- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-138-634-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00037-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Olegas Šibkovas
- Kaltinamasis
- T. P.
- Nukentėjusysis
- N. P.
- Advokatai
- Arnoldas Blaževičius, Paulius Čerka
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-138-634-2014
Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00037-2013-5
2014 m. balandžio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant išteisintajam T. P., jo gynėjui advokatui Pauliui Čerkai, nukentėjusiajam N. P., jo atstovui advokatui Arnoldui Blaževičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo N. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo
T. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
N. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Iš N. P. priteista 800 litų proceso išlaidų, sumokėtų už advokato suteiktas paslaugas, T. P. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. P. privataus kaltintojo N. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis Kauno rajono apylinkės teismo 2011-12-07 posėdžio civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) metu apie 09.30 val., atliekant vietos apžiūrą (duomenys neskelbtini), N. P. atsakinėjant į teisėjos klausimus, pertraukė N. P. ir jam pasakė „gal galima užčiaupti tą idiotą“, t. y. kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis N. P. apeliaciniu skundu prašo atnaujinti ir pakartotinai atlikti įrodymų tyrimą byloje, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant T. P. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., padarymo, taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš išteisintojo patirtą neturtinę žalą (10 000 litų) ir bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino išteisintojo, nukentėjusiojo parodymus bei garso įrašą, darytą civilinės bylos Nr. 3-62-3-00102-2010 teisminio nagrinėjimo metu, o liudytojo G. K. parodymų visai nevertino, tik formaliai juos aprašė, tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas. Teismas, perklausęs minėtą garso įrašą, nepagrįstai nustatė, kad iš garso įrašo girdisi ir N. P. balsas, kad teisėja jį du kartus įspėja laikytis tvarkos, nors garso įraše aiškiai girdėti, kad teisėja įspėja laikytis tvarkos visus dalyvaujančius asmenis, o ne būtent N. P.. Teismas taip pat nurodė, kad T. P. frazę pasakė tyliai, o po išsakytos frazės girdisi atsiprašymas, nors įraše girdėti priešingai, t. y. frazę T. P. pasakė garsiai, visiems girdint, kadangi po jos pasakymo pasigirsta aplinkinių juokas, o atsiprašymas pasakomas labai tyliai ir pašiepiančiu tonu, lyg jaučiant moralinį pasitenkinimą, kad pasakyta užgauli frazė buvo visų išgirsta. Aprašęs garso įrašą, teismas konstatavo, kad minėtame T. P. pasakyme neatsispindi neigiamas, nepadoriai suformuluotas žmogaus, jo savybių įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, jo prestižo paniekinimas. T. P. pasakyti žodžiai, atsižvelgiant į aptartą įvykio situaciją, teismo įvertinti kaip atsakomoji reakcija į jam nemalonų N. P. kaltinimą melagingų parodymų davimu bei trukdymą posėdžio metu į išsakytą jo nuomonę. Teismas taip pat nurodė, kad taikinamojo posėdžio metu T. P. teigė, kad jis negali prisiminti, ar buvo pasakyti kaltinime nurodyti žodžiai, tačiau pats T. P. taikinamojo posėdžio metu nurodė, kad paprastai tokių žodžių nevartoja, todėl vien tai turėjo sukelti teismui abejones jo nekaltumu, nes jei tokie pavartoti žodžiai nėra kasdieniniai, jie galėjo būti išsakyti tik tikslu pažeminti žmogų bei įžeisti jo garbę ir orumą kitų asmenų akivaizdoje. Be to, teismas nurodė, kad iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad tarp N. P. ir T. P. vyksta teisminiai ginčai dėl žemės ribų ne vienerius metus, todėl tai natūraliai sukelia jų susierzinimą, dėl ko jie sureaguoja į posėdžio metu išsakytas frazes. Skunde nukentėjusysis pažymi, kad civiliniai procesai vyksta Kauno apygardos prokuratūros iniciatyva, ginant viešąjį interesą - šalinant T. P. savavališkų statybų padarinius ir siekiant atlaisvinti išteisintojo užgrobtą ir savavališkai užstatytą valstybinėje žemėje esantį bendro naudojimo kelią, vedantį ir į nukentėjusiojo N. P. žemės sklypą. Šiuose procesuose N. P. dalyvauja tik kaip trečiasis asmuo, teisiškai suinteresuotas bylų baigtimi ir, jo nuomone, tokie byloje nustatyti faktai niekaip nesuteikia teisės žeminti žmogaus įžeidžiant jo garbę ir orumą, o būtent, priešingai, užsitęsus ginčui tarp šalių ir esant tarpusavio nesutarimams, asmuo, įžeidinėdamas kitą žmogų matant ir girdint aplinkiniams, kaip tik tiesiogine tyčia siekia pažeminti jį kitų akivaizdoje, taip įžeisdamas jo garbę ir orumą, ir tokia reakcija negali būti vertintina kaip natūrali ir pateisinanti. Be to, T. P., matydamas nukentėjusiojo N. P. teisėtas ir rezultatyvias pastangas teisminiuose procesuose, turi pagrindą jausti nepasitenkinimą ir priešiškumą nukentėjusiojo atžvilgiu. Nuo 2007 metų, kai paaiškėjo T. P. užgrobto ir savavališkai užstatyto bendro naudojimo kelio faktas, jis užėmė agresyvią poziciją, siekdamas ne teisės ir teisėtumo atstatymo ir valstybei padarytos dideles žalos atlyginimo - valstybinės žemės užgrobimo ir bendro naudojimo kelio atlaisvinimo, tačiau desperatiškai, o paskutiniu metu ir fiziškai bei psichologiškai smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, bandė išsaugoti „status quo“ - įteisinti savavališkas statybas ir užgrobtą valstybinę žemę. Šias aplinkybes patvirtina keliolika asmeniškai T. P. ir jo sutuoktinei raštu teiktų privalomų nurodymų dėl savavališkų statinių šalinimo, kuriuos T. P. pasirašė, bet nei vieno iki šiol neįvykdė, todėl nukentėjusiajam nuo 2007 m. iki dabar tokiais neteisėtais išteisintojo veiksmais daroma tęstinė žala, nukentėjusysis gyvena nuolatinio streso ir nežinomybės būsenoje, todėl minėtos aplinkybės traktuotinos kaip T. P. nusikalstamos veikos sunkinanti aplinkybė. Apelianto nuomone, įvertinus šias aplinkybes bei baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, manytina, kad byloje neginčytinai įrodyta, jog T. P. teismo 2011-12-07 posėdžio civilinėje byloje Nr. 2-297-660/2011 metu apie 09.30 val., atliekant vietos apžiūrą (duomenys neskelbtini), N. P. atsakinėjant į teisėjos klausimus, pertraukė N. P. ir jam pasakė „gal galima užčiaupti tą idiotą“, tokiu būdu tokiu būdu viešai, kitų žmonių akivaizdoje įžeidžiai pažemino N. P. garbę ir orumą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 155 str. 1 d.
Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo N. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant T. P. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino nesant T. P. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., požymių ir tuo pagrindu T. P. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino.
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas „nesuprantamai vertino kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymus bei garso įrašą, liudytojo G. K. parodymų visai nevertino“. Tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pripažįsta minėtus skundo argumentus nepagrįstais. Nustatyta, kad 2011-12-07 išvažiuojamojo teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. 2-297-660/2011 T. P. duodant paaiškinimus, N. P. jį pertraukia ir pasako: „meluoja, tai yra nusikaltimas“. T. P. tyliu balsu pasako frazę: „gal galima užčiaupti tą idiotą“ (frazė išsakyta tylesniu balsu, nei duodant paaiškinimus). Prieš pasakant šią frazę, N. P. bei kiti proceso dalyviai teisėjos buvo du kartus įspėti laikytis posėdžio tvarkos. Po išsakytos frazės T. P. atsiprašo N. P..
Nors apeliantas teigia (taip suformuluotas ir kaltinimas), kad buvo atvirkščiai - kalbant N. P., jį pertraukė T. P., tačiau tai neatitinka tikrovės. Nėra jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog išvažiuojamojo teismo posėdžio metu kaltinamajam T. P. duodant paaiškinimus teismui, jį pertraukė privatus kaltintojas N. P., teigdamas, kad T. P. meluoja. Tai objektyviai patvirtina garso įrašas. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad N. P. išvažiuojamojo posėdžio civilinėje byloje metu nesilaikė teismo posėdžio tvarkos, argumentuojant tuo, kad „teisėja įspėja laikytis tvarkos visus dalyvaujančius asmenis, o ne būtent N. P.“. Pažymėtina, kad garso įrašas patvirtina, jog prieš tai proceso dalyviai buvo ne kartą įspėti, jog būtina laikytis tvarkos ir kalbėti po vieną. Kadangi N. P. taip pat dalyvavo teismo posėdyje, įspėjimai išsakomi ir jam įsiterpiant į kitų asmenų pasisakymus, todėl akivaizdu, kad šie įspėjimai buvo skirti ir N. P.. Taigi paminėti apeliacinio skundo teiginiai vertintini kaip logika nepagrįstas faktų interpretavimas sau palankia linkme, o ne motyvuoti argumentai.
Kaip matyti iš liudytojo G. K. parodymų, jis subjektyviai įvertino žinomas proceso dalyviams įvykio aplinkybes ir naujų, reikšmingų bylai duomenų jo parodymuose nėra. Kadangi visa įvykio eiga užfiksuota garso įraše, teismas pagrįstai analizavo būtent šiuos duomenis, o atskirai dėl minėto liudytojo parodymų nepasisakė.
BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 155 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.
Nagrinėjamu atveju T. P. veiksmai viešoje vietoje (aukščiau nustatytomis aplinkybėmis pasakyta frazė „gal galima užčiaupti tą idiotą“) negali būti laikomi padarytais tiesiogine tyčia, kadangi kaltinamasis taip pasielgė reaguodamas į tai, jog N. P., nesilaikydamas teismo posėdžio tvarkos, trukdė jam duoti paaiškinimus teismui, netgi apkaltino jį melagingų parodymų davimu. Apeliacinės instancijos teismas tai traktuoja kaip emocijų, iššauktų paties N. P. elgesio, rezultatą, bet ne sąmoningą kryptingą veiksmą, siekiant viešai pažeminti N. P.. Būtent tokio vertinimo pagrįstumą patvirtina ir tai, kad T. P. po išsakytų žodžių, nedelsdamas ir niekieno neraginamas atsiprašė – „atsiprašau gerbiamo P.“. Kolegija taip pat konstatuoja, kad tiek aptariama frazė, tiek atsiprašymas buvo pasakyti vienodu tonu, nekeliant balso ir nedemonstruojant emocijų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įžeidimas buvo išsakytas garsiai, o atsiprašymas ištartas labai tyliai, kad „atsiprašymas pasakomas labai tyliai ir pašiepiančiu tonu lyg jaučiant moralinį pasitenkinimą“. Kolegija tokius skundo argumentus vertina kaip subjektyvų faktų interpretavimą, kadangi jie visiškai neatitinka garso įrašo turinio. Taigi nenustatyta, jog T. P. nepagarbiai išsakytuose žodžiuose buvo motyvuotas sąmoningas ketinimas užgauliai pažeminti N. P., jis nesiekė šiurkščiai pažeisti kito žmogaus orumo, ir jo veikoje nebuvo subjektyviųjų tiesioginės tyčios įžeisti kitą asmenį požymių. Tokios veikos pripažinimas nusikaltimu būtų visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, neatitiktų nei protingumo, nei teisingumo kriterijų. Kolegija aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu sprendžia, kad T. P. veikoje nėra subjektyviojo nusikaltimo požymio – tiesioginės tyčios, taigi nėra ir nusikaltimo sudėties.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė klaidingą išvadą, kad T. P. veikoje nėra būtinojo BK 155 str. numatyto nusikaltimo objektyviojo požymio – užgaulaus pažeminimo. Tačiau galutinė apylinkės teismo išvada (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) yra teisinga.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė išvadas tik išimtinai kaltinamojo naudai. Kolegija nenustatė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu, ar teismo šališkumu.
Konstatavus, kad T. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo N. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Kiti apelianto argumentai yra siejami su teisminiais procesais, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma, kadangi jie neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo.
Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas T. P. pagal BK 155 str. 1 d. (kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, BPK 303 str. 5 d. 1 p.), priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Apelianto N. P. prašymas iš T. P. priteisti išlaidas advokato pagalbai, turėtas nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, atmetus jo apeliacinį skundą netenkintinas.
BPK 105 str. 6 d. straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jei kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Iš pateikto į bylą kvito LAT Nr. 735315 matyti, kad išteisintasis T. P. gynėjo Pauliaus Čerkos paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti patyrė 600 Lt išlaidų Minėta suma priteistina iš privataus kaltintojo N. P. išteisintojo T. P. naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiojo N. P. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš N. P. 600 Lt (šešis šimtus litų) proceso išlaidų T. P. naudai už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.