- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-18-30/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Margarita Dzelzienė, Edmundas Jaras (pran.)
- Ieškovas
- V. P., S. V., E. G., E.
- Atsakovas
- S. P.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teisėja Birutė Mėlinauskienė Civilinė byla Nr. 2A-18-30/2007
2007 m. sausio 31 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno, kolegijos teisėjų Edmundo Jaro (pranešėjas), Margaritos Dzelzienės,
dalyvaujant ieškovėms V. P., S. V., jų atstovei adv. Laimai Svidrienei, ieškovės E. G. teisių perėmėjams S. G., G. V., L. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. P. teisių peremėjo Z. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo civilnėje byloje Nr. 2-100-223/2006 pagal ieškovių V. P., S. V., E. G. ieškinį atsakovei S. P. ir trečiajam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos atidalinti atsakovės dalį – 10/100 bendroje dalinėje nuosavybėje gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), bei kituose statiniuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kiemo statiniai – lauko tualetas, kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas, stoginė – ind. 8I1ž), iš bendros dalinės nuosavybės, išmokant jai kompensaciją pinigais 758,30 Lt, atidalijus atsakovei priklausančią dalį. Išmokėjus pinigus, nustatyti, kad E. G. ir S. V. priklauso po 33/100, o V. P. – 34/100 gyvenamojo namo ir kitų statinių. Nurodo, kad atsakovė ir ieškovės yra gyvenamojo namo ir statinių bendrasavininkės, o atsakovės dalis bendrame turte yra nežymi – tik 10/100 arba 3,63 kv. m. viso ploto bendrai naudojamose patalpose, o ieškovėms kiekvienai priklauso po 30/100 namo ir kitų statinių. Atsakovei priklausanti gyvenamojo namo 10/100 dalis yra nustatyta Panevėžio apylinkės teismo 1995-02-23 sprendimu, kuris konstatavo, kad atsakovė name negyvena, jos patalpa sugriuvo ir jai priklauso pusė koridoriaus 1-3, tai yra 2,58 kv. m. bei pusė priestato 1-4, tai yra 1,05 kv. m., iš viso 3,63 kv. m. Ši namo dalis yra sugriuvusi, atsakovė nesirūpina savo turto dalies išlaikymu bei priežiūra, neprisideda prie bendrų turto išlaikymo išlaidų, name negyvena keletą dešimtmečių, o tai trukdo ieškovėms naudotis ir savo turto dalimis, atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbus. Todėl ieškovės prašo atidalinti atsakovės dalį iš bendros dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.). Kadangi jos dalies atidalinti natūra neįmanoma (iš viso gyvenamojo namo plotas 41,04 kv. m., atsakovės dalis sudarytų 4,1 kv. m.), atsakovė dalis atidalintina iš bendro turto išmokant jai piniginę kompensaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006-02-15 sprendimu ieškinį patenkino. Atidalijo S. P. dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kituose statiniuose (kiemo statiniai – lauko tualetas, kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas, stoginė – ind. 8I1Ž), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš bendros dalinės nuosavybės, išmokant jai kompensaciją pinigais 758,30 Lt. Nustatė, kad atidalijus S. P. dalį, E. G. ir S. V. priklauso po 33/100, o V. P. – 34/100 gyvenamojo namo ir kitų statinių. Teismas sprendime nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė ilgą laiką negyvena ginčo name, jo neprižiūri, neremontuoja, dėl ko sugriuvo atsakovei priklausančios patalpos. Teismas konstatavo, kad atidalinti atsakovės turtą natūra neįmanoma be neproporcingos žalos turto – gyvenamojo namo paskirčiai ir yra išnaudotos visos galimybės padalyti turtą natūra. Ieškovių reikalavimas negali būti vertinamas kaip atsakovės teisių pažeidimas, nes ji namu nesinaudoja, ieškovėms priklausančios namo dalys yra žymiai didesnės už atsakovei priklausančią namo dalį. Dėl išvardintų aplinkybių, atidalinus atsakovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atsakovei skirtina piniginė kompensacija (CK 4.80str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovės S. P. teisių perėmėjas Z. P. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-02-15 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes neteisingai taikyta CK 4.80 straipsnio norma, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos išnagrinėtose panašiose bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo. Nagrinėjamoje byloje teismas nesprendė klausimo dėl nekilnojamojo turto atidalijimo natūra galimybių, išskyrus tai, kad be jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatavo, kad atsakovės nuosavybėje liko 3,63 kv. m. ploto patalpos, dėl ko atidalinti atsakovės turtą neįmanoma. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) suponuoja, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio sutikimui. Toks CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (CK 1. 2 straipsnio 1 dalis), taip pat su CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Pagal CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktą niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-485/2005, 2005-11-04, nutartis). Siekdamos kompensuoti kitam bendraturčiui perimant jo nuosavybės dalį, ieškovės neturėjo kito bendraturčio – atsakovės sutikimo. Todėl teismas, atidalindamas atsakovės nuosavybę kitų bendraturčių naudai ir priteisdamas kompensaciją pinigais, pažeidė nuosavybės neliečiamumo principą, savininko teisių apsaugos garantijas. Teismas nevertino atsakovės, kaip turto savininkės, teisių pažeidimo, paimant jos nuosavybę ir kompensuojant už tai pinigais. Teismo argumentai, kad atsakovė nesinaudoja namu, gyvena kitur, namas apgriuvęs, ieškovių dalys žymiai didesnės, yra nepakankami taikant CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005 (2005-11-04, nutartis) konstatavo, kad pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija, paprastai, priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Tačiau teismas nesiaiškino, ar išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, kompensaciją priteisė ne atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui, o turtą valdyti natūra pageidaujančiam bendraturčiui, daikto dalies paėmimas iš bendraturčio turėjo būti vertinamas kaip esminis jo nuosavybės teisių pažeidimas. Teismas nesprendė klausimo ar atsakovė sutinka su jai siūloma kompensacijos suma, kokiu pagrindu ji nustatyta ir ar yra pakankama.
Atsiliepimas
Ieškovės V. P. ir S. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Z. P. skundą atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-02-15 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės nesutinka su apelianto skunde išdėstytais motyvais. Nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinę teisės normą – CK 4.80 straipsnį. Įstatyme nėra nustatyta, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas tik esant bendraturčio sutikimui. Todėl apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad CK 4.75 straipsnis suponuoja, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje atidalijimo natūra galimas tik su bendraturčio sutikimu. Apeliantas, nurodydamas LAT 2005-11-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2006, pats pripažįsta, kad piniginė kompensacija, nesant bendraturčio sutikimo, yra galima. Kad šioje byloje ir yra tas išimtinis atvejis, kada yra galima piniginė kompensacija, apylinkės teismas ir nustatė. Taip pat yra įrodyta, kad išnaudotos visos galimybės padalyti turtą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nes S. P. turto dalis nėra tokio dydžio, kad joje būtų galimybė gyventi, ja normaliai naudotis pagal paskirtį. Įrodyta, kad natūra padalyti ginčo turtą be neproporcingos žalos daikto paskirčiai – neįmanoma, nes reikėtų keisti patalpų paskirtį (koridoriaus, priestato – į gyvenamą patalpą), o tai neįmanoma bei apeliantas neturi reikiamo ploto, reikalingo gyventi. Faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas negali būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Be to, S. P. turėjo tik itin mažą dalį nuosavybės, ir ja nesinaudojo, negyveno, neprižiūrėjo, o namų valdos žemės sklypo nenuomojo ir nepirko iš valstybės. S. P. siekis buvo gyventi kitoje jos nuosavybėje – bute adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas savo skunde teigia, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko turto prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Šis atvejis, kada atidalijamas turtas iš bendros dalinės nuosavybės, ir galima pinigine kompensacija, yra numatytas įstatyme, tai yra CK 4.80 straipsnio 2 dalyje ir taikytinas šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, tinkamai juos įvertino, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo – (CPK 176, 185 str.). Todėl sprendimą naikinti pagal atsakovo apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, jame nurodomas aplinkybes nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, sprendime išvardijo visus įrodymus ir nustatytas konkrečias faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias ieškinio pagrįstumą, tarp jų pagrįstai nurodė, kad pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės objektas yra valdomas, juo naudojamasi, disponuojama, bendraturčių sutikimu, o kai nesutariama ginčą sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (ir CK 4.93, 4.98 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, ko neginčija ir apeliantas, kad šalys yra ginčo namo ir kito byloje dalijamo turto (kiemo statinių) bendraturčiai, kurio kiekvienai ieškovei priklauso po 30/100, o atsakovei S. P. – tik 10/100 dalintino turto arba iš viso 3,63 kv. ploto ir kurį sudaro, kaip nustatyta Panevėžio apylinkės teismo 1995-02-23 sprendimu (b. l. 10), pusė koridoriaus 1-3 2,58 kv. m. ploto ir pusė priestato 1-4 1,05 kv. m. ploto. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės teisingai nurodo, jog namų valdos sklype dar yra garažas, ūkinis pastatas, ir virtuvė (viralinė), kurie lygiomis dalimis priklauso tik ieškovėms, o žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybė teisėmis priklauso ieškovėms kiekvieni po 164/644 dalis ir patikėjimo teise tokia pat viena dalis priklauso trečiajam asmeniui, o atsakovei žemės sklypo jokia dalis nepriklauso (b. l. 13, pažymėjimas, namų valdos techninės apskaitos byla – b. l. 14–19). Dalijamo turto vidutinė rinkos vertė yra 7130 Lt (namo) ir 453 Lt (kitų statinių) (b. l. 7, 2005 m. kovo 7 d. nekilnojamojo turto Registro centrinio duomenų banko išrašas), todėl apylinkės teismas kompensaciją nuo šio sumos teisingai paskaičiavo – 10/100 atsakovei priklausančio dalies turto vertė ir sudaro 758,30 Lt ir ją atsakovei pagrįstai priteisė (CK 4.80 str. 2 d.) vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymus, o ieškovėms pripažino atitinkamai po didesnę nuosavybės dalį pagal jų susitarimą į dalijamą bendrąjį turtą. Atsakovė ir apeliantas jokių kitokių įrodymų dėl ginčo dalyko teismui nepateikė (CPK 178 str.), o pats teismas savo iniciatyva tokios kategorijos bylose įrodymų negali rinkti (CPK 179 str. 2 d.). Tuo yra paneigiami apelianto argumentai, kad esą neaišku, kokiu pagrindu yra nustatyta, išmokamos (priteistos) kompensacijos suma, kaip ir nepagrįstas teiginys, jog tai padaryta be jos sutikimo, nes to nenustato įstatymas. Atvirkščiai, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovės V. P. ir S. V., tai nustato ir leidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios leidžia priteisti kompensaciją ir atidalijamam bendraturčiui, o tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (LAT 2006-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006). Taip atidalijus atsakovę iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra pažeidžiamos jos teisės, o toks apylinkės teismo sprendimas atitinka, kaip jau aukščiau nurodyta, ir įstatymo reikalavimus ir faktines bylos aplinkybes (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-485/2005, 2005-11-04, nutartis). Kolegija sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad paminėtos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, tai yra, kad atsakovė teturi tik nedidelę nuosavybės teisės dalį į dalintiną bendrąjį turtą, o jos dalis pagal plotą tesudaro 3,63 kv. m. dalintino namo ploto ir nėra realios galimybės paskirti tokiu plotu naudotis bei kad ji pati neprižiūri, neremontuoja statinio, ilgą laiką negyvena jame (jai priklausiusios patalpos sugriuvo) leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad atidalinti atsakovei priklausančią turto dalį natūra neįmanoma be neproporcingos žalos namo paskirčiai padarymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, įstatymų nepažeidė, ieškovių ieškinį tenkinos pagrįstai, o pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tuo yra paneigti apeliacinio skundo argumentai, kuris netenkinamas. Apeliacinėje instancijoje turėtos ieškovių bylinėjimosi išlaidos (600 Lt advokato pagalbai) ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos iš atsakovo, kaip pralaimėjusios šalies. (CPK 88, 92, 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Z. P. V. P. ir S. V. kiekvienai po 300 Lt (tris šimtus) advokato pagalbos išlaidų ir priteisti 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.