- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- e2-299-981/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- E. K., Ukmergės rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Mantas Mikalopas, Evelina Davidavičiūtė
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja Dalia Trumpulienė, sekretoriaujant Gerdai Čepelionienei, Daivai Stalionienei, dalyvaujant ieškovei D. S., ieškovės atstovei advokatei Evelinai Davidavičiūtei, atsakovei E. K., atsakovės atstovui advokatui Mantui Mikalopui, atsakovės Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovui Rimui Jurgilaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės D. S. ieškinį atsakovams E. K., Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl leidimo laidoti panaikinimo, įpareigojimo ekshumuoti, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, Nacionalinės visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. S. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. K., Ukmergės rajono savivaldybės administracijai, prašydama: 1) panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūnijos 2015 m. vasario 5 d. išduotą leidimą Nr. 6 laidoti Z. N. Siesikų kapinėse; 2) įpareigoti atsakovę E. K. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ekshumuoti Z. N. palaikus iš O. N. kapavietės, perlaidojant Z. N. palaikus bet kurioje kitoje kapavietėje; 3) priteisti iš atsakovės E. K. ieškovės D. S. patirtą 1 660 EUR turtinę žalą ir 1 000 EUR neturtinę žalą; 4 ) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, jog yra mirusiojo O. N. duktė ir yra atsakinga už mirusiojo O. N. kapavietės, esančios Siesikų miesto kapinėse, priežiūrą. Paaiškino, kad ieškovė visuomet tvarkė ir prižiūrėjo O. N. kapavietę. Ieškovė 2016 metų rugpjūčio pradžioje aplankiusi savo tėvo O. N. kapą Siesikų miestelio kapinėse pamatė, kad toje pačioje kapavietėje be jos sutikimo ir žinios yra palaidotas Z. N., kuris nėra jos šeimos narys. Ieškovė pastebėjo, kad nuo O. N. kapavietės yra dingęs 15 cm storio granitinis antkapis ir sugadintas kapavietėje esantis paminklas, kuriame be ieškovės sutikimo buvo iškaltas Z. N. vardas, pavadė ir gyvenimo metai. Nurodė, jog 2016 m. spalio 14 d. buvo gautas Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūnijos 2016 m. spalio 7 d. raštas dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad Z. N. mirė 2015 m. vasario 5 d., o jo duktė E. K. kreipėsi į seniūniją dėl leidimo laidoti Siesikų kapinėse išdavimo. Atsakovė E. K. seniūnijai pateikė neteisingą informaciją, jog šie asmenys yra šeimos nariai, o Ukmergės rajono savivaldybės Siesikų seniūnijos atstovai šios informacijos nepatikrino ir išdavė atsakovei leidimą laidoti Zigmą N. O. N. kapavietėje. Leidimą laidoti Z. N. Siesikų kapinėse išdavė seniūnijos vyresnioji specialistė J. S.. Pamačiusi, jog tėvo kapavietėje yra palaidotas ne šeimos narys, yra dingęs granitinis antkapis, o tėvui skirtas paminklas yra sugadintas, ieškovė patyrė ne tik materialinius nuostolius, bet ir dvasinį sukrėtimą bei stiprius dvasinius išgyvenimus. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 14 d. pretenzija kreipėsi į E. K., siekdama taikiai išspręsti susiklosčiusią situaciją, ir paprašė ekshumuoti Z. N. palaikus iš O. N. kapavietės, perlaidojant Z. N. palaikus bet kurioje kitoje kapavietėje bei atlyginti ieškovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą. E. K. nesutikus susidariusios situacijos spręsti taikiai, ieškovė kreipėsi į teismą. Pažymi, kad atsakovė nesikreipė į ieškovę dėl sutikimo laidoti Zigmą N. O. N. kapavietėje, o ieškovė nebuvo suteikusi atsakovei sutikimo, leidžiančio jai laidoti Z. N. palaikus jos tėvo O. N. kapavietėje. Ieškovė pažymėjo, jog už O. N. kapavietės priežiūrą atsakinga visuomet buvo ji – kapaviete visuomet rūpinosi, ją puoselėjo ir prižiūrėjo. Atsakovė E. K. O. N. kapo niekuomet netvarkė ir neprižiūrėjo, to nedarė ir Z. N.. Tuo laiku, kai ieškovė neturėdavo galimybių pasirūpinti jos tėvo O. N. kapaviete, ją prižiūrėdavo ieškovės artimieji, gyvenantys Lietuvoje. Ieškovė tvirtina, kad dėl atliktų neteisėtų veiksmų ji patyrė turtinę žalą: prarasto granitinio antkapio kaina ir jo sumontavimo kaina (paminklo remontas – 650 EUR, paminklo perpoliravimas – 490 EUR, kaladė po paminklu – 212 EUR, raidės (30 ženklų) – 54 EUR, antkapinė plokštė – 342 EUR), iš viso – 1 600 EUR. Ieškovė patyrė ne tik materialinius nuostolius, bet ir dvasinį sukrėtimą bei stiprius dvasinius išgyvenimus, o būtent, pamačiusi, jog jos tėvo kape yra palaidotas kitas žmogus, o tėvui skirtas paminklas yra suniokotas, patyrė labai didelius dvasinius išgyvenimus. Nurodo, kad po patirto dvasinio sukrėtimo ieškovė negali atsigauti iki šiol, negali nusiraminti ir toliau ramiai gyventi. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovė vertina savo patirtą neturtinę žalą 1 000 EUR suma (el. b. 1-6 l.).
Ieškovė D. S. teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje nurodytus reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad tėvo kapą kartą per metus ir dažniau lankydavo jos motina, kol buvo gyva, ir sesuo. Ieškovė nuo 1986 metų atvykdavo į Lietuvą kartą per 2-3 metus. Nurodė, kad kapas visada buvo sutvarkytas, už tai ji dėkinga Seniūnijos darbuotojams. Ieškovė paaiškino, kad ir pati norėjo būti palaidota šalia tėvo Siesikų kapinėse. Pamačiusi ant paminklo užrašytą Z. N. pavardę, ji paskambino atsakovės motinai paklausti, kaip tai nutiko, kadangi jų šeima turėjo kapavietes prie Z. N. tėvo ir brolio kapų. Ieškovė skambino ir atsakovei, kuri jai nurodė jos netrukdyti ir paaiškino, kad kalbės tik per teismą, o vėliau į skambučius visai neatsiliepdavo. Pažymėjo, kad už kapavietę, kurioje yra palaidoti ir Z. N. seneliai, buvo atsakinga ji kaip šeimos narė. Paaiškino, kad paminklą ir antkapį pastatė jos motina, antkapį – 1975 metais, prie kurių pastatymo ji prisidėjo finansiškai. Tarp ieškovės tėvo ir Z. N. nebuvo jokių ryšių, kadangi tėvas mirė Z. N. būnant kariuomenėje. Z. N. ryšių su seneliu neturėjo, nebent galėjo matytis su senele. Pažymėjo, kad jos kontaktus giminės turėjo, todėl galėjo bet kada jai paskambinti, tačiau to nepadarė. Ieškovės nuomone, Z. N. niekada nebūtų sutikęs būti palaidotas ginčo kapavietėje, nes ieškovė su juo kalbėjosi 2007 metais ir prašė neliesti kapinių žemės.
Ieškovės atstovė advokatė Evelina Davidavičiūtė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad mirus Z. N. dar negaliojo Ukmergės rajono savivaldybės 2016 metų sausio 28 d. Laidojimo ir kapinių tvarkymo taisyklės, todėl turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1207, kurio 20 punkte yra pasakyta, kad kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus galima tik esant rašytiniam už kapavietę ar kolumbariumo nišą atsakingo asmens sutikimui. Aplinkybę, kad atsakovė negavo sutiko laidoti, patvirtino ir teisme liudiję asmenys. Pažymėjo, kad seniūnijos darbuotoja išdavė leidimą laidoti atsižvelgdamas tik į tai, kad pažinojo Nugarų šeimą ir žinojo, kas kur palaidotas, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo reikalavimų. Nors ieškovė nebuvo įrašyta į atsakingų už kapavietę asmenų sąrašą, tačiau akivaizdu, kad kapaviete rūpinosi ir prižiūrėjo ieškovės motina, o jai mirus, šios teisės perėjo ieškovei ir jos seseriai. Vien tik faktas, kad Z. N., gyvendamas Siesikuose, prižiūrėjo šeimos kapus, dar nereiškia, kad jis buvo atsakingas už kapavietę asmuo. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kas pastatė paminklą, uždėjo antkapį ir ilgą laiką prižiūrėjo kapavietę. Tai, kad ieškovė gyvena užsienyje, nereiškia, jog ji nebuvo atsakinga už kapavietę ir ja nesirūpino. Atsakovė nebuvo gavusi iš ieškovės ar jos sesers nei rašytinio, nei žodinio sutikimo laidoti ginčo kapavietėje Z. N.. Tai, kad ieškovė buvo atsakinga už kapavietę parodo ir tai, jog ji, paprašius Z. N., davė leidimą iškapoti aplink kapavietę esančius medžius. Advokatė pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pačiam Z. N. ar jo dukrai būtų buvęs duotas leidimas laidoti jį O. N. kapavietėje. Zigmas N. O. N. buvo sūnėnas, jie nevedė bendro ūkio, todėl Z. N. nelaikytinas šeimos nariu. Nurodė, kad aplinkybė, jog ginčo kapavietėje palaidoti Z. N. seneliai nėra esminis faktas, kadangi jie palaidoti labai seniai, todėl turi būti nustatinėjamas ryšys ne tarp jų ir Z. N., o tarp paskutinio palaidoto asmens, būtent tarp O. N. ir Z. N.. Atkreipė dėmesį, kad tai vieno asmens kapavietė, o kitą asmenį galima palaidoti tik po 25 metų, todėl taip pažeidžiamos ieškovės teisės, kadangi ieškovė turėjo teisėtų lūkesčių būti palaidota šalia savo tėvo. Šiuo metu, kadangi atsakovė įrašyta už kapavietę atsakingu asmeniu, tai užkerta kelią ieškovei būti palaidotai ginčo kapavietėje. Advokatė pažymėjo, kad Z. N. išreikštas noras būti palaidotam prie senelių nėra pakankamas pagrindas laidoti šioje kapavietėje, kadangi ant paminklo net nėra įamžinti senelių vardai, todėl laikytina, kad ginčo kapavietė yra O. N.. Advokatė pabrėžė, kad iškalti Z. N. duomenys užgožė O. N. duomenis. Atsakovė taip pat sugadino granitinį antkapį ir tokiais veiksmais sugadino ne savo turtą, todėl ieškovei turėtu būti atlyginta turtinė žala, o už ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus bei tai, kad ieškovė nebegalės būti palaidota šalia savo tėvo, prašo priteisti ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė E. K. (toliau ir atsakovė) pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė su ieškiniu nesutinkanti. Atsakovė nurodė esanti Z. N. duktė, kuriam mirus, ji 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūniją su prašymu leisti laidoti tėvo palaikus Siesikų kapinėse, kapavietėje, kurioje palaidoti mirusiojo Z. N. giminaičiai – seneliai bei dėdė O. N.. Atsižvelgdama į ankščiau nurodytą atsakovės prašymą, Siesikų seniūnija tą pačią dieną (2015-02-05) atsakovei išdavė leidimą Nr. 6 laidoti, kurio pagrindu buvo palaidoti Z. N. palaikai ir įamžintas jo atminimas kapavietėje esančiame paminkle iškalus mirusiojo vardą, pavardę bei gyvenimo metus. Atsakovė nesutinka, kad būtent ieškovė yra už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, kadangi kartu su ieškiniu nebuvo pateikta jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų – dokumentų, pagrindžiančių faktą, jog kapavietė paskirta ieškovės prašymu, o ieškovės duomenys įrašyti laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale ir pan. Priešingai nei nurodoma ieškinyje, kapavietės priežiūra daugiausiai rūpinosi ne pati ieškovė, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Izraelyje, bet kapavietėje palaidotų mirusiųjų artimieji, taip pat ir Z. N.. Tai, kad ieškovė retai lankydavo kapavietę, patvirtina ir pačiame ieškinyje išdėstyti teiginiai, nurodantys, jog apie Z. N. palaikų palaidojimą kapavietėje ieškovė sužinojo tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį lankydama tėvo kapą, t.y. praėjus beveik pusantrų metų nuo Z. N. laidotuvių. Leidimo laidoti Z. N. išdavimo metu ieškovė nei teisiškai (registracijos laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale pagrindu), nei faktiškai nebuvo už kapavietę atsakingu asmeniu, todėl jos rašytinio sutikimo dėl Z. N. palaikų laidojimo atsakovė bei leidimą išdavusi institucija gauti neprivalėjo. Vien tas faktas, jog kapavietėje yra palaidotas ieškovės tėvas ir dėl šios priežasties ieškovė retkarčiais aplanko kapavietę ir prisideda prie jos priežiūros (kurią nuolat užtikrina kiti mirusiųjų artimieji), savaime nesuteikia ieškovei jos akcentuojamo už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statuso. Ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Izraelyje, o mirusiojo palaikų palaidojimo klausimai, įskaitant leidimo laidoti gavimą, turi būti išsprendžiami itin greitai, todėl netgi tuo atveju, jeigu ieškovė, skirtingai nei susiklosčiusioje situacijoje, iš tikrųjų būtų buvusi už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu, atsakovė dėl objektyvių priežasčių ieškovės rašytinio sutikimo nebūtų turėjusi galimybės gauti. Esant paminėtai situacijai – kapavietę prižiūrinčio asmens išvykimui (buvimui kitoje vietoje), aptariamas sutikimas nėra būtinas pagal Laidojimo ir kapinių lankymo tvarkos 7 punktą. Skirtingai nei nurodoma ieškinyje, atsakovė jokių klaidinančių duomenų Siesikų seniūnijai niekuomet neteikė, taip pat nėra nurodžiusi, jog jos tėvas Z. N. bei O. N. yra šeimos nariai. Siesikų seniūnijos 2016 m. spalio 7 d. rašte Dėl informacijos pateikimo nurodoma, jog atsakovė išreiškė norą palaidoti tėvo palaikus O. N. kapavietėje šalia šio asmens tėvų, kurie buvo Z. N. seneliais. Prašyme išduoti leidimą laidoti atsakovė nurodė, kad kapavietėje iki leidimo išdavimo buvo palaidoti atsakovės tėvo giminaičiai – dėdė O. N. bei seneliai, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.135 straipsniu, pripažįstami artimaisiais mirusiojo Z. N. giminaičiais. Visa atsakovės Siesikų seniūnijai pateikta informacija yra teisinga bei atitinkanti tikrovę. Būtent šios informacijos pagrindu Siesikų seniūnija išdavė atsakovei leidimą be ieškovės sutikimo palaidoti Z. N. palaikus toje pačioje kapavietėje kaip ir O. N. palaikai, todėl atsakovės veiksmuose negalima įžvelgti jokių neteisėtumo požymių. Atsakovė pažymėjo, jog mirusiojo atminimo įamžinimas, iškalant jo vardą, pavardę bei gyvenimo metus kapavietėje esančiame paminkle, ne tik negali būti laikomas šio paminklo sugadinimu, kaip teigia ieškovė, ar kitais neteisėtais laidojančio asmens veiksmais CK 6.246 straipsnio prasme, bet ir yra pripažintinas šio asmens pareiga, kuri privalo būti įvykdyta pagerbiant mirusįjį. Po Z. N. palaikų palaidojimo atliktas kapavietės sutvarkymas, borteliais pakeičiant ieškinyje minimą granitinį antkapį, kurio nepavyko išsaugoti pasirengimo kasti kapo duobę metu, taip pat nėra laikomas neteisėtu, kadangi tokiu būdu atsakovė įvykdė savo, kaip laidojusio asmens, pareigą užtikrinti tvarkingą kapavietės būklę. Kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktos nuotraukos, kapavietė yra sutvarkyta bei prižiūrima. Dėl ieškovės patirtos žalos siejimo su jos turto (paminklo bei granitinio antkapio) praradimu, sugadinimu bei išlaidomis šiam turtui atkurti atsakovė pažymi, jog vadovaujantis Laidojimo ir kapinių lankymo tvarkos 28 punktu, kapavietėse esantys statiniai ir želdiniai, kai jie nustatyta tvarka įregistruoti kapinių prižiūrėtojo Laidojimų ir kapaviečių statinių registracijos žurnale, yra už kapavietės priežiūrą atsakingų asmenų (fizinių ar juridinių, įrašytų Laidojimų ir kapaviečių statinių registracijos žurnale) nuosavybė. Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų faktą, jog tiek leidimo išdavimo metu, tiek vėliau jai būtų suteiktas už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statusas, taip pat į bylą nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad toks ieškovės statusas būtų buvęs įregistruotas Laidojimų ir kapaviečių statinių registracijos žurnale, todėl ieškovė nėra ieškinyje minimo turto savininkė ir jokia turtinė žala jai nebuvo ir negalėjo būti padaryta. Ieškovės teiginiai, jog ji patyrė labai didelius dvasinius išgyvenimus, nepagrįsti, kadangi Z. N. buvo visų palaidotųjų giminaitis bei tuo pačiu ieškovės pusbrolis. Ieškovės teiginiai, kad jos tėvo paminklas buvo suniokotas, taip pat nepagrįsti, kadangi iš pridedamų įrodymų matyti, kad Z. N. vardas, pavardė bei gyvenimo metai iškalti šalia O. N. atminimui skirto užrašo, šio nepašalinus (el. b. 69-76 l.).
Teismo posėdžio metu atsakovė E. K. palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė ieškinio netenkinti. Papildomai paaiškino, kad kiek save prisimena, visada su tėvu eidavo į Siesikų kapines, kadangi ten labai daug šeimos kapų, kuriuos jie tvarkydavo. Įėjus į kapines, tėvas visada rodydavo į O. N. kapavietę ir sakydavo, kad ten yra palaidoti jo seneliai ir jos dėdė, ir kad nori būti ten palaidotas. Ginčo kapavietę paskutinius 7-8 metus prižiūrėjo jos tėvas: plaudavo plokštę, karpydavo krūmelius. Atsakovė nurodė, kad jos tėvas buvo registruotas Kaune, tačiau išėjęs į pensiją, nuo 2005 metų visą laiką gyveno Siesikuose. Atsakovė buvo įsitikinusi, kad tėvo sesuo R. K. mirus tėvui paskambino ieškovei ir viską jai pasakė, kadangi jos bendrauja. Paaiškino, kad iš pradžių ji nekalė tėvo vardo ant paminklo, tačiau paklausiusi tetų, po kurio laiko iškalė. Paskambinus ieškovei, ji pati pasiūlė per atostogas sukeisti vardus vietomis – O. N. pavardę iškalant viršuje. Nurodė nežinanti, kieno lėšomis statytas paminklas ir antkapis, bet mano, kad O. N. žmonos. Tvirtino negirdėjusi, kad ieškovė su jos tėvu būtų kalbėję apie laidojimą, tačiau mano, kad tėvas būtų įspėjęs ją, jeigu būtų persigalvojęs būti palaidotas prie senelių. Pažymėjo, kad jos tėvas yra gyvenęs kartu su seneliais, dėl jų ir nurodė, kad nori būti ten palaidotas. Atsakovė paaiškino, kad Siesikų kapinėse yra dar palaidotų kitų jų šeimos narių iš tėvo mamos pusės – Jakštų, tačiau tėvas visada norėjo būti palaidotas Nugarų kapavietėje, nes laikė save Nugaru. Paaiškino, kad kasant duobę buvo nuimamas antkapis ir dalis jo nulūžo. Atsakovė nurodė planavusis jį pataisyti, tačiau nepavyko.
Atsakovės atstovas advokatas Mantas Mikalopas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad prašomas ekshumuoti asmuo yra ne svetimas, jis yra ieškovės pusbrolis, o Z. N. palaidoti asmenys yra seneliai ir dėdė. Advokatas atkreipė dėmesį, kad pirminė ieškovės pozicija nebuvo Z. N. ekshumacija, o šis tikslas kilo tik todėl, kad vėliau ieškovė buvo įžeista atsakovės elgesio. Advokato vertinimu, toks ieškovės elgesys yra susijęs su ieškovės ambicijų tenkinimu. Ieškovė teismo posėdyje užsiminė apie tai, kad Z. N. pasiėmus visą žemę, bent kapų žemės tegul lieka neliečiama. Atsakovė taip pat minėjo, kad yra buvę nesutarimų dėl likusios žemės, kuri teko būtent Z. N., kas gali reikšti asmeninius ieškovės motyvus, nuoskaudas dėl žemės, kurios neteko. Ieškovės teiginiai, kad ji nebegalės būti palaidota ginčo kapavietėje, nėra teisingi, kadangi Siesikų seniūnijos atstovė nurodė, jog esant artimam šeimos nariui, Seniūnija ieško būdų ir randa, kaip tai padaryti, tuo labiau, kad šalia yra netvarkoma kapavietė, kuri gali būti prijungta prie ginčo kapavietės. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės parodymai, kad kapavietę tvarkė seniūnija, buvo paneigti tiek savivaldybės atstovo, tiek seniūnijos darbuotojos. Advokatas pažymėjo, jog ieškovė negalėjo nežinoti apie Z. N. norą būti palaidotam ginčo kapavietėje, kadangi jau ne vienerius metus šeimos susitikimuose buvo apie tai kalbama. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji yra už kapavietę atsakingas asmuo, todėl jos leidimas laidoti nebuvo reikalingas. Tuo atveju, jeigu ji ir būtų atsakingas už ginčo kapavietę asmuo, tai Ukmergės rajono savivaldybės Laidojimo ir kapinių tvarkymo taisyklių 7 punkte numatyta, kad jeigu atsakingas asmuo išvykęs, leidimo laidoti nereikia, tuo labiau, kad iš ieškovės atstovės paaiškinimų akivaizdu, jog su ieškove yra pakankamai sudėtinga susisiekti, o tokie klausimai turi būti sprendžiami skubos tvarka. Advokatas atkreipė dėmesį, kad atsakovė laidojo tėvą pagal teisėtai išduotą laidojimo leidimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl ko galėjo atsirasti žala. Advokatas pažymėjo, kad vardo ir pavardės iškalimas nelaikytinas kapo išniekinimu, kadangi taip buvo įamžintas mirusiojo atminimas, todėl turto sugadinimo faktas byloje neįrodytas. Tai, kad lūžusią granito plokštę atsakovė pakeitė borteliais, dėl ko kapavietė atrodo tvarkingai, negali būti laikoma žala. Būtu galima kalbėti apie atsakovės kaltę, jei Z. N. būtų buvęs palaidotas be leidimo, tačiau šiuo atveju leidimas buvo išduotas. Ieškovė neįrodė jokių sveikatos sutrikdymo faktų, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Atsakovė Ukmergės rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovės ieškinio dalį dėl leidimo laidoti panaikinimo atmesti, o dėl kitų ieškinio reikalavimų pagrįstumo paliko spręsti teismui. Paaiškino, kad Siesikų seniūnijoje neradus duomenų apie asmenį, atsakingą už kapavietės, kurioje palaidotas O. N., priežiūrą, leidimas laidoti į šią kapavietę buvo išduotas pateikus prašymą ir mirties faktą įrodantį dokumentą bei nustačius, kad leidimas laidoti išduodamas laidojamojo senelių kapavietėje. Atsakovo nuomone, kadangi nėra nustatytas už ginčo kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, leidimas laidoti išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (el. b. 55-56 l.).
Atsakovo atstovas Rimas Jurgilaitis teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė ieškinio dalį dėl leidimo panaikinimo ir ekshumacijos atmesti, dėl kitų reikalavimų pagrįstumo spręsti teismui. Papildomai paaiškino, kad Siesikų seniūnija neturėjo duomenų, kas atsakingas už ginčo kapavietę. Asmuo, kuris nori būti pripažintas atsakingu už kapavietę, turi pats kreiptis į seniūniją su prašymu būti įrašytam kapavietės prižiūrėtoju. Atsakovės atstovas paaiškino, kad seniūnija atskirų kapų neprižiūri, tik bendrą erdvę, takus ir aplinką. Leidimas laidoti šiuo atveju buvo išduotas teisėtai, laikantis Žmonių palaikų laidojimo įstatymo nuostatų, gavus atsakovės prašymą palaidoti tėvą. Atsakovės atstovo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad ji automatiškai kaip šeimos narys turėtų būti laikoma kapavietės prižiūrėtoja, neturi pagrindo, kadangi kapavietės prižiūrėtoju tampama įtraukus asmenį į kapavietės prižiūrėtojų sąrašą.
Trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų byloje, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (CPK 175¹ straipsnio 9, 10 dalys), tačiau trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl artimo giminaičio palaidojimo Siesikų kapinių kapavietėje teisėtumo, palaikų ekshumavimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Bylos duomenys patvirtina, kad Z. N., mirusio 2015 m. vasario 4 d., dukra (atsakovė) 2015 m. vasario 5 d. kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūniją (toliau ir Siesikų seniūnija) su prašymu leisti laidoti tėvo palaikus Siesikų kapinėse, kapavietėje, kurioje palaidoti mirusiojo Z. N. giminės – seneliai ir dėdė O. N. (toliau ir Kapavietė). Šią aplinkybę patvirtina kartu su ieškiniu pateiktos 2015 m. vasario 5 d. atsakovės Prašymo leidimui laidoti Nr. 421/6 bei Siesikų seniūnijos 2016 m. spalio 7 d. raštas Dėl informacijos pateikimo Nr. (2.1)-I-106 kopijos. Siesikų seniūnija tą pačią dieną (2015-02-05) atsakovei išdavė Leidimą laidoti Nr. 6. Išduoto leidimo pagrindu palaidojusi Z. N. palaikus, atsakovė Kapavietėje esančiame paminkle iškalė mirusio tėvo vardą, pavardę bei gyvenimo metus. 2016 m. rugsėjo 14 d. atsakovė gavo Kapavietėje palaidoto O. N. dukters (ieškovės) pretenziją, kurioje ieškovė kaip už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo pareikalavo ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo pretenzijos gavimo dienos ekshumuoti Siesikų kapinėse esančioje kapavietėje palaidotus Z. N. palaikus, perlaidojant juos bet kurioje kitoje kapavietėje, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pretenzijos gavimo dienos atlyginti ieškovei 2 155 EUR turtinę bei 1 000 EUR neturtinę žalą, nurodydama, kad Z. N. palaidotas Kapavietėje nesant už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens (ieškovės) rašytinio sutikimo, O. N. skirtas paminklas sugadintas, nurodžius jame Z. N. duomenis, granitinis antkapis prarastas, ir dėl to ieškovė patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 26 d. Atsakyme į 2016 m. rugsėjo 14 d. pretenziją dėl ekshumacijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nesutiko su ieškovės pareikštais reikalavimais ir atsisakė juos tenkinti. Ieškovė tuo pagrindu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūnijos 2015 m. vasario 5 d. išduotą Leidimą laidoti Nr. 6, įpareigoti atsakovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ekshumuoti Z. N. palaikus iš O. N. kapavietės bei priteisti iš atsakovės ieškovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą iri turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kapinių ir jų priežiūros bei kitų su kapinių tvarkymu susijusių darbų reikalavimus ir atlikimo tvarką, vadovaudamasi šiuo ir kitais įstatymais, nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 ,,Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ patirtintų kapinių tvarkymo taisyklių (toliau ir Taisyklės) 13 ir 14 punktuose nustatyta, kad rašytinį leidimą laidoti savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduoda savivaldybių institucijos arba jų įgalioti asmenys, arba seniūnai, jeigu seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje jie atlieka kapinių priežiūrą, arba šių seniūnų įgalioti asmenys, laidojančiam asmeniui pateikus rašytinį prašymą ir mirties liudijimą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, reikalaudama apginti jos, kaip atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens, faktinio valdymo teisę, kurią pažeidė atsakovė, palaidojusi Kapavietėje savo tėvo Z. N. palaikus, sugadindama O. N. skirtą paminklą bei prarasdama granitinį antkapį.
Ieškovė savo reikalavimą panaikinti atsakovei išduotą leidimą laidoti grindžia Taisyklių 22 punkto, nustatančio, kad kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui, bei Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2016 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 7-1 ,,Dėl žmonių palaikų laidojimo ir kapinių lankymo Ukmergės rajone tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos žmonių palaikų laidojimo ir kapinių lankymo Ukmergės rajone tvarkos (toliau ir Laidojimo ir kapinių lankymo tvarka) 7 punkto, nustatančio, kad leidimas laidoti esamoje (turimoje) kapavietėje išduodamas kapavietę prižiūrinčiam asmeniui ar, esant jo rašytiniam sutikimui, kitam laidojančiam asmeniui, pateikusiam kapinių prižiūrėtojui mirties liudijimą, prašymą ir anksčiau šioje kapavietėje palaidoto asmens mirties liudijimą (liudijimo nuorašą) arba pažymą apie mirties įregistravimą, išduotą Civilinės metrikacijos įstaigos, pažeidimams. Ieškovės įsitikinimu, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūnija, išdavusi Atsakovei leidimą laidoti Z. N. palaikus O. N. kapavietėje be jos, kaip už šios kapavietės priežiūrą atsakingo asmens, rašytinio sutikimo, pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, ir tai sudaro pagrindą atsakovei išduotą leidimą panaikinti kaip neteisėtą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 ,,Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ patirtintų kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktas nustato, kad už kapavietės arba kolumbariumo nišos priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumo niša. Šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašo laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale. Kapinių prižiūrėtojas atsakingus už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmenis supažindina su Taisyklėmis ir savivaldybės arba religinės bendruomenės ar bendrijos nustatyta laidojimo ir kapinių lankymo tvarka. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 7-234 patvirtintų Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklių 20 punkte, galiojusių atsakovės tėvo Z. N. palaikų laidojimo metu.
Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad ieškovė savo kaip už Kapavietės priežiūrą atsakingo asmens statusą nepagrįstai kildina iš giminystės ryšių su Kapavietėje palaidotu tėvu O. N. bei Kapavietės tvarkymu ir priežiūra. Artimo giminystės ryšio su Kapavietėje palaidotu asmeniu bei Kapavietės priežiūros, kuri, įvertinus tai, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Izraelyje ir į Lietuvą ji atvažiuoja kartą per 2-3 metus, yra tik epizodinė, nepakanka, kad asmuo būtų pripažintas už Kapavietę atsakingu asmeniu. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 7-234 patvirtintų Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkte, galiojusių atsakovės tėvo Z. N. palaikų laidojimo metu, buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo, įrašytas žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, seniūnui ar jo įgaliotiems asmenims, nurodydami keistinus žurnale duomenis.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo yra paskiriamas administracinio akto, įforminto įrašu Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, pagrindu jo paties iniciatyva, t.y. pateikus prašymą Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale būti įrašytam už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kapavietė nėra paskirta ieškovės prašymu, ieškovė Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale nėra įrašyta kaip asmuo, atsakingas už Kapavietės priežiūrą, su tokiu prašymu į Siesikų seniūniją ieškovė niekada nesikreipė, o Kapavietėje iki Leidimo laidoti Nr. 6 išdavimo buvo palaidoti atsakovės tėvo giminės – seneliai, kurie pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.135 straipsnį pripažįstami artimaisiais mirusiojo Z. N. giminaičiais, ir dėdė O. N. – velionio Z. N. tėvo brolis.
Išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo pagrindu teismas sprendžia, kad leidimo laidoti išdavimo metu ieškovė nebuvo už Kapavietės priežiūra atsakingu asmeniu, todėl jos rašytinio sutikimo laidoti Z. N. palaikus Kapavietėje, kurioje yra palaidoti jo artimų giminaičių – senelių ir dėdės O. N. palaikai, Siesikų seniūnija gauti neprivalėjo. Pažymėtina, jog Taisyklių 22 punktas nedraudžia šeimos kapavietėje laidoti ne tik artimuosius giminaičius (CK 3.135 straipsnis), todėl ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad Z. N. ir jos tėvas O. N. nebuvo šeimos nariai, nėra reikšmingi. Nagrinėjamu atveju atsakingo už Kapavietės priežiūrą asmens nebuvo, atsakovė vykdė savo tėvo Z. N. valią būti palaidotam „prie diedukų“. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino liudytojai J. S., R. K., M. R., E. A.. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Izraelyje, todėl prižiūrėti ir rūpintis Kapaviete ji objektyviai neturėjo galimybės. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad jos pavedimu kitas asmuo būtų nuolatos rūpinęsis ir prižiūrėjęs Kapavietę (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nurodė, kad Kapavietės priežiūra nuolatos rūpinosi Kapavietėje palaidotų mirusiųjų artimieji, taip pat ir jos tėvas Z. N.. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino apklausti liudytojai R. K., J. S. S. M., M. R., E. A..
Įstatymai negina civilinių teisių, kurių įgyvendinimas prieštarauja jų prigimčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės normoms (CK 1.137 straipsnio 5 dalis). Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalį, palaidotus žmogaus palaikus galima ekshumuoti nesibaigus kapo ramybės laikotarpiui, kai yra palaidoto žmogaus artimųjų giminaičių prašymas. Nagrinėjamu atveju ieškovė CK 3.135 straipsnio prasme nėra velionio Z. N. artima giminaitė, o ieškovės kaip Kapavietėje palaidoto tėvo O. N. dukters suvokiama subjektinė teisė reikalauti, kad Kapavietėje būtų palaidoti tik šeimos nariai, teismo vertinimu, nėra, tokia gyvybiškai svarbi, kad sudarytų protingą ir proporcingą pagrindą tenkinti ieškovės prašymą, juo labiau kad šeimos kapavietėje gali būti laidojami ne tik šeimos nariai. Esant atsakovės (velionio dukters) prieštaravimui iš Kapavietės ekshumuoti Z. N. palaikus, leidimas ekshumuoti Z. N. palaikus iš Kapavietės pažeistų protingumo, proporcingumo principus, moralines vertybes, prieštarautų geriems papročiams ir pažeistų pagarbos mirusiųjų ramybei nuostatas. Čia pažymėtina ir tai, kad ieškovės reikalavimas panaikinti Leidimą Nr. 6 laidoti Z. N. Siesikų kapinėse ir įpareigoti atsakovę ekshumuoti jo palaikus iš Kapavietės atsirado tik po to, kai atsakovė neįvykdė savo pažado ieškovei sutvarkyti įrašus ant paminklo bei atstatyti granitinį antkapį, todėl teismo vertintinas kaip atsakas į atsakovės neveikimą dėl patirtos skriaudos ir įžeidimo, kas iš esmės prieštarauja gerai moralei ir protingumo principui.
Teismui pripažinus, kad atsakovei leidimas laidoti buvo išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ieškovės reikalavimai panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūnijos 2015 m. vasario 5 d. išduotą Leidimą Nr. 6 laidoti Z. N. Siesikų kapinėse ir įpareigoti atsakovę ekshumuoti Z. N. palaikus iš Kapavietės, perlaidojant jo palaikus bet kurioje kitoje kapavietėje, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad teisės aktai nedraudžia šeimos kapavietėje laidoti ne tik artimuosius giminaičius CK 3.135 straipsnio prasme, todėl Siesikų seniūnija, išduodama atsakovei leidimą laidoti Z. N. palaikus Kapavietėje, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Teismui pripažinus nepagrįstais ieškovės reikalavimus Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Siesikų seniūnijos 2015 m. vasario 5 d. išduotą leidimą Nr. 6 laidoti Z. N. Siesikų kapinėse bei įpareigoti atsakovę ekshumuoti Z. N. palaikus iš Kapavietės, atmestini ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės jos patirtą 1 660 EUR turtinę ir 1 000 EUR neturtinę žalą, ieškovei neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų visumos.
CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011 ir kt.). Ieškovė, prašydama priteisti jai patirtą turtinę žalą, privalėjo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CPK 178 straipsnis), tačiau būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė.
Teismo vertinimu, atsakovės priimtas sprendimas laidoti savo tėvo Z. N. palaikus Kapavietėje, kurioje yra palaidoti velionio seneliai ir dėdė O. N., neinformavus apie tai ieškovės ir savo tėvo atminimą įamžinus Kapavietėje esančiame ieškovės motinos pastatytame paminkle vyro ir jo tėvų atminimui įamžinti, nepasitarus su ieškove, buvo neetiškas, tačiau dėl to nėra pagrindo atsakovės veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovė turėjo rašytinį už kapinių priežiūra atsakingo subjekto Siesikų seniūnijos teisėtai išduotą leidimą laidoti, ir savo pareigą įamžinti tėvo atminimą Kapavietėje įvykdė tėvo vardą, pavardę bei gyvenimo metus iškaldama paminklo laisvoje (užrašais neužimtoje) dalyje, kadangi pagal Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 7-234 patvirtintų Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklių 26.1 punktą, galiojusį atsakovės tėvo Z. N. palaikų laidojimo metu, nauji kapo paminklai ir antkapiai jose galėjo būti statomi, jeigu jų visai nebuvo ar jie buvo laikini, jeigu seni nusidėvi ar pripažįstami keliančiais avarijos grėsmę. Be to, palaidojusi tėvo palaikus, atsakovė sutvarkė Kapavietę: borteliais pakeitė granitinį antkapį, kuris įskilo pasirengimo kasti kapo duobę metu, ir toliau vykdo savo pareigą prižiūrėti Kapavietę, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti šiuos atsakovės veiksmus neteisėtais. Teismo vertinimu, užrašai apie Kapavietėje amžino poilsio atgulusius asmenis galėtų būti koreguojami (paminklo fasadinėje dalyje keičiama jų vieta; atnaujinami senieji užrašai), tačiau toks reikalavimas ieškinyje nebuvo pareikštas.
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovė patirtą turtinę žalą sieja su paminklo sugadinimu ir granitinio antkapio praradimu bei išlaidomis šiam turtui atkurti. Vadovaujantis Laidojimo ir kapinių lankymo tvarkos 28 punktu, kapavietėse esantys statiniai ir želdiniai, kai jie nustatyta tvarka įregistruoti kapinių prižiūrėtojo Laidojimų ir kapaviečių statinių registracijos žurnale, yra už kapavietės priežiūrą atsakingų asmenų (fizinių ar juridinių, įrašytų Laidojimų ir kapaviečių statinių registracijos žurnale) nuosavybė. Ieškovė leidimo laidoti Z. N. palaikus išdavimo metu nebuvo už Kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo, todėl ji nėra ieškinyje nurodyto turto (Kapavietėje esančio paminklo bei granitinio antkapio) savininkė. Ieškovė teismo posėdžio metu tvirtino, kad ji finansiškai prisidėjo prie paminklo ir granitinio antkapio Kapavietėje pastatymo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad Kapavietėje įamžinus Z. N. atminimą bei borteliais pakeitus įskilusį granitinį antkapį, ieškovei turtinė žala nebuvo padaryta. Teismas pažymi, jog ieškovė reikalavimo atkurti granitinį antkapį atsakovei nereiškė. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis) ir atsakovės kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė prašomą priteisti neturtinę žalą grindžia tik deklaratyviais, įrodymais nepagrįstais teiginiais apie patirtą labai didelį dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus.
Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitiktis visuotinai priimtus moralės ir etikos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010), tačiau neturtinės žalos kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013), be to, neturtinės žalos padarymo faktą ir jos dydį privalo įrodyti šios žalos atlyginimo reikalaujantis asmuo. Pažymėtina, jog Kapavietėje yra palaidotas ieškovės pusbrolis, su kuriuo, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ji palaikė šiltus santykius, o paminklo nėra pagrindo pripažinti sugadintu ar suniokotu, todėl ieškinyje prašoma priteisti neturtinė žala yra nepagrįsta, todėl negali būti priteista ieškovei.
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Ieškovė yra sumokėjusi 91 EUR žyminį mokestį. Atsakovė pateikė teismui įrodymus, jog už suteiktą teisinę pagalbą advokatui sumokėjo 1902,12 EUR honorarą. Ieškovė atsakovės prašomos priteisti sumos už suteiktą teisinę pagalbą neginčija.
Atmetus ieškinį, iš ieškovės atsakovės naudai priteistini 1 902,12 EUR bylinėjimosi išlaidų. Teismas patyrė 4,41 EUR procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, kurios valstybės naudai priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 6 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės D. S., a.k(duomenys neskelbtini) atsakovės E. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 902,12 EUR (vieną tūkstantį devynis šimtus du eurus 12 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės D. S., a.k(duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,41 EUR (keturis eurus 41 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų.
Informuoti ieškovę, jog pašto išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, banko kodas 73000, nurodant įmokos kodą 5660,
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Ukmergės rajono apylinkės teismą.