- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1422-826/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01104-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis (pran.), Erinija Kazlauskienė, Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- L. B.
- Ieškovas
- G. B.
- Trečiasis asmuo
- AB Šiaulių bankui, UAB „Snoras distressed assets“, VSDFV Mažeikių skyriui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2A-1422-826/2015
2015 m. spalio 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės ir Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo L. B. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui L. B., tretiesiems asmenims AB Šiaulių bankui, UAB „Snoras distressed assets“, VSDFV Mažeikių skyriui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatyto, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, prievolių padalijimo, išvadą teikia Plungės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir trečiojo asmens AB Šiaulių banko savarankišką reikalavimą G. B. ir L. B. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama teismo nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, jų nepilnamečių vaikų M. B. ir E. B. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja, iš atsakovo vaikams priteisti išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 145 Eur kas mėnesį, šias sumas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, taip pat priteisti išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui po 3200,30 Eur už laikotarpį nuo 2012-08-15 iki 2014-07-10, pripažinti tarp AB Šiaulių banko ir L. B. pasirašytą vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2007-8343-20 ir 2009-09-29 sutartį Nr. 1 prie 2007-07-27 vartojimo kredito sutarties asmenine L. B. prievole, atleisti G. B. nuo laiduotojo atsakomybės ir konstatuoti, jog G. B. laidavimas pagal 2009-09-30 laidavimo sutartį Nr. 1 yra pasibaigęs. Ieškovė taip pat prašė padalyti santuokoje įgytą turtą ir L. B. asmeninėn nuosavybėn priteisti individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, pripažinti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skolas VSDFV ir LR VMI asmeninėmis L. B. skolomis, taip pat asmenine L. B. prievole pripažinti skolą UAB „Snoras distressed assets“, priteistą civilinėje byloje Nr. 2-1547-747/2010, priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nuo 2012-08-15 nutraukė bendrą gyvenimą, ji su vaikais išvyko gyventi atskirai ir nuo to laiko ryšių su atsakovu nebepalaiko. Bendras gyvenimas buvo nebegalimas dėl atsakovo noro visus šeimos klausimus spręsti tik pagal jo pageidavimus, jo polinkio į azartinius žaidimus. Gyvendami kartu jokio nekilnojamojo turto neįsigijo, gyveno atsakovo motinai priklausančiame bute, namų apyvokos daiktus, baldus ji paliko atsakovui, dėl to ginčo nėra. Nurodė, kad gyvenant kartu, 2007-07-27 L. B. ir AB Šiaulių bankas pasirašė vartojimo kredito sutartį VART-2007-8343-20, pagal kurią jam buvo suteiktas 30 000 Lt kreditas būsto remontui, ji parašė sutikimą, manydama, jog pinigai bus skirti šeimai, tačiau buvo panaudoti individualios įmonės veiklai vystyti. Iki 2009-09-22 buvo grąžinta 7328 Lt. 2009-09-29 A. B. su banku pasirašė sutartį Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties VART-2007-8343-20, pagal kurią buvo padidinta kredito suma iki 49 547,19 Lt, kitą dieną ji pasirašė laidavimo sutartį Nr. 1. Buvo pervesta 2009-09-29 – 24 988,78 Lt ir 2009-09-30 – 1831,39 Lt, iš viso 29 820,17 Lt. Nors ji laidavo tik už 49 547,19 Lt ir tik asmeniškai atsakovui, bankas atsakovui ir jo įmonei pervedė 56 820,17 Lt (30 000 Lt + 29 820,17 Lt), už tokio dydžio sumą ji nelaidavo ir neketino to daryti, be to, bankas pervedė pinigus į individualios įmonės sąskaitą dar iki laidavimo sutarties pasirašymo ir ji nebuvo apie tai informuota. Kur atsakovas panaudojo gautas lėšas, jai nėra žinoma. Kadangi šios lėšos buvo panaudotos asmeniniams atsakovo poreikiams, kreditinis įsiskolinimas turi atitekti atsakovui. Be to, ji sutiko būti laiduotoja tuo metu, kai gyveno kartu ir kūrė bendrus planus ir tikėjosi, jog lėšos bus panaudotos šeimos poreikiams. Kadangi prieš dvejus metus bendras gyvenimas nutrūko, atsakovas dėl pinigų paskirties ją apgavo, ji nebesutinka būti laiduotoja ir turi būti atleista nuo laiduotojos pareigų LR CK 6.87 str. 4 d. pagrindu ir konstatuota, jog laidavimas yra pasibaigęs. Apie atsakovo skolas UAB „Snoras distressed assets“ naudojantis kreditine kortele ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ skolas VSDFV ir VMI jai nieko nežinoma. Kadangi ji nesinaudojo kreditinės kortelės lėšomis, individuali įmonė nebuvo šeimos verslas, ji nebuvo susijusi su individualios įmonės veikla, šias skolas prašė pripažinti asmeninėmis atsakovo prievolėmis. 2012-08-15 nutraukus bendrą gyvenimą atsakovas nebeprisidėjo prie vaikų išlaikymo, vaikai mokosi, jų poreikiams užtikrinti kas mėnesį kiekvienam reikia apie 290 Eur. Kadangi jos pajamos yra apie 223 Eur, šių pajamų nepakanka, stengiasi padėti jos tėvai. Manė, jog atsakovas turi prisidėti prie vaikų išlaikymo, skirdamas pusę vaikams reikalingos sumos – po 145 Eur kas mėnesį nuo 2012-08-15.
Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais AB Šiaulių bankas reiškė savarankiškus reikalavimus – priteisti solidariai iš L. B. ir G. B. 50 930,46 Lt skolą, kurią sudaro 42 118,76 Lt negrąžinto kredito, 7439,93 Lt palūkanų ir 1371,77 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2007-07-27 AB Šiaulių bankas ir atsakovas L. B. sudarė vartojimo kredito sutartį VART-2007-8343-20, pagal kurią L. B. buvo suteiktas 30 000 Lt kreditas būsto remontui. 2009-09-29 vartojimo kredito suma buvo padidinta iki 49 547,19 Lt. Vėlesniais pakeitimais buvo koreguojamas grąžinimo grafikas, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2014-07-27. Suėjus kredito grąžinimo terminui, dalis kredito nebuvo grąžinta, nesumokėtos palūkanos bei delspinigiai. 2009-09-30 tarp AB Šiaulių banko ir G. B. buvo sudaryta laidavimo sutartis su fiziniu asmeniu Nr. 1. Pagal šią sutartį G. B. įsipareigojo už tinkamą prievolių vykdymą bankui pagal 2007-07-23 vartojimo kredito sutartį VART-2007-8343-20 (su priedais ir visais pakeitimais). Laiduotoja sutiko, kad kredito gavėjui laiku neįvykdžius prievolės ar jos dalies, atsakytų bankui tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi, kaip ir kredito gavėjas. Kreditas buvo suteiktas L. B. ir G. B. gyvenant santuokoje, jai buvo žinoma apie gaunamą kreditą, ji laidavo, todėl, trečiojo asmens nuomone, abiejų sutuoktinių atsakomybė yra solidari.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus patenkino visiškai. Santuoką, sudarytą 2001 m. balandžio 21 d. Plungės rajono savivaldybės administracijos CMS, akto įrašo Nr. 23, tarp L. B. ir G. B., nutraukė konstatavęs, jog šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo šalims paliko pavardes B., B., nustatė nepilnamečių vaikų M. B. ir E. B., gyvenamąją vietą kartu su G. B. jos gyvenamojoje vietoje, priteisė iš L. B. išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. B. ir E. B. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 90,00 Eur kiekvienam vaikui nuo 2015-05-18 iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, šių lėšų tvarkytoja paskyrė G. B., priteisė iš L. B. nepilnamečiams vaikams M. B. ir E. B. išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012-08-15 iki 2014-07-15 kiekvienam vaikui po 2070 Eur, atsakovo L. B. asmeninėn nuosavybėn priteisė individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, pripažino prievolę UAB „Snoras distressed assets“ pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-1547-747/2010 ir individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ prievoles asmeninėmis L. B. prievolėmis, likusią ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė iš L. B. ir G. B. solidariai 14 750,48 Eur skolą, kurią sudaro 12 198,44 Eur negrąžinto kredito, 2154,75 Eur palūkanų ir 397,29 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-07-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis iš L. B. ir G. B. 880,72 Eur bylinėjimosi išlaidų AB Šiaulių bankui, priteisė iš L. B. 64,80 Eur žyminio mokesčio valstybei ir 367,96 Eur bylinėjimosi išlaidų G. B.. Teismas konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės – tiek ieškovė, tiek atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigą išsaugoti šeimą dėl skirtingo požiūrio į šeimos vertybes, lojalumo vienas kitam nebuvimo. Nesant ginčo tarp šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina G. B.. Spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į vaikų amžių ir amžių atitinkančius jų poreikius, tai, jog ieškovė taip pat yra dirbanti ir gali prisidėti prie vaikų išlaikymo, nustatė 90,00 Eur išlaikymo dydį kas mėnesį kiekvienam vaikui, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, vaikų lėšų tvarkytoja paskyrė G. B.. Spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas 2012-08-15 nutraukus bendrą gyvenimą prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012-08-15 iki 2014-07-15 priteisė po 2070 Eur kiekvienam vaikui (90 Eur x 23 mėn.). Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl sutuoktinių turto padalijimo, nustatė, kad santuokos metu šalys įgijo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nesant ginčo tarp šalių, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė atsakovui L. B., ieškovei kompensacijos nepriteisė. Spręsdamas dėl prievolių kreditoriams padalijimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prievolė UAB „Snoras distressed assets“ yra asmeninė L. B. prievolė, nes pirkimo išsimokėtinai kortelę pagal sutartį Nr. SL051028Z990005 jis naudojo savo, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Nesant įrodymų, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininko L. B. sutuoktinė G. B. jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo jo individualios įmonės versle kaip šeimos versle, padarė išvadą, kad G. B. prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda, todėl IĮ „(duomenys neskelbtini)“ prievoles pripažino asmeninėmis L. B. prievolėmis. Spręsdamas dėl trečiojo asmens AB Šiaulių banko savarankiško reikalavimo, pirmosios instancijos teismas pripažino prievolę solidariąja L. B. ir G. B. prievole, nes ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė laidavimo sutartį, skolininkui L. B. laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, ieškovė laidavimo sutartį pasirašė laisva valia, turėjo galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis bei jos vykdymu, laidavimo sutarties kaip neatitinkančios jos valios neginčijo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas L. B. prašė pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimą ir santuoką, sudarytą tarp G. B. ir L. B., nutraukti dėl ieškovės kaltės, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ padalyti po 1/2 dalį kiekvienai iš šalių, įmonės ir kitas skolas pripažinti solidariomis skolomis, priteistą iš atsakovo ieškovei nepilnamečių vaikų išlaikymui įsiskolinimą sumažinti, panaikinti sprendimo dalį dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas priteisti iš ieškovės. Atsakovas nurodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, nes jis dėl šeimos gerovės išvyko Švediją, o ieškovė susirado kitą vyrą. Apie šias aplinkybes žino ne tik bendri jų pažįstami, bet ir jų nepilnamečiai vaikai. Nesutikdamas su sprendimo dalimi dėl IĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtinių prievolių ir dalyvavimo įmonės veikloje atsakovas nurodė, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta ginčo šalims gyvenant santuokoje, tai yra 2006 metais, įmonės teikiamos pajamos ir nauda buvo naudojama ieškovės ir atsakovo pragyvenimui, įmonė turi skolų ir jas turi grąžinti abu sutuoktiniai, atsakovas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagalba išlaikė šeimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į VMI prie LR finansų ministerijos argumentus, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta santuokos metu, todėl įmonės turtas ir gautos pajamos yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsiradusi mokestinė nepriemoka iš skolininkų išieškoma solidariai. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo buvo priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Savo nesutikimą argumentuoja tuo, kad vaikai 1/3 laiko praleidžia su juo ir jis vaikus išlaikė nuolatos, tačiau pripažino, kad tai patvirtinančių rašytinių įrodymų pateikti negali. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad visu trejų metų laikotarpiu iki ieškinio pareiškimo dienos išlaikymas abiem vaikams nebuvo skiriamas, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina sumažinant priteistą išlaikymo įsiskolinimą. Apeliantas taip pat prašė priimti naujus įrodymus.
Atsiliepimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašė 2015 m. gegužės 18 d. Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo atstovo pateiktą apeliacinį skundą atmesti. Su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais teiginiais ir motyvais, teisės aiškinimu bei priimtu sprendimu IĮ „(duomenys neskelbtini)“ prievoles pripažinti asmeninėmis L. B. prievolėmis sutinka.
Ieškovės G. B. atstovė advokatė A. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas nereiškė savarankiško reikalavimo ir neprašė santuokos nutraukti dėl ieškovė kaltės, savo nuomonę dėl santuokos nutraukimo jis išreiškė atsiliepimu į ieškinį, savo teiginių dėl ieškovės kaltės nepagrindė, tai yra neįrodė, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Ieškovės netenkino atsakovo visiškas finansinis nesirūpinimas šeima bei spaudimas priimti finansinius įsipareigojimus. Nesutiko su naujų įrodymų pridėjimu prie civilinės bylos, nes juos atsakovas turėjo, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jų neteikė. Nors atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl kreditinių įsipareigojimų padalijimo, tačiau atsakovas su ieškove dėl įmonės įsteigimo nesitarė, ieškovė įmonės veikloje nedalyvavo, atsakovas pats dirbo įmonėje, samdė darbuotojus, ji visada dirbo pagal darbo sutartį įstaigose ir įmonėse ir prie atsakovo verslo neprisidėjo. Ieškovei nebuvo prieinami duomenys apie įmonės finansinę būklę, nes apie tai jai informacijos niekas neteikė net ir užvedus bylą teisme. Iki pat to momento, kai ieškovė išvyko gyventi atskirai, įmonė dirbo pelningai, todėl atsakovas turėjo galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė, susipažinusi su civiline byla Nr. 2-1547-747/2010, sužinojo, kad atsakovas, ieškovei nežinant, buvo paėmęs kreditinę kortelę iš AB banko „Snoras“ su 3000,00 Lt kredito limitu ir ją naudojo savo poreikiams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią skolą pripažinti asmenine L. B. skola. Apeliantas, prašydamas sumažinti išlaikymo įsiskolinimą, nenurodo kokia suma. Atsakovas ne tik trejus metus neteikė išlaikymo vaikui, tačiau to nedaro ir pateikus ieškinį bei dabar. Vaikai per vasarą nėra nuvykę pas tėvą, išlaikymą vaikams moka Vaikų išlaikymo fondas. Atsakovas turi santaupų, tačiau jas slepia, nes ėmus gyventi skyrium už 10 000,00 Lt įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas, būdamas sveikas ir darbingas vyras, nesiekia gauti didesnio darbo užmokesčio ir prisidėti prie vaikų išlaikymo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui niekas netrukdė į teismo posėdį išsikviesti liudytojus, tačiau šia teise atsakovas nepasinaudojo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto prie apeliacinio skundo pateiktus įrodymus, nors apeliantas ir nėra išreiškęs aiškaus prašymo dėl jų pridėjimo prie bylos medžiagos, konstatuoja, kad apelianto prie apeliacinio skundo pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su ginčo dalyku, jie neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl pridėtini prie bylos.
Dėl šalių kaltės nutraukiant santuoką
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo ir ieškovės santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jo nuomone, santuoka turėjo būti nutraukta tik dėl ieškovės kaltės, tačiau jis teismo išvadai paneigti nurodo tik faktines aplinkybes, patvirtinančias ieškovės kaltę (paliko sutuoktinį ir išėjo gyventi pas kitą vyrą). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė kalta dėl santuokos nutraukimo, todėl atsakovas, siekdamas paneigti savo kaltę, turėjo ne tik įrodinėti ieškovės kaltę, tačiau ir pateikti argumentus, kodėl jis negali būti laikomas kaltu.
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad santuokos iširimą lėmė netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, prasidėję konfliktai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti tiek ieškovė, tiek atsakovas. Atsakovui nepateikus teisinių argumentų, kodėl, esant šioms aplinkybėms, jo kaltė neturėtų būti konstatuota (atsakovas pats pripažino, kad dar 2012 metais ruošėsi nutraukti santuoką su ieškove, rinko tam reikalingus dokumentus), nesant įrodymų (išskyrus atsakovo teiginius) apie ieškovės neištikimybę, konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šios dalies.
Dėl santuokinio turto ir sutuoktinių prievolių padalijimo
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai padalijo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir jos prievoles tarp sutuoktinių, nes IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta šalims gyvenant santuokoje, įmonės pajamos buvo naudojamos šeimos pragyvenimui, todėl įmonės turtas ir pajamos yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o mokestinės nepriemokos išieškotinos solidariai iš sutuoktinių.
Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.
Pagal CK 3.59 straipsnį teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą. Tam pirmiausia turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas bei vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Bendro ir asmeninio sutuoktinių turto atribojimas užtikrina ne tik tai, kad bus nustatytas visas tarp sutuoktinių dalytinas turtas, bet yra reikšmingas ir parenkant tinkamą turto padalijimo būdą, sprendžiant kompensacijų klausimą ir pan. Pagal CK 3.88 straipsnį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Tokios įstatymo prezumpcijos nustatymas, be kita ko, didina teisinį apibrėžtumą sutuoktinių turtiniuose santykiuose. Pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, jog tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, toks turtas į dalytino turto masę nepatenka.
Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, inter alia, pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Be kita ko, kasacinio teismo yra išaiškinta, kad į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Konstatuotina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus apie tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007).
Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta šalims būnant santuokoje, tai yra 2006 m., nėra ginčo ir dėl to, kad juridinių asmenų registre IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininku yra nurodytas L. B., todėl IĮ „(duomenys neskelbtini)“ yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ jokio turto neturi, LITEKO duomenimis, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje B2-1066-826/2015 2015-09-24 buvo nuspręsta taikyti supaprastintą bankroto procesą, nes įmonė jokio turto ir atsargų neturi. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai IĮ „(duomenys neskelbtini)“ priteisė atsakovui, nes jis šią įmonę įsteigė ir dalyvavo jos veikloje, o ieškovė su šios įmonės veikla visiškai nesusijusi.
Sprendžiant dėl IĮ „(duomenys neskelbtini)“ prievolių tarp sutuoktinių padalijimo pažymėtina, kad kasacinis teismas išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles – tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta (2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas – bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą.
Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, todėl esant ginčui tarp sutuoktinių dėl individualios įmonės buvimo šeimos verslu, šį faktą turi įrodyti tai teigiantis sutuoktinis (CPK 178 straipsnis), šiuo atveju – atsakovas.
Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, atsakovas dalyvavo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, o ieškovė, teismo iniciatyva surinktais duomenimis, nuo 2003-06-27 iki pat dabar dirba ne IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bei gauna pajamas. Darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo šeimos verslas, tai yra kad ieškovė aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai IĮ „(duomenys neskelbtini)“ prievoles pripažino asmeninėmis atsakovo prievolėmis.
Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos pateiktus argumentus, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria prievolė UAB „Snoras distressed assets“ buvo pripažinta asmenine apelianto (atsakovo) prievole, tačiau jokių argumentų nenurodo. 2015-01-21 atsiliepime santuokos nutraukimo byloje kreditorė UAB „Snoras distressed assets“ nurodė, kad prievolę pagal pirkimo įsimokėtinai kortelės sutartį prašo pripažinti atsakovo L. B. asmenine prievole.
Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, o pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos kasacinėje jurisprudencijoje vertinamos kaip bendrosios dalinės bendraskolių atsakomybės prezumpcijos išimtis (CK 6.5 straipsnis). Jau minėta, kad solidarioji skolininkų prievolė preziumuojama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), todėl kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viena iš įstatyme nustatytų CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad solidarioji skolininkų nepreziumuojama, išimčių įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje (2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2012).
CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, pagal kurią solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles.
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad sutartį su AB banku „Snoras“ 2005-11-11 sudarė atsakovas L. B., atsakovas neįrodė, kad lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, todėl prievolė UAB „Snoras distressed assets“ pagrįstai buvo pripažinta asmenine atsakovo prievole.
Dėl visumos aptartų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą, pripažindamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ prievoles ir prievolę UAB „Snoras distressed assets“ asmeninėmis L. B. prievolėmis.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trejus metus iki ieškinio padavimo dienos išlaikymas abiem vaikams nebuvo skiriamas, teigia, kad nepilnamečius vaikus išlaikė, todėl priteistas išlaikymo įsiskolinimas mažintinas.
Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007).
Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad skyrium su atsakovu pradėjo gyventi nuo 2012-08-15, kai ji su vaikais išvyko gyventi atskirai, ir nuo to laiko atsakovas išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams neteikė. Atsakovas neginčijo, kad ieškovė su vaikais išvyko gyventi atskirai nuo 2012-08-15, tačiau teigia, kad prie vaikų išlaikymo prisidėjo.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009).
Apeliantas teigdamas, kad teikė išlaikymą savo nepilnamečiam vaikams nuo 2012-08-15, tai yra nuo to momento, kai šalys ėmė gyventi skyrium, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nors atsakovas teigia, kad vaikai praleidžia pas jį 1/3 laiko ir jis vaikus išlaiko, tačiau šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu.
Nesant įrodymų apie atsakovo teiktą išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams nuo 2012-08-15 iki 2014-07-15, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos pagrįstai iš atsakovo už laikotarpį nuo 2012-08-15 iki 2014-07-15 priteisė po 2070,00 EUR išlaikymo įsiskolinimo kiekvienam vaikui (90 EUR x 23 mėn.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą, priteisdamas išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą iš L. B..
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinį skundą atmetus, apelianto (atsakovo) turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 100,00 EUR išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistina 100,00 EUR išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo L. B. ieškovei G. B. priteisti 100,00 EUR bylinėjimosi išlaidų.