Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-08-13 · Byla Nr. N-502-1064-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-13
Bylos Nr.
N-502-1064-10
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N502-1064/2010Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutarimo D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą viešosios įstaigos „Litsafaris“ (toliau – ir VšĮ „Litsafaris“) direktoriui D. M. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo. Protokole nurodyta, kad D. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes esant darbo sutarties požymiams, tačiau be darbo sutarties leido dirbti jo vadovaujamoje įmonėje R. S., R. J. ir V. K.. Protokole pažymėta, kad 2007 m. liepos 19 d. patikrinimo metu inspektoriai nustatė, kad įmonėje dirbo V. K., su šia darbuotoja darbo sutartis pasirašyta nebuvo. Patikrinus šios darbuotojos įdarbinimo faktą pagal „Sodros“ nelegalaus darbo faktų nustatymo informacinę sistemą, nustatyta, kad 2007 m. liepos 20 d. ji dar nebuvo įdarbinta VšĮ „Litsafaris“. Pagal šiuos duomenis įmonėje tuo metu nedirbo nei vienas darbuotojas. Protokole taip pat nurodyta, kad 2007 m. liepos 10 d. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriuje buvo gauti R. S. bei R. J. prašymai (Nr. APS-1-3999 ir APS-1-3998) dėl jų nelegalaus darbo fakto VšĮ „Litsafaris“ bei nesumokėto darbo užmokesčio. Patikrinus šių darbuotojų įdarbinimo faktą pagal „Sodros“ nelegalaus darbo faktų nustatymo informacinę sistemą, nustatyta, kad apie jų įdarbinimo faktą „Sodrai“ nebuvo pranešta. Su R. S. bei R. J. 2007 m. birželio 15 d. buvo pasirašytos darbo sutartys, kuriose nurodyta, kad R. S. pradeda dirbti nuo 2007 m. birželio 25 d., o R. J. – nuo 2007 m. birželio 28 d. Tačiau R. S. paaiškino, kad jis dirbo nuo 2007 m. birželio 15 d., o R. J. nurodė, kad jis dirbo nuo 2007 m. birželio 20 d..

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 8 d. nutarimu administracinę bylą D. M. atžvilgiu nutraukė nesant jo veikloje administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio.

Institucija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo parašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d. nutarimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi Institucijos apeliacinį skundą patenkino, panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 8 d.nutarimą ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 22 d. nutarimu D. M. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė nuobaudą – po 3000 Lt už nelegaliai dirbusius R. S., R. J. ir V. K., viso 9000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad liudytojas R. S. teisme paaiškino, kad dirbo įmonėje “Litsafaris” nuo 2007 m. birželio 15 d. vadybininku. Darbo laikas buvo nuo 8.30 iki 17.00 val. 2007 m. liepos 9 d. D. M. pasakė, kad nereikalingi, pasiūlė 100 Lt, nors pradžioje buvo susitarę dėl 1000 Lt. Davė pasirašyti sutartį, kad ji įsigalios 2007 m. birželio 25 d., nors faktiškai dirbo nuo birželio 15 d. Liudytojas R. J. paaiškino, kad VšĮ “Litsafari” dirbo apie 1 mėn. Darbo sutartį pasirašė 2007 m. birželio 15 d., o kitą dieną pradėjo dirbti, kad sutartyje darbo pradžia buvo nurodyta 2007 m. birželio 28 d. neatkreipė dėmesio. Realiai dirbo nuo 2007 m. birželio 16 d, tik vėliau sužinojo, kad sutartis “Sodroje” nebuvo užregistruota. 2007 m. liepos 3 d. atleido, nesumokėjo 1000 Lt, kuriuos žadėjo priimant į darbą. Liudytoja V. K. teisme teikė paaiškinimus, kad D. M. pasiūlė dirbti agente, pardavinėti keliones. Darbo laikas nustatytas nebuvo. Už parduotas keliones žadėjo komisinius, pardavė 1 kelionę, už tai jai buvo sumokėta. Įvertinęs visus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad D. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, nes leido dirbti nelegaliai R. S., R. J. ir V. K.. Jo kaltė įrodyta bylos medžiaga, liudytojų R. S. ir R. J. duotais parodymais. Pažymėjo, kad neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais. Teismas kritiškai įvertino liudytojos V. K. teisme duotus parodymus, iš kurių sekė, kad ji buvo sudariusi civilinę sutartį. Teismo vertino, kad V. K. pirminiame paaiškinime (b.l. 4) išdėstytos bylos aplinkybės atitinka tikrovę, nes jos nurodytos tuoj pat po įvykio, kai visos aplinkybės nebuvo pamirštos.

III.

D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nurodo, kad protokole neužfiksuoti jokie įrodymai, kuriais grindžiamas protokolas, išskyrus R. S., R. J. ir V. K. paaiškinimus. Pažymi, kad skundžiamo teismo nutarimo išvados yra neargumentuotos bylos medžiaga. Su R. S. ir R. J. buvo sudarytos darbo sutartys. Institucija teismo nagrinėjimo metu neįrodė, kad R. S. ir R. J. pradėjo dirbti ankščiau, nei buvo nustatyta su jais sudarytose darbo sutartyse. Teismas skundžiamą nutarimą grindė melagingais R. S. ir R. J. liudijimais. Nurodo, kad su V. K. buvo sudaryta 2007 m. birželio 22 d. civilinės teisės sutartis. Aplinkybė, kad V. K. I. patikrinimo metu buvo įstaigos patalpose, nepatvirtina darbo santykių buvimo. Mano, kad teismas nepagrįstai kritiškai įvertino V. K. duotus parodymus teismo posėdžio metu. Nurodo, kad teismas visapusiškai ir pilnai ir objektyviai neišnagrinėjo visų bylai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad leidimas darbuotojui pradėti dirbti anksčiau, nei darbo sutartyje numatyta darbo pradžios data, vertinamas kaip nelegalus darbas ATPK 41³ straipsnio prasme. Darbo kodekso 99 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po darbo sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesutarė kitaip. Byloje nustatyta, jog darbo sutarties šalys žodžiu buvo sutarusios dėl kitokios darbuotojo darbo pradžios datos, nei ją nurodė rašytinėse darbo sutartyse, t. y. D. M. leido R. S. ir R. J. dirbti anksčiau nei darbo sutartyse (b.l. 31-32, 36-37) buvo numatyta jų darbo pradžios data. Šias aplinkybes įrodo R. S. ir R. J. rašytiniai paaiškinimai (b. l. 4, 6), duoti jų parodymai teismo posėdžio metu (b. l. 131,132) ir kita bylos medžiaga. Akivaizdu, kad tokiu žodiniu susitarimu buvo pažeista ne tik įstatyme numatyta darbo sutarties sudarymo tvarka, bet ir abu ATPK 41³ straipsnyje numatyto teisės pažeidimo objektai, į kuriuos paprastai kėsinamasi nelegaliu darbu.

V. K. 2007 m. liepos 19 d. paaiškinime nurodė, kad įmonėje dirba organizatore nuo 2007 m. 22 d.. Dėl darbo sąlygų tarėsi su įmonės vadovu D. M.. Jai buvo nustatytas darbo laikas nuo 8.30 iki 18.00 val. bei susitarta dėl 1000 – 1500 Lt mėnesinio darbo užmokesčio. Jos darbo funkcijos buvo sudarinėti sutartis su klientais, pasirašyti sąskaitas – faktūras VŠĮ „Litsafaris“ vardu, priimti korespondenciją. Darbo sutartis su ja nebuvo sudaryta (b. l. 5). Institucijos pareigūnams 2007 m. liepos 19 d. atlikus patikrinimą VšĮ „Litsafaris“ ofise, nustatyta, kad įmonėje dirbo V. K., su kuria nebuvo pasirašyta darbo sutartis (b. l. 2). Šios aplinkybės neabejotinai įrodo V. K. nelegalaus darbo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija kirtiškai įvertinti V. K. teiktus parodymus teismo posėdžio metu, kurie skiriasi nuo rašytiniame paaiškinimų nurodytų aplinkybių. Pirminiai V. K. paaiškinimai yra nuoseklūs, išsamūs ir objektyvūs, nes buvo teikti įvykių metu ir nebuvo įtakoti laiko. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. vengė atvykti į teismo posėdį (b. l. 131, 133), apklausta kaip liudytoja, davė nenuoseklius, neišsamius parodymus, negalėjo racionaliai paaiškinti kodėl keičia pirminius savo paaiškinimus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad būtent pirminiai V. K. rašytiniai paaiškinimai atitinka tikrovę. Pažymėtina, kad iš šių V. K. rašytinių paaiškinimų seka, kad D. M. sutartį dėl kelionių organizatoriaus agento (b. l. 40-41) su ja sudarė tik dėl akių, siekiant nuslėpti darbo santykius.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, nutarimą pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRomanas KlišauskasVaida Urmonaitė - Maculevičienė