- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- I-610-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04389-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- E. R., K. R., E. M., L. P., S. S., J. P., D. B.-P., V. J., R. J., A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apygardos prokuratūra
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų E. R., K. R., E. M., L. P., S. S., J. P., D. B.-P., V. J., R. J. ir A. S. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apygardos prokuratūra, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
E. R., K. R., E. M., L. P., S. S., J. P., D. B.-P., V. J., R. J. ir A. S. (toliau – pareiškėjai) 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–7, 46–52), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 102–109), prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra), nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį: pareiškėjai E. R. – 9 574,22 Lt (2 772,89 Eur), K. R. – 11 453,33 Lt (3 317,11 Eur), E. M. – 9 893,59 Lt (2 865,38 Eur), L. P. – 7 874,10 Lt (2 280,50 Eur), S. S. – 17 076,10 Lt (4 945,58 Eur), J. P. – 5 292,01 Lt (1 532,67 Eur), D. B.-P. – 18 861,15 Lt (5 462,57 Eur), V. J. – 14 876,02 Lt (4 308,39 Eur), R. J. – 10 777,51 Lt (3 121,38 Eur), A. S. – 10 467,28 Lt (3 031,53 Eur) (toliau – skundas).
Pareiškėjai skunde paaiškina, kad jie yra Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorai. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Darbo apmokėjimo įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažino prokurorų, taip pat ir pareiškėjų, pareiginės algos koeficientus. Vertinant procentais, prokurorams pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu. Pareiškėjų nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, buvo pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.
Į teismo posėdį pareiškėjai neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. 2016 m. sausio 27 d. teisme gautas pareiškėjų prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (t. III, b. l. 148).
Atsiliepimas
Generalinė prokuratūra atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 106–112). Paaiškina, kad Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu (2009 m. liepos 17 d. redakcija) pareiškėjų pareiginės algos koeficientas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas. Apskaičiuojant ir mokant pareiškėjams darbo užmokestį, buvo vadovaujamasi galiojančiais įstatymais, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai yra teisėti. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 301 straipsniu ir aiškina, kad pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už daugiau nei 3 metus. Be to, nurodo, kad turėtų būti taikoma ieškinio senatis, todėl pareiškėjų reikalavimas priteisti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. yra nepagrįstas. Tuo atveju, jeigu pareiškėjų skundas būtų patenkintas, prašo atidėti sprendimo vykdymą, mokėjimus išdėstant proporcingai per vienerius metus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apygardos prokuratūra atsiliepimo į pareiškėjų skundą teismui nepateikė.
Teismo posėdyje Generalinės prokuratūros ir Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (t. III, b. l. 130).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjų reikalavimo išmokėti laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai, kurių prašomos priteisti darbo užmokesčio nepriemokos sumos susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 30 d. (t. I, b. l. 1). Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems buvo išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros atsiliepime išreikštą nuomonę dėl taikytinos ieškinio senaties ir į DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai ieškinio senaties termino atnaujinti teismo neprašė, teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, šios dalies pareiškėjų reikalavimai (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d.) atmetami.
Generalinė prokuratūra, kaip minėta, nurodė, kad taip pat taikytinas ir DK 301 straipsnis, numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Atsižvelgiant į tai, ši DK nuostata nagrinėjamoje byloje netaikoma.
Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 straipsnyje nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Darbo apmokėjimo statymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. prokurorams šie koeficientai buvo sumažinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti antrą kartą. 2009 m. liepos 17 d. Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas.
Nustatyta, kad dėl minėto teisinio reguliavimo nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjams susidarė darbo užmokesčio nepriemokos (t. II, b. l. 115–134).
2014 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansiniai padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti skirtingu mastu, t. y. nuo 3 proc. iki 18,65 proc. Konstitucinis Teismas šiame nutarime padarė išvadą, kad Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2009 m. liepos 17 d. redakcija) III skirsnyje nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų prokurorų atlyginimų dydžių proporcijos (atliekančio sudėtingą aukštos kvalifikacijos darbą, kuriam reikalinga didelė patirtis ir atsakomybė, prokuroro atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą, kuriam reikalinga mažesnė patirtis ir atsakomybė, dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, o tam tikrais atvejais net sulygintas su juo). Konstatuotas tokio teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijai ta apimtimi, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad atitinkamai taip pat (tokia pačia apimtimi) Konstitucijai prieštaravo ir III skirsnio galiojimo termino pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas, užtikrindamas konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais, 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai.
Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo (toliau – 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas). Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“. Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime taip pat buvo cituojamas Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgiant į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) numatyta nustatyti patirtų praradimų grąžinimo mechanizmą, kuris būtų taikomas asmenims, kurių darbo užmokestis (atlyginimas) ekonominės krizės laikotarpiu buvo mažintas, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ne tik 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, bet ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Minėtą mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą, 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad minėtas atidėjimas, nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatyme, neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.
2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis inter alia Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnių nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (1 straipsnio 9 punktas). Taigi, pareiškėjų patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir prokurorams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Be to, Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme praradimų kompensavimo tvarka yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų E. R., K. R., E. M., L. P., S. S., J. P., D. B.-P., V. J., R. J. ir A. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.