- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-19
- Bylos Nr.
- ATP-358-491/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00707-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Meidus
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl 2015 m. gegužės 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Skundžiamu nutarimu Pažeidėjas, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30¹ str., pagal ATPK 50⁶ str. 1 d. nubaustas 500 Eur bauda.
Jis nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pažeidė įmonių ir įstaigų kreditorių teises – nesilaikė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo : nuo 2014-06-01 iki 2014-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais bei išmokėjo darbo užmokestį darbuotojams, neatlikęs mokėjimų Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ str. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad apylinkės teismas nevertino, jog pažeidimą jis padarė dėl būtinojo reikalingumo, t.y. siekdamas išvengti daug didesnės žalos tiek valstybei, tiek darbuotojams, tiek vadovaujamam juridiniam asmeniui. Pripažįsta, kad įmonė šiuo metu turi neįvykdytą prievolę Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėtų dalies mokesčių. Ne kartą kreipėsi dėl mokestinės paskolos suteikimo, nes visų mokesčių sumokėjimas iš karto privestų įmonę prie bankroto. Bylą nagrinėjusiam teismui nurodė, kad mokesčių nesumokėjimas nustatyta tvarka buvo nulemtas būtinojo reikalingumo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kiekvieną mėnesį iš uždirbtų pajamų dalimis moka įsiskolinimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat darbo užmokestį darbuotojams, atlieka mokėjimus, būtinus įmonės veiklai vykdyti (už elektrą ir kt.). Įmonė bankrutuotų, nes jokio nekilnojamojo turto, kurį galėtų realizuoti, neturi. Pažeidėjo manymu, jo veiksmai visiškai atitinka būtinojo reikalingumo, numatyto ATPK 17 str., apibrėžimą, kadangi tokiais veiksmais buvo siekiama išvengti žalos darbuotojams, įmonei, taip pat rinkos stabilumui. Nurodo, kad pagal teismų praktiką turėti stabiliai veikiančias ir nebankrutuojančias įmones yra viešasis interesas. Pažymi, kad dirbantys darbuotojai moka mokesčius, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pridėtinės vertės mokestį, taigi suteikia ilgalaikę naudą valstybės biudžetui. Jei būtų formaliai laikęsis mokesčių mokėjimo eiliškumo, įmonė būtų bankrutavusi. Mano, jog šiuo atveju teisės pažeidimu padaryta žala (skolos nesumokėjimas) yra mažesnė ir trumpalaikė, nes įmonė vis tiek atsiskaitys su Valstybine mokesčių inspekcija. Tuo tikslu yra dar kartą kreiptasi dėl mokėjimo išdėstymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prašo skundžiamą apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir nurodo, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Nesumokėjus mokesčių ar sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Pažymi, kad tuo atveju, kai susiklosto aplinkybės, dėl kurių bendrovė yra nepajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, t. y. trūksta lėšų, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ str. imperatyvi nuostata, kuri ir nurodo, kaip turi būti atsiskaitoma su kreditoriais esant tokiai situacijai. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Iš dalies nesutinka su Pažeidėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kad jis deda pastangas atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija. Atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija bendrovei jau buvo sudariusi galimybę subalansuoti piniginius srautus (susidariusią skolą dengti dalimis) – nuo 2013-09-09 su valstybe buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, tačiau bendrovė ne tik, kad nevykdė einamųjų mokėjimų, bet ir nesilaikė/nevykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygų, t. y. vėluodavo mokėti/nemokėdavo įmokų, todėl 2014-09-23 sprendimu Nr. (23.24-08)-327-7543 mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta, o vėlesni bendrovės prašymai buvo atmesti. Be to, didžioji dalis sumos, kuri buvo pervesta Valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo ne geranoriškas mokesčių sumokėjimas, o priverstinio išieškojimo veiksmai iš banko sąskaitų nurašant bendrovės lėšas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimais. Bendrovės skola valstybės biudžetui 2015-06-04 duomenimis yra 10063,45 Eur. Taigi atsiskaitymas su valstybės biudžetu ir toliau nevyksta sklandžiai, skola auga. Taip pat pažymi, kad įmonės vadovo pareiga yra savo veikloje vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais ir už šios pareigos vykdymą atsako būtent vadovas. Įvertinus visas šias aplinkybes, mano, kad Pažeidėjo veiksmai negali būti vertinami kaip būtinasis reikalingumas. Tai galėtų būti traktuojama tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pažeidėjas neneigia, kad jis nesilaikė įstatyme numatyto privalomų įmokų mokėjimo eiliškumo, tačiau tvirtina, jog jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą visų pirma pažymėtina, kad pagal ATPK 17 str. bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas : 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-07-02 nutarimas byloje Nr. N63-884/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių realių duomenų, kurie pagrįstų Pažeidėjo deklaruojamą būtinojo reikalingumo visų būtinų sąlygų egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pažeidėjas kaip įmonės vadovas šiuo atveju dėjo ne visas įmanomas pastangas, kad įstatymas nebūtų pažeistas. Įstatymų leidėjas nuo 2013 m. spalio 1 d. CK 6.923 straipsnio nuostatas dėl lėšų nurašymo iš banko sąskaitos eilės perkėlė į CK 6.930¹ straipsnį, išplėsdamas normos taikymą, t.y. nustatydamas atsiskaitymų tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais eilę, jeigu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šio CK pakeitimo tikslas užtikrinti socialinį teisingumą bei pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. Nagrinėjamoje byloje juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, todėl bendrovė visų pirma privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, ko jis nedarė galima tvirtinti sąmoningai. Pažeidėjo kaltė dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo įrodyta byloje surinktais ir teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymas. Jie rodo, kad Pažeidėjas veikė žinodamas apie įmonės finansinę padėtį, t.y. kad įmonė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, kad nuolat yra vykdomi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai, kad nuolat didėja bendrovės įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nepaisydamas to, jis stengėsi atlikti atsiskaitymus su kitais kreditoriais, todėl darytina išvada, jog įmonės vadovas šiuo atveju neabejotinai pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos, teises.
Nors pažeidėjas nurodo, kad privalėjo atsiskaityti ne tik su Valstybine mokesčių inspekcija, bet ir su įmonės darbuotojais, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.930¹ str. 1 d. nuostatas kreditorių reikalavimai, kylantys iš darbo teisinių santykių, tenkinami antrąją eile tik, kai jie grindžiami išduotais vykdomaisiais dokumentais. Kitaip nei mano apeliantas, susidarius tokiai situacijai, išmokėjimai gali būti atliekami tik pagal vykdomuosius dokumentus. Nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie tokius išduotus vykdomuosius dokumentus nėra, taigi darbo užmokestis darbuotojams buvo išmokamas ne pagal vykdomuosius dokumentus. Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad I. Š. vadovaujama įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. kovo 4 d. turėjo 8739,85 Eur (30176,95 Lt) mokestinę nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri nebuvo visiškai padegta iki bylos nagrinėjimo dienos, padarė teisingą išvadą, jog jis, turėdamas nepadengtų skolinių įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir atlikdamas atsiskaitymus su kitais kreditoriais (iš Lietuvos Kredito unijos sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-06-01 iki 2014-12-31 UAB “ (duomenys neskelbtini)” vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, mokėjo už suteiktas paslaugas; iš AB “Šiaulių bankas” sąskaitos išrašo matyti pinigų judėjimas UAB “ (duomenys neskelbtini)” bankinėje sąskaitoje nuo 2014-06-01 iki 2014-11-30), nesilaikė CK 6.930¹ str. 1 d. numatytos atsiskaitymų grynaisiais pinigais tvarkos.
Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad CK 6.930¹ str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriai – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Pažeidimo padarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau nesilaikydama įstatymo reglamentuojamos atsiskaitymo tvarkos – neturėdama vykdomųjų dokumentų – atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais – įmonės darbuotojais, taip pat kitais savo kreditoriais. Kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių I. Š. pastangas išvengti minėtos imperatyvios įstatymo normos pažeidimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2013-09-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ su valstybe buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6438 ir tokiu būdu įmonei buvo sudaryta galimybė subalansuoti piniginius srautus, tačiau bendrovė ne tik nevykdė einamųjų mokėjimų, bet ir nesilaikė mokestinės paskolos sutarties sąlygų, todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2014-09-23 sprendimu Nr. (23.24-08)-327-7543 minėta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta. Be to, bylos duomenys rodo, kad Pažeidėjo vadovaujamos įmonės atsiskaitymas su valstybės biudžetu ir toliau nevyksta sklandžiai, skola auga, nes bendrovės skola valstybės biudžetui nuolat auga. Iš to, kas išdėstyta, aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad Pažeidėjas šiuo atveju veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė į teisme apelianto išsakytus paaiškinimus dėl įstatymo nuostatų nesilaikymo ir pastangas atsiskaityti su visais savo kreditoriais bei išsaugoti veikiančią įmonę, į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas Pažeidėjui taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, ir paskyrė mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatyta, baudą.
Todėl nutarimą naikinti skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
2015 m. gegužės 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir I. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.