Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas N. Brinevičius Proceso Nr. 1-28-3-00653-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1

2012 m. vasario 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nukentėjusiajai V. M., jos atstovui advokatui Edgarui Jautakiui, nuteistajai N. Z., jos gynėjui advokatui Renui Bradūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nuosprendžio, kuriuo N. Z. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d., jai paskirta 14 MGL (1820 litų) dydžio bauda. Iš N. Z. nukentėjusiajai V. M. priteista 1000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Z. pagal LR BK 155 str. 1 d. nuteista už tai, kad 2010-07-26, tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) socialiniuose globos namuose, viešai, girdint kitiems asmenims, užgauliai pažemino ir įžeidė nukentėjusią V. M. jos atžvilgiu pasakydama „debile, mąstyk“.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir jos gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, nukentėjusiąją ir jos atstovą, prašiusius nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nemotyvuotai atmesdamas vienus jų ir priimdamas kitus, netinkamai įvertino įrodymus, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimus bei prasmę, ir padarė klaidingą išvadą N. Z. veiksmuose esant nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d., požymius. Skundžiamas nuosprendis naikinamas ir N. Z. dėl nukentėjusiosios V. M. įžeidimo išteisinama (329 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas N. Z. dėl V. M. įžeidimo, iš esmės jos kaltę grindė nukentėjusiosios V. M. bei liudytojų E. D. bei A. Č. parodymais.

Nukentėjusioji V. M. teisme parodė, kad 2010-07-26 direktorės N. Z. nurodymu vyko gyventojų perkraustymas. Vieną gyventoją iš triviečio kambario norėjo perkelti į kitą kambarį. Tai pamačiusi direktorė N. Z. pradėjo rėkti ir daužydama ranka sau į galvą, žiūrėdama į ją pasakė „debile mąstyk ką darai“.

Liudytoja E. D. parodė, kad įvykis buvo vidurdienį, prieš pietus, per Onines, liepos 26 dieną. Eidama koridorium išgirdo keiksmažodžius bei direktorę pasakant „debile mąstyk“. Iš buvimo vietos pačių žmonių nesimatė, tačiau pagal balsą tvirtina, kad tikrai kalbėjo direktorė.

Liudytojas A. Č. parodė, kad liepos mėnesį, apie pietus, eidamas iš kabineto į lauką, išgirdo triukšmą, girdėjo kaip V. M. buvo pasakyta „debile tu, mąstyk ar protauk“. N. Z. šiuos žodžius pasakė žiūrėdama į nukentėjusiąją.

Tuo tarpu N. Z. savo kaltę kategoriškai neigė, parodydama, kad nurodytą dieną konfliktas negalėjo įvykti, kadangi V. M. nuo pat ryto sirgo ir apie tai buvo informavusi pavaduotoją. Pripažino, kad perkraustant globos namų gyventoją D. kilo konfliktinė situacija, nes pastarasis rūko, o kambaryje, į kurį jį ruošėsi iškelti, yra kiliminė danga. Jį uždraudė tęsti perkėlimą, nurodė nukentėjusiai V. M., kad protautų ir mąstytų, ką daro, kadangi gali būti sukeltas gaisras, žodžio „debile“ nesakė. Parodė, kad tuo metu buvo pavaduotoja A. K., V. M., D., S. D. ir S. P., atokiau prie durų E. M..

Liudytoja A. K. parodė, kad liepos 26 dieną darbovietėje jokių konfliktų nebuvo, tą dieną nukentėjusios darbe nematė, kadangi pastaroji buvo nedarbinga. Globos namų gyventojų perkraustymo metu N. Z. klausė V. M., kodėl rūkantis žmogus perkraustomas į pirmą aukštą, kuriame grindys su kilimine danga. Šio pokalbio metu buvo šalia kaltinamosios, tačiau jokių žeidžiančių žodžių taip pat ir „debile“ negirdėjo.

Liudytoja V. A. parodė, kad 2010 liepos mėnesį vyko globos namų gyventojo D. perkraustymas iš antro aukšto į pirmo aukšto patalpas. Pati perkraustyme nedalyvavo, eidama matė nukentėjusiąją, direktorę, pavaduotoja, jokio konflikto nebuvo, girdėjo, kad direktorė liepė D. perkelti atgal.

Liudytojas S. D. parodė, kad 2010 metų liepos mėnesį V. M. perkėlinėjo D. Direktorė V. M. nurodė grąžinti gyventoją atgal. Konfliktinė situacija tarp kaltinamosios ir nukentėjusios lyg ir buvo, tačiau konkrečių pasakymų išskirti negali.

Liudytoja V. K. parodė, kad liepos pabaigoje, galimai 26 dieną, vyko globos namų gyventojo D. perkėlimas. Prie savo kabineto durų matė V. M., N. Z. ir A. K.. Direktorės pakelto tono negirdėjo.

Liudytojas A. S. parodė, kad globos namuose buvo konfliktas, kuomet rūkantis globos namų gyventojas buvo keliamas į kitą kambarį. Kaltinamoji susiginčijo su nukentėjusiąja, N. Z. V. M. išvadino „durne“.

Liudytoja R. Š. parodė, kad būnant globos namuose išgirdo barnį dėl rūkančio gyventojo perkėlimo į kitą kambarį. N. Z. supykusi klausė V. M., ar protauja ką daro, tuo metu rodė sau į galvą. Kad V. M. būtų pavadinta „debile“ negirdėjo.

Liudytoja S. P. parodė, kad girdėjo kaip N. Z. kalbasi su V. M. dėl globos namų gyventojo D. perkėlimo. Konflikto nebuvo, įžeidžiančių žodžių, pakelto tono pokalbio metu negirdėjo.

Liudytoja J. K., Kalvarijos socialinių globos namų psichologė, parodė, kad V. M. paskambinusi pasakė, kad prie kitų asmenų buvo pavadinta „debile“. Su R. Š. 2010 metų gruodžio mėnesį kalbėjosi apie šį įvykį, pastaroji teigė, kad buvusioje situacijoje nieko nematė ir negirdėjo, apie įžeidžiantį žodį išgirdo iš pačios V. M..

Apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas nukentėjusiosios V. M. bei liudytojų E. D., A. Č. parodymais ir atmesdamas kitų, įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas jų detaliai neanalizavo, nenurodė, kodėl juos atmeta, apsiribodamas bendru vertinimu, nuosprendyje nurodant, kad liudytojų subjektyviai suvokta bei vertinta įvykio situacija yra sąlygota kiekvieno jų individualių klausos, dėmesio koncentracijos savybių, bei to, kad dalis liudytojų betarpiškai visą laiką pokalbyje nedalyvavo. Toks liudytojų V. A., A. K., S. D., S. P., R. Š., V. K., J. K. bei A. S. parodymų vertinimas yra deklaratyvus ir neišsamus. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, prieštaravimai, logiškumas.

Esant akivaizdiems prieštaravimams tarp nukentėjusiosios V. M., liudytojų E. D., A. Č. ir kitų, įvykio vietoje buvusių liudytojų (V. A., A. K., S. D., S. P., R. Š. V. K.) parodymų ir, išnaudojus įstatyme numatytas galimybes, bet jų nepašalinus, negalima daryti kategoriškos išvados dėl N. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d. Apeliaciniame skunde pagrįstai keliamos abejonės, kad įžeidžiančius žodžius liudytojai E. D. bei A. Č. išgirdo būdami atokiau, tuo tarpu greta buvę liudytojai: V. A., A. K., S. D., S. P., R. Š. bei V. K. neigia girdėję iš direktorės kokius nors įžeidimus nukentėjusios atžvilgiu.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad N. Z. V. M. įžeidė 2010-07-26, tiksliai nenustatytą valandą, tačiau teismo išvados dėl padaryto nusikaltimo laiko nepagrįstos, kadangi prieštarauja objektyviems bylos duomenims – 2010-07-26 10.46 val. nukentėjusiajai V. M. buvo išrašytas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas (1 t., b.l. 73). 2010 metų liepos-rugpjūčio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad 2010-07-26 V. M. pažymėta kaip pirmoji nedarbingumo diena (1 t. b.l. 56-58).

LR BK 155 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kada asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir nori, kad kiltų baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nenustatytu laiku tarp N. Z. ir V. M. buvo konfliktas dėl rūkančio globos namų gyventojo perkėlimo į patalpą, išklotą kilime danga. Toks asmuo dėl savo žalingo įpročio galėjo sukelti pavojingas pasekmes globos namuose. O tai galėjo sąlygoti nuteistosios N. Z. susijaudinimą vertinant susidariusią situaciją, sukelti emocijas, tačiau iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad N. Z. siekė tyčia viešai, kitų asmenų akivaizdoje, įžeisti nukentėjusiąją V. M., išsakydama jai žodžius ,,debile, mąstyk“.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nesant neginčijamų įrodymų, jog N. Z. tyčia įžeidė V. M., pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir apeliantė išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Išteisinus N. Z. pagal LR BK 155 str. 1 d., nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Ši įstatymo norma numato, kad tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-11-04 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

N. Z. pagal LR BK 155 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiosios V. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).