Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus – laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. N. priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1 056,35 Eur nukentėjusiosios V. N. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 4 d. apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio ir neapykantos tris kartus peiliu dūrė bejėgiškos būklės savo motinai V. N. (gim. XXXX m. gegužės X d.), į pilvą ir nugarą, taip jai padarė akliną nugaros kairėje ties užpakaline pažastine linija VIII-IX šonkaulių lygyje, dvi prasiskverbiančias pilvo sienoje su skrandžio sužalojimu. Dėl kiauryminių durinių-pjautinių pilvo sienos sužalojimų su skrandžio pakenkimu V. N. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Klaipėdos apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. N. įvykdyto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Nuteistasis A. N. skunde nurodo, kad tikslo nužudyti motiną neturėjo, peiliu galėjo durti į lovą (sofą), o ją sužalojo netyčia, nes buvo streso būsenoje dėl to, jog kažkas jį anksčiau sumušė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų (pasikėsinimo nužudyti) perkvalifikavo į BK 135 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus (sunkų sveikatos sutrikdymą). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, A. N. nėra pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti motiną nukentėjusiąją V. N., todėl šis skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas.

Nukentėjusioji V. N. parodė, kad nuteistasis A. N. be jokios priežasties peiliu jai dūrė į pilvą bei nugarą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad jokių dūrių lovoje nėra (1 t., 8-14 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusioji V. N. peiliu buvo sužalota į pilvą ir nugarą, dėl ko jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 59-60 b. l.). Akivaizdu, kad apelianto nusikalstami veiksmai buvo kryptingi (peiliu buvo suduoti net trys smūgiai) ir tikslingi, siekiant sužaloti senyvo amžiaus bejėgiškos būklės nukentėjusiąją. Teisėjų kolegijos nuomone, A. N. nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė veikos kvalifikavimo motyvus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 (bejėgiškos būklės) ir 3 (savo artimą giminaitį) punktus, apeliaciniame skunde jie neginčijami, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji V. N. pasamdė byloje nenustatytus asmenis, kurie sumuštų A. N., dėl ko nuteistasis, būdamas labai susijaudinęs (streso būsenoje), sužalojo motiną. Nuteistasis dėl jo sužalojimo aplinkybių tik iškelia versiją, kuri niekuo nepagrįsta. Todėl teisėjų kolegija su šiuo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu nesutinka ir jį atmeta. Pažymėtina, kad BK 136 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas, t. y.:

pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio seka nusikalstami veiksmai;

antra, kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant šių BK 136 straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios V. N. veiksmai sukėlė itin didelį A. N. susijaudinimą. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis ir anksčiau buvo sužalojęs motiną V. N. bei grasino ją nužudyti (1 t., 109-110 b. l.). Apeliantas pripažįsta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu buvo išgėręs alaus. Nukentėjusioji V. N. taip pat parodė, kad sūnus (apeliantas) namo grįžo apsvaigęs nuo alkoholio (1 t., 19-20 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, šio nusikaltimo padarymo pagrindinė priežastis buvo A. N. apsvaigimas nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. N. nusikalstamą veiką padarė 2015 m. rugsėjo 4 d. apie 23 val., o jo blaivumas alkotesterio parodymai (0.0 promilių) užfiksuotas tik 2015 m. rugsėjo 5 d. 10 val. 38 min. (1 t., 97 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad po nusikaltimo padarymo, A. N. vonioje susižalojo rankas, dėl ko jam buvo teikiama medicinos pagalba. Akivaizdu, kad A. N. girtumas alkotesteriu buvo nustatinėjamas praėjus pakankamai daug laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl vien tik šie duomenys nepaneigia jo apsvaigimo nuo alkoholio inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi A. N. nusikalstamų veiksmų intensyvumą (suduoti trys smūgiai peiliu), padarytų sužalojimų lokalizaciją (pilvą ir nugarą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. N. sunkiai sužalojo V. N. dėl neatsargumo, jokių motyvų dėl to nenurodo ir apeliantas.

Dėl bausmės paskyrimo ir civilinio ieškinio priteisimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Taip pat pažymėtina, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra antros grupės invalidas, anksčiau tris kartus buvo ištikęs miokardo infarktas, operuota širdis, dėl vėžio buvo pašalintas inkstas, turi sveikatos problemų dėl prostatos, tačiau laisvės atėmimo vietoje tinkama medicinos pagalba nesuteikiama, todėl jam skundžiamu nuosprendžiu yra paskirta per griežta bausmė, kuri prilygsta mirties nuosprendžiui.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo A. N. sveikatos būklę, antros grupės invalidumą, tačiau pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 67/2016 (01), jam nenustatyta liga, kuri nurodyta „Sunkių ir nepagydomų lygų sąraše“, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247, todėl jis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę (2 t., 111-113 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, A. N. skirdamas bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmių skyrimo principų nepažeidė. Klaipėdos apygardos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (amžių, ankstesnį teistumą, taikytas administracines nuobaudas, piktnaudžiavimą alkoholiu), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji V. N. prašė neskirti sūnui griežtos bausmės. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. N. girtavo ir linkęs nusikalsti, jokių išvadų nepadarė. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nuteistasis, kaip asmenybė, yra pavojingas visuomenei, todėl teisingai paskirta laisvės atėmimo bausmė įstatymo sankcijos ribose, kurios švelninti nėra jokio pagrindo. Be to, apygardos teismas A. N. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą ir atkreipdama ypatingą dėmesį į nuteistojo sveikatą, sprendžia, kad A. N. už BK 135 straipsnio 2 dalyje 2, 3 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą, paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti nebus per sunku.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji V. N. civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepareiškė. Tačiau Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pareiškė 1 056,35 Eur civilinį ieškinį už nukentėjusiosios V. N. gydymą (1 t., 29-32 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino nuteistąjį kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, ir iš jo priteisė 1 056,35 Eur Klaipėdos teritorinei ligonių kasai nuostoliams atlyginti.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnyje, 6.280 straipsnyje numatyta, kad asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, išleistas nukentėjusiųjų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti. Bylos duomenys patvirtina, kad V. N. tyčia sužalojo A. N., kuris skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas. Todėl Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl V. N. gydymo išlaidų atlyginimo pagrįstai priteistas A. N. Nors nuteistas A. N. šiuos pinigus norėtų skirti savo gydymui ir nusipirkti sveikesnio maisto, tačiau toks prašymas nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.