- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-04-18
- Bylos Nr.
- 1A-328-166-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- T., T. P., M., ir R
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Civilinis ieškovas
- G. M.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. P. ir M. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
- T. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
- M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (keturiems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista iš R. B., M. Š. ir T. P. solidariai civilinei ieškovei G. M. 15 000 (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos ir 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato atstovavimo išlaidų atlyginimui.
G. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Prokuroro T. Uldukio 2009-06-18 nutarimu paskirta A. Š. nuosavybės teisės į automobilį „Subaru L. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Š. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. spalio 24 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas, gautas pardavus G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. B. ir T. P., pasinaudodami G. M. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudami jos pasitikėjimu, žodžiu pateikdami jai melagingus duomenis apie tai, kad nori parduoti jos butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, bei padėti įsigyti mažesnį butą, ir tam reikalingas jos įgaliojimas, suteikiantis teisę R. B. parduoti jai priklausantį butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo G. M. nuslėpdami tai, kad ketina šio įgaliojimo pagrindu nukentėjusiosios G. M. butą parduoti ir pinigų už parduotą butą G. M. neatiduoti, jis, R. B., nukentėjusiąją G. M. tyčia suklaidino. Nukentėjusioji G. M. šių melagingų duomenų paveikta 2008 m. spalio 24 d. Vilniaus m. 6 notarų biure, esančiame Vilniuje, Sėlių g. 64, pasirašė R. B. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo R. B. parduoti jai priklausantį butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, po ko, T. P., jam ir R. B., vykdant sukčiavimą, iš pastarųjų gaudama atlygį už padėjimą vykdyti nusikalstamą veiką, suvokdama, kad padeda vykdyti sukčiavimą, surado priemones nusikaltimui daryti, t. y. už atlygį surado butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur po G. M. įgaliojimo R. B. surašymo praėjus keletai dienų, G. M. persikėlė gyventi kaip į tą butą, kuris bus jai nupirktas, pardavus jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Po to, 2008 m. spalio 31 d. Vilniaus m. 12-ajame notarų biure, esančiame Vilniuje, Pylimo g. 2/6, šio įgaliojimo pagrindu R. B., atstovaudamas G. M., sudarė su L. G., veikiančiu P. J. vardu pagal Vilniaus m. 21-ojo notarų biuro patvirtintą įgaliojimą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio(duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisę į G. M. butą įgijo L. G.. Tokiu būdu jie suklaidino nukentėjusiąją G. M., ją įtikindami, jog, pardavę minėtą butą, už gautus pinigus nupirko pastarajai kitą butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir liko sutvarkyti tik kai kuriuos formalumus, tokiu būdu suklaidindamas G. M. ir įtikindamas ją pasirašyti pinigų perdavimo-priėmimo aktą, po ko pastaroji suklydimo įtakoje pasirašė, kad už jai priklausantį parduotą butą gavo 230 000 Lt. Iš L. G. gautų pinigų, t.y. 230 000 Lt už apgaule parduotą butą nei jis, nei Robertas B. G. M. negrąžino ir tokiu būdu apgaule savo ir kito asmens – R. B., naudai įgijo didelės vertės – 230 000 Lt turtą, padarydami nukentėjusiajai G. M. 230 000 Lt turtinę žalą.
T. P. nuteista už tai, kad ji, M. Š. ir R. B. vykdant sukčiavimą, iš pastarųjų gaudama atlygį už padėjimą vykdyti nusikalstamą veiką, suvokdama, kad padeda vykdyti sukčiavimą, surado priemones nusikaltimui daryti, t.y. už atlygį surado butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur po G. M. įgaliojimo R. B. surašymo praėjus keletai dienų, G. M. persikėlė gyventi kaip į tą butą, kuris bus jai nupirktas, pardavus jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kai prieš tai 2008 m. spalio 24 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas, gautas pardavus G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, iš anksto susitarę ir veikdami ji, R. B., M. Š., pasinaudodami G. M. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudami jos pasitikėjimu, žodžiu pateikdami jai melagingus duomenis apie tai, kad nori parduoti jos butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei padėti įsigyti mažesnį butą, ir tam reikalingas jos įgaliojimas, suteikiantis teisę R. B. parduoti jai priklausantį butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje; nuo G. M. nuslėpdami tai, kad ketina šio įgaliojimo pagrindu nukentėjusiosios G. M. butą parduoti ir pinigų už parduotą butą G. M. neatiduoti, R. B., M. Š., nukentėjusiąją G. M. tyčia suklaidino. Nukentėjusioji G. M. šių melagingų duomenų paveikta 2008 m. spalio 24 d. Vilniaus m. 6-ąjame notarų biure, esančiame Vilniuje, Sėlių g. 64, pasirašė R. B. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo R. B. parduoti jai – G. M., priklausantį butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, po ko, ji, M. Š. ir R. B. vykdant sukčiavimą, iš pastarųjų gaudama atlygį už padėjimą vykdyti nusikalstamą veiką, suvokdama, kad padeda vykdyti sukčiavimą, surado priemones nusikaltimui daryti, t.y. už atlygį surado butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur po G. M. įgaliojimo R. B. surašymo praėjus keletai dienų, G. M. persikėlė gyventi kaip į tą butą, kuris bus jai nupirktas, pardavus jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Po to, 2008 m. spalio 31 d. Vilniaus m. 12-ąjame notarų biure, esančiame Vilniuje, Pylimo g. 2/6, šio įgaliojimo pagrindu R. B., atstovaudamas G. M., sudarė su L. G., veikiančiu P. J. vardu pagal Vilniaus m. 21-ojo notarų biuro patvirtintą įgaliojimą reg. Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio(duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisę į G. M. butą įgijo L. G.. Tokiu būdu jie suklaidino nukentėjusiąją G. M., ją įtikindami, jog, pardavę minėtą butą, už gautus pinigus nupirko pastarajai kitą butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir liko sutvarkyti tik kai kuriuos formalumus, ir taip suklaidindami G. M. ir įtikindami ją pasirašyti pinigų perdavimo-priėmimo aktą, po ko pastaroji suklydimo įtakoje pasirašė, kad už jai priklausantį parduotą butą gavo 230 000 Lt. Iš L. G. gautų pinigų, t. y. 230 000 Lt už apgaule parduotą butą nei R. B., nei M. Š. G. M. negrąžino ir tokiu būdu apgaule savo ir kito asmens – R. B. bei M. Š., naudai įgijo didelės vertės – 230 000 Lt turtą, padarydami nukentėjusiajai G. M. 230 000 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji T. P. prašo Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendį jos atžvilgiu panaikinti ir bylą nutraukti. Su teismo nuosprendžiu apeliantė nesutinka ir teigia, kad skundžiamas nuosprendis priimant pažeidžiant įstatymo reikalavimus, kadangi priimant jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį teismas tik formaliai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, kuri yra paremta tik prielaidomis. Teigia, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas neesant įrodymų apie jos dalyvavimą jai inkriminuotame nusikaltime.
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusios perkėlimas gyventi iš jos buto į kitą, nurodant, jog jis yra nupirktas už lėšas įgytas pardavus jos butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nusikalstamos veikos dalis, t.y. buto reikėjo kaip nusikalstamos veikos priemonės ir tą butą surado kaltinamoji T. P., nes būtent jai perdavė raktus nuo buto liudytoja A. B., o R. B. raktus T. P.. Tačiau apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo jos parodymais apie tai, jog apie kažkokius R. B. ir M. Š. veiksmus jai nieko nebuvo žinoma, ką būtent pastarieji ir patvirtino, motyvuodamas tuo, kad ji A. B. pasiūlė protingai didelę sumą 2000 Lt, o 200 Lt pasiėmė sau ir 300 Lt sumokėjo už komunalines paslaugas. Šią aplinkybę patvirtino ir pati liudytoja A. B., kurios parodymais nėra pagrindo netikėti. Todėl apeliantės manymu, teismas nepagrįstai jos veiksmus sieja su kitų kaltinamųjų neteisėtais veiksmais.
Apeliantė pažymi, kad liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu įstatymu nustatyta tvarka įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau kiekvieną kartą iškeldavo vis naują versiją. Apeliantė nurodo, kad teismas be pagrindo neįvertino liudytojos A. B. 2008-12-18 duotų parodymų, kad būtent pastaroji jai prasitarė, jog iš jos buto A.J. P. gatvėje išsikraustė nuomininkai ir ji nusprendė butą vėl kam nors išnuomoti, o ne ji (apeliantė) savo iniciatyva ieškojo buto (2t., b.1., 124-125). Be to, 2009-01-09 papildomos apklausos metu A. B. patvirtino, kad ji perdavė A. B. iš R. B. gavusius 2000 Lt nuomos mokesčio, ir pasiėmė sau 200 Lt už tarpininkavimą surandant nuomininkus A. B. (2t., b.1., 122-123). Be to, apeliantės teigimu, minėtai liudytojai buvo daromas spaudimas, kadangi 2008-12-18 apklausoje ji parodė, kad nei vieno iš kaltinamojo nepažįsta, o 2009-01-13 apklausos metu parodė jau, kad M. Š. ji pažįsta, kadangi pastarasis tvarkė visus piniginius reikalus, nors 2000 Lt jai (apeliantei) perdavė R. B..
Be to, apeliantės teigimu, pati A. B. derėjosi dėl buto nuomos mokesčio dydžio ir nesutiko, kad jis būtų mažesnis nei 2000Lt. Apeliantė pažymi, kad A. B. yra jos bendradarbė, todėl jokių specialių pastangų išnuomoti butą nebuvo, tuo labiau teikti priemones padėti padaryti nusikaltimą, apie kurį ji iš viso nežinojo. Be to, apeliantės teigimu, nei R. B., nei M. Š., nei nukentėjusioji, ir kiti asmenys neparodė, kad ji galėjo vykdyti nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo skundžiamą nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad formaliai nuosprendyje yra perrašytas kaltinamasis aktas, nes nuosprendyje G. M. ir G. M. parodymai praktiškai yra analogiški ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad pastarieji neprisimena 2008 m. pabaigoje įvykių.
Apelianto teigimu, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kad jis su R. B. susitarė įvykdyti sukčiavimą, t.y. parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą ir pasisavinti už butą gautus pinigus. Nurodo, kad R. B. yra jo bendradarbis, su kuriuo tik retkarčiais susitikdavo, bet ne geras draugas, su kuriuo jis darytų nusikaltimus.
Skunde nurodo, kad pati nukentėjusioji G. M. norėjo parduoti savo butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes buvo įsiskolinimai už paskolą ir komunalines paslaugas. Nors nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji nelabai ką prisimena, tačiau parodė, kad įgaliojimą parduoti butą davė R. B., o ne jam. Apeliantas pripažįsta, kad buvo nuvežęs G. M., jos sūnų ir R. B. į Žvėryne esantį notarų biurą, nes G. M. tuo metu labai sunkiai vaikščiojo, o R. B. ir nukentėjusiosios sūnus automobilio neturėjo, tačiau pats notarų biure nebuvo, ką paliudijo notarės padėjėja J. Č. ir liudytoja I. D..
Apeliantas nurodo, kad nukentėjusios G. M. parodymai apie tai, kada jie buvo R. B. išvilioti iš buto, esančio(duomenys neskelbtini), jis juos nuvežė į Pašilaičių mikrorajone esančią piceriją, yra klaidingi ir vertintini kritiškai, kadangi jų nepatvirtino nukentėjusiosios sūnus. Nurodo, kadangi R. B. jam žadėjo už vežiojimus apmokėti, todėl tikėdamasis uždirbti jis nukentėjusiąją ir jos sūnų vežiodavo apžiūrinėti butus, į notarų biurą ir padėjo persikraustyti.
Apeliantas teigia, kad jis nedalyvavo parduodant butą, esantį(duomenys neskelbtini),Vilniuje. Nors liudytojas parodė, kad L. G. nuo sąskaitos nuėmęs pinigus iškart juos padavė su R. B. buvusiam vyriškiui, kuris juos iškart susidėjo į su savimi turėtą senovinį „portfelį", tačiau pasak apelianto, ta aplinkybė, jog prie jo buvo pasirašyta preliminari buto pirkimo pardavimo sutartis, dar neįrodo, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
Apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojo L. G. parodymus, kad notarų biure, forminant buto, esančio(duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį, dalyvavo ne jis (apeliantas), o nepažįstamas vaikinas, kurio nei vardo, nei pavardės nežino, tačiau galėtų jį atpažinti. Tačiau apelianto teigimu, nei jis, nei R. B. tokio asmens nėra matę ir pinigų gavimo aplinkybių už parduotą butą jis nežino.
Be to, apeliantas nurodo, kad tiek R. B., tiek T. P. dėl buto suradimo(duomenys neskelbtini), paliudijo, kad ne jis prašė T. P. surasti išsinuomoti butą, o R. B.. Todėl A. B., žinodama, kad jis su T. P. vienu metu kartu gyveno, galėjo tiesiog klysti, parodydama, kad T. P. apie jį (apeliantą) pasakojo A. B.. Apeliantui yra nesuprantama, kaip tokiu būdu asmuo, kuris yra psichiškai sveikas, pasirašo raštelį dėl 230 000 Lt pinigų gavimo, kurių negavo. Todėl apelianto manymu, tiek G. M., tiek jos sūnus G. M. jį apkalba, nes jis nepadarė jokio nusikaltimo jų atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji T. P., gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji G. M. prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
N. T. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistosios T. P. apeliacinio skundo argumentų
Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertino ir, jais remdamasis, padarė pagrįstą išvadą, kad T. P. nusikalto bei teisingai kvalifikavo jos nusikalstamą veiką, tačiau kolegijos nuomone, neteisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas, leidžiančias paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo, nors jas taikyti nebuvo teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – visų kaltinamųjų T. P., M. Š., R. B., nukentėjusiosios G. M., liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog T. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d.
Apeliantės skundo argumentai, kad teismas priėmė jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį remiantis vien prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta formalia medžiaga, atmestini. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais.
BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tai, jog apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi tokiais netiesiogiai T. P. kaltę įrodančiais duomenimis (nukentėjusiosios, liudytojų, iš dalies kaltinamojo R. B. parodymais), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.
Teismas, vertindamas kaltinamųjų T. P., M. Š., R. B., nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. T. P. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, teismas motyvuotai atmetė kaip nelogiškus, prieštaringus, neįtikinamus. Nuteistosios T. P. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitą bylos medžiagą, tarp jų kaltinamųjų M. Š. ir R. B., nukentėjusiosios, liudytojos A. B. parodymus. Nukentėjusiosios G. M. ir liudytojos A. B. parodymai papildo vienas kitą ir sutampa esminėse detalėse. Nors kaltinamieji T. P., M. Š. ir R. B. nuosekliai laikėsi tos pačios pozicijos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau jų parodymai yra iš esmės prieštaringi ir nesutampa. Todėl atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės tesimo padaryta išvada, kad T. P. teisme duotais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nors apeliantė nuo pat tyrimo pradžios, tiek ir apeliaciniame skunde neigia dalyvavusi jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d. padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamosios T. P. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusios perkėlimas gyventi iš jos buto į kitą, nurodant, jog jis yra nupirktas už lėšas įgytas pardavus jos butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo nusikalstamos veikos dalis, t.y. buto reikėjo kaip nusikalstamos veikos priemonės ir tą butą surado kaltinamoji T. P., nes būtent jai perdavė raktus nuo buto liudytoja A. B., o R. B. raktus T. P.. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais ir mano, kad tokia teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktu ir aptartu visų įrodymų visetu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl buto, esančio(duomenys neskelbtini), Vilniuje į liudytoją A. B. kreipėsi būtent apeliantė T. P., kuri šį butą surado ir raktus nuo šio buto perdavė R. B.. Nelogiška, kad apeliantė nieko nežinodama apie M. Š. ir R. B. neteisėtus veiksmus rūpintųsi buto paieška nepažįstamiems žmonėms. Iš nukentėjusiosios G. M. ir liudytojo G. M. parodymų matyti, kad į butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje jie persikėlė praėjus apie savaitę nuo įgaliojimo parduoti butą pasirašymo 2008-10-24 momento. Tą aplinkybę, kad nuteistoji T. P. nieko nežinojo apie G. M. apgaulę, paneigia tiek liudytojų A. B., G. M., tiek nuteistojo R. B. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytoja A. B. patvirtino, kad T. P. jai papasakojo apie apgautą moterį parduodant jos butą. Šie liudytojos parodymai patvirtino nukentėjusiosios G. M. ir liudytojo G. M. parodymus. Įtariamuoju R. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis žinojo, kad T. P. yra M. Š. draugė, jis buvo pas juos svečiuose ir matė juos kartu, o jų – R. B. ir T. P., santykiai nebuvo artimi, jie tik pasisveikindavo, artimai nebendravo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir byloje esantys daiktų pateikimo protokoluose užfiksuoti duomenys apie A. B. telefone esančias SMS žinutes, iš kurių matyti, kad T. P. su M. Š. intensyviai bendravo ir bandė ją paveikti pakeisti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos priderinti prie T. P. ir M. Š. parodymų (2 t., b. l. 129-135, 143, 144). Todėl apylinkės teismas pagrįstai apeliantės veiksmus susiejo su M. Š. neteisėtais veiksmais.
Be to, aplinkybę, kad nuteistoji T. P. žinojo apie G. M. apgaulę ir suvokė nusikalstamos veikos padarymą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad apeliantė, ieškodama buto, į kurį nukentėjusioji G. M. turėjo persikelti gyventi kaip už parduotą butą gautas lėšas, už buto, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomą pasiūlė A. B. gana didelę sumą – 2000 Lt. Iš šios sumos nuteistoji T. P. sumokėjo apie 300 Lt komunalinių mokesčių už minėtą butą už vieną mėnesį ir 200 Lt pasiėmė sau, ko neneigė pati T. P. ir šį faktą patvirtino liudytoja A. B.. Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistoji T. P. artimai bendravo tiek su P. B., tiek su M. Š. ir puikiai suvokė apie daromą nusikalstamą veiką. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir liudytoja A. B., kuri parodė, kad po to, kai T. P. jai perdavė 2000 Lt už buto nuomą, ji pradėjo pastarosios klausinėti kas tame bute gyvens, į ką T. P. atsakė, jog tame bute gyvens moteriške ir viską papasakos jai vėliau, bet taip nieko ir nepaaiškino, nes iš karto po to T. P. pasėmė nedarbingumo lapelį ir darbe nepasirodė. Be to, atkreiptinas dėmesys į liudytojos A. B. parodymus apie tai, kad pati T. P. liudytojai paaiškino, jog M. Š. pardavė jos nuomininkės butą, pinigų negrąžins ir reikia savo turtą saugoti, o nukentėjusioji yra alkoholikė, kuri bus nuvežta pas savo seserį, o vėliau uždaryta į psichiatrinę ligoninę. Taigi, šios aplinkybes liudija, kad T. P. žinojo apie M. Š. ir P. B. neteisėtus veiksmus ir dalyvavo daromojoje nusikalstamoje veikoje.
Apeliantės skundo argumentai, kad liudytoja A. B. kiekvieną kartą iškeldavo vis naują versiją ir kad teismas be pagrindo kritiškai neįvertino liudytojos A. B. 2008-12-18 duotų parodymų, atmestini. Visų pirma, pažymėtina, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tiek apklausta 2008-12-18, tiek 2009-01-09 ir 2009-01-13 papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. B. iš esmės davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino nukentėjusiosios G. M. ir liudytojo G. M. parodymai. Nors pirmoje apklausoje 2008-12-18 liudytoja A. B. parodė, kad jokio Roberto, Manto ir Tomo ji nepažįsta (t. 2, b. l. 122, 123), tačiau papildomai 2009-01-09 ir 2009-01-13 apklausta davė išsamesnius ir nuoseklesnius parodymus. Todėl ta aplinkybė, jog pirmoje apklausoje 2008-12-18 liudytoja A. B. parodė, jog nepažįsta Roberto, Manto ir Tomo, tačiau tai nesudaro pagrindo netikėti ir nesiremti šios liudytojos parodymais. Pažymėtina, kad teismas gali remtis ne visa duotų parodymų apimtimi, o gali remtis tik tais parodymais, kurie paneigia arba patvirtina bylos aplinkybes.
Apeliantės skundo argumentas, jog liudytojai A. B. buvo daromas spaudimas, kadangi 2008-12-18 apklausoje ji parodė, kad nei vieno iš kaltinamojo nepažįsta, o 2009-01-13 apklausos metu parodė jau, kad M. Š. ji pažįsta, kadangi pastarasis tvarkė visus piniginius reikalus, nors 2000 Lt jai (apeliantei) perdavė R. B., yra atmestinas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. B. davė kaltinamiesiems nepalankius parodymus, negali būti pagrindu nesiremti ir nesivadovauti šiais parodymais. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje liudytoja A. B. savo parodymų nepakeitė. Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja A. B. palaikė ir teisiamajame posėdyje. Tokių rodymų, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. B. parodymai buvo duoti spaudimo būdu, byloje nėra. Jokių skundų ir pretenzijų dėl ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų kažkokių neteisėtų veiksmų liudytoja A. B. nepareiškė.
Apeliantė skunde nurodo, kad būtent pastaroji jai prasitarė, jog iš jos buto(duomenys neskelbtini) gatvėje išsikraustė nuomininkai ir ji nusprendė butą vėl kam nors išnuomoti, o ne ji savo iniciatyva ieškojo buto. Tačiau ši aplinkybė esminės reikšmės veikos kvalifikacijai neturi. Byloje nustatyta, kad kaltinamieji ieškojo buto, į kurį turėjo persikelti gyventi nukentėjusioji G. M. iš jos buto į kitą, nurodant jai, jog jis yra nupirktas už lėšas įgytas pardavus jos butą, esantį(duomenys neskelbtini), Vilniuje. Todėl liudytojai A. B. prasitarus T. P. apie tai, jog iš jos buto(duomenys neskelbtini). gatvėje išsikraustė nuomininkai ir ji nusprendė butą vėl kam nors išnuomoti, T. P. iš karto paprašė raktus nuo buto porai savaičių kažkokiems jos pažįstamiems asmenims, kurie neturi kur gyventi, o poros savaičių jie išvyks (2 t., b.l. 122-123).
Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti nukentėjusiosios G. M. ir liudytojų G. M. ir A. B. parodymais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek esminėse detalėse. Duomenų apie tai, kad nukentėjusioji bei liudytojas G. M. kalbėtų netiesą, byloje nėra. Liudytoja A. B. meluoti neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad T. P. įvykdė ja inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytas BK 24 str. 6 d., 182 str.2 d.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, daro išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas nuteistajai T. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nuteistosios T. P. „asmenines savybes“ ir į kitas bylos aplinkybes, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui ir daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekiami taikant T. P. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 str. 3 d. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
LR BK 54 str. 3 d. taikymui nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbu vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikydamas nuteistajai T. P. BK 54 str. 3 d., atsižvelgtina į nuteistosios asmenybę bei vaidmenį nusikalstomos veikos padaryme. Įvertintina ir tai, kad T. P. teisiama pirmą kartą, nors padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, tačiau T. P. veiksmai nebuvo aktyvūs, jos vaidmuo nusikaltime padaryme buvo antraeilis. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusios perkėlimas gyventi iš jos buto į kitą, nurodant, jog jis yra nupirktas už lėšas įgytas pardavus jos butą, esantį Viršuliškių g. 27-54, Vilniuje, buvo nusikalstamos veikos dalis, t.y. buto reikėjo kaip nusikalstamos veikos priemonės ir tą butą surado T. P., ir už tai kaip atlygį gavo 200 Lt. Suprantama, kad šios aplinkybės nepašalina T. P. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jos kaltės, tačiau, kolegijos nuomone, yra pagrindas švelninti jos atsakomybę ir kartu apsaugoti nuteistosios T. P. prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus.
Iš bylos matyti, kad T. P. teisiama pirmą kartą, administracine tvarka bausta nebuvo, iki nusikaltimo padarymo dirbo, psichiatrijos ligoninės ir priklausomybės ligų centro įskaitose neįrašyta. Kolegijos nuomone, nuteistosios asmenybė, jos gyvenimo būdas bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant T. P. laisvės atėmimo bausmės. Kita vertus, paskyrus T. P. laisvės atėmimo bausmę, ji prarastų darbą, kas pasunkintų galimybę artimiausiu metu atlyginti padarytą žalą. Taigi šioje byloje kaltininkei paskirta bausmė, numatyta BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jos padaryta veika, sankcijoje, neatitiktų BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nuteistosios vaidmenį nusikaltime padaryme, į jos gana jauną amžių, į asmenybę, bausmės tikslai bus pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, paskirus švelnesnę bausmę – baudą, artimą jos vidurkiui (LR BK 47 str. 3 d. 4 p.).
Vadinasi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ir į tai, kad nuteistoji dirba, todėl nuteistajai T. P. parinkus baudos bausmę iš esmės dera su teisingumo principo reikalavimais. Taigi, skiriant nuteistajai T. P. bausmę, yra pagrindas vadovautis BK 54 str. 3 d. nuostatomis.
Kartu pabrėžtina ir tai, kad kolegija, priimdama tokį sprendimą, nuteistajai T. P. suteikia galimybę įrodyti, kad jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, ir kad ji nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai nepritaikytų baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų, leidžiančių paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Dėl nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo argumentų
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. M. Š. nuteistas pagrįstai - jo nusikalstama veika įrodyta, tinkamai kvalifikuota, o paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo M. Š. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal LR BK 182 str. 2 d. Kaltinamojo M. Š. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, patvirtinta bylos faktiniais duomenimis. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.
Apelianto skundo argumentai, kad teismo nuosprendyje tik formaliai yra perrašytas kaltinamasis aktas, nes nuosprendyje G. M. ir G. M. parodymai praktiškai yra analogiški ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad pastarieji neprisimena 2008 m. pabaigoje įvykių, atmestini. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Teismas, vertindamas kaltinamųjų M. Š., R. B. ir T. P., nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. M. Š. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, teismas motyvuotai atmetė kaip nelogiškus, prieštaringus, neįtikinamus. Nuteistojo M. Š. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitą bylos medžiagą, tarp jų kaltinamųjų T. P. ir R. B., nukentėjusiosios, liudytojų A. B. parodymus. Nukentėjusiosios G. M. ir liudytojų G. M. ir A. B. parodymai papildo vienas kitą ir sutampa esminėse detalėse. Nors visi kaltinamieji nuosekliai laikėsi tos pačios pozicijos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau jų parodymai yra iš esmės prieštaringi ir nesutampa. Todėl atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės tesimo padaryta išvada, kad M. Š. teisme duotais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nors apeliantas skunde neigia dalyvavęs jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d., padaryme, tačiau tokie skundų argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo M. Š. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Apelianto skundo argumentai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, jog jis su R. B. susitarė įvykdyti sukčiavimą, t.y. parduoti nukentėjusiajai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą ir pasisavinti už butą gautus pinigus, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisiamajame posėdyje patikrinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltinamųjų, duotus parodymus, šiuos parodymus palygino su nukentėjusiosios G. M. bei liudytojų parodymais padarė pagrįstą išvadą, kad M. Š., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. B. ir T. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d. Kaip matyti iš nuteistojo R. B. parodymų, jis pripažino, jog jis pardavė nukentėjusiosios butą, tačiau teigia, kad jokios apgaulės nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo ir pinigus už parduotą butą, t.y. 230 000 Lt, atidavė nukentėjusiajai. Be to, R. B. nurodė, jog visus šiuos pinigus jis gavo banke iš buto pirkėjo L. G. ir po to iš karto su taksi nuvažiavo atiduoti pinigų G. M.. Tačiau liudytoju apklaustas L. G. parodė, jog banke iš kasos paėmė 130 000 Lt ir juos padavė su kaltinamuoju buvusiam nežinomam vyriškiui, kuris susidėjo pinigus į lagaminą, o likusią sumą 90 000 Lt R. B. palydovui atidavė su L. G. buvęs A. K.. Po to R. B. su L. G. grįžo pas notarą pabaigti sandorį. Ta aplinkybė, jog perkamą G. M. butą ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu kartu su R. B. dalyvavo būtent M. Š., kuris buvo pristatytas jam kaip „Tomas“, patvirtinta liudytojo A. K. parodymais. Šis liudytojas atpažino M. Š. kaip asmenį, kuris rodę perkamą G. M. butą ir kartu su R. B. dalyvavęs sudarant pirkimo sandorį. Be to, minėtas liudytojas parodė, kad abu kaltinamieji M. Š. ir R. B. automobilyje „R. E.“ pasirašė buto pirkimo preliminarinę sutartį ir liudytojas M. Š. perdavė 10 000 Lt kaip avansą už perkamą butą. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad automobilį, kuriame buvo pasirašyta minėta sutartis, tuo metu vairavo pats M. Š.. Todėl įvertinus šių parodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje įrodyta, jog M. Š., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti pinigines lėšas, gautas pardavus G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, iš anksto susitarė ir veikė kartu su R. B. ir T. P..
Apelianto skundo argumentai, kad tiek G. M., tiek G. M. jį apkalba, nes jis nepadarė jokio nusikaltimo jų atžvilgi, todėl jų parodymus reikia vertini kritiškai, atmestini. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti nukentėjusiosios G. M. ir liudytojų G. M. parodymais neturi jokio pagrindo. Duomenų apie tai, kad nukentėjusioji bei liudytojas G. M. kalbėtų netiesą ir turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamąjį M. Š., byloje nėra. Nukentėjusiosios ir G. M. parodymai papildo vienas kitą ir sutampa bendrai esminėse detalėse. Todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors nukentėjusioji G. M. tam tikrų aplinkybių neatsimena, tačiau iš esmės jos parodymai yra neprieštaringi ir nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Jos parodymus patvirtina liudytojo G. M. parodymai. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Todėl tai, jog pirmosios instancijos teismas vadovaujasi tokiais M. Š. kaltę įrodančiais duomenimis - nukentėjusiosios, liudytojų parodymais), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios ir liudytojo G. M. parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai jais vadovavosi kaip M. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės tesimo padaryta išvada, kad M. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apelianto skundo argumentai, kad nukentėjusioji įgaliojimą parduoti butą davė R. B., o ne jam, kad buto, esančio(duomenys neskelbtini),Vilniuje, pardavime nedalyvavo, o tik norėdamas užsidirbti nukentėjusiąją ir jos sūnų vežiodavo apžiūrinėti butus, į notarų biurą ir padėjo persikraustyti, nes G. M. tuo metu labai sunkiai vaikščiojo, o R. B. ir nukentėjusiosios sūnus automobilio neturėjo, atmestini. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šios aplinkybės – kad įgaliojimą pasirašė ne apeliantas, o R. B., kad tiesiogiai buto pardavimo sudarymo sandoryje nedalyvavo, veikos kvalifikacijai jokio reikšmės neturi. Pažymėtina, kad bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. Š. kartu su R. B. ir M. Š., turėdami bendrą tikslą apgaule savo naudai įgyti pinigines lėšas, gautas pardavus G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, iš anksto susitarė, įgijo nukentėjusiosios pasitikėjimą, tyčia ją suklaidino dėl savo ketinimų, sudarė įspūdį, jog nukentėjusiąja rūpinasi ir tokiu būdu privertė G. M. pasirašyti įgaliojimą, kuris suteikė jiems teisę parduoti nukentėjusiosios butą. O aplinkybė, kad apeliantas buvo nuvežęs G. M., jos sūnų ir R. B. į Žvėryne esantį notarų biurą, nes G. M. tuo metu labai sunkiai vaikščiojo, o R. B. ir nukentėjusiosios sūnus automobilio neturėjo, tik patvirtina faktą, kad M. Š. kartu su R. B., turėdami bendrą tikslą apgaulės būdu savo naudai įgyti pinigines lėšas, gautas pardavus nukentėjusiajai G. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, veikdami bendrai pagal išankstinį susitarimą nusikalstamoje veikoje, numatytoje LR BK 182 str. 2 d., atliko skirtingas užduotis. Todėl aukščiau nurodytos skunde apelianto aplinkybės jokios reikšmės veikos kvalifikacijai neturi.
Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Š. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis – anksčiau teistas 3 kartus, iki sulaikymo niekur nedirbo. Ši nusikalstama veika priskirta prie sunkių nusikaltimų, padaryta ypač įžūliai, iš anksto susitarusių bendrininkų grupėje. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę.
Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai nepritaikytų baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų, leidžiančių nuteistajai T. P. paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.
N. T. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti:
N. T. P. atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d. ir T. P. už nusikaltimą, numatytą pagal LR BK 182 str. 2 d. skirti 100 MGL (13000 Lt) dydžio baudą.