Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja A. Monstavičienė Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02874-2013-9 Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2.;110.1;122.4.

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 23 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki bus išnagrinėta civilinė byla ir įsiteisės joje priimtas teismo sprendimas nustatyta nepilnamečio D. P. gyvenamoji vieta su tėvu, ieškovu G. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. A. su ieškiniu nesutiko, pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą G. P. per tris dienas nuo Šiaulių apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo grąžinti nepilnametį D. P. motinai į jos gyvenamąją vietą adresu, (duomenys neskelbtini)

Nurodė, kad ieškovas nesudaro sąlygų atsakovei bendrauti su sūnumi. Pažymėjo, kad teismo sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka ir sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su mama A. A.. Šis teismo sprendimas nepakeistas ir nepanaikintas, todėl turi būti besąlygiškai vykdomas. Atsakovė kreipėsi raštu į ieškovą, kad jis vykdytų teismo sprendimą, tačiau ieškovas šį prašymą ignoravo. Sūnus turi rimtų sveikatos problemų, jam reikalinga speciali medicininė priežiūra. Mano, kad ieškovas nėra pajėgus tinkamai pasirūpinti vaiko sveikata. Sūnus nuo 2013 m. vasario 21 d. gyvena pas tėvą – ieškovą. Prašymą atsakovė teikia todėl, kad nori bendrauti su vaiku, atlikti savo pareigą vaikui ir nenori prarasti ryšio su juo.

Iki bus išnagrinėta civilinė byla ir įsiteisės joje priimtas teismo sprendimas, nustatė nepilnamečio D. P. gyvenamąją vietą su ieškovu, jo tėvu G. P..

Teismas, remdamasis Kelmės rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus pažyma, šalių parodymais, nustatė, kad nepilnametis D. P. nori gyventi ne su mama, o su tėvu. Pažymėjo, kad teismui nepateikta įrodymų, jog ieškovo veiksmai, poelgiai ar jo asmeninės savybės yra žalingi ir turi neigiamos įtakos vaikui, kad ieškovo bendravimas su vaiku daro žalą jo psichinei, fizinei sveikatai, dėl ko reikėtų uždrausti matytis su vaiku, priešingai, ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis rūpinasi vaiko sveikata, lankėsi pas gydytojus. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas vaiku nesirūpina, ar jam per sunku tai daryti. Pažymėjo, kad šalys nepageidavo išklausyti nepilnamečio vaiko nuomonės, todėl teismas rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Įpareigoti ieškovą G. P. grąžinti nepilnametį vaiką D. P., gim. (duomenys neskelbtini), mamai A. A. į jos gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini)Šį įpareigojimą įvykdant per tris dienas nuo teismo nutarties priėmimo.

Prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį iškviesti nepilnametį vaiką D. P..

Nurodo, kad spręsdamas klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 str.). Pažymi, kad D. P. jau yra 14 metų, todėl jam turėjo būti pranešta apie prasidėjusį procesą, tačiau šioje byloje tai nebuvo padaryta (CPK 38 str. 2 d.), nepilnametis vaikas turėjo būti apklaustas teismo posėdyje, turėjo būti išklausyta jo nuomonė, tačiau tai nebuvo padaryta. Vaikas turi rimtų sveikatos problemų, jam reikalinga priežiūra, kurią atsakovė, dirbanti VšĮ Respublikinės ligoninės Konsultacijų poliklinikoje bendrosios praktikos slaugytoja bei slaugytoja diabetologe, gali suteikti geriau ir operatyviau nė ieškovas. Be to, ieškovui 2005 metais buvo iškelta baudžiamoji byla už viešą atsakovės šmeižimą – jis patalpino atsakovės nuotrauką, anketinius duomenis, namų adresą, telefono numerį ir informaciją, kad atsakovė teikia sekso paslaugas. Tai ieškovas padarė savo vaiko mamos atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 336 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų būtina atskirąją skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. 1 d. 13 p. sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 str., kuriame numatytos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, taikytinos teismui nagrinėjant šeimos bylas. Minėta teisės norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų interesus. CK 3.65 str. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko interesus, t. y. kai yra tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Vienos iš tokių laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 str. 2 d., kurias ir prašė taikyti ieškovas, yra prašymas nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, ieškovu G. P. (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo (motinos) galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir padaryti išvadą, su kuriuo iš tėvų, nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks jo interesus. Šio reikalavimo turi būti laikomasi ir taikant laikinąją apsaugos priemonę – vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su vienu iš tėvų.

Iš bylos medžiagos neginčytinai nustatyta, kad nepilnametis šalių sūnus D. P. nuo 2013 m. vasario mėnesio vidurio apsigyveno pas ieškovą, savo tėvą G. P.. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinosios nepilnamečio vaiko D. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų, pirmosios instancijos teismas klausimą sprendė žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė (b. l. 23-25), kuri patvirtino, kad vaikas yra išsakęs nuomonę, jog nori gyventi su tėvu, o skubotas vaiko grąžinimas mamai pakenktų vaikui. Šiuos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės argumentus patvirtina byloje esanti 2013 m. gegužės 21 d. Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Pokalbio su vaiku aprašas, iš kurio turinio matyti, kad šiai dienai šalių keturiolikmetis sūnus D. P. nori gyventi su tėvu (b. l. 22). Todėl tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, nepilnametis vaikas nedalyvavo ir nebuvo apklaustas teismo posėdyje, nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutartį, nes nepilnamečio nuomonė teismui buvo žinoma.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Byloje nebuvo nustatyta, taip pat atsakovė A. A., prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovą grąžinti sūnų į atsakovės gyvenamąją vietą, nepagrindė argumentų, kad vaikui laikinai gyvenant su tėvu, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai. Tai, kad 2005 metais ieškovui galėjo būti iškelta baudžiamoji byla už atsakovės įžeidimą, nėra pagrindas išvadai, kad šiuo metu, praėjus beveik aštuoneriems metams, šie ieškovo veiksmai gali turėti neigiamos įtakos šalių nepilnamečiam sūnui. Duomenų, kad šiuo metu ieškovo atžvilgiu būtų iškelta baudžiamojo byla ar jis būtų kitaip neigiamai charakterizuojamas, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nepilnamečio D. P. sveikata nėra gera, tačiau sprendžia, kad pablogėjus jo sveikatai, ieškovas yra pajėgus kreiptis į medicinos įstaigą ir taip vaiku pasirūpinti. Tam, kad rūpintis vaiko sveikata, tikrai nėra būtina turėti medicininį išsilavinimą. Be to, kaip nurodo atsakovė, ji dirba ligoninėje bendrosios praktikos slaugytoja bei slaugytoja diabetologe, kai nepilnamečiui vaikui yra nustatyta širdies vožtuvų patologija ir inkstų veiklos sutrikimai. Tai reiškia, kad abu vaiko tėvai nėra pajėgūs savarankiškai, be medikų pagalbos, vaikui rimčiau susirgus, pasirūpinti jo sveikata.

Atsakovės argumentai, jog ieškovas riboja jos teisę matytis su sūnumi, atmestini. Kaip Vaiko teisių pasaugos skyriui yra nurodęs pats nepilnametis, jis su mama kalbasi telefonu, turi nuo mamos buto raktą, tačiau kodai yra pakeisti, įeiti į namus be mamos jis negali.

Pažymėtina, kad taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatoma ne pastovi nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su tėvu, o tik laikina, t. y. iki kol bus priimtas ir įsiteisės byloje priimtas teismo sprendimas. Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, taip pat išklausęs šalių nepilnamečio sūnaus nuomonę, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, tai reiškia, kad nepilnamečio vaiko gyvenamojo vieta gali būti nustatyta nebūtinai su ieškovu.

Dėl nurodytų motyvų Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį nepakeistą.