- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-251/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Jonas Algimantas Venckaus
- Nuteistasis
- M. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės atėmimu bausmė dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, pasireiškusiu jų trūkumu ir pertekliumi, M. S. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė turėdamas tikslą parduoti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų bei pardavė dalį psichotropinių medžiagų, o būtent: jis, dirbdamas UAB „P. e.“ farmacinės veiklos vadovu (vaistininku), neteisėtai ne iš didmenininkų, be dokumentų, pažeisdamas nustatytą tvarką, iš nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį - 0,340 gramo Lietuvoje neregistruotų vaistų psichotropinės medžiagos Fenazepamo turėdamas tikslą parduoti, juos neteisėtai laikė vaistinėje, iš jų 0,02 gramo pardavė nenustatytiems asmenims, o likusią dalį - 0,320 gramo neteisėtai laikė vaistinėje turėdamas tikslą parduoti, kol 2005-05-11 apie 11 val.50 min. kratos metu jie buvo paimti policijos pareigūnų.
Be to, M. S. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, per du kartus neteisėtai pardavė 0,4 gramo psichotropinės medžiagos diazepamo, o būtent: 2005-04-27 apie 16 val. 30 min. minėtoje vaistinėje netiesėtai (be recepto) už 60 litų pardavė 20 ampulių vaistų „Auparin“, kuriose buvo 0,2 g psichotropinės medžiagos diazepamo, liudytojui Nr.1, kuriam taikomas anonimiškumas. Po to, 2005-05-02 apie 13 val. toje pačioje vaistinėje, tam pačiam liudytojui Nr.1, kuriam taikomas anonimiškumas, už 60 Lt pardavė 20 ampulių vaistų „Relanium“, kuriose buvo 0,2 gramo psichotropinės medžiagos diazepamo, nepareikalaudamas iš pirkėjo recepto.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir skirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu bei laisvės apribojimu.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino ir labai gailisi. Teismas, jo manymu, išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priimdamas nuosprendį atsižvelgė į daugelį nuteistajam palankių aplinkybių. Vilniaus apygardos teismas, pasisakydamas dėl bausmės skyrimo pripažino, kad yra visos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą bausmės minimumą, tačiau tuo pat metu nuosprendyje pažymėjo, kad skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, nes nusikaltimą padarė specialistas, turintis farmacininko išsilavinimą. Su šiuo teismo argumentu apeliantas nesutinka. Nuteistasis skunde nurodo, kad jis yra baigęs Kauno medicinos universiteto farmacijos fakultetą. Studijuodamas universitete pasiėmė paskolą kadangi ji buvo reikalinga mokomoms studijoms padengti. Jau vien dėl to, kad beveik dvejus metus apeliantui taikomas namų areštas, jis teigia atsidūręs nepavydėtinoje materialinėje padėtyje. Pradėjęs dirbti, jis paėmė paskolą būstui, kurią taip pat turi padengti. M. S. nurodo gyvenantis su dvejais metais jaunesniu broliu, kuris yra baigęs Vilniaus universiteto fizikos fakultetą, tačiau beveik prieš trejus metus jis susirgo psichikos liga, jam reikalinga priežiūra. Tėvai gyvena savą gyvenimą, nes daugiau kaip prieš dešimtmetį yra išsituokę. Apeliantas teigia esantis broliui vieninteliu asmeniu galinčiu jam suteikti tiek moralinę, tiek materialinę pagalbą. Nuteistasis teigia savo broliui net nesakęs apie jį užgriuvusias problemas, nenorėdamas jo skaudinti ar jaudinti.
M. S. apeliaciniame skunde nurodo neturėjęs iš anksto suplanuotų nusikalstamų kėslų, tikslų ar motyvų, teigia padaręs nusikaltimą iš lengvabūdiškumo, neatsakingumo ir jam tai yra didelė ir skaudi pamoka, už ką jis brangiai moka.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta, ji apeliaciniame skunde ir neginčijama. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Nuteistasis M. S. nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, į nuteistajam palankias bylos aplinkybes pakankamai atsižvelgė. Teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino tai, kad M. S. neteisėtai disponavo mažiausiai pavojingomis psichotropinėmis medžiagomis (vaistais), vartojamomis sveikatos priežiūros tikslams – diazepamu ir fenazepamu, kurios yra pavojingos, kai jomis piktnaudžiaujama. Atsižvelgęs į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, neteisėtai disponuotų psichotropinių vaistų kiekį bei jų pavojingumą žmonių sveikatai lygį, taip pat nustatęs M. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o būtent į tai, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, į tai, kad M. S. jauno amžiaus, anksčiau neteistas, turi nuolatinį darbą ir į tai, kad jis atsisakė UAB „P. e.“ licencijos, vaistinė nebedirba, teismas konstatavo, jog paskirti M. S. ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę neteisinga, ir tai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas M. S. paskyrė net penkis kartus mažesnę bausmę, negu Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta mažiausia bausmė. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad nuteistojo brolis M. S. serga sunkia liga ar yra neįgalus, kad jam reikalinga prižiūra ir kad apeliantas jam tokią priežiūrą teikia. Apelianto argumentas, jog jis yra pasiėmęs paskolas mokomoms studijoms padengti, įsigyti būstui ir dėl jam 2 metus taikomos kardomosios priemonės namų arešto šiuo metu atsidūręs nepavydėtinoje materialinėje padėtyje, nėra pakankamas pagrindas keisti nuosprendį ir mažinti laisvės atėmimo bausmės dydį ar skirti švelnesnę bausmės rūšį, nes tai nepadėtų pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo M. S. paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK VIII skyriaus nuostatas, ji nėra per griežta, todėl nešvelnintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.