- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-06
- Bylos Nr.
- I-5227-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05983-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- M. P.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Mildos Vainienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2015-11-26 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VA VPK) nutarimą Nr. 10-3-AT2-10; 2) panaikinti VA VPK 2015-12-02 oficialų perspėjimą.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti bei nepagrįsti, nes pareikšti be jokio pagrindo. Pabrėžė, kad skundžiamuose sprendimuose pareiškėjo veiksmai nėra konkretizuoti ir neindividualizuoti, todėl nesuprantama, kodėl taikoma tokia prevencinė priemonė. Paaiškino, kad jokių veiksmų, kurie varžytų kitų žmonių teises ir laisves, nėra įvykdęs, taip pat nėra sudaręs jokių sąlygų atsirasti ir plėtotis nusikalstamumui, nepriklauso jokiam nusikalstamam susivienijimui ir jokie įtarimai ikiteisminiuose tyrimuose jam nėra pareikšti.
Pareiškėjas paaiškino, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turi šeimą, kurioje auga mažametis vaikas, yra UAB „Medienos verslas“ direktorius, turi legalų pragyvenimo šaltinį ir moka visus nustatytus mokesčius valstybei. Oficialus perspėjimas turi neigiamą poveikį darbinei veiklai, nes pareigūnai grasina taikyti įpareigojimus teisme, perspėjimų įrašai išlieka duomenų bazėse, kas neigiamai charakterizuoja pareiškėją.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti visą. Papildomai paaiškino, kad jeigu pareiškėjas ir bendravo su tam tikrais asmenimis, tai jis tikrai negalėjo žinoti, jog jų atžvilgiu yra taikomi oficialūs perspėjimai. Dėl ryšių su D. K. paaiškino, jog minėtas asmuo yra pareiškėjo žmonos draugės vyras, todėl jį ir pažįsta. Pabrėžė, kad D. K. šiai dienai nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamo susivienijimo sukūrimo bei narkotinių medžiagų platinimo, todėl laikomas nekaltu bei neteistu. Tai, kad minėtas asmuo dirbo pareiškėjo vadovaujamojoje įmonėje, rodo tik pareiškėjo atsakingumą bei norą sudaryti galimybę D. K. integruotis visuomenėje ir turėti legalų pragyvenimo šaltinį. Pabrėžė, kad nėra pateikta jokios oficialios viešos medžiagos, susijusios su prevencinio poveikio priemonių skyrimo pagrįstumu, o remtis tik įslaptinta medžiaga teismas remtis negali.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo pareikštas laikantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir Užkardymo įstatymas) reikalavimų, o oficialaus perspėjimo pagrindas yra įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie yra vieši ir įslaptinti.
Pažymėjo, kad pareiškėjui tokia prevencinė poveikio priemonė jau buvo taikyta nuo 2009-07-30 iki 2010-07-30, nes jo veiksmai buvo vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Be to, yra žinoma, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, kuriems šiuo metu taikomi oficialūs perspėjimai, taip pat kuriems šiuo metu yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25800-15 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 253 straipsnį dėl iš kovinio ginklo peršauto asmens. Pareiškėjas palaiko ryšius su D. K., siejamu su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, kuris šiuo metu yra kaltinamas baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-00150-13 dėl narkotikų platinimui skirto susivienijimo sukūrimo ir vadovavimo jam, taip pat kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01060-14, kur įtariamas dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti bendrininkų grupėje bei dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais. Šiuo metu D. K. yra suimtas, tačiau iki suėmimo dirbo pareiškėjo vadovaujamojoje bendrovėje.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas taip pat buvo minimas tarp įtariamųjų rezonansinėje 2007 metų baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-40060-07 dėl įvykdyto ginkluoto inkasatorių apiplėšimo Salininkuose, Vilniuje, tačiau vėliau įtarimai buvo panaikinti. Pareiškėjas anksčiau teistas, teistumas išnykęs. Pabrėžė, kad taip pat turima įslaptinto pobūdžio informacija suteikia pakankamą pagrindą tvirtinti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Nurodė, kad oficialiame perspėjime neturi ir negali būti nurodyti konkretūs perspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija, todėl pareiškėjo argumentus, kad jo veiksmai nekonkretizuoti, laikė nepagrįstais.
Atsiliepime pažymėjo, jog įslaptintos informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, išslaptinimas negalimas, nes neišnyko įslaptinimo tikslingumas ir šios informacijos paviešinimas gali sukelti grėsmę atitinkamiems asmenims. Pažymėjo, kad įslaptinta medžiaga bus pateikta teisėjų kolegijai susipažinti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundo netenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-11-26 nutarimu Nr. 10-3-AT2-10 pareiškėjui nutarta taikyti oficialų perspėjimą (b. l. 16). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, vykdydamas minėtą nutarimą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė M. P. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo prielaidas (b. l. 3).
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal Užkardymo įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Užkardymo įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti gauta įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (Nr. A143-405/2013, Nr. A143-863/2013 ir kt.), aiškinant Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, pažymima, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Be to, svarstoma teisės norma nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumais. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.
Pasisakant dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007-05-15 nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).
Atsižvelgiant į ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus, šios kategorijos bylose buvo pateikti išaiškinimai dėl šio straipsnio taikymo:
1) nustatyti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Užkardymo įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;
2) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;
3) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje.
Vertinant, ar nagrinėjamo ginčo atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, vadovaujamasi įrodymų leistinumo bei priimtinumo principais, įgalinančiais patvirtinti pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais. Pateikta operatyvinės veiklos medžiaga leidžia manyti, jog pareiškėjas galimai galėjo daryti nusikalstamas veikas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12–15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).
Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas pagrįstas tik įslaptinta medžiaga. Byloje esanti neįslaptinta viešojoje erdvėje surinkta informacija (portalo „15 minučių“ straipsniai (b. l. 27–28, 35) portalo „Delfi“ straipsniai (b. l. 29–31, 32–34)) apie įtarimus pareiškėjui, atsakovo atsiliepime pateikti paaiškinimai, kad praeityje pareiškėjas buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, kad anksčiau pareiškėjui taikytos baudžiamojo persekiojimo priemonės, tik charakterizuoja pareiškėją ir neatskleidžia pareiškėjo ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, iki skundžiamo oficialaus perspėjimo paskyrimo ir tai, kad dėl tokių ryšių bei paties pareiškėjo elgesio yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis galimai darys sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Todėl byloje pateikti neįslaptinti įrodymai Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme neturi reikšmės svarstant paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą. Kitų neįslaptintų įrodymų, įgalinančių patvirtinti pareiškėjui paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta. Todėl darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą (nutarimą) pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į pirmiau nurodytas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisykles, daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo teismui pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktiką, jog vien tik pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu, įgalinančiu taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (LVAT 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013 ir kt.), konstatuotina, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus aktus, vadovavosi tik įslaptinta informacija, todėl ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui paskirta nepagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiami aktai naikintini kaip neteisėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo M. P. skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-11-26 nutarimą „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ Nr. 10-3-AT2-10.
Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-12-02 pareikštą oficialų perspėjimą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.