Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovai I. J., J. B., K. Č. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 58-62), kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 1998-09-08 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 6116, kurio pagrindu atsakovas P. J. įgijo nuosavybės teisę į du žemės sklypus, kurių unikalūs numeriai yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1997-08-15 mirus ieškovų I. J., J. B., K. Č. bei atsakovo P. J. ir A. J. motinai P. J., atsakovas pagal 1989-08-03 testatorės surašytą testamentą paveldėjo ir savo nuosavybėn įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kitą testatorės turėtą nekilnojamąjį turtą (išskyrus ginčo žemės sklypus). Ieškovų žiniomis, minėtas turtas yra registruotas atsakovo vardu ir šiuo metu priklauso jam nuosavybės teise. Nuo pat palikimo priėmimo momento atsakovas P. J. kitiems testatorės vaikams ir artimiems giminaičiams, t.y. potencialiems įpėdiniams, teigė, jog buvo paveldėtas tik testatorės testamentu jam paliktas turtas. Apie jokį kitą testamentu ar kitais pagrindais jam perėjusi turtą atsakovas nei vienam iš ieškovų neužsiminė. Tačiau ieškovai prieš keletą mėnesių atsitiktinai gavo informacijos, jog šalia gyvenamojo namo yra suformuoti ir atsakovo vardu registruoti du žemės sklypai. Minėti žemės sklypai atsakovo nuosavybėn buvo užregistruoti vadovaujantis 1998-09-08 notaro išduotu Paveldėjimo teisės liudijimu Nr. 6116, kuris buvo išduotas remiantis testamentu. Šie žemės sklypai nebuvo atsakovui palikti kaip palikimas pagal testatorės testamentą. Viešame nekilnojamojo turto registre, kaip nekilnojamojo turto vienetai, jie buvo užregistruoti tik 1998-08-20, t.y. praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo testatorės mirties (1997-08-18). Akivaizdu, kad testatorė negalėjusi atsakovui testamentu palikti to, ko dar pati neturėjo savo nuosavybėje. Apie jokias turtines (daiktines) teises, kurias testatorė įgys ateityje (pavyzdžiui, teises į žemės sklypus), testamente neužsimenama. Todėl ieškovai yra pagrįstai įsitikinę, kad atsakovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu jis įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypus, yra neteisėtas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu ir ieškovų teisėtiems interesams. Dėl šių priežasčių šis paveldėjimo teisės liudijimas privalo būti panaikintas. Šiuo atveju sprendžiant ginčą turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK (1997-07-09 įstatymo redakcija), kadangi būtent šis įstatymas galiojo palikimo atsiradimo metu. Minėto 1964 m. CK 578 str. numato, kaip turi būti paskirstomas testamentu nepaskirstytas turtas įpėdiniams: testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įstatyminių įpėdinių, šaukiamų paveldėti pagal šio kodekso 573 ir 574 str. nustatytas taisykles. Kadangi nei žemės sklypai, nei teisės į juos nebuvo testatorės testamentu palikti atsakovui, tai darytina išvada, kad jie turėjo atitekti įpėdiniams (t.y. ieškovams ir atsakovui) pagal 1964 m. CK nustatytas taisykles.

Ieškovai I. J., J. B., K. Č. bei tretysis asmuo V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-04-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Nurodo, kad testamentas sudarytas 1989-08-03. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 109 str. numatė, kad asmeninės piliečių nuosavybės teisės objektais gali būti apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos, o pagal CK 98 str. 1 d. žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė ir suteikiama tiktai naudotis. 1964 m. CK 575 str. numatė kiekvieno piliečio teisę testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims. Tai reiškia, kad 1989-08-03 testamentu testatorė galėjo palikti tik tą turtą, kuris pagal tuo metu galiojančius įstatymus galėjo būti asmeninės nuosavybės objektu. Žemė 1989-08-03 negalėjo būti asmeninės nuosavybės objektu, todėl testatorė negalėjo išreikšti savo valios dėl turto, kuris pagal įstatymus negalėjo jai priklausyti nuosavybės teise. Toks testamentas, kuriame būtų išsakyta testatoriaus valia dėl žemės palikimo, net negalėtų būti patvirtintas, nes prieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymo normoms. 1989-08-03 testamentas surašytas ant nustatytos formos blanko, kuriame jau buvo atspausdinti žodžiai „visą savo turtą priklausantį man mirties dieną koks jis bebūtų ir kur bebūtų, tame tarpe:“. Testamente aiškiai išreikšta testatorės valia dėl sekančio turto: gyvenamojo namo, rūsio, pašiūrės, ūkinių pastatų ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Kaip matyti, testamente testatorė nepasisakė dėl busimos turtinės teisės (teisės atkurti nuosavybės teisės į žemę) palikimo ir pagal 1989 metais galiojusius įstatymus neturėjo teisės to padaryti. Byloje nustatyta, kad P. J. 1991 ir 1995 metais buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Tai reiškia, kad 1991 metais jai buvo žinoma apie jos turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į žemę. Pagal 1964 m. CK 584 str. 1 d. testatorė turėjo teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti ar panaikinti, sudarydama naują testamentą. Tačiau to P. J. nepadarė, t.y. neišreiškė savo valios dėl turtinės teisės palikimo tik vienam įpėdiniui atsakovui P. J. Priešingai, teisme apklausti liudytojai J. M., J. J., J. Č. parodė, kad prieš mirtį P. J. sakiusi, jog kai atsiras žemė, ji turi būti padalinta visiems jos vaikams. Nors teismas sprendime nurodė, kad šių liudytojų parodymai nelaikytini įrodymais ir teismas jais nesivadovauja, tačiau šie parodymai yra reikšmingi, nes patvirtina, kad 1989-08-03 testamente testatorė neaptarė turtinės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą palikimo klausimo. Tokiu būdu yra nepagrįsta teismo išvada, kad testatorė visą savo turtą testamentu paliko tik vienam atsakovui. Pagal 1964 m. CK 578 str. testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įstatyminių įpėdinių. 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. 2 d. numatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tai reiškia, kad mirus P. J., likęs testamentu nepaskirstytas turtas: turtinė teisė į nuosavybės teisės atkūrimą, dalijamas tarp įstatyminių įpėdinių. 1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p. prie pirmosios eilės įpėdinių priskiria palikėjo (šiuo atveju testatorės) vaikus. Testatorės mirties dieną (1997-08-18) pirmosios eilės įpėdiniais buvo ieškovai ir atsakovas. P. J. mirė 1997-08-18. Be testamente nurodyto turto (nekilnojamų daiktų) palikėjos mirties dieną jos turtą sudarė ir teisė atkurti nuosavybės teisę į jos tėvo A. J. valdytą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Testatorei nepasisakius testamente dėl jai priklausiusios turtinės teisės palikimo, bei esant byloje įrodymams, kad P. J. norėjo paskirstyti sugrąžintą žemę tarp visų pirmosios eilės įpėdinių (vaikų), ji turi būti paveldima pagal įstatymą, t.y. lygiomis dalimis, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad testatorė testamentu atsakovui paliko visą turtą, tame tarpe ir turtinę teisę į nuosavybės teisės atkūrimą. Testatorė testamentu neatėmė paveldėjimo teisės nei iš vieno vaiko (CK 575 str. 2 d.), tačiau teismui atmetus ieškinį ieškovai šios teisės neteko. Vadovaudamasis nurodytomis normomis bei CK 578 str. notaras neturėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą į žemės sklypus tik atsakovui, o turėjo padalinti tarp įstatyminių įpėdinių žemę, kuri testamentu nebuvo paskirta. Tai reiškia, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (1964 m. CK 573 str., 578 str.), todėl pripažintinas negaliojančiu.