- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-02
- Bylos Nr.
- 2-304-151/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18516-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Ulejevienė
- Ieškovas
- E. B. B. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- D. M.
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė, Vytautas Gustas
atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Neringai Petnyčytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. B. M. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, trečiasis asmuo D. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė 2016 m. rugsėjo 9 d. pateikė ieškinį atsakovei dėl sutarties sudarymo patvirtinimo.
Ieškovė 2016 m. lapkričio 17 d. pateikė patikslintą ieškinį dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, kuriuo prašo patvirtinti 0,17 ha ploto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą 1992 m. rugpjūčio mėnesį nustatytomis sąlygomis, už perkamą žemės sklypą mokant investicinėmis lėšomis, tarp ieškovės E. B. B. M. a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įpareigoti atsakovę atlikti visus būtinus jos kompetencijoje esančius veiksmus šio ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutarties parengimui ir jos notariniam patvirtinimui; priteisti iš atsakovės ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, ieškovė ir jos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovė yra namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), kurią sudaro gyvenamasis namas ir priklausiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stovintys 0,17 ha inventorizuotame sklype, bendraturtė su trečiuoju asmeniu. Namų valdos sklypo 0,17 ha plotas buvo patvirtintas Kauno rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietės savivaldybės tarybos 1 šaukimo 12 sesijos 1992 m. balandžio 3 d. sprendimu. 1991 metais prasidėjus valstybinio turto privatizacijos procesui, kreipėsi į tuometinės Kauno rajono valdybos žemėtvarkos skyrių dėl minėto 0,17 ha namų valdos sklypo privatizavimo išpirkimo). Trečiasis asmuo D. M. 1992 m. rugpjūčio 6 d. sutartimi, kurią patvirtino savivaldybės viršaitė, atsisakė realizuoti savo teisę privatizuoti dalį namų valdos sklypo ieškovės naudai, todėl sklypo pirkimo forminimas vyko ieškovės vardu. Specialistai perkamą namų valdos žemės sklypą inventorizavo, nustatė jo tikslų plotą, dislokacijos vietą. Buvo atliktas ir ieškovei pasirašytinai pateiktas mokėtinų sumų skaičiavimas, po to pasirašė 0,17 ha žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą. 1992 m. rugpjūčio 6 d. nuvyko į tuometinio Lietuvos taupomojo banko Kauno rajono skyriaus (duomenys neskelbtini) filialą, kur nuo ieškovės sąskaitos į Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos sąskaitą buvo pervesta (nurašyta) visa mokėtina už perkamą žemės sklypą investicinių lėšų suma: 4970. Be to, sumokėjo 300 už dokumentų ruošimą ir 300 valstybinio mokesčio. T. y. už perkamą konkretų žemės sklypą sumokėjo visas privalomas pinigines lėšas. Atlikus visus minėtus veiksmus, formalumus, jai buvo patvirtinta, kad yra vienintelė viso 0,17 ha sklypo savininkė. Nuo tada iki šiol viena naudojasi namų valdos dirbama žeme, o taip pat moka žemės mokesčius, visa tą laikotarpį pagrįstai laikydama būtent save namų valdos sklypo savininke. Trečiasis asmuo D. M. niekada nereiškė į šį žemės sklypą (ar jo dalį) jokių pretenzijų ir tarp jų niekada nebuvo kilę dėl to jokių ginčų ar nesutarimų. 2013 m. D. M. kreipėsi į teismą, siekdama teismo keliu nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką (dabartinis Kauno apylinkės teismo bylos Nr. 2-275 192/2016). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 23 d. priėmė nutartį bylą dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nutartyje be kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nurodė: „Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs byloje ieškovės ir atsakovės procesiniuose dokumentuose suformuluotus reikalavimus, privalėjo pasiūlyti šalims šiuos pasiūlymus patikslinti, nurodyti detalią naudojimosi visu turimu turtu tvarką, o to nepadaręs, netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo apimtį, dėl ko šalių ginčas ...buvo išspręstas neteisingai“. Po to paaiškėjo, kad namų valdos 0,17 ha sklypo nuosavybės teisė mano kaip jo savininkės vardu viešajame registre neįregistruota. Tuo metu (kai atliko žemės sklypo pirkimo veiksmus) galiojusio 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 255 straipsnis nustatė privalomą notarinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties formą ir 3 mėnesių sutarties įregistravimo terminą atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o tokios formos nesilaikymas sutartį darė negaliojančia, taip pat per nustatytą 3 mėnesių terminą sutarties neįregistravus nuosavybės teisės pirkėjas neįgydavo, nors sutarties forma būdavo tinkama. Ieškovės atstovui kreipusis į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrių (2016 m. liepos 19 d.), buvo gautas atsakymas su pirmiau paminėtų dokumentų kopijomis, tarp kurių nebuvo notariškai patvirtintos minėto 0,17 ha ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties kopijos, o tai leidžia daryti išvadą, kad 0,17 ha namų valdos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas nebuvo užbaigtas tinkamu jos įforminimu ne dėl ieškovės kaltės, nors ji iš savo pusės atliko visus tuos minėtus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti ir pats žemės sklypas jai buvo perduotas. Tinkamą sutarties įforminimą pagal įstatymų reikalavimus privalėjo užtikrinti oficiali įstaiga, organizavusi visą namų valdos žemės sklypo privatizavimo procesą. Gavusi minėtus dokumentus, sužinojo apie savo teisės pažeidimą, kurio esmė buvo ta, kad oficiali atsakinga institucija dėl jos kaltės tinkamai neįformino žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Tai patvirtina, kad tiek ieškovės, tiek ir tuometinės Kaune; rajono valdybos, veikusios per savo žemėtvarkos skyrių, valia buvo nukreipta į tai, kad minėtas 0,17 ha namų valdos žemės sklypas, kuris buvo visiškai konkrečiai suformuotas inventorizuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, būtų ieškovei parduotas ir perduotas jos asmeninės nuosavybėn, ko ji visiškai pagrįstai tikėjosi. Tai, kad sutarties sudarymas nebuvo užbaigtas laiku ir tinkamai, situaciją leidžia ieškovei traktuoti, kaip pardavėjo atsisakymą geranoriškai įforminti sutartį įstatymo nustatyta tvarka, todėl kreipiasi į teismą. Ieškinį tikslina todėl, kad galimas ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimas turėtų reikšti ir visus būtinus atsakovės kompetencijoje esančius paruošiamuosius veiksmus, kuriuos ji turėtų atlikti šio sandorio sudarymui ir jo notariniam patvirtinimui.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad 1992 m. gegužės 25 d. ieškovė pateikė Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybai prašymą parduoti jai 0,17 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai įsigijimą į privačią nuosavybę ieškovės E. B. B. M. prašymo pateikimo metu (1992 m. gegužės 25 d.) reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijoje bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės. Šiuo atveju ieškovės nurodomo žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūra nebuvo iki galo realizuota, šalys nesusitarė dėl pagrindinių sutarties sąlygų, nes valstybės įgaliota institucija nepriėmė potvarkio, kuriuo būtų leista parduoti ginčo žemės sklypą ieškovei. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, ieškovės siekis ir atitinkamų veiksmų jam įgyvendinti atlikimas neatitiko jų atlikimo metu galiojusių taisyklių, tai reiškia, kad teisėtam nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimui nebuvo teisės akte įtvirtintų sąlygų. Tai, kad buvo atlikti tam tikri veiksmai – 1992 m. gegužės 25 d. ieškovė kreipėsi su prašymu parduoti jai namų valdos žemės sklypą, sklypas buvo įkainotas ir ieškovė atliko mokėjimą – nereiškia, jog šiuo atveju, nesant Kauno rajono savivaldybės vykdomosios institucijos – valstybės atstovo potvarkio, buvo išreikšta valstybės valia sudaryti sandorį. Valstybės valia parduoti ieškovei žemės sklypą nebuvo išreikšta, todėl ieškovė, sumokėdama pinigus, nesant abiejų šalių suderintos valios, veikė savo rizika. Ieškovė 2013 m. liepos 16 d. Nacionalinei žemės tarnybai pateikė prašymą išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo pertvarkymo projektą, prašyme nurodė, jog planavimo tikslas suformuoti žemės sklypą po priklausančiais statiniais, Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. liepos 24 d. sutiko, kad būtų rengiamas valstybės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, taigi ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirkimo-pardavimo sandoris įvyko de facto. Šiuo metu žemės sklypų pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Ieškovė reikalavimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia pareiškė po 24 m. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras 3 m. ieškinio senaties terminas. Pagal 1964 m. CK 83 straipsnį, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). Ieškovės ilgas delsimas kreiptis teisminės gynybos lėmė tai, jog ieškovė prašo pripažinti galiojančia sutartį daikto, kuris šiai dienai nėra tinkamas civilinių teisių objektas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė praleido 1964 m. CK nurodytą 3 m. ieškinio senaties terminą, prašo jį taikyti ir ieškinį atmesti.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad palaiko savo poziciją išdėstytą atsiliepime į ieškinį ir prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo D. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis asmuo D. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, ji ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovė D. M., ir ieškovė E. B. M. yra pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Abejoms priklauso po 1/2 gyvenamojo namo. Tarp jų nuolat kyla ginčai dėl naudojimosi pastatu tvarkos, kurie šiuo metu yra sprendžiami teisme. Prie pastatų yra suformuotas ir naudojamas 0,17 ha žemės sklypas, kuris iki šiol nėra išpirktas. Ieškovė mano, kad atsižvelgiant į 1992 m. rugpjūčio 6 d. sutartį, žemė turėtų būti perkama jos vardu, t. y. visas žemės sklypas turi būti perduodamas jos nuosavybėn. Šiuo atveju visiškai akivaizdu, kad jai ir ieškovei priklauso po 1/2 dalį pagrindinio pastato – gyvenamojo namo. Taigi būdamos statinių bendraturtės, turi teisę įgyti po lygią dalį žemės sklypo. Valstybinės žemės pardavimas ir nuoma yra aiškiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisė aktuose, kuriais Valstybinės žemės patikėtinis privalo vadovautis parduodamas ar išnuomodamas valstybinę žemę. Ji ir ieškovė turėtų parengti žemės sklypo planą, įregistruoti žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka, tada nustatyta tvarka turi būti sprendžiamas klausimas dėl parduodamų sklypo dalių nustatymo (NŽT prie ŽŪM sprendimu) ir tik tada sudaromos valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartys. Ieškovės minimas 1992 m. rugpjūčio 6 d. susitarimas jų žemės išsipirkimo santykiams nebeturi jokios įtakos, todėl sutarties sudarymo aplinkybių nenurodo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nustatyta, kad 1992 m. balandžio 3 d. (duomenys neskelbtini) gyvenvietės savivaldybė priėmė sprendimą dėl faktiškos namų valdos patvirtinimo D. M. ir E. M. (b. l. 132).
1992 m. gegužės 25 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama parduoti 17 arų žemės sklypą (b. l. 125). Prie prašymo pridėjo situacijos planą, gyvenamojo namo techninį pasą ir paveldėjimo teisės liudijimą (b. l. 126–128).
Papildomai atsakovė pateikė sutartį, kuria D. M., kaip namo bendraturtė sutinka, kad žemės sklypą įsigytų jos motina E. B. B. M. (b. l. 131).
Atsakovė paruošė žemės sklypo vertinimo aktą (b. l. 123).
Teismui pateiktas be datos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektas (b. l. 124), kurio 2 punkte nurodoma, kad pirkėjas už žemės sklypą turi sumokėti 4970 rublių iki 1992 m. rugpjūčio 10 d.
Ieškovė sumokėjo 4970 rublių už perkamą žemę bei 500 rublių už dokumentų įforminimą (b. l. 120–122).
Jokie kiti veiksmai dėl žemės išsipirkimo 1992 m. atlikti nebuvo, susirašinėjimas nevyko iki
1999 m.
1999 m. lapkričio 20 d. buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo aktas (b. l. 115– 119).
1999 m. gruodžio 1 d. UAB „Architektų pastogė“ parengė žemės sklypo planą (b. l. 114), pagal užsakovių D. M. ir E. B. B. M. prašymą.
2000 m. vasario 24 d. buvo nustatyta žemės sklypo vertė (b. l. 112).
2013 m. atsakovė pateikė išvadą apie teisingai parengtą žemės sklypo planą (b. l. 110).
Parengus šiuos dokumentus iki kreipimosi į teismą šalys neatliko jokių veiksmų.
2013 m. liepos 16 d. ieškovė E. B. B. M., atsakovei pateikė prašymą suformuoti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 56).
2013 m. liepos 24 d. atsakovė išdavė sutikimą dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengimo (b. l. 55).
Ieškinys atmestinas šiais motyvais.
Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai įsigijimą privatinės nuosavybės teise ieškovės prašymo pateikimo metu (1992 m. gegužės 25 d.) reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (toliau Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – Tvarka) patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijoje bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pagal Žemės reformos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1992 m. gegužės 20 d. iki 1993 m. liepos 28 d.) 6 straipsnio 3 dalį žemė privatinės nuosavybės teise galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai.
Prašymai agrarinės reformos tarnybai žemei įsigyti turėjo būti pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).
Taisyklėse buvo reglamentuota naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka. Pagal Taisyklių 4 punktą asmuo norėdamas įsigyti privatinės nuosavybės teise jo naudojamą žemės sklypą turėdavo pateikti:
4.1. prašymą;
4.2. dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu;
4.3. sklypo planą, kuris turėjo būti sudarytas ir patvirtintas valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos pagal asmens užsakymą;
4.4. notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys.
Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją.
Supažindinus pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo–pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai.
Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu (Taisyklių 8 punktas). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9.2 punktas). Darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (Taisyklių 10 punktas).
Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė neišpildė Taisyklių 4 punkte 3 dalyje numatytos sąlygos – nepateikė žemės sklypo plano, kuris turėjo būti sudarytas ir patvirtintas valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos pagal asmens užsakymą. Nepateikus šio dokumento ieškovės žemės sklypo pirkimo–pardavimo procedūra nebuvo užbaigta, nes atsakovė nepriėmė potvarkio, kuriuo būtų leista parduoti ginčo žemės sklypą ieškovei.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Taisyklių taikymo, yra išaiškinęs, kad valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, išreiškiama leidimu, tvirtinamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu – potvarkiu.
Tik esant potvarkiui, būtų teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos iš valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties šalies – valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tada kitai susitariančiai šaliai, įvykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus (o valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka), atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu (LAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-356/2007).
Iš teismui pateiktų dokumentų, šalių paaiškinimų, ieškovė ne tik, kad nepateikė 1992 metais reikiamų dokumentų, bet ir toliau iki 1999 metų nesirūpino sklypo išsipirkimu, t. y. savo neveikimu nesiekė tinkamai įgyvendinti savo teisių, nesikreipė į atsakovę laiku užbaigti procedūros, neskundė atsakovės neveikimo, jei manė, kad yra pažeistos jos teisės. Tik iš dalies atlikti ieškovės veiksmai, nesudarė sąlygų priimti potvarkį, leidžiantį išsipirkti žemės sklypą.
Ieškovė teigia, kad ji manė, kad žemė, jai sumokėjus jos kainą, tapo jos nuosavybe. Šis ieškovės aiškinimas yra nepagrįstas, nes rašytiniai įrodymai tvirtina visai kitas aplinkybes, t. y. ieškovė pakartotinai pradėjo ruošti dokumentus žemės sklypo išsipirkimui 1999 – 2013 metais: 1999 m. lapkričio 20 d. buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo aktas (b. l. 115–119), 1999 m. gruodžio 1 d. UAB „Architektų pastogė“ parengė žemės sklypo planą (b. l. 114), pagal užsakovių D. M. ir E. B. B. M. prašymą, 2000 m. vasario 24 d. buvo nustatyta žemės sklypo vertė (b. l. 112), 2013 m. atsakovė pateikė išvadą apie teisingai parengtą žemės sklypo planą (b. l. 110), o 2013 m. liepos 16 d. E. B. B. M. atsakovei pateikė prašymą suformuoti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 56). 2013 m. liepos 24 d. atsakovė išdavė sutikimą dėl žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengimo (b. l. 55). Šie įrodymai paneigia ieškovės teiginį, kad pirkimo–pardavimo sandoris faktiškai įvyko ir ji valdė kaip savo.
Ieškovė nurodytu periodu vėl atliko dalį veiksmų, tačiau iki pabaigos procedūros iki šio laiko neužbaigė. Teismas mano, kad ieškovė puikiai suvokė, kad žemė yra neišpirkta, nes šią procedūrą pratęsė 1999 metais. Akivaizdu, kad ginčas kilo ne dėl žemės išpirkimo iš atsakovės, o ginčas kilo tarp dukters – trečiojo asmens ir motinos – ieškovės. Ieškovės nuomone, ji turi išsipirkti visą žemės sklypą, o ne lygiomis dalimis su dukra, nurodydama motyvą, kad dukra 1992 metais atsisakė pirkti žemę. Akivaizdu, kad ieškovei laiku nesusitvarkius pirkimo dokumentų, šiuo metu išsipirkimas vykdomas pagal šiuo metu galiojančius įstatymus.
Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, 2.6 punktas numato, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos. Įstatymo leidėjas yra numatęs tokią situaciją, kai yra sumokama už žemės sklypą, bet procedūra neužbaigiama, leidžiama sumokėtas įmokas, įskaičiuoti į žemės kainą, todėl perkant žemės sklypą pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, ieškovės sumokėti pinigai bus įskaityti ir ieškovė nuostolių nepatirs.
Remiantis išdėstytais motyvais ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Atmetus ieškinį, kaip nepagrįstą, teismas nesprendžia dėl ieškinio senaties taikymo.
Šioje byloje trečiasis asmuo patyrė 800,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b .l. 136–139).
Ieškinį atmetus trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).
Šioje byloje valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 8,00 Eur. Iš ieškovės valstybei priteistina 8,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260-270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovės E. B. B. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 8,00 Eur (aštuonis eurus 00 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą ieškovės apsirinktame banke, įmokos kodas 5660 (kvitą pristatyti į baigtų civilinių bylų raštinę kab. Nr. 115).
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.