Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-728/2007 pagal pareiškėjo UAB „Samsonas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų teismas nurodė, kad pareiškėjas 2001-2002 metais patirtomis ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudomis dėl klaidos keliant kompiuterinės programos duomenis nesumažino šio laikotarpio apmokestinamojo pelno. Pareiškėjas 2001 metais apskaičiavo ir į sąnaudas įtraukė tik 924843 Lt nusidėvėjimo sąnaudų, o 2002 metais - tik 938630 Lt, nors šio turto nusidėvėjimo sąnaudos 2001 metais sudarė 1727822 Lt, o 2002 metais - 1994915 Lt. Pareiškėjo turtas buvo naudojamas jo veikloje pajamoms uždirbti bei ekonominei naudai gauti. Atsakovui pareiškėjas pateikė paaiškinamųjų raštų prie metinių finansinių atskaitomybių už 2001 ir 2002 metus formas „Ilgalaikis materialus turtas“ bei atitinkamų metų ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo sintetinės apskaitos registrų suvestinius kompiuterinių laikmenų išrašus. Tačiau atsakovas 2001-2002 metų pareiškėjo ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų nepagrįstai nepripažino sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, nurodęs, jog pareiškėjas nepateikė pirminių apskaitos dokumentų bei jų analitinės ir sintetinės apskaitos registrų, pagrindžiančių šiuo laikotarpiu faktiškai patirtas sąnaudas. Teismas nurodė, kad apskaičiuodamas mokesčius mokesčių administratorius negali remtis prielaidomis ir spėliojimais. Atsakovas šiuo atveju pripažįsta, kad pareiškėjas trūkstamų dokumentų nepristatė ir jų mokestiniam patikrinimui nepateikė dėl objektyvių priežasčių (gaisro). Reikalavimas pateikti, t. y. atstatyti, sudegusius didelės įmonės dvejų kalendorinių metų pirminius apskaitos dokumentus per nustatytą 12 kalendorinių dienų laikotarpį yra aiškiai neįvykdomas dėl itin didelio atstatytinų dokumentų kiekio. Nustačius šias aplinkybes mokėtini mokesčiai už 2001-2003 metus pareiškėjui buvo apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių šis mokesčių apskaičiavimo būdas buvo pritaikytas tik apskaičiuojant pajamų dydį, bet visiškai nepaisant pareiškėjo patirtų sąnaudų. Tuo tarpu mokesčių administratorius priklausančią mokėti mokesčio sumą privalo apskaičiuoti atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes ir siekdamas kuo tikslesnio rezultato. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius apskaičiuodamas pareiškėjo mokesčius tinkamai nesivadovavo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 6 punktu bei Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis ir nevisapusiškai įvertino faktines pareiškėjo turto nusidėvėjimo sąnaudas bei neteisingai apskaičiavo pareiškėjo mokėtinų mokesčių dydį.

Dėl pakartotinio PVM mokėjimo patikrinimo teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pakartotinai atliko pareiškėjo PVM mokėjimo patikrinimą už jau patikrintą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. Informacijos, kurią pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, gavimas nepriskirtinas naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios sudarytų pagrindą atlikti pakartotinį patikrinimą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktos informacijos esmę sudaro išvados, padarytos įvertinus pareiškėjo turėtus ir mokesčių administratoriui ankstesnio patikrinimo metu pateiktus pirminius apskaitos dokumentus. Be to, mokesčių administratoriaus atstovai dalyvavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atliktame tyrime. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius atlikdamas pirminį pareiškėjo patikrinimą ir žinodamas, jog jo atstovai dalyvavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atliktame tyrime, privalėjo pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatyme jam suteiktomis teisėmis ir išsireikalauti reikiamą informaciją.

Dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą teismas nurodė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse numatyta, kad mokesčių administratorius vertinimui turi parinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti vertinimą. Patikrinimo akte papildomi mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti remiantis kiekvienos pareiškėjo parduotuvių kasos atitinkamo mėnesio vidutine dienos apyvarta ir visiškai neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes. Neatsižvelgta į tai, kad prekybos apimtys labai padidėja tomis dienomis, kai darbuotojams išmokamas darbo užmokestis, prieš šventes, o reikšmingai sumažėja po švenčių ir prieš atlyginimų mokėjimą; kad dienomis, kai mažos prekybos apimtys, kasos dirba ne visą dieną. Be to, neanalizuoti atskirų kasų apyvartų dydžių skirtumai, kasų išsidėstymo ir buvimo vietos įtaka apyvartų dydžiui ir kt.. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė savo skaičiavimus dėl pirkėjo „krepšelio“, kuriuos atliko vadovaudamasis patikrinimo akto Nr.28-05-43-13 prieduose pateiktais duomenimis. Pareiškėjas kaip atliktų skaičiavimų modelį pateikė 2006 m. kovo mėnesio savo parduotuvių Nr.4, 7 ir 15 kasos aparatų sumines ataskaitas, iš kurių matyti fiskalinių kvitų (aptarnautų pirkėjų) skaičius bei įplaukų sumos, kurių pagrindu apskaičiuotas vidutinis pirkėjo „krepšelio“ dydis. Be to, pareiškėjas pateikė to paties laikotarpio tose pačiose parduotuvėse esančių kasų įplaukų dydžius su aiškiai išreikštais skirtumais, kurie žymiai įtakoja galutinį pardavimo pajamų skaičiavimo rezultatą, tačiau neatsispindi mokesčių administratoriaus atliktuose skaičiavimuose. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjo skaičiavimai yra atlikti remiantis 2004-2006 metų duomenimis, nėra pagrindas šiuos skaičiavimus laikyti nepagrįstais. Pareiškėjo statistiniai duomenys sistemingai kaupiami nuo 2004 metų, o atsižvelgiant į tai, jog vidutinis statistinis pirkėjo „krepšelis“ visoje šalyje turi tendenciją didėti, o ne mažėti, pateikti vėlesnių metų skaičiai laikytini didesniais už galimus 2001-2003 metų skaičius. Teismas nurodė, kad nors mokesčių administratorius ir teigė, jog mokesčių bazę jis nustatė vadovaudamasis ekonominių modelių metodu, tačiau realiai pagal šį metodą skaičiavimų jis neatliko, t. y. mokesčių mokėtojo veiklos nemodeliavo.

Dėl apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų teismas nurodė, kad pareiškėjas visada teisingai ir laiku apskaičiuodavo, deklaruodavo ir sumokėdavo mokesčius, išskyrus ginčo laikotarpį, kai mokesčiai nebuvo tinkamai sumokėti dėl pareiškėjo darbuotojų, kurių veikos buvo įvertintos baudžiamojo proceso tvarka, kaltės. Pareiškėjo parduotuvių kasose dirbusios pardavėjos minėtu laikotarpiu neteisėtai sumažino pardavimo atlygį išplėšdamos nefiskalinių kasos aparatų kontrolines kasos juostas ir panaikindamos įrašus apie gautas prekybos pajamas. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. spalio 4 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo pripažino pareiškėjo darbuotojas kaltomis padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės apskaityti pardavimo pajamų bei su jomis susijusių mokesčių tokia apimtimi, kokia buvo nustatyta patikrinimo metu, dėl objektyvios priežasties, t. y. pareiškėjas šių pajamų negavo bei patyrė didelius nuostolius. Pareiškėjas dėl atskirų asmenų veiksmų, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, neturėjo galimybės tiksliai apskaičiuoti pardavimų pajamų ir su jomis susijusių mokesčių. Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnyje numatyta, jog mokesčių mokėtojas yra atleidžiamas nuo baudų, jeigu įrodo, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo mokesčių mokėtojas yra atleidžiamas ir nuo delspinigių. Atsižvelgiant į šias teisės normas, į paminėtas aplinkybes bei į tai, jog pareiškėjas tyrimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat į tai, jog pirminių apskaitos dokumentų pareiškėjas negalėjo pateikti dėl 2002 metais įvykusio gaisro, ir į tai, jog apskaičiuojant papildomas PVM sumas atskirais mokestiniais laikotarpiais buvo tik sumažinta deklaruota grąžintina iš biudžeto PVM suma, t. y. žala biudžetui nebuvo padaryta, pareiškėjui neskirtinos baudos ir jis atleistinas nuo apskaičiuotų delspinigių.

III.

IV.

Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų teismas nurodė, kad Mokesčių administratorius apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną pelno mokestį pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius dėl jo 2001 ir 2002 metais turėtų didesnių ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią mokesčių administratoriaus poziciją laikė neteisinga. Pareiškėjas šiuo atveju nustatyta tvarka deklaravo ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas ir mokesčio deklaracijose nurodė jų dydį. Taigi, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų dydis buvo paties pareiškėjo nurodytas jo užpildytuose oficialiuose dokumentuose (deklaracijose) ir mokesčių administratorius šiuo atveju neturėjo jokio pagrindo netikėti pareiškėjo nurodytais duomenimis.

Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad patikrinimas dėl to paties mokesčio už tą patį laikotarpį gali būti atliekamas paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Nagrinėjamu atveju būtent ir susidarė tokia situacija, kai buvo būtina atlikti pakartotinį pareiškėjo PVM mokėjimo už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. patikrinimą dėl naujų aplinkybių paaiškėjimo.

Pirminis pareiškėjo PVM mokėjimo patikrinimas buvo įprastinis ir buvo atliktas pagal pareiškėjo prašymą grąžinti (įskaityti) PVM permoką (skirtumą). Tuo tarpu pakartotinis patikrinimas buvo atliktas iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos gavus šios tarnybos atlikto tyrimo išvadas. Šios išvados buvo surašytos išsamiai įvertinus ūkinę - finansinę veiklą atskirose pareiškėjo parduotuvėse bei ištyrus didelės apimties su tuo susijusią medžiagą. Šiose išvadose buvo konstatuotos naujos aplinkybės, susijusios su padarytais šiurkščiais finansiniais pažeidimais pareiškėjo parduotuvių veikloje. Esant tokiai situacijai mokesčių administratorius privalėjo įvertinti naujus faktus ir jų įtaką pareiškėjo prievolei mokėti PVM.

Dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nurodė, kad Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju tinkamai atliko pareiškėjo mokėtinų mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su atliktu mokesčių administratoriaus apskaičiavimu.

Pagal susidariusią situaciją mokesčių administratorius pasirinko tinkamą pareiškėjo neapskaitytų pajamų nustatymo būdą. Buvo būtina nustatyti atskirose pareiškėjo parduotuvėse tam tikru laiku neapskaityto pardavimų atlygio dydį ir šiam tikslui pasiekti pagrįstai buvo pasirinktas ekonominių modelių metodas, kurį mokesčių administratoriui panaudojo laikydamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 25-27 punktų nuostatų.

Pagrindinis mokesčių administratoriaus atliktų skaičiavimų rodiklis buvo vidutinis dienos pardavimų atlygis. Tai yra vidutinis dydis, kuris įmanomai tiksliausiai parodo neapskaitytos prekybos mastą. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai šiuo atveju nėra priimtini. Pirkėjo „krepšelio“ skaičiavimai nėra pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais. Be to, šie skaičiavimai atlikti pagal 2004 - 2006 metų duomenis, kai tuo tarpu šiai bylai yra reikšmingas 2001 - 2003 metų laikotarpis. Bendro pobūdžio teiginiai apie šalies pirkėjo „krepšelio“ didėjimo tendenciją negali būti pagrindas remtis vėlesnių metų duomenimis atliekant konkrečius pareiškėjo pardavimų atlygio skaičiavimus.

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikintino. Atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus paliko galioti, išskyrus jų dalis dėl nurodymų sumokėti delspinigius. Šias atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų dalis panaikino ir įpareigojo atsakovą delspinigių priskaičiavimo klausimą išspręsti iš naujo.

V.

Pareiškėjas UAB „Samsonas“ 2007 m. spalio 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-728/2007 remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

1. Lietuvos vyriausias administracinis teismas priimdamas 2007 m. rugsėjo 6 d. priimdamas sprendimą neteisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintą normą nustatančią mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės. Byloje nėra ginčo, kad mokesčiu administratorius apskaičiavo 2001 ir 2002 metu apmokestinamąjį pelną, taikant mokesčiu administratoriaus įvertinimą. Tokį juridinių asmenų pelno mokesčio/ pelno mokesčio apskaičiavimo metodą Atsakovas parinko todėl, kad buvo nustatytas pažeidimas (Pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo 646 877 Lt realizavimo pajamų 2001 metais ir 1 478 446 Lt realizavimo pajamų 2002 metais), taip pat dėl to, kad pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui visų apskaitos dokumentų, pagrindžiančių 2001 ir 2002 metais faktiškai patirtas pareiškėjo sąnaudas. Atsakovas apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną vadovavosi pareiškėjo pateikta Juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitoje už 2001 metus ir Pelno mokesčio 2002 m. deklaracijose nurodyta informacija, bei patikrinimo metu papildomai apskaičiuotomis įplaukomis neužfiksuotomis EKA kontroliniuose juostose.

Pareiškėjas nepateikė dokumentų pagrindžiančių 2001 ir 2002 metais faktiškai patirtas pareiškėjo sąnaudas, todėl, kad šie dokumentai sudegė 2002 m. (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2002 m. gruodžio 24 d. pažyma apie gaisrą Nr. 7). Pareiškėjas dokumentų negalėjo pateikti dėl objektyvių nuo jo nepriklausančių priežasčių. Mokesčio administratoriaus sprendimas apskaičiuoti mokestį pagal jo įvertinimą sukelia svarbias teisinės pasekmes - pripažįstama, kad mokesčio mokėtojo mokesčio administratoriui pateiktose deklaracijose yra nurodyti neteisingi duomenys ir apskaičiuojant mokestinės prievolės dydį jomis vadovautis negalima.

Tokiu atveju, atsakovas siekiant teisingai ir tiksliai nustatyti pareiškėjo apmokestinamąjį pelną už 2001 ir 2002 metus privalėjo parinkti vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuojamas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis ir priimti domėn visą mokestinės prievolės dydžiui nustatyti reikšmingą informaciją (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Taisyklių dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą 6.2. ir 6.3. punktai). Vadovaujantis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsniu mokesčių administratorius privalo imti domėn visus duomenis apie pareiškėjo gautas bendrąsias pajamų ir apie toms pajamoms uždirbti faktiškai patirtas sąnaudos. Todėl atsakovas privalėjo apskaičiuojant 2001 ir 2002 metų apmokestinamąjį pelną vadovautis pareiškėjo pateiktais dokumentais: paaiškinamaisiais raštais prie metinių finansinių atskaitomybių už 2001 ir 2002 metus formos „Ilgalaikis turtas“ bei atitinkamų metų ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo sintetinės apskaitos registrų suvestinius kompiuterinių laikmenų išrašais arba kitokia patikima ir objektyvia informacija.

Tarp mokestinio ginčo šalių esant ginčui dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo pagrįstumo privaloma vadovautis Mokesčių administravimo 67 straipsnyje įtvirtintu mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimo principu - mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečios mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui netinkamai taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Taisyklių dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą 6.2. ir 6.3. punktai buvo neteisingai apskaičiuotas Pelno mokestis ir taip buvo pažeistas Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnis (kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos).

2. Dėl pakartotino PVM mokėjimo patikrinimo nurodė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendime nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pagristai atliko pakartotinį pridėtinės vertės mokesčio patikrinimą, todėl kad, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atlikdama įprastinį pridėtinės vertės mokesčio patikrinimą neturėjo informacijos apie aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos patikrinimo rezultatams. Pažeidimai padaryti pareiškėjo galėjo būti nustatyti tik gavus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos šios tarnybos atlikto tyrimo išvadas. Taigi Lietuvos vyriausias administracinis teismas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pateiktą informaciją laikė nauja informacija apie aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos patikrinimo rezultatams ir apie kuriuos Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo ir negalėjo būti žinoma.

Sprendžiant apie tai ar mokesčių administratorius turi teisę atlikti pakartotinį patikrinimą turi būti išaiškinta informacijos apie naujas aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčiu administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, sąvoka.

Mokesčių administravimo įstatymas mokesčių administratoriui nustato teisės kurias įgyvendinant mokesčių administratorius atlieka pagrindinę jam pavestą funkciją - kontroliuoja ar mokesčių mokėtojai teisingai apskaičiuoja, deklaruoja i moka mokesčius (Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Mokesčių administratorius įgyvendinant šią funkciją turi teisę gauti iš asmenų savo funkcijoms atlikti reikiamus duomenis, patekti į mokesčio mokėtojo teritoriją, patalpas ir pastatus (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnis). Mokesčių administratorius vykdydamas jam pavestą funkciją, kontroliuodamas ar mokesčių mokėtojai teisingai apskaičiuoja, deklaruoja ir moka mokesčius taip pat privalo bendradarbiauti su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, atlikti bendrus patikrinimus, kitas kontrolės funkcijas ir užtikrinti keitimąsi informacija, o Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo teikti mokesčių administratoriui visapusišką pagalbą, taip pat pranešti apie mokesčių įstatymų pažeidimų požymių turinčias veikas, kai tai tapo žinoma minėtoms įstaigoms ir institucijoms atliekant savo funkcijas (Mokesčių administravimo įstatymo 31 straipsnio 1 ir 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad 2003 m. spalio 1 d. buvo atliktas pareiškėjo valdomos parduotuvės Nr. 15 esančios adresu M.Riomerio g. 1, Kaune patikrinimas, kurį atliekant dalyvavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Kauno apskrities skyriaus inspektorius bei Valstybinės mokesčiu inspekcijos prie LR FM vyr. specialistai, taip pat 2003 m. spalio 9 d. buvo atliktas pareiškėjo valdomos parduotuvės Nr. 4, esančios adresu Seniavos pr. 36, Kaune patikrinimas, kurį atliekant dalyvavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Kauno apskrities skyriaus inspektorius bei Valstybinės mokesčiu inspekcijos prie LR FM vyr. specialistas. Patikrinimo metu, buvo nustatyta, kad parduotuvėse kuriuose buvo atliktas patikrinimas buvo suklijuotos kasos aparatų juostos, kasos aparatų juostose neužfiksuotos visos pardavimo įplaukos. 2003 m. spalio 1 d. dalyvaujant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM vyr. specialistams buvo paimti įrodymai patvirtinantys padarytus pažeidimus. Taigi, mano, kad jau 2003 m. spalio 1 d. patikrinimo metu buvo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnams buvo aišku, kad nustatyti pažeidimai gali turėti įtakos teisingam pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimui. 2003 m. spalio 1 d. ir 2003 m. spalio 9 d. patikrinimo aktai laikytini rašytiniais įrodymais patvirtinančiais, kad mokesčių administratoriui tapo žinoma informaciją apie mokesčių įstatymų pažeidimus.

Mokesčių administratorius nagrinėjant šį mokestinį ginčą turėjo pareigą paneigti aplinkybę, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atlikdama patikrinimą dėl pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo, kuris yra patvirtintas 2004 m. gegužės12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (17)-K3-347, apie Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų 2003 m. spalio 1 d. ir 2003 m. spalio 9 d. nustatytus pažeidimus nežinojo ir negalėjo žinoti. Tokių įrodymų mokesčių administratorius į bylą nepateikė. Mokesčių administratoriui nepaneigus šių aplinkybių, teismas neturėjo teisės taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir pripažinti, kad pakartotinis pridėtinės vertės mokesčio patikrinimas už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. sausio 31 d. buvo atliktas teisėtai.

3. Dėl mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas apskaičiuodamas neapskaitytų pardavimo pajamų dydį nustatė vidutinę dienos pardavimų atlygio sumą, perskaičiuodamas visos dienos duomenis, atimant iš apskaičiuotų pajamų tik pardavimo pajamas gautas pirkėjams atsiskaitant mokėjimo kortelėmis. Atsakovas privalėjo sumažinti apskaičiuotas vienos dienos pajamas (pajamų suma apskaičiuota pagal neišplėštus tos dienos kvitus), kurias pareiškėjas pats įtraukė į apskaitą. Neišplėštus kasos kvitus atsakovas patikrinimo metu turėjo, todėl apskaičiuodamas mokestį privalėjo imti domėn. Atsakovas turėdamas objektyvius duomenis apie pareiškėjo gautas ir užpajamuotas įplaukas (kurias galima nustatyti pagal neišplėštus kasos kvitus) atlikdamas mokesčio apskaičiavimą šiais duomenimis visiškai nesivadovavo, todėl buvo padidintos pareiškėjo pajamos, kas turėjo tiesioginę įtaką apskaičiuojant mokestinės prievolės dydį - kuris nagrinėjamu atveju buvo padidintas, taip pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisingumo principą (kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos,) bei 67 straipsnyje įtvirtinta mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimo principą Lietuvos vyriausias administracinis teismas sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius tinkamai atliko pareiškėjo mokėtinų mokesčių apskaičiavimą, pasirinko tinkamą neapskaitytų pajamų nustatymo būdą. Mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA -103 patvirtintu Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse numatytus mokesčio apskaičiavimo metodus (25-27 punktų nuostatas).

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis, esant tam tikroms aplinkybėms suteikia mokesčių administratoriui teisę apskaičiuoti mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Tam, kad pasinaudoti šia teise mokesčių administratorius turi konstatuoti Mokesčio administravimo įstatymo 70 straipsnyje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA -103 patvirtintu Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau Taisyklės) 4.1.-4.3. punkte esančias aplinkybes.

Tačiau mokesčių administratorius apskaičiuodamas Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje nustatyta tvarka mokestį, privalo griežtai laikytis mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą principų, o būtent mokesčių administratorius turi parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesni mokestinės prievolės dydi (Taisyklių 6.2. punktas), Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtu kuo tikslesnis (Taisyklių 6.3. punktas), Mokesčių administratoriaus įvertinimo rezultatai turi būti pagrįsti atliktais palyginimais, skaičiavimais, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo apskaičiuotas mokestis (Taisyklių 7 punktas). Mokesčių administratorius apskaičiuojant mokestį pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą taip pat yra įpareigotas laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinto individualaus administracinio aktui keliamų reikalavimų, o būtent kad administracinis aktas turi būti pagristas objektyviais duomenimis.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes, atsakovui iš apskaičiuotų vienos dienos vidutinių pajamų neatskaičius pareiškėjo jau įtrauktų į apskaitą pardavimo pajamų buvo gautos ženkliai didesnės, tačiau neatitinkančias tikrovės pajamas. Dėl šios priežasties mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius. Nustačius šią aplinkybę Lietuvos vyriausias administracinis teismas privalėjo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje (kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos), o taip pat Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis) nustatytas normas, o jas netaikydamas pažeidė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

4. Lietuvos vyriausias administracinis teismas sprendime nurodė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui skyrė baudas už atitinkamų mokesčių įstatymų pažeidimus. Taip pat pagrįstai nusprendė dėl mokesčių nesumokėjimo pareiškėjui skaičiuoti delspinigius. Pagrindų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių, nagrinėjamoje byloje nėra. Pareiškėjo veikloje buvo nustatyti šiurkštus mokesčių įstatymų pažeidimai, dėl kurių į biudžetą nebuvo sumokėti mokesčiai. Dėl šių pažeidimų atskiri pareiškėjos parduotuvių darbuotojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šių darbuotojų, kaip fizinių asmenų, kaltė dėl padarytų pažeidimų kartu išreiškia ir pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kaltę.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas priimdamas tokį sprendimą neteisingai taikė mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnį. Nagrinėjamojoje byloje yra Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 139 straipsniuose numatyti pagrindai esant kuriems mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudų/ delspinigių arba jų dydis gali būti sumažintas, todėl Lietuvos vyriausias administracinis teismas turėjo pareigą šias normas taikyti.

Teismų yra konstatuota aplinkybė, kad pareiškėjas neapskaitė pajamų dėl to, kad pareiškėjo darbuotojai, dirbę pas pareiškėją įvykdė ūkinės finansinės veiklos pažeidimus. 2005 m. spalio 4 d. Kauno miesto apylinkės teismas priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo šios darbuotojos pripažintos kaltos padariusios nusikaltimus numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje. Šiame teismo baudžiamajame įsakyme, taip pat konstatuota, kad pareiškėjo parduotuvių darbuotojos prekiavimo įplaukų už kurias atsiskaityta grynais pinigais, į Bendrovės kasą nepridavė, kasos žurnale, parduotuvės ir bendrovės apskaitos registruose neapskaitė. Dėl šios priežasties pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės teisingai apskaičiuoti ir sumokėti įstatymu nustatytus mokesčius.

Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas patikrinimo metu teikė mokesčių administratoriui visus jos turimus dokumentus ir informaciją reikšmingą teisingai apskaičiuoti mokesčius. Byloje taip pat yra nustatyta, kad pirminių apskaitos dokumentų už 2001 ir 2002 metus pareiškėjas negalėjo pateikti mokesčių administratoriui dėl objektyvių aplinkybių - 2002 m. Pareiškėjo patalpose įvykusio gaisro (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno m. priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2002 m. gruodžio 24 d. pažyma apie gaisrą Nr. 7).

Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnis nustato, kad konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio (1), nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi (2), nuo mokesčių [statymų pažeidimo pripažinimo (3) ir kitų aplinkybių (4), kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Priimant sprendimą dėl baudos dydžio skyrimo, sprendimą priimanti institucija privalo objektyviai, nešališkai, kritiškai įvertinti visus įrodymus, turinčios reikšmės pažeidimui konstatuoti ir atsakomybės priemonėms skirti ir priimtą sprendimą motyvuoti.

Byloje yra nustatyti 3 teisiškai reikšmingi pagrindai lemiantys, pareigą mažinti paskirtos baudos dydį: pareiškėja pažeidė mokesčių įstatymus ne dėl nuo pareiškėjos priklausančių objektyvių priežasčių, o dėl kitų asmenų kaltų tyčinių veiksmų ir kad mokesčių mokėtojas per visą patikrinimo laiką bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi bei, kad apskaičiuojant papildomas PVM sumas atskirais mokestiniais laikotarpiais buvo tik sumažinta deklaruota grąžintina iš biudžeto PVM suma, todėl žala biudžetui nepadaryta.

Teismas priimdamas sprendimą visiškai nevertino pareiškėjos nurodytų ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime įvertintų aplinkybių leidžiančių sumažinti paskirtas baudas. Dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netaikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 2 dalies pažeidė materialinės teisės normas, ko pasekoje buvo priimtas netesėtas sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jis ginčija ne konkrečios apeliacinės instancijos teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu, ir nurodo ginčo teisinių santykių teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo kaip pagrindą procesui atnaujinti nurodo savo faktinių aplinkybių vertinimą, kas jokiu būdu nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjas UAB „Samsonas“ prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Tačiau tokių įrodymu pareiškėjas UAB „Samsonas“ teismui nenurodė ir nepateikė. Todėl prašymas atnaujinti procesą byloje šiuo pagrindu, atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, konstatuoja, kad akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, ar nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, teismui nepateikta, o pareiškėjo nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktiniu aplinkybių vertinimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį nėra proceso atnaujinimo pagrindas, kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ prašymą.

Nutartis neskundžiama.