Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus rajono skyrius) 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 48SD-5183-(14.48.136E) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, NŽT 2020 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1SS-1024-(7.5) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko D. B. (D. B.) iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, perduodant neatlygintinai naudojamo sklypo dalį – 0,0677 ha prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio statinio, atkūrimo.

Nurodo, jog pareiškėjo tėvas D. B. iki 1940 m. turėjo 0,1653 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pareiškėjas 2001 m. birželio 19 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko D. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini). NŽT Vilniaus rajono skyrius 2020 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 48S-20-(14.48/3) pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0976 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0976 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisė į tenkančią žemės valdos dalį – 0,0677 ha bus atkurtos vėliau.

Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė, adresu: (duomenys neskelbtini). Šiai patalpai eksploatuoti pareiškėjas pagal 2020 m. vasario 11 d. susitarimą Nr. 48SŽN-11-(14.48.55.) nuomoja Valstybei priklausantį 0,0969 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2020 m. vasario 2 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių su prašymu grąžinti likusią žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypą prie nurodytų pastatų, t. y. padengiant nuomojamo žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), dalį. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2020 m. balandžio 15 d. atsakymu Nr. 48SD-5183-(14.48.136E.) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodydamas, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko D. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste, Vilniaus apskrityje valdytą 1600 kv. m. ploto žemę, išreiškė valią gauti 1600 kv. m. žemės plotą (namų valdą) (duomenys neskelbtini) mieste. Kitų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į tai atsakovas laikė, kad pareiškėjas iki 2003 balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, numatyto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje. NŽT 2020 m. gegužės 22 d. sprendimu sutiko su teritorinio skyriaus sprendimu.

Pagrįsdamas skundžiamų sprendimų neteisėtumą nurodo, kad 2001 m. išreikšdamas valią negalėjo numatyti, kad nuosavybės teisės bus atkurtos ne visa apimtimi, o tik į 0,0976 ha dydžio žemės sklypą. Vilniaus rajono savivaldybė suprojektavo žemės sklypus ne didesnius kaip 0,10 ha. Tuo tarpu pareiškėjas turi teisę nuosavybės teises atkurti į 0,1653 ha žemės. Pažyma apie galimybę nuosavybės teises atkurti būtent tokio ploto buvo parengta tik 2004 m. vasario 4 d., taigi pareiškėjas negalėjo tinkamai išreikšti (pakeisti) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d.

Pažymi, kad susiklosčiusi faktinė situacija neleidžia formaliai taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjo nuomone, tai, kad iki 2003 m. neišreiškė valios perduoti neatlygintinai naudojamą sklypą prie nuosavybės teise priklausančio pastato, dėl to neturi kilti neigiamų pasekmių. Paduodamas prašymą atsakovei tikėjosi, kad nuosavybės teisės bus atkurtos į visą tenkantį žemės plotą. Pati atsakovė uždelsė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, dėl ko pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių. Todėl nėra sąžininga iš pareiškėjo reikalauti laikytis terminų, kai pati valstybės institucija jai priklausančių funkcijų neatliko laiku. Pareiškėjo teigimu, skundžiami sprendimai neatitinka objektyvumo ir teisėtumo reikalavimų, juose nurodytos išvados nepagrįstos.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtos pagal jo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreikštą valią, pareikštą iki 2003 m. balandžio 1 d. Todėl, nagrinėjamu atveju, nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą prie nuosavybės teise turimo statinio į likusį žemės plotą – 0,0677 ha, kadangi pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodant neatlygintinai naudojamą sklypą prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio statinio.

Pažymi, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 48SD-5183-(14.48.136E) ir NŽT 2020 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 1SS-1024-(7.5) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui nuosavybės teisių į buvusio savininko D. B. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkūrimo, perduodant neatlygintinai naudojamo sklypo dalį – 0,0677 ha prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio statinio.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas turi teisę į likusią negražinta žemės ploto dalį – 0,0674 ha. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas pagal 2020 m. vasario 11 d. susitarimą Nr. 48SŽN-11-(14.48.55.) nuomoja Valstybei priklausantį 0,0969 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu: (duomenys neskelbtini), reikalingą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam pastatui eksploatuoti.

Pareiškėjas su 2020 m. vasario 4 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių prašydamas likusia negrąžinta 0,0674 ha žemės ploto dalimi padengti nuomojamo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)., dalį.

NŽT Vilniaus rajono skyrius 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 48SD-5183-(14.48.136E) atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pareiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo prašomu būdu. Pareiškėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą (namų valdą) esantį (duomenys neskelbtini).

NŽT 2020 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1SS-1024-(7.5) sutiko su teritorinio skyriaus sprendimu neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu.

Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Pagal Tvarkos 3 punkto nuostatas, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. Pareiškėjas 2001 m. birželio 19 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko D. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame išreiškė valią, jog 1600 kv. m. plotą pageidauja gauti namų valda (duomenys neskelbtini) mieste. Daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikta.

Sutiktina su skundžiamuose sprendimuose nurodytais argumentais, kad pareiškėjui iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nepakeitus, institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pagrindo nesivadovauti Tvarkos 3 punkto nuostata, kurioje imperatyviai reglamentuojama, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Pareiškėjo dar 2001 m. birželio 19 d. prašyme nurodyta valia nuosavybės teises atkurti namų valda (duomenys neskelbtini) mieste, todėl atsakovė turėjo teisinį pagrindą nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdyti tik atsižvelgdama į nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nurodytą paskutiniame pareiškėjo prašyme.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatos neturėtų būti taikomos vien tik formaliai, kad pareiškėjas negalėjo žinoti, jog jam nuosavybės teisės bus atkurtos tik į dalį žemės, todėl pateikti prašymo laiku objektyviai neturėjo galimybės ir kt., grindžiami prielaidomis, kurios iš esmės negali būti pagrindu paneigiant institucijos atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teisėtų lūkesčių principas pirmiausia suponuoja teisių, įgytų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsaugą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas prieštarauja aptartam teisiniam reglamentavimui, o įstatymui prieštaraujančios teisės negali būti ginamos.

Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovė tinkamai vadovavosi Tvarkos 3 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo likusia negrąžinta 0,0674 ha žemės ploto dalimi padengti nuomojamo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) dalį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius ginčijamų NŽT Vilniaus skyrius 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 48SD-5183-(14.48.136E) ir NŽT 2020 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 1SS-1024-(7.5) neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas dalyje dėl šių sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Nepanaikinus skundžiamų spendimų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko D. B. (D. B.) iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, perduodant neatlygintinai naudojamo sklypo dalį – 0,0677 ha prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio statinio, atkūrimo.

Šioje byloje buvo paskirtas žodinis (-iai) teismo posėdis (-žiai) nuotoliniu būdu, tačiau 2021 m. kovo 15 d. 14.00 val. nei viena iš proceso šalių neprisijungė prie nuotolinio teismo posėdžio, todėl 2021 m. kovo 15 d. nutartimi buvo pakeista teismo posėdžio forma ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog teisme 2021 m. kovo 15 d. (prieš teismo posėdį) buvo gautas pareiškėjo atstovės advokatės Svetlanos Radionovos prašymas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra pensininkas, todėl neturi galimybės ir sąlygų dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, naudojant vaizdo konferencijų programą ZOOM; pareiškėjas pats asmeniškai nori užduoti klausimus atsakovui, be to, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kai pasibaigs karantinas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas.

Teismas nutarė administracinę bylą nagrinėti iš esmės nedalyvaujant pareiškėjui ir (ar) jo atstovei (bei atsakovui). Tokią išvadą teismas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje pareiškėjas bei jo atstovė prašė teismo posėdį dėl tų pačių priežasčių atidėti trečią kartą; pareiškėjui (jo atstovei) buvo išaiškinta tvarka kaip naudotis vaizdo konferencijų programa Zoom bei nurodyta, jog esant poreikiui, gali atvykti į teismą (2021 m. vasario 22 d. nutartis). Be to, šalys savo poziciją yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, todėl vadovaujantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais bylai tinkamai išnagrinėti nebuvo būtinybės rengti žodinio bylos nagrinėjimo.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straispniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.