Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui G. K. ir jo atstovui Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ teisininkui Deividui Beržinskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutinka, mano, kad ji yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi jis jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė. Įsakyme nėra nurodoma už kokių teisės aktų pažeidimą pareiškėjui yra skiriama nuobauda, apsiribojant nuoroda į 2016 m. sausio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada). Išvada taip pat yra nepagrįsta ir nemotyvuota, joje padarytos išvados yra nekonkrečios, neparemtos objektyviais duomenimis, vietomis nelogiškos. Pareiškėjo nuomone, tarnybinis patikrinimas atliktas paviršutiniškai, neišsiaiškinus visų tyrimui reikšmingų aplinkybių ir nesurinkus objektyvių bei patikimų įrodymų pareikštam kaltinimui pagrįsti. Iš išvados negalima aiškiai suprasti, už ką konkrečiai turi būti baudžiamas pareiškėjas – ar už tai, kad tarnybos metu neva miegojo, ar už tai, kad tarnybos metu pasiėmė pertrauką, ar už netinkamą elgesį pertraukos metu. Išvadoje yra visa eilė abejones keliančių teiginių – vienose Išvados vietose nurodo, kad pareiškėjas kartu su kolega 4.35 val. buvo įjungęs veikos statusą „Laisvas“, tačiau kitoje vietoje nurodyta, kad apie buvimo vietą ir veikos statusą Vieningos pajėgų valdymo sistemos (toliau – ir VPVS) duomenimis apskritai nėra. Iš pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą ir Išvados galima matyti, kad pareiškėjas buvo įtariamas pažeidęs vienus teisės aktus, tačiau tyrimas atliktas dėl visai kitų teisės aktų, reglamentuojančių pareigūno darbą, pažeidimų. Be to, atsakovas nesikreipė į Lietuvos profesinę sąjungą „Sandrauga“ dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, nors pareiškėjo narystės faktas atsakovui buvo žinomas. Nesant profesinės sąjungos sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, Įsakymas yra naikintinas, kaip nepagrįstas, nes buvo pažeistos imperatyvios procedūros. Atsakovas skirdamas tarnybinę nuobaudą pažeidė tiek Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) (numatančio, kad tarnybinė atsakomybė galima tik pažeidimus padariusiems asmenims), tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (numatančio, kad visi viešojo administravimo subjekto sprendimai turi būti pagrįsti ir motyvuoti), tiek Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką (toliau – Tvarkos aprašas) (numatančią tarnybinio patikrinimo tvarką, išsamumo ribas, procedūras ir pan.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Utenos apskrities VPK Vidaus tyrimų grupei (toliau – ir VTG) 2015 m. gruodžio 8 d. buvo pavesta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą pagal Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato (toliau – ir Ignalinos r. PK) Viešosios policijos skyriaus viršininko D. Š. (toliau – ir tikrintojas) 2015 m. gruodžio 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patrulių patikrinimo“ pateiktą informaciją. Minėtame D. Š. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2015 m. gruodžio 7 d. nuo 4.30 val. iki 5.00 val., jis atliko slaptą tarnybos patikrinimą, apie 4.35 val. per VPVS nustatė, kad ekipažas “Liepa 42“ (tarnybą vykdė vyresnysis patrulis S. K. ir Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – ir KPS) tyrėjas G. K.) buvo Ignalinos m., Agarinio g., telemetrinės įrangos padėtis – „Laisvas“. Tikrintojas K. K. įmonės teritorijoje, už pastato, pastebėjo stovintį tarnybinį automobilį „Mitsubishi L200“, kurio šviesos buvo išjungtos. Priėjęs prie tarnybinio automobilio, tikrintojas prožektoriumi pašvietė į saloną, pamatė automobilyje miegančius pareigūnus S. K. ir G. K. Tikrintojas pažymėjo, kad telemetrinės įrangos padėtis buvo „Laisvas ir tik 5.01 val., tuo metu, kai pareigūnai atsibudo, ji buvo perjungta į padėtį „Poilsis“.

Atlikęs tarnybinį patikrinimą, Utenos apskrities VPK VTG vyresnysis tyrėjas M. M. 2016 m. sausio 6 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų“, kurioje pasiūlyta pareiškėjui Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK KPS tyrėjui G. K. už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Tą pačią dieną Utenos apskrities VPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, Išvadą patvirtino. Utenos apskrities VPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1 punktu, atsižvelgdamas į Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai S.K. ir inspektoriui G. K.“, 1.2 punktu inspektoriui, Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK KPS tyrėjui G. K. skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą. Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutinka, todėl šią Įsakymo dalį jis ginčija teisme.

Pareiškėjas G. K. yra statutinis valstybės tarnautojas, vidaus reikalų sistemos pareigūnas, kurio statusą bei atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindai reglamentuojami VTĮ 28-34¹ straipsniuose, kurių atitinkamos nuostatos pagal šio įstatymo 4 straipsnį taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintame Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše. Administracinės bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas tarnybinės nuobaudos skyrimo metu buvo profesinės sąjungos – Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ nariu, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo atitinkamos nuostatos.

Pareiškėjas skunde bei profesinės sąjungos atstovas teismo posėdžio metu ginčijo Įsakymą, be kitų, ir tuo argumentu, kad tarnybinė nuobauda buvo paskirta negavus profesinės sąjungos sutikimo.

Tvarkos aprašo 26 punkte (ginčui aktuali 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija) nustatyta, kad vadovas, priėmęs sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną kreipiasi į profesinės sąjungos renkamą organą sutikimo. Profesinės sąjungos renkamas organas per 14 dienų privalo nuspręsti, ar patenkinamas toks prašymas, ir atsakyti raštu. Jeigu per šį laikotarpį profesinės sąjungos renkamas organas nepateikia atsakymo, darbdavys turi teisę skirti tarnybinę nuobaudą. Minėta, Tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta ir patvirtinta Utenos apskrities VPK viršininko 2016 m. sausio 6 d. Bylos duomenimis nustatyta, jog tą pačią dieną atsakovas prašymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą išsiuntė elektroniniu paštu info@sandrauga.lt, o kitą dieną išsiuntė ir registruotu laišku Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (toliau- ir PS „Sandrauga“) buveinės adresu Laisvės al., 46, Kaunas. Lietuvos pašto internetinio puslapio duomenys „Siuntų paieška“ patvirtina, kad 2016 m. sausio 12 d. paštas šį laišką pristatė nurodytam gavėjui, tačiau jo neradus, paliko pranešimą apie gautą korespondenciją. Pasibaigus laiško saugojimo laikui, paštas jį 2016 m. vasario 19 d. grąžino siuntėjui. Nesulaukęs atsakymo, atsakovas 2016 m. sausio 22 d. pakartotinai kreipėsi į PS „Sandrauga“, išsiųsdamas informaciją elektroniniu paštu info@sandrauga.lt bei zivile.z@sandrauga.lt., tačiau ir po to iki 2016-02-03 atsakymo negavo.

Aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 19 d., kai buvo bandoma įteikti PS „Sandraugai“ minėtą pranešimą, ši institucija, kaip juridinis asmuo, vykdė funkcijas savo buveinės vietoje, profesinė sąjunga neneigė. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina savalaikį atsakovo kreipimosi į PS „Sandraugą“ duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo faktą bei tai, kad PS „Sandraugai“ nustatyta tvarka buvo palikta informacija apie tokį atsakovo kreipimąsi, kurio jis nepasiėmė iš pašto. Byloje nenustatyta, o ir pareiškėjo atstovas nenurodė jokių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių PS „Sandraugai“ pasiimti korespondenciją iš pašto. Pagal Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnį profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų. Be to, sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Tai lemia, kad profesinės sąjungos savo veikloje, gindamos savo narių teises, taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės įrodo, kad PS „Sandrauga“, žinojo arba turėjo žinoti apie gautą atsakovo kreipimąsi dėl sutikimo skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, o į jį savalaikiai neatsakydama, piktnaudžiavo jai suteikta teise – kontroliuoti, kad jos nariai nebūtų persekiojami dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje, bei šioje situacijoje elgėsi nesąžiningai. Tokias teisės taikymo taisykles yra suformavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-418/2009. Pažymėtina, jog tiek pareiškėjas, tiek ir PS „Sandrauga“ (2016 m. sausio 14 d. PS „Sandrauga“ gautų dokumentų registre 2015-2016 m. įregistruotas G. K. pranešimas) žinojo apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, todėl būdami atidūs ir rūpestingi galėjo patys aktyviai domėtis šiuo procesu, tačiau jokių veiksmų neatliko.

Taigi, nagrinėjamu atveju profesinei sąjungai nepateikus atsakymo apie sutikimą arba nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareiškėjui G. K., tokie profesinės sąjungos veiksmai pagrįstai laikyti sutikimu skirti nuobaudą pareiškėjui, vien tik ši aplinkybė nebuvo kliūtis priimti ginčijamą įsakymą.

Tarnybinės atsakomybės inter alia tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas (VTĮ 28 straipsnis, Statuto 25 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis, Tvarkos aprašo 3 punktas). Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau- ir LVAT) 2013-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1435/2013, 2010-11-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (LVAT 2012-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012, 2010-02-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad pagal Tvarkos aprašo 6 punktą, tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas). Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t.y. individualaus teisės akto, dalimi (Tvarkos aprašo 28 punktas). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.

Išvadoje nustatyta, kad KPS tyrėjas G. K. ir VPS vyresnysis patrulis S. K., vykdydami tarnybines funkcijas operatyvinėje grupėje, 4.34 val. informavo Utenos apskrities VPK OVS specialistą R. R. apie pertrauką, kurią OVS specialistas suteikė; 5.01 val. Ignalinos m., Švenčionių g., prie pastato Nr. 33 VPS viršininkas D. Šemeklis nustatė, taip pat ir vaizdo įrašymo įrenginiu užfiksavo kaip pareigūnai miega. Išvadoje konstatuota, kad tokiais veiksmais neatsargia kaltės forma G.K. pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, nustatančius pareigą valstybės tarnautojui laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, Utenos apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 89-V-321 patvirtinto Ignalinos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymo) 7.27 papunkčio, numatančio, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas pagal kompetenciją užtikrina viešąją tvarką, žmonių ir eismo saugumą <...>, Utenos apskrities VPK viršininko 2015 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 89-V-357 „Dėl operatyvinių grupių sudarymo ir jų darbo organizavimo“ (toliau – ir Utenos apskrities VPK viršininko 2015 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 89-V-357) 5.7 papunkčio, numatančio, kad nesant nusikalstamų veikų ar administracinės teisenos tyrimų ir kitų tiesioginių funkcijų, numatytų pareigybių aprašymuose, operatyvinės grupės pareigūnai vykdo patruliavimą užtikrinant viešąją tvarką ir eismo saugumą, nusikalstamų veikų prevenciją, tikrina policijos įskaitose įrašytus asmenis pagal gyvenamąsias vietas, ir 4.1 papunkčio, įpareigojančio operatyvinių grupių vyresniuosius koordinuoti ir kontroliuoti pamainoje dirbančių policijos pajėgų darbą reikalavimus, bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodekso) 14.6 ir 28 punktų, įpareigojančių policijos pareigūnus tarnybinėje veikoje saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą <...>, vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, nuostatas, dėl ko kilo formalaus pobūdžio neigiamos pasekmės, t. y. nebuvo užtikrintas tinkamas tarnybinių funkcijų vykdymas, kuris sietinas su viešosios tvarkos ir eismo priežiūra, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija. Pažymėtina, jog Išvadoje nėra suformuluoto atskiro kaltinimo pareiškėjui pažeidus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Policijos patrulių veiklos instrukcija) 20.5 papunkčio, draudžiančio policijos patruliui tarnybos metu miegoti, nuostatas.

Pareiškėjas G. K. yra Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK KPS tyrėjas. Pagal pajėgų išdėstymo plano duomenis 2015 m. gruodžio 6 d. nuo 20.30 val. iki 2015 m. gruodžio 7 d. 8.30 val. jis dirbo operatyvinėje grupėje ekipaže „Liepa 42“ kartu su Utenos apskrities VPK Ignalinos r. PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniuoju patruliu S. K. sektoriuje – Ignalinos rajono savivaldybė. Pareiškėjas buvo šios operatyvinės grupės vyresnysis pareigūnas. 2015 m. gruodžio 6 d. Patrulio tarnybos užduotyje buvo nustatyta, kad laisvu nuo įvykių ir konvojų metu operatyvinė grupė sektoriuje – Ignalinos miestas, Vidiškės, Palūšė, Strigailiškės ir Berčiūnai – be viešosios tvarkos užtikrinimo ir darbo pagal patrulio biuletenio užduotis, turėjo vykdyti saugaus eismo užtikrinimą, akivaizdžių grubių KET pažeidimų bei akcizo išaiškinimą; vakare tikrinti viešąją tvarką vaikų darželio teritorijoje, prie futbolo stadiono ir kt. nurodytų objektų; tikrinti automobilius su užsienietiškais numeriais, ypač latvių, estų dėl nelegalų gabenimo; nakties metu tikrinti transporto priemones dėl padažnėjusių vagysčių iš butų, taip pat tikrinti transporto priemonių vairuotojų blaivumą; teikti pagalbą asmenims. Nurodyta nuolat vykdoma užduotis „Pėstieji“, „Kaliningrado tranzito kontrolė“, iki gruodžio 6 d. – „greičio kontrolė“. Operatyvinė grupė supažindinta, jog stabdyti ir tikrinti transporto priemones privalo vadovaujantis Policijos patrulių veiklos instrukcija, pietauti pranešus Utenos OVP budėtojui. 2015 m. gruodžio 6 d. Patrulio tarnybos užduoties skiltyje „pastabos (darbo rezultatai)“ įrašyta, jog užduotis įvykdyta, pažeidimų nenustatyta, šią skiltį pildė S. K.

Tarnybinio patikrinimo medžiagoje surinktais duomenimis taip pat nustatyta ir byloje nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. gruodžio 7 d. 4.34 val. Utenos apskrities VPK OVS budėtojas ekipažui „Liepa 42“, kuriame tąkart tarnybą vykdė pareiškėjas, suteikė pertrauką, neįvardindamas pertraukos paskirties. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta iš esmės už netinkamą elgesį pertraukos metu. Šalys skirtingai traktuoja suteiktos pertraukos turinį. Pareiškėjas teigia, kad pertrauka buvo suteikta pavalgyti ir pailsėti, jos trukmė paprastai trukdavo iki vienos valandos, atsakovas teigia, kad pertrauka pareiškėjui buvo suteikta tik pavalgyti, bet ne poilsiui, iš esmės neginčydami suteikiamos pertraukos trukmės Pareiškėjas tiek teikdamas paaiškinimus dėl galimo tarnybinio nusižengimo (2015 m. gruodžio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek skunde nurodė bei bylos teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog pertraukos metu turėjo su savimi įjungtas radijo stotis bei tarnybinį mobiliojo ryšio telefoną, kuris taip pat buvo įjungtas, taigi buvo pasirengę reaguoti į įvykius. Šie jo paaiškinimai bylos medžiaga nėra paneigti. Pertraukos metu buvo automobilyje dėl susiklosčiusių aplinkybių, nes Ignalinos r. PK pastatas šiuo metu yra remontuojamas. Pastate, esančiame Ateities g. 7, į kurį šiuo metu yra įsikėlusi įstaiga, nėra sudarytos sąlygos pailsėti, patalpose yra šalta, taip pat nėra įrengta virtuvė, kur būtų galima pasišildyti ar pasigaminti maisto.

Atsakovas tiek Išvadoje, tiek atsiliepime nurodė bei jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog įvertinus vidaus tarnybos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, darbuotojų darbo pobūdį, operatyvinei grupei negalėjo būti suteikta pertrauka pailsėti ir pavalgyti, jiems privalėjo būti suteikta galimybė pavalgyti, užtikrinant nenutrūkstamą funkcijų vykdymą. Toks laikas įskaitomas į pareigūnų darbo laiką, jie šios pertraukos metu negali praleisti savo nuožiūra ir palikti darbo vietos. Teismo vertinimu, atsakovas netinkamai taikė ir aiškino ginčo teisius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą.

Tarnybinės atsakomybės principų kontekste pastebėtina, kad taikant tarnybinę atsakomybę ir ją apibrėžiančias normas, svarbus ne tik atsakomybės neišvengiamumo principas, bet draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr. pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–281/2007, LVAT biuletenis Nr. 13, 2007, p. 186–199; 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–2681/2008). Pareigūno atlikti veiksmai (ar jo neveikimas) svarstomu aspektu gali būti laikomi tam tikrų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu tik tuo atveju, kai atitinkamas šio pareigūno elgesio modelis aiškiai ir vienareikšmiškai yra sureglamentuotas šiuose teisės aktuose ir yra nustatyta, kad tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas šio elgesio modelio nesilaikė. Visi neaiškumai ar teisinio reguliavimo spragos negali būti aiškinami tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno nenaudai, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, nebūtų užtikrintas asmens (pareigūno) pasitikėjimas valstybe ir teise. Šiuo aspektu yra išsamiai pasisakiusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A8–281/2007. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus, o teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje deklaruojama kiekvieno žmogaus teisė turėti tinkamas ir saugias darbo sąlygas. Ši nuostata tikslinama 49 straipsnyje, kuriame teigiama, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas; darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal VTĮ 5 straipsnio nuostatas, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad vidaus tarnybos statutinių pareigūnų atžvilgiu visų pirma turi būti taikomos Vidaus tarnybos statuto ir kitų vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, o darbo sutartinius santykius ir socialines garantijas reglamentuojančios teisės normos jų atžvilgiu taikomos tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja minėtos, jų veiklą reglamentuojančios teisės normos (žr. pvz. 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1484/2010). Nei Vidaus tarnybos statute, nei VTĮ teisės normų, reglamentuojančių vidaus tarnybos statutinių pareigūnų poilsį, nėra, tačiau statutiniai valstybės tarnautojai turi bendrąją darbuotojų teisę į poilsį. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir DK) 157 straipsnis garantuoja visiems darbuotojams teisę į šias poilsio rūšis: pertrauka pailsėti ir pavalgyti (1 p.); papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku (2 p.); paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų) (3 p.); savaitės nepertraukiamasis poilsis (4 p.); kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos) (5p.). Teismas nagrinėjamu atveju vertina ir darbuotojų teisę į pertrauką pailsėti ir pavalgyti garantuojančiame DK 158 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriame, be kitų normų, nustatyta, kad darbuotojams turi būti suteikiama ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų; tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku; pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Ši teisės norma aiškintina kartu su vidaus tarnybos statutinių pareigūnų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas ir Utenos apskrities VPK policijos pareigūnų profesinių sąjungų jungtinė atstovybė 2015 m. sausio 30 d. sudarė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kolektyvinę sutartį Nr. 89-IL-1202/NPG-ESP-PD-2 (15) (toliau – ir Kolektyvinė sutartis), kurios IV skyriaus, reglamentuojančio darbuotojų darbo ir poilsio laiką, 25 punktu nustatė, kad policijos įstaigos darbuotojų darbo ir poilsio laikas nustatomas vadovaujantis policijos įstaigos darbo reglamentu, o pagal 32 punkto nuostatas, policijos įstaiga, reglamentuodama darbo laiko apskaitą nustato sąrašą pareigybių, kurias užimantys asmenys dėl darbo (tarnybos) sąlygų negali palikti darbo vietos pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu. Tokias pareigas einantiems darbuotojams pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę. Pareigybių sąrašas turi būti suderintas su profesine sąjunga. Atkreiptinas dėmesys ir į minėtos kolektyvinės sutarties baigiamąsias nuostatas, kurių 97 punktu nustatyta, kad darbdavys savo įsakymais nustatydamas naujas ar keisdamas galiojančias tarnybos, darbo sąlygas bei socialines darbuotojų garantijas negali bloginti jų palyginus su šia sutartimi, kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Utenos apskrities VPK viršininko 2015 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 89-V-624 patvirtintas Utenos apskrities VPK darbo reglamentas, pagal kurio 27-28 punktuose įtvirtintą darbo ir poilsio laiko režimą, Utenos apskrities VPK dirbama paprastai pirmadienį–ketvirtadienį nuo 8 valandos iki 17 valandos, o penktadienį – nuo 8 valandos iki 15 valandos 45 minučių. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti nuo 12 valandos iki 12 valandos 45 minučių. Utenos apskrities VPK viršininko įsakymu darbuotojams gali būti nustatytas kitoks darbo pradžios ir pabaigos laikas, ne visas darbo dienos ar savaitės darbo laikas, atskiras darbuotojo darbo grafikas.

Minėta, kad 2015 m. gruodžio 6-7 d. pareiškėjas G. K. dirbo operatyvinėje grupėje. Utenos apskrities VPK viršininko 2015 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 89-V-357 „Dėl operatyvinių grupių sudarymo ir jų darbo organizavimo“ 5.4 papunktyje nustatyta, kad suderinus su Utenos apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtoju, per darbo dieną (12 valandų pamainą) operatyvinės grupės nariams įstatymo nustatyta tvarka suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku, užtikrinant nenutrūkstamą operatyvinės grupės funkcijų vykdymą. Kaip nustatyta iš 2015 m. gruodžio mėn. darbo grafiko Nr. 89-IL-11329 ir 2015 m. gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio, G. K. tarnybos laikas 2015 m. gruodžio 6-7 d. truko 12 val., darbo laikas apskaitytas pilna apimtimi, nenumatant poilsio laiko (pertraukos) pradžios ir pabaigos (trukmės). Nors bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas nėra policijos patrulis, tačiau dirbdamas operatyvinėje grupėje laisvu nuo įvykių ir konvojų metu, pareiškėjas, be kita ko, vykdė tarnybą pagal 2015 m. gruodžio 6 d. Patrulio tarnybos užduotį, t. y. jam buvo pavesta atlikti ir jis atliko funkcijas analogiškas policijos patrulio funkcijoms. Operatyvinės grupės tarnybos užduotis esant laisviems nuo įvykių, konvojų savo turiniu ir forma atitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos reglamentuotą patruliavimą. Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 1 punkte apibrėžtą jų taikymo sritį, instrukcijos nuostatos privalomos, be kita ko, patruliavimą vykdantiems Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams. Iš Tarnybinio patikrinimo medžiagoje surinktų duomenų taip pat nustatyta, kad operatyvinės grupės ekipažui „Liepa 42“ pertrauka buvo suteikta laisvu nuo įvykių ir konvojų metu, t.y. vykdant patruliavimo funkciją (tikrintojas apie 4.35 val. per VPVS nustatė, kad ekipažas “Liepa 42“ buvo Ignalinos mieste, Agarinio gatvėje, šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjo bei S. K. 2015 m. gruodžio 18 d. teikti paaiškinimai Nr. 89-IL-(duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į aptartus argumentus, darytina išvada, jog pareiškėjas G. K. patenka ir į Policijos patrulių veiklos instrukcijos subjektų ratą, todėl jo veiksmai, teisės ir pareigos turi būti vertinami ir šios instrukcijos nustatyto reglamentavimo kontekste.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal Kolektyvinės sutarties 32 punkto nuostatas, policijos įstaiga, reglamentuodama darbo laiko apskaitą, įsipareigojo nustatyti sąrašą pareigybių, kurias užimantys asmenys dėl darbo (tarnybos) sąlygų negali palikti darbo vietos pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu ir jiems pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę. Šį pareigybių sąrašą policijos įstaiga įsipareigojo suderinti ir su profesine sąjunga, tačiau tokio sąrašo nesudarė. Akcentuotina ir tai, jog Policijos patrulių veiklos instrukcijos 19 punktas patruliavimą vykdančiam pareigūnui numato teisę į pertrauką pavalgyti ir pailsėti, šios pertraukos metu jis gali palikti darbo vietą. Teismo vertinimu, šį laiką pareigūnas gali praleisti savo nuožiūra. Minėtame Utenos apskrities VPK viršininko 2015 m. gegužės 19 d. įsakyme Nr. 89-V-357 taip pat nėra įtvirtinto imperatyvaus draudimo pertrauką pavalgyti naudoti savo nuožiūra, minėtu 5.4 papunkčiu grupė įpareigota pertraukos pavalgyti metu užtikrinti nenutrūkstamą operatyvinės grupės funkcijų vykdymą. Atsakovo atstovas teismo posėdyje šios normos turinį aiškino, kaip nedraudžiančią tokios pertraukos metu operatyvinės grupės pareigūnui nusiplauti rankas, nueiti į tualetą, tačiau draudžiančią prarasti budrumą. Remdamasis sistemiška išvardintų teisės aktų nuostatų analize, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas G. K., dirbdamas ekipaže „Liepa 42“ operatyvinėje grupėje, kuriai vykdant patruliavimo funkciją OVS budėtojas suteikė pertrauką, tarnybinėje transporto priemonėje ją leisdamas savo nuožiūra (tikrinimas fiksuotas po 27 minučių nuo šios pertraukos pradžios) ir tuo pačiu užtikrindamas reagavimą į įvykius specialia programine įranga ir ryšio priemonėmis, nepažeidė Utenos apskrities VPK viršininko 2015 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 89-V-357 5.7 ir 4.1 papunkčių bei Pareigybės aprašymo 7.27 punkto. Teismo posėdžio metu šalys teikė prieštaringus įrodymus dėl G.K. miegojimo tarnybiniame automobilyje fakto, tačiau teismas pažymi, kad Išvadoje nėra suformuluoto atskiro kaltinimo pareiškėjui pažeidus Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.5 papunkčio nuostatas, todėl teismas dėl šios aplinkybės nepasisako. Dėl aukščiau išvardintų argumentų nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai vykdė tarnybines pareigas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą. Atitinkamai pareiškėjas nelaikytinas pažeidusiu ir VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, nes minėtos nuostatos laikytinos bendro pobūdžio nuostatomis, nukreipiančiomis į kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė ir Etikos kodekso 14.6 ir 28 punktų nuostatas. Pažymėtina, kad Etikos kodekse 14.6 ir 28 punktų nėra. Policijos pareigūno pareiga saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo įtvirtinta Etikos kodekso 4.6 punkte, o pareiga vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims įtvirtinta Etikos kodekso 4.28 punkte. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas savo elgesiu būtų pažeidęs šias Etikos kodekso normas.

Išdėstyti argumentai įrodo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta visapusiškai neištyrus bei neįvertinus visų tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių, nenustačius ir objektyviais įrodymais nepagrindus tarnybinio nusižengimo sudėties, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo reikalavimus. Minėtoje tvarkoje įtvirtintos procedūros Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl šių taisyklių nesilaikymas yra pagrindas pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įsakymo 1.2 punktas dėl tarnybinės nuobaudos – pastabos pareiškėjui skyrimo pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teismas

nusprendžia:

skundą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1.2 punktą, kuriuo G. K. buvo paskirta tarnybinė nuobauda- pastaba.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.