- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-201-106-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-84-1-00129-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Eduardas Maškevičius, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- Ž. Š., ir A
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas, Virginija Pargaliauskienė
Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Laimutė BukauskienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-201-106/2012Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00129-2011-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.14.1.2.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. vasario 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Š. ir nuteistojo gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinius skundus dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir paskirtas laisvės atėmimas 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, išbūtas suėmime nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Šiuo nuosprendžiu R. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalies, padarymą nukentėjusiajam ir kaltinamajam susitaikius ir baudžiamoji byla R. K. atžvilgiu nutraukta.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. P., kuris nuosprendžio neapskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. Š. nuteistas už tai, kad kartu su R. K. ir A. P., būdami neblaivūs, bendrininkų grupe 2011 m. rugpjūčio 5 d., Truikinų kaime, Skuodo rajono savivaldybėje iš T. B. priklausančios gyvenamos sodybos pastatų tyčia, slapta pagrobė T. B. priklausantį turtą: pirmą kartą nuėjęs A. P. iš gyvenamojo namo rūsio pagrobė 500 Lt vertės benzininį pjūklą „Stihl-MS 180“ ir 400 Lt vertės kampinį šlifuoklį „Makita GA9020“, po to visi trys, įsibrovę į ūkinį pastatą, pagrobė 200 Lt vertės elektrinį oro kompresorių, 100 Lt vertės kampinį šlifuoklį „Ferm FAG-125N“, 100 Lt vertės grąžtą-perforatorių „Einhell“, 100 Lt vertės veržliarakčių komplektą „King-Roy“, 40 Lt vertės įvairių instrumentų rinkinį, iš viso pagrobė turto už 1440 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Ž. Š. prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir bausmę sušvelninti.
Teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis neturėjo jokių pretenzijų, jam žala atlyginta. Dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, visiškai prisipažino, davė teisingus parodymus, tuo padėdamas ikiteisminiam tyrimui, dėjo pastangas, kad dingę daiktai būtų grąžinti nukentėjusiajam asmeniui. Be to, jo sveikatos būklė sunkėja, jis serga hepatitu B, C bei ŽIV.
Apeliaciniu skundu nuteistojo Ž. Š. gynėja advokatė prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir pritaikius BK 75 straipsnį atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Mano kad Skuodo rajono apylinkės teismas už padarytą nusikalstamą veiką Ž. Š. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir be pakankamo pagrindo sugriežtino jam bausmę, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl sekančių aplinkybių. Tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių. Teisinga bausmė paskiriama, kruopščiai vertinant nuskalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė reiškia, jog ji turi būti ne tik ne per griežta, bet ir ne per švelni. Mano, kad teismui buvo pagrindas taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, 2007 m. lapkričio 13 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-P-549/2007, pažymėjo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį padarius ir apysunkį nusikaltimą taip pat nekyla bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, jei už tokį nusikaltimą paskiriama trejus metus viršijanti laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu apysunkiai nusikaltimai yra tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos baudžiamajame įstatyme nustatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 4 dalis). Vadinasi bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas galimas padarius mažesnio pavojingumo laipsnio apysunkį nusikaltimą. Nuteistasis 2011 m. rugpjūčio 5 d. padarė apysunkį nusikaltimą. Nusikalstamos veikos organizatorius buvo A. P., kuris pasiūlė pavogti daiktus kaip jo skolos grąžinimą Ž. Š.. Sužinojęs, kad pavogti daiktai ieškomi, jis dėjo pastangas vogtus daiktus grąžinti nukentėjusiajam T. B., tačiau R. K. juos jau buvo pardavęs. Ž. Š. susitaikė su nukentėjusiuoju T. B., kuris išreiškė norą Ž. Š. atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą.
Nors įstatyme tiesiogiai nenustatyta, tačiau iš humaniškumo principo reikalavimų, bausmės vykdymo atidėjimo esmės bei paskirties manytina, jog esant BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas turi apsvarstyti galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo, nuteistajam atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju, nuteistojo Ž. Š. padarytos veikos pavojingumo pobūdžiui ir laipsniui bei už ją paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui atitinkant BK 75 straipsnio numatytas sąlygas, teismas privalėjo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir spręsti bausmės atidėjimo klausimą. Skuodo rajono apylinkės teismas tokio reikalavimo nesilaikė. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. Š. paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bylos duomenys patvirtina, kad Ž. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo kaltės neneigė, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, nesistengė išvengti atsakomybės, jo nusikalstami veiksmai nesukėlė ilgalaikių neigiamų padarinių, jis atsiprašė nukentėjusiojo T. B. ir su juo susitaikė. Savo ruožtu nukentėjusysis T. B. prašė teismo Ž. Š. atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą.
Pažymėtina, kad Ž. Š. serga, jam diagnozuotos ligos — ŽIV, lėtinis hepatitas C ir lėtinis hepatitas B, tai patvirtina byloje esantis medicininis pažymėjimas, todėl jam būtinas gydymas. Tačiau įkalinimo įstaigoje suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos negali užtikrinti reikiamos gydymo kokybės.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas manyti, kad Ž. Š. bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės.
Prokurorė prašo abu apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinius skundus patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Kadangi nuteistasis Ž. Š. ir jo gynėja advokatė V. Pargaliauskienė apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių bei jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydama apeliacinių skundų ribų.
Kaip matyti iš apeliacinių skundų ir jų argumentų, prašoma sušvelninti Ž. Š. paskirtą bausmę, kolegijai nuteistojo kaltė abejonių nekelia, todėl jo kaltės klausimas nesvarstomas.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam Ž. Š., iš esmės BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į Ž. Š. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei sunkinančias aplinkybes.
Nuteistasis Ž. Š. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 178 straipsnio 2 dalis), jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama ir tai, kad Ž. Š. dėjo pastangas, kad vogti daiktai būtų gražinti nukentėjusiajam. Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės tai, kad jis nusikalto būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui ir nusikalto bendrininkų grupe. Ž. Š. anksčiau 5 kartus teistas (t. 2, b. l. 27-28), baustas administracine tvarka, informacijos apie baudos sumokėjimą nėra (t. 2, b. l. 23), nedirba (t. 2, b. l. 24), į sergančiųjų psichikos ir priklausomybių ligų įskaitą neįrašytas (t. 2, b. l. 40). Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis Ž. Š. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis) ir jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Be to, apylinkės teismas Ž. Š. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę nei BK 178 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nelaikytina savo rūšimi ar dydžiu aiškiai per griežta.
Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, dėjo pastangas, kad dingę daiktai būtų grąžinti nukentėjusiajam asmeniui, jau kartą atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, kadangi tai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir į jas atsižvelgė skirdamas bausmę.
Gynėjos advokatės apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismui buvo pagrindas taikyti BK 75 straipsnį. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo vienerių iki trejų metų tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai lemia ar bus pasiekti tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. Š. netaikė BK 75 straipsnio ir neatidėjo jam paskirtosios bausmės vykdymo. Vienas bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, ankstesniais nuosprendžiais Ž. Š. paskirtos bausmės neužtikrino bausmės tikslų, nes jis ne kartą teistas, nusikalstamą veiką padarė praėjus vos dviem mėnesiams grįžus iš įkalinimo vietos, neišnykus teistumui, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matosi iš bylos medžiagos, Ž. Š. kartą jau buvo atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, bet jis teismo pasitikėjimo nepateisino ir buvo pasiųstas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai neatidėjo bausmės vykdymo.
Taip pat nurodytos aplinkybės, kad Ž. Š. serga nepagydomomis ligomis, t. y. hepatitu B, C ir ŽIV, dėl ko jam reikalingas visapusiškas gydymas, negali būti pagrindas jam švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Kolegija pažymi, kad nuteistasis Ž. Š. gali gydytis ir atlikdamas bausmę, nes nuteistiesiems užtikrinamas tokio pat lygio gydymas, kaip ir laisvėje esantiems asmenims, tik specialia nustatyta tvarka. Kad Ž. Š. dėl ligos negalėtų atlikti paskirtos bausmės, tokių duomenų byloje nėra.
Esant tokioms aplinkybėms, švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. Š. ir jo gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinius skundus atmesti.