- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-218/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė, Svajūnas Knizleris (pran.), Tomas Šeškauskas
- Nuteistasis
- Ž. J.
- Advokatai
- Virginija Pargaliauskienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš Ž. J. priteista 139,09 Lt proceso išlaidų į Valstybės biudžetą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. J. 2005 m. rugsėjo 3 d., apie 12-13 val., Puodkalių k., Skuodo r., Z. V. priklausančiame bute, konflikto dėl apkalbų su Ž. L. metu, lovoje gulinčiam Ž. L. tyčia kumščiu smogė du kartus į galvos kairiąją pusę, o po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, dar ne mažiau kaip tris kartus tyčia smogė kumščiu jau sėdinčiam nukentėjusiajam į veidą, šiais smūgiais jam sumušė galvą ir padarė poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, smakro-pasmakrės dešinėje pusėje ir apatinės lūpos-smakro kairėje pusėje bei muštines žaizdas apatinės lūpos gleivinėje. Nuo Ž. L. suduotų smūgių į galvos kairiąją pusę buvo sumuštas kairysis smilkinys, dėl ko kairio smegenų pusrutulio smilkininės skilties sferinio paviršiaus projekcijoje susidarė smegenų žievinė kontūzija, kuri dėl hidrodinaminio efekto persidavė į dešinę pusę ir smegenų dešiniame pusrutulyje susidarė smegenų sumušimo-kontūzinis židinys, išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu, į smegenų skilvelius taip pat padarytas Ž. L. sunkus sveikatos sutrikdymas. 2005 m. rugsėjo 4 d. Ž. L. ligoninėje nuo patirtų sužalojimų mirė, t.y. Ž. J. tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistojo Ž. J. gynėja apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 18 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., Ž. J. paskirti švelnesnę bausmę, nei 129 str. 1 d. sankcijoje numatyta minimali laisvė atėmimo bausmė.
Nuteistojo gynėja mano, kad apygardos teismas, skirdamas pernelyg griežtą bausmę, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas. Nurodo, kad apygardos teismas neatsižvelgė į gynybos nurodytas aplinkybes, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas jos ginamajam prieštarauja teisingumo principui, ir netaikė BK 54 str. 3 d. nuostatų, neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo. O būtent, gynėja nurodo, kad Ž. J. nužudė Ž. L. spontaniškai, nesant išankstinės tyčios, dėl nepalankiai susidariusių aplinkybių, nes veikos padarymui įtakos turėjo Ž.L. provokuojantis elgesys – Ž. L. nepagrįstai apkalbėjo Ž. J. , kas nuteistąjį įžeidė. Nukentėjusiajam neatsiprašius ir nepripažinus savo kaltės dėl paskleistų apkalbų, nuteistasis, gindamas šeimos moralines svertybes bei savo garbę ir orumą, sudavė smūgius Ž. L. į veido sritį. Smūgiai nebuvo koncentruoti, nesekė vienas po kito, o buvo suduoti nukentėjusiajam nebandant atsiprašyti už įžeidimus ir tuo sąmoningai skatinant Ž. J. pradėti nusikalstamą veiką. Ž. J. gynė šeimos moralines vertybes, kadangi dėl Ž. L. paskleistų apkalbų šeima tapo Puodkalių kaimo bendruomenės apkalbų objektu. Gynėja nesutinka su apygardos teismo išvada, jog Ž. J. nukentėjusiajam sudavė stiprius smūgius, nes tokia aplinkybė nėra nustatyta specialisto išvadoje Nr. G2001/05(03), šios aplinkybės apklausos metu nepatvirtino ir ekspertas V.Armonas.
Gynėja taip pat nurodo, jog būtina atsižvelgti į nuteistojo asmenybę. Ž. J. nusikaltimą yra padaręs pirmą kartą, gyvena su šeima, kurioje auginami keturi mažamečiai vaikai, jo sutuoktinė, L. J. , nedirba, Ž. J. gaunamos pajamos buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Be to, Skuodo rajono savivaldybės administracijos Skuodo seniūnijos išduota charakteristika teigiamai apibūdina Ž. J. , tuo tarpu apygardos teismas nurodo, kad jis charakterizuojamas patenkinamai. Ž.J. visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir byloje nėra jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad Ž. J. nukentėjusiajam M. P. visiškai atlygino žalą iki nuosprendžio priėmimo, ką patvirtina nukentėjusiojo M. P. pareiškimas bei pakvitavimas, prijungtas prie baudžiamosios bylos. Gynėja sutinka su teismo išvada, kad padarytas sunkias pasekmes turėjęs labai sunkus nusikaltimas, tačiau, mano, kad dėl jos nurodytų aplinkybių sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir įstatymo numatytam minimaliam dydžiui, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 str. Todėl Ž. J. , vadovaujantis BK 54 str. 3 d., galima būtų skirti švelnesnę bausmę, negu sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės minimumas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo Ž. J. gynėja prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. J. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką, pagal BK 129 str. 1 d., ko apeliaciniame skunde neginčija ir nuteistojo gynėja. Ž. J. kaltė be paties nuteistojo prisipažinimo, įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis ir kitais, apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais, įrodymais. Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu iš esmės ginčija paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, tačiau bausmės paskyrimo tinkamumo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Nuteistasis teisme nurodė, kad ėjo su nukentėjusiuoju pasikalbėti (t.1, b.l. 41), tačiau, atėjęs, jis net nebandė civilizuotu būdu išsiaiškinti padėtį ir, nors Ž. L. gynėsi, kad apkalbų neskleidė, iš karto nukentėjusįjį puolė, smogė jam du kartus kumščiu į galvą, po to į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkius galvos sužalojimus, nuo kurių jis vėliau mirė. Nuteistasis Ž. J. taip pat parodė, jog apie tai, kad nukentėjusysis jį apkalbėjo jo žmonai, jis sužinojo prieš savaitę iki įvykio (t.2, b.l. 41). Taigi nužudymas nebuvo padarytas spontaniškai ar staiga susijaudinus, tuoj sužinojus apie nukentėjusiojo paskleistas apkalbas, įžeidžiančias nuteistąjį ir jo šeimą, kaip greitas atsakas į tai. Nuteistasis pats ėjo pas Ž. L. „išsiaiškinti“, žinodamas apie Ž. L. paskleistas apkalbas, jog jis neištikimas žmonai, ir priešiškai nusiteikęs. Todėl nepagrįstas yra gynėjos skunde nurodytas argumentas, kad Ž. J. nužudė Ž. L. spontaniškai dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, nesant išankstinės tyčios.
Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodė, kad jos ginamojo nukentėjusiajam suduoti smūgiai nebuvo koncentruoti, nesekė vienas po kito, ir kad byloje nėra patvirtintas suduotų smūgių stiprumas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. nurodyta, jog atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Specialisto išvada Nr. M 815/05 (03) patvirtina, kad Ž. L. mirė dėl patirtos sunkios galvos traumos, kuri yra susijusi priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi (t.1, b.l. 23-25). Todėl minėtas nuteistojo gynėjos argumentas šiuo atveju veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui reikšmės neturi.
Apygardos teismas, konstatuodamas, kad Ž. J. padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes ir tai, kad šis nusikaltimas padarytas kitų žmonių akivaizdoje, nuosprendyje pažymėjo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę. BK 41 str. numato bausmės paskirtį. Vienas bausmės skyrimo tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas. Kolegija sutinka su gynėjos apeliaciniame skunde išsakyta mintimi, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Skirdamas bausmę teismas vykdo ne tik įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl įstatyme, o būtent BK 54 str. 3 d., numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, t.y. teismas įvertinęs veikos pavojingumą bei visas kitas bylos aplinkybes, nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė. Be to, Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškino, kad taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimą pagal BK 54 str. 3 d., teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau šiuo atveju teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kad BK 129 str. 1 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas Ž. J. prieštarautų teisingumo principui minėto BK 41 str. kontekste. Pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, Ž. J. paskyrė tinkamą bausmę. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d., sukėlusį negrįžtamas pasekmes ir ypatingą žalą visuomenei. Nusikaltimas yra padarytas netiesioginės tyčios forma, nes Ž. J. , suduodamas stiprius smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą, turėjo suprasti ir numatyti, kad gali atimti kitam žmogui gyvybę, tačiau, nors to ir nenorėjo, sudavęs smūgius ir matęs akivaizdžius galvos ir veido sužalojimo požymius, bėgantį iš burnos kraują, iš kambario išėjo ir tuo parodė abejingumą nukentėjusiojo sužalojimams.
Nuteistasis Ž. J. niekur nedirba, nuolat vartoja alkoholį, ką įrodo byloje esanti Skuodo pirminės sveikatos priežiūros centro išduota pažyma Nr.244, liudijanti Ž. J. diagnozę – priklausomybę alkoholiui (t.1, b.l. 170), bei tai, kad nuteistasis ne kartą buvo baustas administracine tvarka už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose (t.1, b.l. 166-168). Nepagrįstas nuteistojo gynėjos teiginys, kad apygardos teismas neteisingai charakterizavo jos ginamąjį. Apygardos teismas, nuosprendyje patenkinamai charakterizuodamas Ž. J. , rėmėsi ne vien Skuodo rajono savivaldybės administracijos Skuodo seniūnijos išduota charakteristika, kur tik konstatuojami faktai apie Ž. J. gyvenamąją vietą, šeimos sudėti ir materialinę padėtį (t.2, b.l. 12), bet visa baudžiamosios bylos medžiaga.
Nenustatęs atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinęs nuteistojo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nuoširdų gailėjimąsi dėl to, taip pat tai, kad nuteistasis visiškai atlygino padarytą žalą, apygardos teismas atsižvelgė į BK 61 str. 4 d. nuostatą, kurioje nurodoma, kad, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę laisvės atėmimo bausmę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, teisingai Ž. J. skyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams. Skirdamas bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.
Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. J. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.