Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad Vilniaus AVMI išvadas, kad pareiškėja fiktyviai taikė 50 - 90 % nuolaidas savo klientams, taip neapskaitydama dalies gautų pajamų ir išvengdama mokėtinų mokesčių, grindė prielaidomis. PVM atskaitos klausimu Vilniaus AVMI nurodė, kad šiuo atveju sandoriai buvo vykdomi tarp susijusių įmonių, todėl pareiškėja turėjo galimybes žinoti, kad ateityje kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą. Šių teiginių pagrindu Vilniaus AVMI nurodo, kad pareiškėja buvo nesąžininga, todėl teisę į PVM atskaitą praranda.

Dėl priskaičiuotų mokesčių pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą paaiškina, kad, atsižvelgus į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 70 straipsnio, Inspekcijos prie viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės) 4, 6.1 punktų nuostatas, MAĮ 70 straipsnis gali būti taikomas išimtinai tik tais atvejais, kai yra surinkti nenuginčijami įrodymai, pagrindžiantys Taisyklių 4 punkte nurodytų aplinkybių egzistavimą. Šiuo atveju mokesčių administratorius nenustatė Taisyklių 4 punkte apibrėžtų faktų ir aplinkybių, vadinasi, neturėjo teisės šioje situacijoje taikyti minėto MAĮ straipsnio ir nustatyti pareiškėjai mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (remiasi LVAT 2010-09-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-830/2010). Pareiškėja pastebi, jog Komisija skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl 90 % nuolaidų taikymo realumo, tačiau plačiau nenagrinėjo 50 % nuolaidų taikymo, apie jas tik užsimindama. Todėl pareiškėjai neaišku, kokių argumentų pagrindu Komisija konstatavo ir šios nuolaidos taikymo nebuvimą.

Dėl vienintelio pareiškėjos akcininko UAB „Makrogrupė" direktoriaus ir savininko A. P. negalėjimo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo, poveikio pareiškėjos pajamoms, paaiškina, kad minėtas asmuo neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimo plonybėmis, kadangi jo 2009-03-27 sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjos valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema, kurioje buvo numatyta ir 50 bei 90 proc. nuolaidų pagal nuolaidų kuponus taikymo galimybė. Šiuo įsakymu būtent pareiškėja buvo įpareigota patvirtinti minėtų nuolaidų taikymo taisykles, derinti jas su toje pačioje srityje veikiančiais verslo partneriais, taip pat bendradarbiauti kuriant vienodo dizaino kaupiamąsias ir MAKRO ID korteles, nuolaidų ar dovanų kuponų dizainą. Tad nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo deleguotas pačiai pareiškėjai, todėl suprantama, kodėl A. P., būdamas tiesiog pareiškėjos akcininko savininku, nepaaiškino praktinių nuolaidų sistemos įgyvendinimo aplinkybių.

Pareiškėja remiasi Akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija), toliau - ABĮ) 3, 18 straipsniais ir nurodo, kad akcininkas neturi pareigos tikrinti ir domėtis kiekvienu įmonės priimamu sprendimu, susijusiu su jos vykdoma ūkine veikla, t.y. neprivalo kontroliuoti visus įmonės atliekamus mokėjimus, sudaromus sandorius ir pan. Tokias pareigas turi įmonėje dirbantis ir jai vadovaujantis personalas - direktorius ir už atitinkamas sritis atsakingi darbuotojai (ABĮ 37 str. 8, 10 d.). Be to, Vilniaus AVMI nesidomėjo, koks asmuo buvo atsakingas už konkrečios nuolaidų sistemos taikymo tvarkos kūrimą ir įgyvendinimą, taip pat neįvertinta, kad už nuolaidų taikymo taisyklių priėmimą bei įgyvendinimą atsakinga pareiškėjos direktorė savo paaiškinime tiksliai apibūdino, kaip ir už ką taikomos atitinkamo dydžio nuolaidos.

Dėl pareiškėjos ir kitų grupės įmonių darbuotojų nesugebėjimo paaiškinti konkrečių nuolaidų taikymo aplinkybių pareiškėja paaiškina, kad jos (ir kitų grupės įmonių) padavėjos ir negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, kadangi už jos taikymą pareiškėjos direktorės įsakymu buvo atsakinga pareiškėjos administratorė (nuolaidų kuponų taikymo taisyklės tapo neatskiriama picerijos administratorės pareiginių funkcijų dalimi). Tą savo paaiškinimuose patvirtino ir pareiškėjos darbuotojos. Taip pat nėra aišku, kodėl vienos iš grupės įmonių buvusios darbuotojos R. B. 2010-03-09 paaiškinimas yra išskiriamas iš likusių įrodymų ir juo besąlygiškai remiamasi, nors kiti surinkti įrodymai nepatvirtina minėtame paaiškinime nurodomų aplinkybių.

Aplinkybė dėl ilgo stalų neuždarymo laikotarpio bei pinigų buvimo pas padavėjas gali būti vertinama nebent kaip kasos aparato naudojimo taisyklių pažeidimas, bet ne pagrindas išvadai dėl nuolaidų sistemos buvimo ar nebuvimo pareiškėjos picerijoje.

Pareiškėjos manymu, nemotyvuota ir išvada dėl nuolaidų taikymo ekonominio pagrįstumo. Nuolaidų sistemos taikymas yra versliškai logiškas – jis buvo būtinas tam, kad išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujus, išliekant konkurencingu rinkoje ir siekiant uždirbti daugiau pajamų. Be to, tokia išvada minėtos institucijos peržengia savo kompetencijos ribas (LVAT 2010-10-07 nutartis adm. byloje Nr. A442 - 1018/2010).

Mokesčių administratoriaus ir Komisijos teigimu, pareiškėja, sudarydama bei vykdydama sandorius su UAB „Foodmaster", buvo nesąžininga, todėl praranda teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjos nesąžiningumui pagrįsti atsakovė nurodė vienintelį argumentą - esą pareiškėja nuo pat sandorių sudarymo žinojo, jog jos kontrahentas nesumokės į biudžetą atitinkamų PVM sumų, kadangi pareiškėja ir UAB „Foodmaster" yra susiję asmenys. Tačiau Komisija skundžiamame sprendime pažymėjo, kad mokesčių administratorius turi įrodyti, kad pareiškėja piktnaudžiavo ūkinėmis operacijomis, taip pat jog mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas, tačiau kažkodėl padarė išvadą, jog šiuo atveju piktnaudžiavimas ūkinėmis operacijomis egzistuoja. Gi kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius, tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t.y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą. Nenustačius mokėtojo veiksmuose minėtų aplinkybių egzistavimo ar kitų neteisėtų veikų PVM prievolių vykdymo srityje, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama ir išlieka. LVAT savo praktikoje ne kartą nurodė, jog iš esmės galimos dvejopos situacijos, kurioms esant mokesčių administratorius galėtų teigti mokesčių mokėtoją esant nesąžiningą tam tikrų ūkinių operacijų vykdymo ir iš jų kylančios teisės į PVM atskaitą atžvilgiu (pvz., LVAT 2004-10-27 nutartis adm. byloje Nr. A1-355/2004). Pirma, kai asmuo žinojo ir sąmoningai tikėjosi, jog ūkinis partneris jam priklausančių prievolių biudžetui neįvykdys. Tokiu atveju mokesčių administratorius privalo įrodyti, jog asmens veiksmai nuo pat pradžių buvo sąmoningai suplanuoti. Jau sudarydamos sandorį, įmonės turi žinoti ir numatyti, kad viena iš jų nesumokės pardavimo PVM ir inicijuos bankroto iškėlimą o antroji pasinaudos teise į PVM atskaitą. Kitaip tariant, pats juridinių asmenų steigimas, veiklos vykdymas, įdedamos pastangos turi turėti vienintelį, kryptingai siekiamą, aiškų tikslą - išvengti mokestinės prievolės bei susigrąžinti nepagrįstas PVM sumas iš biudžeto. Antra, kai asmuo galėjo ir turėjo numatyti, jog susiklostys tokia situacija, kai kontrahentas priklausančių sumų į biudžetą nesumokės. Tokiais atvejais, remiantis LVAT praktika, mokesčių administratorius turi įrodyti, kad asmuo nesiėmė visų įmanomų ir protingų priemonių, kad įsitikintų, kad jo kontrahentas neketina mokėti ir nemokės pardavimo PVM. Visais atvejais pareiga pateikti įrodymus, keliančius abejones asmens sąžiningumu, kyla mokesčių administratoriui. Nei vienas įrodymas negali būti išskirtas iš bendro konteksto, viskas vertinama sistemiškai, nuosekliai, nagrinėjant visas ūkinių operacijų aplinkybes (LVAT 2010-08-23 nutartis adm. byloje Nr. A-438-721/2010). LVAT plenarinė sesija, aiškindama antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principą) turinį, konstatavo, kad „mokesčio mokėtojo žinojimas arba turėjimas galimybės žinoti apima ne visą kitos sandorio šalies ūkinę veiklą, o tik tą jos dalį, kurioje dalyvavo į PVM atskaitą pretenduojantis subjektas. Tai itin svarbi aplinkybė, reiškianti, kad anksčiau minėti požymiai aprašomu aspektu yra reikšmingi išimtinai tik toje kito ūkinio subjekto dalyje, kurios apimtimi įtariamas sukčiavimu asmuo dalyvavo ūkinėje operacijoje, t.y. jei kontrahentas yra įvykdęs kitų mokestinių pažeidimų, tiesiogiai nesusijusių su nagrinėjama situacija, tai nėra reikšminga, siekiant įrodyti, jog su juo ūkines operacijas vykdęs asmuo yra nesąžiningas. Kaip ir pats faktas, jog asmens sutarties partneris elgėsi neteisėtai, nėra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis to asmens dalyvavimą sukčiavime. Su tokia išvada sutinka ir Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) savo praktikoje. Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimų sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (2004 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Transport Service (C-395/02)). Pagal pagrindinį bendrajai PVM sistemai būdingą ir iš Pirmosios bei Šeštosios direktyvų 2 straipsnio išplaukiantį principą PVM taikomas kiekvienam gamybos ar platinimo sandoriui, atskaitant mokestį, tiesiogiai priskirtiną įvairioms kainos sudedamosioms dalims (2000 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Midland Bank (C-98/98); 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Zita Modes (C-497/01)). Pareiškėjos teigimu, jos atveju ji iš sandorių gavo tiesioginę naudą - įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Mokesčių administratorius bei Komisija neneigia, jog minėtos ūkinės operacijos įvyko. Vadinasi, pareiškėjos teisė į atskaitą, vadovaujantis nurodyta LVAT ir ETT praktika, gali būti paneigta tik nustačius jos nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą. Taip pat pačių ūkinių operacijų realiu įvykimu yra paneigiama Komisijos išvada, kad šiuo atveju pareiškėjos ir jos kontrahento veiksmai turėjo vienintelį kryptingą pagrindinį tikslą - mokestinio pranašumo siekimą. Kaip minėta, pareiškėja realiai iš UAB „Foodmaster" gavo prekių ir paslaugų, kurias panaudojo savo veikloje, o nuo gautų pajamų sumokėjo atitinkamus mokesčius (pvz., pelno mokestį). Tačiau nei mokesčių administratorius tyrė, nei Komisija pasisakė dėl minėtų aplinkybių savo sprendimuose.

Komisija, teigdama, jog pareiškėja piktnaudžiavo ūkiniais sandoriais su UAB „Foodmaster" PVM srityje, iš esmės (kaip ir Vilniaus AVMI ir Inspekcija) remiasi aplinkybe, kad šios dvi įmonės buvo susijusios. Pareiškėja neneigia buvus sąsajumui tarp minėtų bendrovių, tačiau joks sąsajumas negali paneigti pareiškėjos teisės į PVM atskaitą, kadangi ji yra įvykdžiusi visas sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o jos nesąžiningumas bei sukčiavimas PVM srityje nėra įrodytas.

Komisija skundžiamame sprendime apsiriboja ginčo aplinkybių išvardijimu, padarydama iš jų nesekančią išvadą, kad esą pareiškėja ir jos kontrahentas pasirinko nemokėti PVM į valstybės biudžetą kaip finansinių sunkumų išvengimo būdą. Pareiškėja viso ginčo metu nurodė, jog nėra atsakinga už kito juridinio asmens galimus sunkumus, vykdant savo prievoles (įskaitant ir mokestines), ji negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, kadangi sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas (ginčo dėl to šioje byloje nėra). LVAT ir ETT ne sykį savo praktikoje yra pažymėję, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis specialiosios tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymo, siekiant įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu (pvz., LVAT adm. byla Nr. A-438-1365/2009, ETT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/I Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries)). Todėl Vilniaus AVMI, Inspekcijos ir Komisijos išvados yra tik nepagrįstos prielaidos. Pareiškėja šiuo atveju buvo sąžininga, todėl jos teisė atskaityti 2 285 Lt pirkimo PVM išlieka (b.l.1-11).

Iš surinktų įrodymų matyti, jog Vilniaus AVMI nepripažįsta Bendrovės teisės atskaityti 2285 Lt pirkimo PVM, išskirto UAB „M. Foodmaster" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, Bendrovės teisę į PVM atskaitą neigiant, jog Bendrovė minėtose ūkinėse operacijose buvo nesąžininga, t.y., Bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „M. Foodmaster" į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Atsakovės teigimu, PVM sistemą įtvirtinančios nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog jos draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą PVM, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ar paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę, atskaitomas. Tokiu būdu PVM našta tenka galutiniam prekės vartotojui, o ne ekonomę veiklą vykdantiems asmenims. Tačiau, kad ši PVM apmokestinamųjų asmenų atžvilgiu neutrali grandinė veiktų, būtina užtikrinti, kad PVM būtų sumokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje ir ūkio subjektas turėtų teisę atskaityti būtent tą PVM dalį, kuri buvo sumokėta prieš tai vykusioje civilinės apyvartos stadijoje. Taigi, jei ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo-atskaitymo grandinė ir taip iškreipiama PVM sistemos esmė. Dėl šios priežasties ūkio subjektas, į PVM atskaitą traukdamas PVM sumas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad jos nebus sumokėtos, taip pat suvokia, kad nebeatlieka PVM sistemos tarpinės grandies funkcijos, o tiesiog dirbtinai sumažina mokėtiną pardavimo PVM sumą, taip gaudamas mokestinės naudos. Toks mokesčių mokėtojo elgesys negali būti pripažintas sąžiningu. Pasirėmusi LVAT 2009-06-12 nutartimi adm. byloje Nr. A-556-695/2009, 2009-10-12 nutartimi adm. byloje Nr. A-556-1163, 2010-09-13 nutartimis adm. byloje Nr. A-556-973/2010), daro išvadą, kad Bendrovės skunde pateikiama pozicija, kad nesąžiningumas yra konstatuojamas tik tuomet, kai sąmoningai yra įforminamos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, pasinaudojama realiai ūkine veikla neužsiimančiais ūkio subjektais, nėra teisinga, tuo labiau, kad, įrodžius tokias aplinkybes, pareiga aiškintis, ar mokėtojas buvo sąžiningas, apskritai eliminuojama. Bendrovės nuorodos į atitinkamas ETT bylas, siekiant įrodyti, kad tiek ETT, tiek LVAT praktikoje yra suformuluotos taisyklės, kad PVM atskaitą išpildžius dvi pirmąsias sąlygas, t.y. realus prekių ir paslaugų įsigijimas bei panaudojimas ekonominėje veiklos, gali būti ribojama tik tuomet, jeigu mokėtojas dalyvavo PVM sukčiavime, šiuo atveju negali būti traktuojamos siaurinamai, nes atitinkamos ETT formuluotos taisyklės pirmiausia turi būti aiškinamos konkrečios bylos aspektu, o šiose bylose buvo prašoma prejudicinio sprendimo, esant faktinei situacijai, kai sandoriai pateko į taip vadinamą „karuselinį sukčiavimą". Iš kitos pusės, sukčiavimo (piktnaudžiavimo) sąvoka pačia bendriausia prasme mokesčių teisėje (ypatingai PVM srityje) yra suprantama plačiau ir pasireiškia kaip sąmoningas ir kryptingas prisidėjimas prie PVM nemokėjimo, o tai gali pasireikšti įvairiomis formomis. PVM sistemą įtvirtinančios nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog jos draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą PVM, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Nepiktnaudžiavimo savo teisėmis doktrina yra platesnė ir nusako bendrąją taisyklę, jog ūkio subjekto teisės ir pareigos negali kilti iš nesąžiningų ir/ar apgaulingų veiksmų. Ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų (šių aplinkybių Bendrovė neginčija), Bendrovė perėmė UAB „M. Foodmaster" įsiskolinimus tiekėjams, kurie gali užtikrinti veiklos tęstinumą, nors įsiskolinimo valstybės biudžetui nei Bendrovė, nei kiti ūkio subjektai, priklausantys tai pačiai įmonių grupei, neperėmė. Bendrovės kontrahento PVM nepriemoka nuo 2008 m. pabaigos didėjo, nuo 2009 m. balandžio mėnesio šis mokėtojas nebeteikia PVM deklaracijų. Todėl akivaizdu, kad Bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M.Foodmaster" PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės, tačiau, nepaisydama to, vykdė tokio pobūdžio ūkines operacijas ir siekė atskaityti pirkimo PVM, toks jos veikimas vertintinas kaip piktnaudžiavimas bei sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl šių priežasčių Bendrovė negali būti laikoma sąžininga. LVAT yra išsakęs savo poziciją ir tokioje situacijoje, kuri pagal savo faktines aplinkybes yra panaši į faktinę ginčo situaciją (2010-02-18 nutartis adm. byloje Nr. A-442-230/2010).

Bendrovės teiginiai, kad jos kontrahentas PVM nesumokėjo dėl finansinių sunkumų, vertinti kaip nepagrįsti. Bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad dokumentuose nurodomų PVM sumų jos kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų, tuo labiau, kad Vilniaus AVMI pateiktais duomenimis Bendrovė savo kontrahentui pagal ginčo sąskaitas yra atsiskaičiusi. Iš mokestiniam ginčui pateiktų duomenų matyti, kad Bendrovės kontrahento PVM mokestinė nepriemoka ėmė didėti nuo 2008 m., nuo 2009 m. balandžio mėnesio ši bendrovė nebeteikia PVM deklaracijų, nuo 2009-08-13 yra išregistruota iš PVM mokėtojų registro, tačiau nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad Bendrovės kontrahentas dėjo kokias nors pastangas spręsti savo finansinius sunkumus. Priešingai, matyti, kad nuo 2009 m. pradžios buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, minėti ūkio subjektai veiklą pradėjo vykdyti tose pačiose patalpose, naudodamiesi tuo pačiu prekiniu ženklu, į naujai įsteigtus ūkio subjektus perėjo dirbti Bendrovės kontrahento darbuotojai, buvo perimami įsiskolinimai bei perkamos prekės, turtas iš UAB „M. Foodmaster". Iki minėtų ūkio subjektų įregistravimo PVM mokėtojų registre veiklą faktiškai vykdė UAB „M. Foodmaster", tačiau šio ūkio subjekto veiklos laikotarpiu šios bendrovės deklaruojama PVM nepriemoka didėjo. Tokiu būdu, visi Bendrovės skunde nurodomi jos kontrahento veiksmai rodo, kad jais nebuvo siekiama stabilizuoti UAB „M. Foodmaster" veiklą, iš gautų pajamų dengiant įsiskolinimus valstybės biudžetui, o ją pertvarkyti tokiu būdu, kad tą pačią tęstinę veiklą vykdytų naujai įsteigti tų pačių akcininkų, mokestinių įsipareigojimų neturintys ūkio subjektai, o visos iš ankstesnės vykdytos veiklos mokestinės pasekmės būtų perkeltos realiai toliau veiklos nevykdančiam ūkio subjektui, t.y. nors minėtieji naujai įsteigti ūkio subjektai ir perėmė Bendrovės įsiskolinimus kitiems ūkio subjektams, tačiau mokestinės prievolės perėmimo nevykdė nė vienas iš naujai įsteigtų ūkio subjektų. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi. Todėl Vilniaus AVMI pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė elgėsi nesąžiningai, t.y. sudarydama ūkines operacijas su susijusiu asmeniu žinojo ir turėjo galimybę žinoti, kad jis savo PVM prievolių valstybei nevykdys, t.y. dėl ko prarado teisę atskaityti pirkimo PVM sumas.

Atsakovė remiasi MAĮ 70 straipsniu, Inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės) 4.1 punktu ir teigia, kad reikšminga nustatyti, ar visos Bendrovės iš pirkėjų gautos pajamos buvo apskaitomos, t.y. ar Vilniaus AVMI turėjo pakankamą pagrindą Bendrovės mokesčių bazę nustatyti specialiu būdu, t.y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Bendrovė užsiima viešojo maitinimo paslaugų teikimo veikla, tokio pobūdžio veiklos pagrindinė ypatybė yra ta, kad teikiant tokias paslaugas, atsiskaitymas dažniausiai fiksuojamas kasos aparatu, išduodant fiskalinius kvitus. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagrindines pajamas apskaičiuoja pagal veiklos vykdymo vietoje įrengtų kasos aparatų parodymus, nedidelė pajamų dalis yra gauta pagal paslaugų pirkėjams išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė savo veiklos vykdymo vietoje naudojo du elektroninius kasos aparatus, jos naudojamuose kasos aparatuose įdiegtos naudotojo taikomos programos R-Keeper". Įvertinusi Bendrovės mokestinio patikrinimo metu pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiamos suteikiamos nuolaidos, Bendrovės darbuotojų paaiškinimus bei kitą turimą informaciją, Vilniaus AVMI konstatavo, kad, fiksuojant tariamas klientams suteikiamas 90-50 proc., nuolaidas, kurios realiai klientams nebuvo taikomos, Bendrovėje neapskaitomos visos realiai gautos pajamos, t.y. Bendrovė į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, todėl dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, dėl ko yra pagrindas Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti taikant specialų mokesčių apskaičiavimo būdą - pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Vilniaus AVMI išvados, kad suteikiamos nuolaidos buvo tariamos, yra teisingos. Nuolaidų kuponai, kurių pavyzdžiai nurodomi Bendrovės 2009m. balandžio mėnesiu datuojamuose dokumentuose ir kurie, anot jos vidinių dokumentų, suteikė teisę pasinaudoti jos nurodomomis nuolaidomis, buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos mėnesį, duomenų apie tai, kas atspausdino nuolaidų kuponus, remiantis kuriais tariamai buvo suteikiamos 50 procentų nuolaidos, nėra pateikta. Bendrovės darbuotojų pateikiamų paaiškinimų pobūdis rodo, kad mokestinio patikrinimo metu pateiktas įsakymas dėl nuolaidų kuponų taikymo realiai nebuvo vykdomas, t.y. darbuotojai negalėjo įvardyti kriterijų, remiantis kuriais buvo atrenkami klientai, kuriems buvo suteikiami nuolaidų kuponai, asmenys nurodo skirtingas kuponų dalijimo aplinkybes, skirtingas asmenų, kuriems jie buvo dalijami, kategorijas, nuolaidų taikymo aplinkybes, buvusi darbuotoja tokių nuolaidų apskritai nėra taikiusi, priešingai paaiškino, kad vidinių susitikimų metu atsakingi Bendrovės darbuotojai duodavo žodinius nurodymus nenešti fiskalinio kvito ir vykdyti atsiskaitymus pagal taip vadinamus „pre čekius".

Vilniaus AVMI padarytas išvadas, kad nuolaidos buvo fiksuojamos tik tariamai, patvirtina iš esmės ir kitų tam pačiam tinklui priklausančių įmonių darbuotojai. Pagal Vilniaus AVMI surinktus duomenis (tiek vienintelio akcininko 2009-03-27 sprendimą, tiek Bendrovės vidaus dokumentus) matyti, kad Bendrovė lankytojų pritraukimui ir išlaikymui taikė pakankamai įvairias nuolaidas, kurios galėjo būti teikiamos reklamos tikslu neapibrėžtam klientų ratui. Todėl Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad Bendrovė turėjo pakankamai marketinginių priemonių, kuriomis galėjo skatinti ir skatino (tokių priemonių realų taikymą patvirtino ir Bendrovės darbuotojai savo paaiškinimuose) savo paslaugų teikimą, todėl teigti, kad Bendrovė neva taikydama 90 arba 50 procentų nuolaidas, siekė reklamai ir marketingui būdingų tikslų nėra pagrindo.

Vilniaus AVMI patikrinimo metu surinko informaciją, iš kurios matyti, kad tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža. Šių aplinkybių Bendrovė neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms, tuo labiau, kad Bendrovės pateikiamuose dokumentuose, pagal kuriuos, anot Bendrovės, buvo taikomos nuolaidos pateikus kuponus, nėra jokių nuostatų, kad tokio dydžio nuolaidos būtų taikomos tik tokiu būdu atsiskaitantiems klientams. Tokia faktinė situacija rodo, kad tokios tariamos nuolaidos buvo fiksuojamos dėl tų priežasčių, kad Bendrovėje buvo naudojama kompiuterinė kasos sistema su restoranų valdymo sistema „R-Keeper", kurių funkcinės savybės leido klientams atsiskaičius už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, išduoti nefiskalines sąskaitas, kurių vėliau galima atsisakyti įtraukiant į atsiskaitymų tipą pvz. „nemokėtojai", o šie duomenys nepatenka į elektroninio kasos aparato ar kompiuterinės kasos sistemos nepanaikinamą elektroninę atmintį. Vilniaus AVMI surinko pakankamai duomenų, kurie rodo, kad čekiuose fiksuojamos 90 (50) nuolaidos buvo tariamos, t.y. realiai klientai atsiskaitydavo grynais pinigais pagal taip vadinamą „pre čekį" ir sumokėdavo visą mokėtiną sumą, tačiau Bendrovėje apskaitoje buvo fiksuojama tik 10 arba 50 procentų realiai gautų pajamų, priklausomai nuo tariamai taikytos nuolaidos dydžio.

Bendrovės darbuotojoms buvo taikytos administracinės poveikio priemonės už ATPK taisyklių pažeidimus, kas rodo, kad Bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai; įvertinus Bendrovės darbuotojų paaiškinimų pobūdį (Bendrovės atsakingų asmenų nurodymus atsiskaitymus su klientais vykdyti ne pagal fiskalinius čekius, o pagal taip vadinamus pre-čekius), Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina poziciją dėl fiksuotų nuolaidų „fiktyvumo", taip pat tai, kad realiai Bendrovėje buvo neapskaitomos visos gautos pajamos.

Atsakovės manymu, ji pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, kas sudaro pagrindą pagal Taisyklių 4.1 punktą Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsakovė remiasi MAĮ 70 str. 1 dalimi, Taisyklių 6.1, 6.2, 6.3 punktais ir nurodo, kad ginčijamu atveju Vilniaus AVMI atliko vertinimą, t.y. neapskaitytą Bendrovės pajamų bazę, nuo kurios skaičiavo PVM, apskaičiavo Bendrovės pajamas padidindama 90 proc. (50 proc. „akcija") tariamai taikytų nuolaidų suma ir nustatė Bendrovės pajamų dalį (mokesčių bazę), kuri nebuvo apskaityta. Tokiu būdu nuo nustatytų nedeklaruotų 104 615 Lt pajamų apskaičiavo 19 877 Lt PVM. Toks Vilniaus AVMI taikytas vertinimo būdas atitinka Taisyklių ir MAĮ nuostatas (b.l.109-117).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime nurodo, kad, palaikydama Inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b.l. 119).

Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundo reikalavimus bei argumentus palaikė.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus AVMI, atlikusi UAB „Mambo BIG“ PVM už laikotarpį nuo 2009-01-30 iki 2009-08-31, patikrinimą, 2010-05-20 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-12 (Komisijos byla Nr. 6.11-05(7-338/2010), toliau - „ten pat“), 1t., b.l.98-118), kuriame nustatė, kad:

1. UAB „Mambo BIG“, 2009 m. sudarydama sandorius su UAB „M. Foodmaster“, elgėsi nesąžiningai, t.y. UAB „M. Foodmaster“ nemokant PVM, siekė veiklą perkelti į naujų įmonių grupę (UAB „Mambo BIG“ ir partneriai) ir pasinaudoti PVM atskaita už įsigytą turtą. UAB „Mambo BIG“ 2009 m. pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir trišalį susitarimą įsigijo prekių ir paslaugų 15 123,53 Lt sumai, sumokėjo grynais pinigais 21 113,73 Lt ir pagal skolų perkėlimo sutartis perėmė 7336,76 Lt UAB „M. Foodmaster“ skolą tiekėjams bei už ją sumokėjo 2670,48 Lt nurodytiems tiekėjams. Pagal Vilniaus AVMI mokesčių apskaitos skyriaus duomenis, UAB „M. Foodmaster“ mokesčių mokėtojo 2008-12-31 balanse yra 297 984 Lt PVM nepriemoka; 2009-01-31 - 495 895 Lt PVM nepriemoka, 2009-02-28 - 813 274 Lt PVM nepriemoka, 2009-03-31 - 917 117 Lt PVM nepriemoka. UAB „M. Foodmaster“ apie savo nemokumą žinojo jau 2008 m. pabaigoje. Tai, kad bus nesumokėtas PVM, turėjo galimybę žinoti ir UAB „Mambo BIG“, nes abi bendroves valdo tas pats akcininkas, apskaitą tvarko ta pati buhalterė E. K.. Vilniaus AVMI konstatavo, kad UAB „Mambo BIG“ veiksmai perimti kitos įmonės finansinius įsipareigojimus prieštarauja ūkinės-ekonominės veiklos logikai (pelno siekimui, finansinės būklės gerinimui). Be to, Bendrovė perėmė tęsti UAB „M. Foodmaster“ sutartinius veiklos įsipareigojimus, tačiau nesudarė sutarties su Inspekcija dėl UAB „M. Foodmaster“ mokesčių nepriemokos perėmimo. UAB „Mambo BIG“ nuo 2009-03-27 pradėjo teikti visuomeninio maitinimo paslaugas adresu: Ukmergės g. 369, Vilniuje, prekiniu ženklu „MAMBOPIZZA“, t.y., tuo pačiu adresu ir prekiniu ženklu, kuriais maitinimo paslaugas teikė UAB „M. Foodmaster“. Bendrovė tas pačias patalpas pagal 2009-02-02 susitarimą dėl sutartinių santykių tęstinumo perėmė iš pradinio nuomininko UAB „M. Foodmaster“. Pradėjusi vykdyti veiklą, Bendrovė nesamdė naujų darbuotojų, o įdarbino žmones, dirbusius UAB „M. Foodmaster“. Atsižvelgusi į tai, kad ūkinių operacijų vykdymo metu UAB „M. Foodmaster", UAB „Makro Food" ir UAB „Mambo BIG" buvo susiję asmenys pagal PVMĮ 2 str. 3l d. 4, 8, 9 punktus (UAB „Mambo BIG“ ir UAB „Makro Food“ steigėja UAB „Makrogrupė“, kurios 100 proc. akcijų priklauso M. P.; UAB „M. Foodmaster“ vienintelis akcininkas A. P.; UAB „Makro Food" vyr. buhaltere E. K. tvarko UAB „MAMBO BIG" buhalterinę apskaitą, o ūkinių operacijų tarp UAB „M. Foodmaster" ir UAB „MAMBO BIG“ metu dirbo UAB „M. Foodmaster" buhalterės pareigose), Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad jos galėjo viena kitai daryti įtaką bei žinoti finansinius įsipareigojimus. UAB „Mambo BIG" sandorių sudarymo metu turėjo galimybę žinoti, kad UAB „M. Foodmaster“ deklaruoto mokėtino PVM į biudžetą nesumokės. AB „Mambo BIG“, sudarydama sandorius su UAB „M. Foodmaster“, elgėsi nesąžiningai: nors žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras įsigyto ilgalaikio turto ir atsargų pardavimo PVM ankstesnėse tų prekių apyvartos stadijose PVM bus nesumokėtas į biudžetą, bet, nepaisant to, atliko minėtas ūkines operacijas ir pasinaudojo 2285 Lt PVM atskaita už įsigytą turtą iš UAB „M. Foodmaster", kuri veiklą perkėlė į naujai įsteigtų įmonių grupę, kurią sudaro UAB „Mambo Taika“, UAB „Mambo Gabija", UAB „Mambo Ozo", UAB „Mambo Gedimino“, UAB „Mambo Upės", UAB „Mambo Bravarija Kaunas", UAB „Mambo Bravarija Šiauliai“. UAB „Mambo BIG" atsakingi asmenys žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad UAB „M. Foodmaster" nesumokės apskaičiuoto pardavimo PVM, o UAB „Mambo BIG" pasinaudojusi teise į PVM atskaitą, elgėsi nesąžiningai, todėl praranda teisę atskaityti PVM. Vilniaus AVMI, vadovaudamasi PVMĮ 123 str. 1 punktu, MAĮ 96 str. 1 , 2 dalimis, 97 str. 2 punktu, Bendrovei nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos 2285 Lt PVM sumos, įvertinusi mokesčio mokėtojo turėtas permokas, priskaičiavo 407,65 Lt PVM delspinigių.

2. Vilniaus AVMI konstatavo, kad Bendrovė, taikydama dideles nuolaidas ir ženkliai sumažindama parduodamų produktų vertę, siekė nuslėpti pajamas ir taip nedeklaravo 104 615 Lt pajamų. Apskaičiuojant mokesčius, Bendrovė į tikrinamo laikotarpio deklaracijas įraše neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, todėl yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius, numatytus Taisyklių 4.1 punkte.

Nustatyta, kad Bendrovės steigėja ir vienintelė akcininkė yra UAB „Makrogrupė", t.y. kontroliuojantis asmuo pagal PVMĮ 2 str. 13 d. 1 punktą. Tą pačią įmonių grupę sudaro UAB „Mambo Taika", UAB „Mambo Gabija", UAB „Mambo Ozo“; „Mambo Gedimino“, UAB „Mambo Upės", UAB „Mambo Bravarija Kaunas", UAB „Mambo Bravarija Šiauliai". Tų pačių įmonių grupei priklausančių bendrovių patikrinimų metu nustatyta, kad tuo pačiu metu visose bendrovėse buvo leidžiami tokio pat turinio įsakymai dėl formaliai taikytų 50 ir 90 procentų nuolaidų, darbuotojai (Sodros duomenimis) buvo perkeliami iš vienos įmonių grupei priklausančios bendrovės į kitą. Taikomų nuolaidų sistema ir gautų pajamų apskaitos organizavimo tvarka sudarė sąlygas visose įmonių grupei priklausančiose bendrovėse slėpti pajamas.

Bendrovė 2010-02-05 pateikė vienintelio akcininko 2009-03-27 sprendimą bei direktorės įsakymus ir taisykles dėl Bendrovėje taikytų nuolaidų ir dėl 50 ir 90 procentų nuolaidų taikymo pagal nuolaidų kuponus, kuriose nurodyti minėtų nuolaidų kuponų ir kortelių pavyzdžiai. UAB „Makro Food“ darbuotojos, tvarkančios bendrovės buhalterinę apskaitą teigimu, Bendrovė 2009-04-01 bendradarbiavimo sutarties pagrindu iš UAB „Makro food" gaudavo nuolaidų korteles bei dovanų kuponus. Šis kuponų perdavimas atskiru aktu įformintas nebuvo. UAB „Makro food" 2010-01-18 atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad įsakymo ir taisyklių surašymo metu kuponai fiziškai dar net nebuvo pagaminti. Todėl Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad Bendrovė 2009-03-27 įsakymu patvirtintų 50 ir 90 procentų nuolaidų kuponų laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-07-15 taikyti negalėjo, nes šiuo laikotarpiu faktiškai jie dar nebuvo sumaketuoti ir pagaminti, be to, vėliau jų pagaminta buvo tik 128 vienetai, nors UAB „Makro food" darbuotojos, tvarkančios bendrovės buhalterinę apskaitą teigimu, perduota 480 vienetų.

UAB „Makro food" užsakymu nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti 2009-07-15 pagal UAB „GG7“ sukurtą maketą (2009-07-17 PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini)). UAB „GG7" paaiškino, kad kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti tik vieną kartą ir kad toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nustatyta, kad Bendrovei 90 procentų nuolaidų kuponus gamino tik UAB „GG7". Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad tik po Vilniaus AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus atliktų operatyvių patikrinimų įmonių grupėje UAB „GG7“ 2009-07-15 buvo pateiktas užsakymas sumaketuoti kuponus su 90 procentų nuolaida, kad Bendrovė turėtų ką pateikti mokesčių administratoriui, atliekančiam patikrinimą dėl buhalterinės apskaitos dokumentuose atvaizduotų 90 procentų nuolaidų. UAB „GG7" negamino 50 procentų nuolaidų kuponų, kurių pavyzdį Bendrovė pateikė mokesčių administratoriui prie 2009-03-27 įsakymo. Kas gamino 50 procentų nuolaidų kuponus, patikrinimo metu Bendrovė patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Bendrovė 50 ir 90 procentų nuolaidas tariamai taikė tik pajamoms, gautoms iš klientų, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais pagal padavėjos pateiktą nefiskalinę sąskaitą, vadinamą „pre-čekiu". Bendrovėje naudojama kompiuterinė kasos sistema (KKS) su restoranų valdymo sistema („R-Keeper“), kurių funkcinės savybės leidžia klientams atsiskaičius už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, išduoti nefiskalines sąskaitas, kurių vėliau galima atsisakyti, įtraukiant į atsiskaitymų tipą pvz. „nemokėtojai", o šie duomenys nepatenka į elektroninio kasos aparato (EKA) arba KKS nepanaikinamą elektroninę ir fiskalinę atmintį. Todėl Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais pagal padavėjos pateiktą nefiskalinę sąskaitą, būdavo atvaizduojamos taikytinos 50 ir 90 procentų nuolaidos, kurių faktiškai klientai negaudavo.

Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojai 2009-12-10 surašė Administracinio teisės pažeidimo protokolą Bendrovės padavėjai M. J. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 163(6) straipsnį dėl kasos kvito už parduotas prekes neišdavimą ir Bendrovės direktorei O. I. pagal ATPK 163(5) straipsnį už kasos operacijų tvarkos pažeidimą; 2010-02-11 padavėjai J. M. pagal ATPK 163(6) straipsnį dėl kasos kvito už parduotas prekes neišdavimą. Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad šis faktas rodo, jog buvo slepiamos pajamos.

Bendrovėje dirbusios padavėjos iš klientų paimtus grynus pinigus laikė pas save, o ne kasos aparate (EKA). Vilniaus AVMI manymu, taip galėjo būti daroma dėl to, kad jei visi grynieji pinigai, kuriuos už suteiktas prekes ar paslaugas padavėjos paėmė iš klientų, būtų laikomi kasoje, jų kiekis nesutaptų su kasos aparatu įtrauktų į apskaitą pinigų kiekiu. Vilniaus AVMI konstatavo, kad iš klientų buvo paimama visa mokėtina suma, o EKA apskaitoma tik 10 arba 50 procentų gautų grynų pinigų (priklausomai nuo atvaizduotos taikytos nuolaidos dydžio).

Vilniaus AVMI nustatė, kad po Vilniaus AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus atliktų operatyvių patikrinimų įmonių grupėje, Bendrovė, vadovaujantis direktoriaus įsakymu, nuo 2009 m. liepos 28 d. jau nebetaikė 90 procentų nuolaidos ir sumažino klientams taikomų nuolaidų sumą iki 50 procentų. Tokiais veiksmais Bendrovė patvirtino, kad tariamai taikytos nuolaidos buvo nepagrįstos.

Bendrovė 2009 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais maistui ir gėrimams taikė dideles nuolaidas, t.y. kovo mėn. - 26,31 proc., birželio mėn. – 58,68 proc., gegužės mėn. – 37,81 proc., kitais mėnesiais svyravo nuo 33,63 proc. iki 34,08 proc. Tuo tarpu surinkusi priešpriešinę informaciją iš netoliese veikiančių, panašiomis sąlygomis maitinimo paslaugas teikiančių 8 įmonių ir ją apibendrinusi, Vilniaus AVMI nustatė, kad pritaikytų nuolaidų procentas siekė nuo 0 proc. iki 6.6 proc. pajamų, vidutinė nuolaida - 4,19 proc., t.y. 8,42 kartų mažiau.

Tų pačių įmonių grupei priklausančių bendrovių atliekamų patikrinimų metu jose dirbantys darbuotojai pateikė paaiškinimus apie tai, kad kuponų, suteikiančių 90 procentų nuolaidą, padavėjos nėra mačiusios, jų nedalino, tokios didelės nuolaidos klientams suteikiamos nebuvo.

UAB „Makro food“ marketingo skyriaus vadovė, teikianti UAB „Mambo Ozo“ marketingo paslaugas, paaiškino, kad nebuvo atliekami jokie skaičiavimai, pagrindžiantys tokio dydžio taikomų nuolaidų pagrįstumą jų pasirinktam vartotojų ratui. Todėl Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad tariamai taikytos nuolaidos buvo Bendrovei ekonomiškai nepagrįstos, o tokiu būdu buvo slepiami mokesčiai. Pagal pateiktus įsakymus bei darbuotojų paaiškinimus Vilniaus AVMI nustatė, kad Bendrovė lankytojų pritraukimui ir išlaikymui taikė pakankamai įvairias nuolaidas, t.y. su Mambo lojalumo kortele 5-11 proc., su laisvalaikio kortele 15 proc.; su IKI Premium kortele - 20 proc.; su Makro ID kortele – 30-50 proc.

Vadovaudamasi MAĮ 70 str. 1 dalimi, Taisyklių 4.1 punktu, Vilniaus AVMI UAB „Mambo BIG“ suteiktų maitinimo paslaugų apmokestinamąją vertę apskaičiavo perskaičiuodama kiekvieno mėnesio apmokestinamąsias pajamas padidindama nepagrįstai buhalterinės apskaitos dokumentuose atvaizduotų 50 ir 90 procentų nuolaidų suma ir tokiu būdu apskaičiavo 104 615 Lt Bendrovės nepagrįstai sumažintą pardavimo pajamų sumą, o vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 dalimi, nuo minėtos pajamų sumos Bendrovei papildomai apskaičiavo 19 877 Lt mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM, vadovaujantis PVMĮ 123 str. 1 d., MAĮ 96 str. 2 dalimi, - 2758,17 Lt delspinigių.

Pagal 2010-05-20 patikrinimo aktą Nr. (21.26)-06-77-12 Bendrovei iš viso buvo apskaičiuota 25 327,82 Lt (2285 Lt PVM ir 407,65 Lt PVM delspinigių (mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuota) ir 19 877 Lt PVM bei 2758,17 Lt PVM delspinigių (pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuota)) (ten pat, 1t., b.l.98-117).

Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjos 2010-06-22 pastabas dėl jo (ten pat, 1t., b.l. 123-130), 2010-07-22 sprendimu Nr. (21.26)-256-201 pakeitė Patikrinimo aktą: vietoje Patikrinimo aktu apskaičiuotų mokesčių ir delspinigių sumų (2285 Lt PVM, 407,65 Lt PVM delspinigių ir 19 877 Lt PVM, 2758,17 Lt PVM delspinigių), apskaičiavo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka 2285 Lt PVM ir 428,21 Lt PVM delspinigių, o pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiavo 19 877 Lt PVM ir 2937,06 Lt PVM delspinigių. Tokį sprendimą Vilniaus AVMI priėmė perskaičiavusi Patikrinimo aktu apskaičiuotas delspinigių sumas (ten pat, 1t., 96, 2t., 112) Šiuo sprendimu Vilniaus AVMI skyrė Bendrovei 6649 Lt baudą (ten pat, 1t., b.l. 89-95).

Vilniaus AVMI konstatavo, kad Bendrovė ir jos atsakingi asmenys elgėsi nesąžiningai, todėl Bendrovė neįgyja teisės į PVM atskaitą. Vilniaus AVMI sprendime padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių Bendrovės nesąžiningumą, o tai lemia Bendrovės teisės į PVM atskaitą pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras praradimą, kad tariamai taikytos nuolaidos buvo Bendrovei ekonomiškai nepagristos, o tokiu būdu buvo slepiami mokesčiai. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas ir apskaičiuojant mokesčius į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis. Todėl Patikrinimo akte mokesčio bazė pagrįstai nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.). Vilniaus AVMI 2010-07-22 sprendime atsikirto į visas Bendrovės pastabas. Vilniaus AVMI, vadovaudamasi PVMĮ 123 str. 2 dalimi, atsižvelgusi į pažeidimo pobūdį (nesąžiningumas, pajamų slėpimas), kuris laikytinas sunkinančia aplinkybe, ir nustačius Bendrovės atsakomybę lengvinančių aplinkybių (geranoriškai teikė reikalingus patikrinimui paaiškinimus, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), Bendrovei skyrė 6649 Lt (30 proc.) PVM baudą (ten pat, 1t., b.l.89-95).

Inspekcija, išanalizavusi įrodymus, padarė išvadą, jog Vilniaus AVMI išvados, kad suteikiamos nuolaidos buvo tariamos, yra teisingos. Centrinio mokesčių administratoriaus manymu, Vilniaus AVMI pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, kas sudaro pagrindą pagal Taisyklių 4.1 punktą Bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Ginčijamu atveju Vilniaus AVMI nustatė pakankamai aplinkybių, iš kurių matyti, kad Bendrovė realiai neapskaitė visų gautų pajamų, fiksuodama tariamai taikytas nuolaidas, t.y. siekė sumažinti mokesčių bazę ir išvengti mokesčių mokėjimo. Nors, Bendrovės teigimu, Vilniaus AVMI netinkamai taikė Taisyklių reikalavimus, t.y. nenurodė koks mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą metodas buvo taikytas, tačiau šie Bendrovės skundo teiginiai nėra teisingi, t.y. reikalavimas apskaičiuojant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikyti konkretų Taisyklėse nurodytą metodą nėra pagrįstas nei MAĮ, nei Taisyklių nuostatomis. Apskaičiuojant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagal pasirinktus informacijos šaltinius yra atliekamas vertinimas, o konkretus mokesčių apskaičiavimo metodas yra tik tuomet, kai yra tokia būtinybė ir kai egzistuoja atitinkamos metodų taikymo sąlygos. Vilniaus AVMI, apskaičiuodama Bendrovės mokesčių bazę, analogijos metodo netaikė. Dėl baudos dydžio Inspekcija pasisakė, kad Vilniaus AVMI skirtos baudos dydis buvo motyvuotas, įvertinant Bendrovės padarytų pažeidimų pobūdį bei atsižvelgiant į Bendrovės geranorišką bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi. Centrinis mokesčių administratorius sutinka su Vilniaus AVMI paskirtos baudos dydžiu, nes Bendrovės veiksmai vertintini kaip tyčinis mokesčių įstatymų pažeidimas. Kitu atveju Bendrovės padarytas pažeidimas pasireiškė sąmoningu prisidėjimu prie PVM nesumokėjimo, žinant, kad jos kontrahentas PVM į biudžetą nesumokės (ten pat, 1t., b.l.39-51).