį D. D. į kairį skruostą bei vieną smūgį į pakaušį, po ko, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kambaryje, kojos pėda sudavė vieną smūgį D. D. į veidą, tokiu būdu minėtų smūgių sudavimu sukėlė nukentėjusiajai D. D. fizinį skausmą.

2. Be to, R. J. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o būtent: jis 2024 m. spalio 14 d. 18.08 val. būdamas (duomenys neskelbtini), ikiteisminiu tyrimu nenustatytoje konkrečioje vietoje, naudodamasis mobiliojo ryšio telefono abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), paskambino numeriu 112 Bendrajam pagalbos centrui ir nurodė norintis iškviesti policijos pareigūnus bei pranešė, jog jo sugyventinė D. D. (duomenys neskelbtini), buto virtuvėje, laiko paslėpus narkotines medžiagas ir jas pardavinėja, t. y. pranešė, jog ji padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 260 str. numatytą nusikaltimą, nes neteisėtai disponuoja narkotinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, ko pasėkoje buvo pradėtas D. D. baudžiamasis persekiojimas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 259 str. 1 d., kuris prokuroro 2024 m. gruodžio 4 d. nutarimu buvo nutrauktas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. prašo išteisinti pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, o už nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, arba paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose.

11. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išsiaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Pažymėtina, jog kaltės formą, rūšį, jos turinį – subjektyviuosius (vidinius – psichinius) nusikalstamos veikos požymius, be nurodytų aplinkybių, atskleidžia ir išoriniai (objektyvieji) nusikalstamos veikos požymiai: atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, situacija, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.).

14. Pasisakant dėl apelianto skundo argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumu, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 str. 1 d. 1 p.) Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.). Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo ikiteisminio tyrimo įstaigoje tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos) IV skyriuje. Rekomendacijose numatyta, kad budėtojas, gavęs informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, ją registruoja nustatyta tvarka ir organizuoja neatidėliotiną tokios informacijos patikrinimą (45 punktas). Informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas privalo kuo greičiau nuvykti į budėtojo nurodytą vietą ar pas informaciją suteikusį asmenį ir įsitikinti, ar tokia informacija yra tikra (47 punktas). Jei informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustato nusikalstamos veikos požymius, jis gali pats nuspręsti pradėti ikiteisminį tyrimą, surašydamas tarnybinį pranešimą, ir atlikti pirminius tyrimo veiksmus arba gali pradėti ikiteisminį tyrimą, atlikdamas būtinus pirminius BPK numatytus proceso veiksmus. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir atliktų proceso veiksmų ikiteisminio tyrimo pareigūnas, grįžęs į ikiteisminio tyrimo įstaigą, surašo tarnybinį pranešimą, kuris registruojamas įstaigoje nustatyta tvarka (49 punktas).

15. Nagrinėjamu atveju buvo gautas R. J. pranešimas apie tai, jog jo sugyventinė D. D. slepia narkotines medžiagas, kuriomis ji dar ir prekiauja. Siekiant įsitikinti, ar tokia informacija yra tikra, buvo bendrauta su D. D. (policijos pareigūnai jau buvo atvykę pagal ankstesnį iškvietimą), susisiekta telefonu su pačiu pranešėju (R. J.), kuris nurodė tikslią jo nurodomų narkotinių medžiagų buvimo vietą. Atlikus apžiūrą, virtuvinėje lentynoje padėtame žaliame moliniame namelyje buvo rastas polietileninis maišelis su biria, galimai narkotine medžiaga. Kadangi informacija pasitvirtino (buvo rastos neaiškios, galimai narkotinės medžiagos), policijos pareigūnai atliko pirminius BPK numatytus proceso veiksmus, jau aptartus šios nutarties 9 punkte, ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 259 str. 1 d. Pažymėtina, kad narkotinių medžiagų nusikaltimo kvalifikacija dažnai priklauso nuo to, kokia rasta medžiaga, jos kiekis, todėl ikiteisminis tyrimas dažniausia pradedamas pagal lengvesnį baudžiamojo kodekso straipsnį, o kai surenkami visi duomenys, tada sprendžiamas klausimas ar yra pagrindas perkvalifikuoti pagal sunkesnę nusikalstamą veiką. Šiuo atveju, visi policijos pareigūnų veiksmai, tiek tikrinant gautą informaciją, tiek ir atliekant procesinius veiksmus yra savalaikiai ir atlikti tinkamai. Nors apeliantas tvirtina, kad policijos pareigūnai privalėjo įvykio vietoje patikrinti ar iš tiesų tai yra narkotinė medžiaga, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tai nėra policijos pareigūnų kompetencijai. Tam, kad nustatyti ar tai yra narkotinė, psichotropinė medžiaga, koks jos kiekis mišinyje ir pan. visada yra skiriama ekspertizė ir į šiuos užduotyje pateiktus klausimus atsako specialistas pateikdamas išvadą. Iš esmės nuo to priklauso ir veikos kvalifikavimas. Esant šioms aplinkybėms, pagrindo konstatuoti netinkamus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, nėra.

16. Galiausiai atsakant ir atmetant apelianto skundo argumentus, jog jis nebuvo įspėtas dėl melagingo įskundimo, ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, dėl melagingų parodymų davimo, todėl negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, pažymėtina, kad jei asmuo pats pateikia melagingą pranešimą institucijoms, kompetentingoms pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jis įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą. Tačiau tai nėra būtina sąlyga taikyti BK 236 straipsnį, tuo atveju kai melagingas pranešimas atsiunčiamas raštu, perduodamas per kitus asmenis ar pasinaudojama elektroninio ar kitokio ryšio priemonėmis. Šiuo atveju R. J. melagingą pranešimą perdavė telefoninio ryšio priemonėmis, todėl minėta sąlyga – įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą, jam netaikoma.

17. Taigi, apibendrinant visa tai, kas aptarta anksčiau, spręstina, jog nuteistasis pranešdamas apie neva D. D.padarytą nusikalstamą veiką negalėjo sąžiningai klysti, t. y. suteikdamas informaciją, R. J. suprato, jog duomenys, kuriuos jis pateikia, neatitinka tikrovės, tikrai žinojo, kad D. D.nepadarė nusikalstamos veikos, tačiau siekė, kad jo nurodytą informaciją gautų kompetentingos institucijos – policija, ir kaip nors į ją reaguotų. Taigi, R. J. veiksmuose yra visi BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai ir jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką.

18. Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. taip pat prašo paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį arba paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Su šiuo reikalavimu teisėjų kolegija nesutinka.

19. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Kadangi teisėjų kolegija nustatė, jog R. J. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią jam paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, todėl teisėjų kolegija pasisakys ir dėl šios bausmės pagrįstumo.

20. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-391/2013).

3. Už nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas nuteistajam R. J. bausmę, vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais bei sąlygomis, numatytais BK 54, 61 straipsniuose, ir bausmės skyrimą pakankamai motyvavo. Šie motyvai aiškūs, konkretūs bei išsamūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino R. J. nusikalstamų veikų pavojingumą, ankstesnes jo nusikalstamas veikas, jo asmenybę ir padarė pagrįstą bei teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti už nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį jam paskyrus arešto bausmes, didesnes už minimalias. Su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka.

4. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nesunkius nusikaltimus. Vienas nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio, o kitas nusikaltimas - teisingumui, abu nusikaltimai baigti, tyčiniai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė ir būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors apeliantas tvirtina, kad jis pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir gailisi, kas iš esmės suponuotų jo atsakomybę lengvinančios atsakomybės pripažinimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien formalus kaltės pripažinimas (ikiteisminio tyrimo metu neigė smurtavęs, o teisme pripažino tik vieno smūgio sudavimą) negali būti vertinamas kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Tai pažymėjo ir apylinkės teismas. Kadangi nuteistasis tik formaliai pripažino kaltę padarius nusikalstamą veiką ir nesant jo nuoširdaus gailėjimosi (byloje nenustatyta, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi), teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant visų sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie R. J. asmenybę ir jos pavojingumą, tinkamai įvertino ir kitus jį charakterizuojančius bylos duomenis – kad jis būdamas teistas 2 kartus už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą (viena iš jų smurtinio pobūdžio), padarė du naujus tyčinius nusikaltimus, niekur nedirba. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad visa nuteistojo R. J. teistumo istorija rodo, jog ir praeityje jis yra teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą. Taip pat jis teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos (vagystės) padarymą, kai buvo dar nepilnametis (2 t., b. l. 31-42). Visa tai rodo apie nuteistojo polinkį smurtauti ir daryti kitas nusikalstamas veikas. R. J. už aptartus ankstesnius nusikaltimus buvo taikytos švelnesnės bausmės – laisvės apribojimai. Tačiau vienu atveju iš dviejų jis nesilaikė jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės sąlygų, dėl ko ši bausmė jam buvo keičiama į areštą. Ir, kaip jau minėta, naujas nusikalstamas veikas, už kurias jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. J. padarė būdamas recidyvistu. Tai atskleidžia R. J. neigiamą požiūrį į bendrai visiems priimtinas moralės normas, charakterizuoja jį kaip linkusį pažeisti nustatytas elgesio taisykles ir nedarantį išvadų dėl savo netinkamo elgesio. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad laikotarpiu 2023 m. lapkričio mėn. – 2024 m. rugsėjo mėn. R. J. net 12 kartų baustas administracine tvarka už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio nesilaikymą (2 t., b. l. 17-30). Taigi, įvertinus visa tai, darytina išvada, jog šios nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o jau susiformavusio, priešingo teisei, jo elgesio tąsa bei rezultatas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam R. J. paskiriant su laisvės atėmimu susijusias bausmes – areštą.

5. Nors apeliantas teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė, tačiau kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų, nuteistajam R. J. arešto bausmės paskyrimą iš esmės nulėmė aptartos jo asmenybę neigiamai charakterizuojančios aplinkybės ir duomenys apie tai, kad jis anksčiau yra teistas švelnesnėmis bausmėmis, tačiau jos nebuvo efektyvios, jis ir vėl nusikalto. Įvertinus R. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jam už BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skundžiamu nuosprendžiu paskirtos didesnės nei baudžiamajame įstatyme numatytos minimalios arešto bausmės, nėra aiškiai neteisingos arba aiškiai per griežtos. Šių bausmių subendrinimo jas iš dalies sudedant ir laikino sulaikymo įskaitymo į paskirtą bausmę klaidų pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu yra teisinga, todėl ją švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nėra jokio pagrindo.

6. Apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir arešto bausmės vykdymą atidėti. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatė pagrindų R. J. taikyti BK 75 straipsnį. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus tik dalį bausmės. R. J. nusikalto būdamas recidyvistu, praeityje jau ne kartą teistas, po veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jam priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendis, įsiteisėjęs 2025-07-15). Ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skirtos švelnesnės bausmės rūšys – laisvės apribojimai (vienu atveju nesilaikant sąlygų pakeistas į areštą), praeityje taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau R. J. vėl nusikalsta. Tai asmenį charakterizuoja neigiamai, rodo, jog asmuo iš ankstesnio neteisėto elgesio nepasimoko, nesitaiso, ankstesnės bausmės R. J. įtakos nepadarė ir nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų. Todėl, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog manyti, kad bausmės tikslai R. J.dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, pagrindo nėra, nes, dėl aptartų aplinkybių visumos, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas šiuo atveju nebūtų nei teisingas, nei koreguojantis asmens elgesį.

7. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 1 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad R. J. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 91,67 Eur. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas apeliaciniame procese buvo būtinas. Bylos duomenimis, nuteistasis niekur nedirba, duomenų apie jo sukauptas pajamas ar turtą nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymo iš nuteistojo išieškoti 91,67 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.