- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-16
- Bylos Nr.
- 2K-534/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Rimantas Baumilas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- Ž. N.
- Nukentėjusysis
- J. T.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. išteisinamasis nuosprendis ir Ž. N. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei jam paskirta 60 parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Iš Ž. N. nukentėjusiajam J. T. priteista 500 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. N. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. kovo 13 d., apie 21.30 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. T., suduodamas vieną smūgį kumščiu į galvos sritį ir taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, iš jo striukės kišenės pagrobė svetimą, nukentėjusiajam J. T. priklausantį turtą – bevertę piniginę su 500 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. N. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino netinkamu Šiaulių miesto apylinkės teismo surinktų įrodymų išsamų vertinimą posėdžio metu, dėl to buvo pažeistos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės. Šiaulių apygardos teismas, pasak kasatoriaus, neteisingai aiškino BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai (nukentėjusiojo J. T. apklausa atlikta 2009 m. kovo 5 d., t. y. prieš įvykį, – tai teismui leido teigti, kad procesiniai veiksmai nebuvo atliekami protokoluose nurodytomis datomis, taip pat nebuvo galima vadovautis 2009 m. gegužės 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, nes įtariamojo asmenybė buvo nustatyta tą patį įvykio vakarą) buvo renkami šiurkščiai pažeidžiant BPK normas, yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nepagrįstai teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo vadovautasi BPK 2 straipsnio įpareigojimu per trumpiausią laiką atskleisti ir ištirti nusikaltimą. Šiaulių apygardos teismas visiškai nepagrįstai, anot kasatoriaus, aiškina pirmosios instancijos teismo motyvus, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Šiaulių apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pirmosios instancijos teismas atliko visų proceso dalyvių apklausą, juos matė gyvai, galėjo vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, o Šiaulių apygardos teismas įrodymus vertino tik pagal pateiktus apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje kitaip įvertinęs žemesnės instancijos teismo surinktus įrodymus, nei BPK 20 straipsnio 2 dalies, nei 5 dalies nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. Mirno ir nukentėjusiojo J. T. apeliacinius skundus, kuriuose nebuvo sutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinių skundų pagrindiniai motyvai buvo teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų analizės ir nevertino jų kaip visumos, sureikšmino aplinkybę, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus.
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik pirmosios instancijos teismo surinktais įrodymais, nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. BPK nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį galėtų tik atlikęs įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme turi būti atliekamas tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė reikšmingų bylos teisingam išsprendimui duomenų ar tuos duomenis tyrė pažeisdamas BPK įtvirtintas taisykles. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje visi proceso dalyviai (tarp jų – ir posėdyje dalyvavęs nuteistasis Ž. N. bei jo gynėjas) sutiko, kad papildomo įrodymų tyrimo atlikti nereikia. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teise rengti įrodymų tyrimą savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas pasinaudoti taip pat neprivalėjo, nes nebuvo jokio pagrindo manyti, kad yra būtina išnaudoti pirmosios instancijos teismo nepanaudotas įrodinėjimo priemones ar kad tiriant iš naujo pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus galėtų paaiškėti naujos informacijos.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai analizavo nukentėjusiojo J. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat akistatos su Ž. N. metu, parodymo atpažinti metu (šis ikiteisminio tyrimo veiksmas pagrįstai apeliacinės instancijos teismo įvardytas kaip tikslingai atliktas patikrinti, ar nuo alkoholio apsvaigęs nukentėjusysis tikrai galėjo atpažinti jį apiplėšusį asmenį) duotus parodymus, kurių metu buvo nurodytos analogiškos veikos padarymo aplinkybės. Nukentėjusiojo parodymai buvo vertinami kaip visuma su liudytojų V. L. ir R. M. parodymais – šie liudytojai nurodė, kad nukentėjusysis J. T. bare parodė į tą žmogų (nuteistąjį Ž. N.), kuris jį apiplėšė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiajam apkalbėti nuteistąjį Ž. N. jokio tikslo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas aiškinosi prieštaravimus tarp nukentėjusiojo J. T. ir nuteistojo Ž. N., liudytojų V. L., R. M., J. N. bei V. Š. parodymų, S. S. ir A. B. parodymų, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė įvertinęs visus įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus. Nuosprendyje nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, analizuoti jas pagrindžiantys įrodymai, iš nuosprendžio aišku, kodėl kitaip buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo tirti įrodymai.
Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas kasacinę bylą tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, t. y. iš naujo žemesnės instancijos teismų įrodymų nevertina.
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pirmosios nukentėjusiojo J. T. apklausos protokolas datuotas 2009 m. kovo 5 d., kai įvykis vyko 2009 m. kovo 13 d., tačiau pažymėtina, kad vėlesnių apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, taip pat kitų ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų su nukentėjusiuoju nukentėjusysis apie veikos prieš jį padarymo aplinkybes davė tarpusavyje sutampančius parodymus. Dėl šios priežasties rašybos apsirikimas, apklausos protokole nurodant neteisingą datą, esminės reikšmės apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo Ž. N. kasacinį skundą atmesti.