Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. ir J. R. išteisintos dėl LR BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir 228 str. 1 d., joms nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. (2002 m. turėjusi T. pavardę) ir J. R. buvo kaltinamos tuo, kad, būdamos valstybės tarnautojomis, veikdamos bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, esančiame (duomenys neskelbtini):

A. Š., dirbdama teisėja ir 2002 m. birželio 6 d. gavusi V. Z. ieškininį pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, pažeidė galiojusio 2002 m. kovo 12 d. įstatymo Nr. IX-779 redakcijos LR Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 128 str. 1 d., 129 str. 2 d., 164 str. 3 p., 215 str., LR Konstitucijos 109 str. 3 d., 2002 m. kovo 14 d. redakcijos Teismų įstatymo 3 str. 2 d., 33 str. 1 d., 34 str. 1 d., 43 str. 1 d. nuostatų reikalavimus, nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) neinformavo apie gautą ieškininį pareiškimą atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės, neišsiuntė atsakovui šaukimo atvykti į teismo posėdį bei nedalyvaujant jo atstovui, neveikdama nešališkai, neklausydama tik įstatymo, nesivadovaudama Konstitucija ir kitais įstatymais bei jų nesilaikydama, pažeisdama proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, teismo proceso viešumo, betarpiškumo principus, pasirašydama posėdžių sekretorės J. R. 2002 m. birželio 20 d. surašytą protokolą su jame įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M. ir, kad ši prašė ieškinį atmesti, suklastojusi tikrus dokumentus bei pati į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašydama žinomai melagingas žinias apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo atstovė V. M., kad V. Z. Butų privatizavimo tvarka padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, tai, jog toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios, ir išnagrinėtoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2002 m. birželio 20 d. priimtu sprendimu, pripažinusi ieškovei V. Z. teisę pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), diskreditavusi teisėjo vardą bei teisminės valdžios autoritetą, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kurio pagrindu V. Z. lengvatinėmis sąlygomis už 210,02 Lt 2002 m. spalio 28 d. minėtą butą privatizavus, Vilniaus miesto savivaldybei padarė 6224,98 Lt turtinę žalą bei, neužtikrinusi civiliniam atsakovui įstatymu garantuotų teisių – susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžių protokolu, pareikšti rašytines pastabas dėl jo, gauti teismo sprendimo nuorašą, apskųsti teismo sprendimą, padarė didelę neturtinę žalą;

J. R., dirbdama teismo posėdžių sekretore, surašydama 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė 2002 m. kovo 12 d. redakcijos LR CPK 253 str. 1 d., 2 d. 5, 7, 9 p. reikalavimus atspindėti protokole visus esminius bylos nagrinėjimo momentus, protokole nurodyti žinias apie dalyvaujančių byloje asmenų atvykimą ir apie jų neatvykimo priežastis, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės tarnybos įstatymo 20 str. 8 p., 17 p. reikalavimus laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos, ginti teisėtus valstybės ir savivaldybės interesus, vykdyti kitas įstatymų ar statutų nustatytas pareigas bei (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo pirmininko 2001 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 01-13-08 patvirtinto teismo posėdžių sekretoriaus pareigybių aprašymo reikalavimą tiksliai fiksuoti teismo posėdžio eigą ir įrašiusi į protokolą žinomai melagingas žinias, jog posėdyje dalyvavo atsakovo atstovė A. M. bei prašė V. Z. ieškinį atmesti, realiai to neužtikrinus bei tokį protokolą pasirašiusi, atėmė galimybę atsakovui realizuoti LR CPK suteiktas teises susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžių protokolu, pareikšti rašytines pastabas dėl jo, gauti teismo sprendimo nuorašą, apskųsti teismo sprendimą ir, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, padarė didelę neturtinę žalą Vilniaus miesto savivaldybei, o dėl A. Š. priimto neteisėto sprendimo V. Z. 6435 Lt vertės butą privatizavus už 210,02 Lt, savivaldybei padarė ir 6224,98 Lt turtinę žalą.

A. Š. ir J. R. taip pat buvo kaltinamos pagal LR BK 300 str. 2 d., t. y. A. Š., dirbdama teisėja, J. R., dirbdama teismo posėdžių sekretore, būdamos valstybės tarnautojomis, veikdamos bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, esančiame (duomenys neskelbtini), 2002 m. birželio 20 d. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrus dokumentus:

J. R. tai padarė į 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą įrašydama melagingas žinias, kad posėdyje dalyvavo atsakovo - Vilniaus miesto savivaldybės – atstovė A. M. ir, kad ši prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, patvirtindama tai savo parašu, o A. Š. tai padarė savo parašu patvirtindama 2002 m. birželio 20 d posėdžių sekretorės J. R. suklastotą su įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis tikrą dokumentą - teismo posėdžio protokolą, kuriame buvo įrašytos žinomai melagingos žinios apie tai, jog teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M. ir, jog ji prašė ieškinį atmesti bei į 2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašiusi žinomai melagingas žinias apie tai, kad viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovė A. M., kad V. Z. LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), kad toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios.

Aplinkybę, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teismo kolegija yra šališka, matyti ir iš to, kad išteisintosios A. Š. gynėjas skunduose, taip pat kituose dokumentuose naudoja analogišką grafinę rašymo metodiką, kokia vartojama ir 2010-03-15 teismo nuosprendyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismo šališkumas nulėmė ne tik tai, kad advokato raštams būdinga grafinio teksto išdėstymo technika buvo perimta surašant nuosprendį, bet ir tai, kad iš advokato apeliacinio skundo ir baigiamosios kalbos perimtos mintys, susijusios su byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimu.

Kaip neobjektyvus įvardijamas teismo teiginys, jog „J. E. žinojo, kad A. M. yra įtampoje ir pažymas rašo verčiama“. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad J. E. nedavė tokių parodymų. Maža to, jis parodė „jeigu pažymos prieštarauja viena kitai, tai rašant antrą pažymą pirmojoje aplinkybės ne visai buvo žinomos ir aiškios < ... > detalių neatsimenu, bet A. M. jautė įtampą, fonas buvo sukurtas iš mero referentės Š. . Pažymas man pateikdavo mano referentė. Paprastai pažymas pasirašinėdavau darbo dienos pabaigoje“. Prokuroro teigimu, tokiu būdu akivaizdu, kad teismas nuosprendyje ne tik remiasi išgalvotais liudytojų parodymais, bet ir liudytojų parodymuose pavartotą žodį „įtampa“ interpretuoja sau naudinga linkme, nors iš tiesų buvo patvirtinta, kad liudytoja jautė įtampą dėl susidariusios situacijos, o ne dėl konkrečių pažymų rengimo.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas LR BPK 44 str. 5 d. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. nuostatos, numatančios, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Toks principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.

Teismo nešališkumo principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo t. y. kad teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankaus sprendimo ir privalo vengti situacijų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo.

Plačiau neanalizuotinas teiginys neva pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu padarytas klaidas, išėjo už kaltinimo ribų, analizavo tas aplinkybes, dėl kurių byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajam posėdyje, tokiu būdu pažeisdamas LR BPK 255 str. 1 d. Kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos nagrinėjimo teisme ribos. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų (A. Š. ir J. R.) ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BK 228 str. 1 d., 300 str. 2 d. (2000-09-26 redakcija)). Ta aplinkybė, jog teismas paminėjo keletą ikiteisminio tyrimo metu klaidingai konstatuotų faktų, jokiu būdu nereiškia bylos nagrinėjimo teisme ribų viršijimą. Skundžiamo nuosprendžio motyvai liudija, jog teismas, analizuodamas tyčios turinį, įvertino A. Š. parodymus apie tai, jog didelis darbo krūvis galėjo įtakoti klaidas procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgdamas į statistinius duomenis, susijusius su darbo krūviu, teismas konstatavo, jog vietoje faktiškai posėdyje dalyvavusios įgaliotos atstovės A. Šn. įrašius nedalyvavusią V. Z., buvo padaryta teismo klaida. Teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, jog tokia klaida buvo padaryta tyčia, ir vertino ją kaip nesukeliančią baudžiamosios atsakomybės. Motyvuodamas tyčios nebuvimą, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad panašaus pobūdžio klaidų buvo padaryta ir ikiteisminiame tyrime atliktuose veiksmuose, tokiu būdu konstatuodamas, jog klaidos padarymas pats savaime dar nereiškia sąmoningo siekio nusikalsti ir pagal aplinkybes gali būti vertinamas kaip žmogiškosios veiklos metu padarytas netyčinis suklydimas.

Tad, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, kolegija kaip nepasitvirtinusius atmeta apelianto argumentus dėl teismo šališkumo. Anksčiau kolegijos aptartas nuostatas dėl teismo nešališkumo principo detalizuoja LR BPK 58 str., pateikiantis sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodyta nė viena iš šiame baudžiamojo proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar asmeniškai teisėja R. M. buvo šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi. Tai, kad apygardos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, nereiškia teismą ar teisėją buvus šališkus. Tad, atsižvelgiant į apelianto skundo kontekstą, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Tolimesni apeliacinio skundo argumentai yra skirti įrodyti, jog teismo nuosprendis priimtas neišsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, dėl ko buvo padarytas esminis baudžiamojo kodekso pažeidimas, sukliudęs teismui priimti teisingą nuosprendį. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, stengėsi surasti argumentų, leidžiančių abejoti jų patikimumu. Išsakęs tokią poziciją bei išdėstęs esmines įrodymų vertinimo taisykles, apeliantas skunde aptaria tam tikrus konkrečius įrodymus, kurie, jo manymu, pagrindžia A. Š. ir J. R. kaltę, arba ginčija konkrečias teismo išvadas.

Kolegijos nuomone, skunde išdėstyti argumentai teisės reikalavimų požiūriu nėra pagrįsti. LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas šių taisyklių laikėsi.

Nors apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad, priešingai apelianto teiginiui, įrodymai įvertinti atsižvelgiant į visą jų visetą. Apeliacinio skundo argumentų pobūdis leidžia teigti, jog apeliantas, nesutikdamas su konkrečiomis teismo išvadomis, iš esmės nepateikia naujų reikšmingų aplinkybių, o tik skirtingai vertina nustatytus faktus, be to, nors pats akcentuoja, jog įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į jų visetą, neretai pats konkrečius įrodymus vertina atsietai, neatsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

Kadangi prokuroras skunde ginčija atskiras teismo išvadas jų vertinimo aspektu, kolegija, nagrinėdama apelianto skundą, iš naujo nedėstys visų įrodymų, kuriai remiantis buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, o atsakys į esminius skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu. Visų pirma skunde tvirtinama teismą nepagrįstai rėmusis išteisintųjų A. Š. ir J. R. parodymais dėl A. M. dalyvavimo teismo posėdyje, kadangi, anot prokuroro, pastarosios šio posėdžio realiai neatsimena ir parodymus duoda tik atsižvelgdamos į dokumentus, kurių suklastojimas joms kaip tik ir yra inkriminuojamas. Teismas neturėjo jokio pagrindo kaip nepatikimus ar nepagrįstus atmesti išteisintųjų parodymus, motyvuojant tuo, kad pastarosios su inkriminuotais nusikaltimais susijusias aplinkybes parodė atsižvelgdamos į konkrečius dokumentus, t. y. 2002-06-20 teismo sprendimą bei tos pačios dienos teismo posėdžio protokolą. Atkreiptinas dėmesys, kad abi išteisintosios dėl dokumentų surašymo aplinkybių buvo apklausiamos praėjus ilgam laiko tarpui – J. R. pirmą kartą apklausta praėjus 3 metams, o A. Š. pirmieji parodymai užfiksuoti prabėgus pusketvirtų metų nuo įvykio. Apklausiamos A. Š. ir J. R. pakankamai detaliai išdėstė aplinkybes dėl aptariamų dokumentų surašymo, paaiškino tvarką dėl įgaliojimų pateikimo, šaukimų išsiuntimo, išdėstė savo poziciją dėl dokumentuose esančių neatitikimų. Savaime suprantama, kad parodymai dėl dokumentų surašymo buvo duoti atsižvelgiant į 2002-06-20 teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2002-06-20 teismo posėdžio protokolą, kadangi būtent dėl šių dokumentų surašymo aplinkybių 2005-06-07 ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 300 str. 1 d. Būtų naivu tikėtis, kad praėjus 3 ir daugiau metų J. R. ir A. Š. atsimintų išsamias aplinkybes dėl civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo, juo labiau, kad nenustatytos aplinkybės, jog ši byla bent vienai išteisintųjų turėjo išskirtinę reikšmę. Apklausiamos išteisintosios pagal galimybes nurodė visas aplinkybes, susijusias su minėtais dokumentais, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo tais parodymais nesiremti. Pažymėtina, jog šiems parodymams nesuteikiama prioritetinė reikšmė, jie įvertinti bendrame įrodymų visete ir jie nesudarė išskirtinio pagrindo išteisinamojo nuosprendžio priėmimui.

Prokuroras kategoriškai nesutinka su tuo, kaip teismas nuosprendyje įvertino liudytojos A. Šn. parodymus, ir akcentuoja, jog pastaroji akistatos su A. M. metu negalėjo patvirtinti, jog būtent ši moteris dalyvavo 2002-06-20 teismo posėdyje. Šiuo atveju apeliantas, remdamasis A. Šn. parodymais, išvadą dėl savivaldybės atstovės nedalyvavimo grindžia iš esmės konkrečiu liudytojos išsakytu teiginiu: „negalėčiau pasakyti, kad teismo posėdyje dalyvavo šalia sėdinti moteriškė. Ji yra panaši į mano matytą, teismo posėdyje buvusią moterį, tačiau dabar nepasakysiu, kad visiškai esu tuo tikra“ (t. 1, b. l. 80). Tiesa, kad A. Šn. akistatos metu, atsakydama į klausimą, ar būtent A. M. dalyvavo minėtame teismo posėdyje, atsakė taip, kaip nurodyta aukščiau pateiktoje citatoje, tačiau darant išvadą, apie tai, ar liudytoja paneigė, ar patvirtino A. M. dalyvavimą, būtina atsižvelgti į visus liudytojos parodymus, o ne suteikti išskirtinę reikšmę konkrečiam teiginiui. Byloje užfiksuotų A. Šn. parodymų analizė aiškiai rodo, jog liudytoja nuo pat pirmos apklausos momento aiškiai ir kategoriškai patvirtino, jog be jos, teisėjos A. Š. ir sekretorės J. R. posėdyje dalyvavo ir jai nepažįstama moteris (tiesa, liudytoja užsiminė ir apie dar vieną moterį, tačiau iš esmės nebuvo tikra, ar jos išties buvo dvi, paminėjo, kad jos dviese galėjo laukti koridoriuje, tačiau paskelbus bylos nagrinėjimą, į kabinetą užėjo viena), apibūdino jos išvaizdą. Apklausiama pakartotinai A. Šn. dar kartą apibūdino minėtos moters išvaizdą, nepaneigdama galimybės ją atpažinti pagal veido bruožus (t. 1, b. l. 78-80). Pateikus atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką liudytoja išties atpažino A. M., kaip moterį, kuri dalyvavo 2002-06-20 vykusio teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 84-85). Nesuprantama, kaip liudytoja iš jai pateiktų 6 asmenų fotonuotraukų galėjo atpažinti būtent A. M., jei pastarosios ji anksčiau nebūtų mačiusi. Ta aplinkybė, kad A. Šn. akistatos metu kategoriškai negalėjo patvirtinti, kad teismo posėdyje dalyvavo šalia jos sėdinti moteris, t. y. A. M., nereiškia, jog liudytoja paneigė jos dalyvavimą apskritai arba tai, kad ankstesni parodymai bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys tapo niekiniai. Suprantama, jog praėjus kiek ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui, liudytojai, procesinio veiksmo metu matant šalia savęs sėdinčią A. M., galėjo kilti tam tikrų abejonių dėl jos tapatumo, tačiau net ir tuomet ji nepaneigė, kad tai nėra ta pati moteris, o tiesiog negalėjo duoti kategoriško patvirtinimo. Paminėtina dar viena aplinkybė, kuri galimai apsunkino liudytojai galimybę patvirtinti A. M. tapatybę. Teismo posėdis, kuriame, kaip nustatyta, dalyvavo A. Šn. ir A. M., vyko vasarą, birželio mėn. Iš A. Šn. parodymų, kuriais ji apibūdino A. M., matyti, jog liudytojai gana gerai įsiminė savivaldybės atstovės dėvėta apranga. Savaime suprantama, kad asmens tapatumas negali būti siejamas su jo apranga, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti situacijos aplinkybes. Liudytoja A. Šn. A. M. matė tik vienintelį kartą, t. y. 2002-06-20 vykusio teismo posėdžio metu, todėl suprantama, kad ji pastarąją įsidėmėjo pagal tam tikrus požymius – šukuoseną, amžių, aprangą. Akistata, kurios metu A. Šn. nurodė negalinti nei patvirtinti, nei paneigti, ar šalia jos dėdinti A. M. yra tas pats asmuo, kuris dalyvavo teismo posėdyje, buvo atlikta ne tik praėjus daugiau nei 3 metams nuo įvykio, bet ir kitu metų laiku – rudenį, spalio mėn. pabaigoje. Akivaizdu, kad šiuo metų laiku dėvima apranga yra kitokia nei vasarą, todėl tikėtina, kad ši aplinkybė taip pat turėjo įtakos akistatos metu duotiems liudytojos parodymams. Liudytoja savivaldybės atstovę pamatė ne tik po itin ilgos pertraukos, bet ir kur kas kitomis aplinkybėmis aprangos dėvimumo, atsižvelgiant į sezono ypatumus, prasme, t. y. pastarajai vilkint vėlyvajam rudeniui tinkančius rūbus. Nors tokia aplinkybė ir nėra esminė, tačiau ji visgi turėtų būti įvertinta analizuojant A. Šn. akistatos metu duotus parodymus.

Taigi, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojos A. Šn. parodymus. Išsamūs ir nuoseklūs liudytojos parodymai pagrįstai leido teismui remtis jais kaip įrodymais, patvirtinančiais A. M. dalyvavimą teismo posėdyje. Tiesa, atkreiptinas dėmesys, kad apklausiama A. Šn. teigė, jog posėdyje dalyvavusi moteris, t. y. atsakovo atstovė, sutiko su ieškiniu. Vadovaudamasis tokiais liudytojos parodymais, prokuroras melaginga įvardina šią teismo išvadą: „kad teismo posėdyje be jos, be teisėjos A. Š. bei posėdžio sekretorės J. R. buvo bei nuomonę, nesutikdama su ieškiniu, išsakė ir tuo metu jai nepažįstama savivaldybę atstovausi moteris, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino A. Šn.“ (12-as nuosprendžio lapas arba t. 10, b. l. 134). Iš nurodyto nuosprendžio teiginio matyti, kad šiuo atveju teismas A. Šn. parodymais rėmėsi, kaip, kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais savivaldybės atstovės dalyvavimą teismo posėdyje. Ta išvados dalis, kurioje pasisakoma dėl atsakovo pozicijos į pareikštą ieškinį, išties nėra teisinga. Teismas remdamasis A. Šn. parodymais, kuriuose kategoriškai patvirtinamas atsakovo dalyvavimas, nepagrįstai pažymėjo liudytoją teigus, jog savivaldybės atstovė sutiko su ieškiniu. Kolegija, vertindama tokius liudytojos A. Šn. parodymus, kaip nepasitvirtinusį atmeta pastarosios nurodytą teiginį dėl teigiamos savivaldybės atstovo pozicijos į pareikštą V. Z. ieškinį. Tokių A. Šn. parodymų nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Tikėtina, kad liudytoja, nurodydama tokias aplinkybes, sąžiningai klysta. A. Šn., pagal įgaliojimą atstovaudama V. Z., teisme visapusiškai palaikė pastarosios ieškinį, neabejojo jo pagrįstumu, todėl apklausiama galėjo sąžiningai suklysti, teigdama, jog tokiai pozicijai neprieštaravo ir atsakovo atstovė, juo labiau, kad teismo sprendimu ieškinys buvo patenkintas, pripažįstant jos atstovaujamajai teisę privatizuoti butą.

Toliau kolegija išsakys savo poziciją dėl liudytojos A. M. parodymų, kurie, prokuroro įsitikinimu, taip pat įvertinti neobjektyviai, pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Visgi iš apeliacinio skundo dalies, kurioje pasisakoma dėl A. M. parodymų, matyti, kad apeliantas iš esmės nenurodo konkrečių argumentų, dėl ko teismo išvados, susijusios su minėtos liudytojos parodymų įvertinimu, yra netinkamos. Akivaizdu, kad apeliantą tenkintų tik viena galimybė – besąlygiškas liudytojos parodymų pripažinimas. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė motyvus dėl A. M. parodymų, objektyviai įvertino visų trijų pažymų surašymo aplinkybes, tačiau prokuroras, nenurodydamas konkrečių argumentų, deklaratyviai tvirtina neva teismo teiginiai yra neaiškūs ir nepagrįsti, tačiau nenurodo, nei kuris konkrečiai teismo teiginys yra nepagrįstas, nei kokios faktinės aplinkybės jį nuneigia. Skunde apsiribojama vieninteliu teiginiu neva proceso metu buvo išsamiai išaiškintos pažymų surašymo aplinkybės, kurias patvirtino pati A. M., taip pat liudytojai J. E., E. V., rašytiniai bylos dokumentai. Iš skundžiamo nuosprendžio (13-20 nuosprendžio lapai arba t. 10, b. l. 135-142) matyti, kad teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl A. M. parodymais galima tikėti tik tiek, kiek juos patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys. Kolegija sutinka, jog A. M. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, dėl ko nėra pagrindo tikėti liudytojos parodymais, jog ji teismo posėdyje nedalyvavo. Teismas iš naujo nedėstys visų liudytojos parodymų, kadangi jie nuosprendyje yra detaliai aptarti, o akcentuos esmines aplinkybes, aiškiai liudijančias konkrečius prieštaravimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. paruošė 3 pažymas, kurių turinys liudija iš esmės priešingus faktus. Antai pirmojoje pažymoje (t. 1, b. l. 93-94) aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuota, jog Vilniaus miesto savivaldybės atstovė dalyvavo civilinės bylos nagrinėjime dėl teisės pripažinimo privatizuoti butą, posėdžio metu dėl pateikto ieškinio išdėstė argumentus, kurie yra nurodyti teismo sprendime. Vadinasi, ruošdama šią pažymą A. M. neabejotinai pripažino dalyvavimo teismo posėdyje faktą. Kiek daugiau nei po mėnesio ruoštoje pažymoje nenurodoma nė menkiausia užuomina dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo sprendimo, kuriuo V. Z. pripažinta teisė privatizuoti butą, teisėtumo (t. 2, b. l. 95-96). Tuo tarpu trečiojoje pažymoje, priešingai nei ankstesniais dviem atvejais, jau kategoriškai konstatuojama neva nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus m. savivaldybės Juridinio skyriaus atstovas nedalyvavo, dokumentai (teismo šaukimas, ieškininis pareiškimas bei kiti procesiniai dokumentai) nebuvo gauti, dėl ko nėra galimybės pateikti paaiškinimus bei prašomus dokumentus (t. 2, b. l. 97). Taigi, kaip matyti, to paties asmens parengtos pažymos savo turiniu yra iš esmės skirtingos. Šios aplinkybės yra reikšmingos ir turi būti deramai įvertintos.

Skunde apeliantas išvis nepasisako dėl aplinkybių, iš kurių aiškiai matyti, kad A. M. antrą ir trečią pažymas parengė mero padėjėjai E. Š. padarius įtaką. Apklausiama liudytoja parodė: „antrą ir trečią pažymas rašiau ne savo iniciatyva“ (t. 9, b. l. 26-32). Iš teisme duotų A. M. parodymų matyti, kad jos paruoštos pirmos pažymos turinys netenkino mero referentės E. Š., kuri, paskambinusi telefonu, išsikvietė liudytoją į savo kabinetą, aiškino, jog pažyma surašyta netinkamai, nurodė ją pakoreguoti, „šaukė, kilo konfliktas“ (t. 6, b. l. 81-87). Akivaizdu, jog toks E. Š. nurodymas buvo įsakmus ir kategoriškas ir tokio nurodymo A. M. negalėjo nevykdyti, kadangi, kaip Juridinio skyriaus darbuotoja, ji buvo pavaldi merui. Atsižvelgiant į tai, kad E. Š. buvo mero referentė, liudytoja pastarosios reikalavimus laikė tolygius mero pozicijai („mero padėjėja man lygi merui“) (t. 9, b. l. 26-31). Būtent dėl E. Š. reikalavimų, ji paruošė antrą, o vėliau ir trečiąją pažymas, iš kurių tik paskutiniosios turinys tenkino mero padėjėją. Apklausiama E. Š. nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme negalėjo motyvuotai paaiškinti, kokios konkrečios aplinkybės paskatino daryti išvadą, jog A. M. pateikta 2005-03-31 pažyma yra neteisinga. Liudytoja neneigė, jog pažymos buvo ruoštos tol, kol pateikta teisinga pažyma. Anot E. Š., ji tiesiog „išprotavo“, kad A. M. nedalyvavo posėdyje, ji rėmėsi savo logika ir bylos medžiaga (tačiau neaišku, kokie konkretūs bylos duomenys galėjo duoti pagrindą tokiai išvadai), be to, ji pripažino net nemačiusi teisminės bylos, tiesiog taip nusprendė („kad A. M. galėjo nedalyvauti teismo posėdyje, aš galėjau tik išprotauti < ... > teisminės bylos aš nemačiau. Čia yra mano nuomonė, neparemta niekuo, aš galėjau suklysti < ... > aš taip nusprendžiau, nes tai mano darbas. Antroji pažyma taip pat buvo neteisinga, jeigu taip parašiau, vadinasi, taip aš maniau. Rėmiausi savo darbo patirtimi. Trečia pažyma buvo teisinga“) (t. 9, b. l. 43-48). E. Š. paneigė bendravusi su A. M. (nei telefonu, nei asmeniškai), juo labiau, dariusi jai bent kokį spaudimą, pažymėjo, kad pastaroji yra „nesąžininga ir nekompetentinga“, be to, melavo teisme bei rašydama pažymas merui. Pažymėtina, jog E. Š. teisme negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl jos, kaip fizinio asmens (nenurodant nei darbovietės, nei užimamų pareigų) parengto pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo turinys yra identiškas anoniminiam pareiškimui, pasirašytam kaip „kaimynų, kurių pavardės perduotos Vilniaus apygardos prokuratūrai“. Suprantama, jog apklausiama E. Š. paneigė dariusi spaudimą A. M., tačiau kolegija netiki tokiais jos parodymais. Sunkiai tikėtina, jog A. M., paruošusi pirmąją pažymą, kurią rengdama rėmėsi teismo sprendimu, nesukėlusiu jai jokių abejonių, vėliau savo iniciatyva pateikė pakartotinę pažymą, kurioje patvirtino duomenų teisingumą dėl V. Z. priklausančio buto ploto bei nenurodė nė vienos aplinkybės dėl teismo sprendimo galimo neteisėtumo, o galiausiai, prieštaraudama savo pačios rengtoms pažymoms, paruošė trečiąjį dokumentą, kuriame konstatavo visiškai priešingas aplinkybes. Pažymėtina, jog apklausiamas J. E. nors ir nurodė, jog visuomet buvo stengiamasi laikytis subordinacijos principo, tačiau nepaneigė, jog to pavykdavo išvengti ne visuomet („oficialiai darbuotojas neturėjo atsiskaityti merui, pavaduotojui ar pan. būdavo kartais, kad tiesiogiai skambindavo tam darbuotojui, vedusiam bylą, bet tokie atvejai buvo reti. Buvo siekiama subordinacijos principo, bet visiškai to išvengti neįmanoma. Tokių atvejų galėjo būti“) (t. 9, b. l. 71-74). Liudytojas patvirtino ne tik tai, jog santykiai su E. Š. buvo įtempti („dėl šitos bylos su E. Š. nebendravau ir ji su manim nebendravo. Santykiai su šia ponia buvo labai įtempti tiek mano, tiek E. V.. Ji vengė manęs, todėl galėjo skambinti tiesiogiai A. M. ir su ja bendrauti, bet detalių nežinau“), bet ir tai, jog A. M. iš pastarosios jautė įtampą ir buvo jos įtakojama („detalių neatsimenu, bet man žinoma, kad A. M. buvo priversta bendrauti su E. Š. šiuo klausimu < ... > A. M. jautė įtampą, teko su ja kalbėtis, bet bylos aš nesekiau, nesidomėjau < ... > A. M. jautė įtampą, fonas buvo sukurtas iš mero referentės E. Š.“) (t. 9, b. l. 71-74). Duodamas parodymus E. V. nurodė nežinantis aplinkybių dėl E. Š. bendravimo su A. M. ir pažymėjo su E. Š. nebendraujantis nuo 2001 metų bei draudžiantis tą daryti skyriaus juristams („su E. Š. nebendrauju nuo 2001 metų iki šio momento < ... > aš draudžiu juristams bendrauti su E. Š.. Ar bendravo su ja A. M., aš negaliu atsakyti“) (t. 9, b. l. 74-77). Tad aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog A. M. parengtos trečiosios pažymos turinys neatspindi tikrovės ir juo negalima remtis kaip įrodymu. Beje, apeliantas skunde pats pripažįsta, jog dokumentų (pažymų) parengimas inicijuotas „nevisiškai tinkamu būdu“, tačiau tokio fakto nelaiko reikšmingu vertinant pažymų turinio skirtumus.

Tai, kad minėta pažyma yra nepagrįsta, rodo ir kitos aplinkybės. Štai apklausiama A. M. parodė sprendimo nuorašą iš teismo pasiėmusi 2005-03-30, o su byla susipažino vėliau, t. y. 2005-03-31 (t. 9, b. l. 26-31). Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmoji pažyma parengta 2005-03-31, vadinasi, po to, kai liudytoja susipažino su civiline byla (būtų nelogiška iš pradžių parengti pažymą, o vėliau eiti susipažinti su tokio dokumento parengimui reikalinga medžiaga). Netgi keliant versiją, jog liudytoja galėjo apsirikti nurodydama tikslią susipažinimo su byla dieną arba visgi tikint tuo, jog susipažinimas įvyko vėliau negu pažymos parengimas, akivaizdu, jog faktai, kurie yra išdėstyti trečiojoje pažymoje, būtų buvę įvardinti jau parengus antrąją, t. y. 2005-04-07, pažymą. Visgi tokie duomenys neatsispindi po daugiau nei mėnesio parengtoje antrojoje pažymoje, nors šiuo atveju nekyla jokių abejonių, jog A. M. jau buvo susipažinusi su civilinės bylos medžiaga. Vadinasi, A. M., remdamasi analogiškais faktiniais duomenimis, parengė skirtingo turinio dokumentus. Įvertinus paskutinės pažymos turinį įtakojusias aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į A. Š., J. R., A. Šn. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, laikytina, jog 2005-05-02 pažymos dėl civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) turinys prieštarauja faktinėms bylos aplinkybės. Tuo pačiu sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada A. M. parodymais galima remtis tik tiek, kiek juos neginčijamai patvirtina kiti faktiniai bylos duomenys.

Iš A. M. parodymų matyti, kad pastaroji savo poziciją dėl to, jog nedalyvavo teismo posėdyje, grindžia tuo, kad savivaldybėje nebuvo rasti jokie dokumentai (šaukimas, ieškinys). Liudytojos teigimu, peržiūrėjus siunčiamų – gaunamų dokumentų registravimo žurnalus, kompiuterio duomenis, nebuvo rasti jokie su šia byla susiję dokumentai, pas ją taip pat nebuvo užvesta „bylutė“ dėl V. Z.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė aplinkybes, iš kurių matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės registracijos žurnaluose buvo registruojami ne visi dokumentai (raštinėje savivaldybėms padaliniams adresuota korespondencija neregistruota apskritai, o Juridiniame skyriuje reikalavimas registruoti visus gaunamus dokumentus vykdytas netinkamai). Teismas dėl to išdėstė detalius argumentus, todėl kolegija jų iš naujo nevardins. Taip pat pripažinta ir tai, jog nenustatyti jokie objektyvūs duomenys apie tai, kad tokie dokumentai aptariamu metu, t. y. 2002 m. birželio mėn., buvo registruojami kompiuterinėje programoje. Nors apeliantas ir nesutinka su teismo išvada, jog to meto savivaldybės registruose buvo fiksuojami ne visi dokumentai, tačiau nepateikia argumentuotų teiginių, nuneigiančių tokią išvadą, ir deklaratyviai tvirtina, jog esą dokumentai bet kokiu atveju buvo užregistruojami. Skunde akcentuojama aplinkybė, jog tuo atveju, jei šaukimai teisme būdavo duodami į rankas parnešti, šaukimą gavęs asmuo visada pasirašydavo ant šaukimo šaknelės, o parnešti šaukimai buvo užregistruojami savivaldybėje. Tiesa, kad apklausti liudytojai nurodė tokias aplinkybes, tačiau tuo pačiu jie nepaneigė galimybės, kad dokumentas galėjo būti tiesiog atiduotas darbuotojui. Antai teisme Vilniaus miesto savivaldybės teisės ir personalo departamento direktorius J. E. parodė: „teoriškai įmanoma, kad byloje buvo darbuotojas, parneša dokumentus iš teismo ir perduoda kitam darbuotojui. Kaip buvo konkrečiu atveju, aš negaliu pasakyti, bet toks variantas įmanomas, nes mūsų žmones teismuose pažinojo < ... > parneštas dokumentas papuldavo į apskaitą ir nebuvo taip, kad jis nebūtų užregistruojamas. Bet dėl kiekvieno atvejo reikėtų žiūrėti atskirai“ (t. 9, b. l. 71-74).

Iš A. M. vesto Baigtų bylų registracijos žurnalo matyti, kad jame buvo fiksuojamos ne visos bylos, kas vėlgi nepaneigia, jog ir V. Z. byla galėjo būti neužregistruota. Apklausiama A. M. teigė neradusi užvestos „bylutės“ („mes sau užsivesdavome tokią bylutę – įsiūdavome ieškinį, šaukimą, raštus, atsiliepimus, skundus“), tačiau šis faktas taip pat niekaip neįrodo, jog savivaldybėje nebuvo gauti dokumentai iš teismo, o A. M. nedalyvavo teismo posėdyje. Pažymėtina, jog pati A. M. pripažino, kad tokios „bylutės“ nebūdavo niekur registruojamos (t 9, b. l. 26-31). Tą patį patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas J. E. : „ < ... > joks teisės aktas nereglamentavo tokių dokumentų saugojimo tvarkos. Bylos medžiagos nebuvo reikalaujama saugoti, nes viskas buvo teisme. Ką toje byloje komplektavo bylą vedęs žmogus, niekas nesekė ir nekontroliavo, kas yra toje byloje. Kaip surenkama medžiaga yra darbuotojo reikalas. Saugoti tokių bylų nebuvo prasmės < ... > tokiose bylose nebuvo daromas apyrašas, nes jos nebuvo saugomos. Tokių reikalavimų nebuvo ir taip nebuvo daroma“ (t. 9, b. l. 71-74). Tiesioginis A. M. viršininkas taip pat pripažino, jog „nėra tokio visų turimų bylų žurnalo“, be to, paminėjo, jog „juristams buvo naudinga nerašyti bylų į baigtų bylų žurnalą dėl darbo krūvio. Jeigu aš nebūčiau gavęs informacijos, aš apie tokią bylą ir nebūčiau nieko žinojęs“ (t. 9, b. l. 74-77).

Reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, jog 2004 metais Vilniaus miesto savivaldybei (tuo pačiu ir jos padaliniui Teisės ir personalo departamento Juridiniam skyriui) kraustantis į kitas patalpas dalis bylų buvo sunaikinta. Toks bylų naikinimo procesas nebuvo reglamentuotas, nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų galima identifikuoti sunaikintas bylas. Vadinasi, lieka nepaneigta, jog V. Z. byla, kaip seniai baigta, galėjo būti sunaikinta kartu su kitomis užbaigtomis bylomis. Iš A. M. parodymų: „< ... > negaliu pasakyti, kokie buvo kriterijai – ar bylą palikti, ar bylą naikinti. Negaliu pasakyti, ar 2002 m. bylos buvo naikinamos, ar vežamos į naują pastatą. Kurios bylos buvo baigtos ir tikrai nereikalingos, tai tų neėmėm. Vienas iš kriterijų buvo laikas. 2002 m. bylos, atrodo, daugiausia buvo sunaikintos. Jei byla jau pora metų pasibaigusi, tai ji nereikalinga < ... > jei byla buvo seniai pasibaigusi, tai kraustantis ją pasiimti buvo neprotinga. Neprisimenu konkrečiai, kaip buvo atrenkamos bylos < ... > negaliu pasakyti, ar sunaikinome panašių į Z. bylų. Tokia byla, jei sprendimas įsiteisėjęs, tai 2004 m. negali būti labai reikšminga < ... > sunaikintų bylų sąrašų nėra < ... > sunaikinant bylą buvo sunaikinami visi dokumentai < ... > jeigu nėra tikslo laikyti, bylos naikinamos po 1-2 metų“ (t. 9, b. l. 26-31; t. 6, b. l. 81-87). Liudytojai J. E. ir E. V. taip pat patvirtino, kad kraustantis į naujas patalpas buvo pervežtos ne visos bylos, baigtų bylų saugojimas buvo nereglamentuotas, o naikinant dokumentus nesurašyti jokie naikinimo aktai („< ... > kraustantis į naują pastatą buvo pervežtos tik einamos bylos. Baigtos bylos, kurių sprendimai įsiteisėjo, sekamieji dokumentai nebuvo saugojami < ... > jokių dokumentų, kurie buvo neapibrėžti norminiais aktais, neperkėlėm į naują pastatą“, „< ... > keliantis į naują pastatą buvo nurodymas, kuo mažiau dokumentų, kurių saugojimas nėra privalomas. Juristai patys sprendė, ką su jomis (t. y. bylomis) daryti. Buvo atiduota į makulatūrą, naikinama. Naikinimo aktai nebuvo rašomi“) (t. 9, b. l. 71-74, 74-77). Tokios aplinkybės leidžia teigti, jog V. Z. byla, kurioje teismo sprendimas buvo seniai įsiteisėjęs, galėjo būti sunaikinta.

Liudytojos A. M. parodymų analizė atskleidžia, kad baudžiamojo proceso metu duotus parodymus apie tai, kad ji teismo posėdyje nedalyvavo, iš esmės nulėmė tai, kad Vilniaus miesto savivaldybėje ji nerado jokių su šia civiline byla susijusių dokumentų, o teisminėje byloje nebuvo jos įgaliojimo nuorašo bei atžymų apie išsiųstus šaukimus Vilniaus miesto savivaldybei („nesu gavusi dokumentų, todėl neatsimenu šios bylos. Jeigu byla svarbi, daug kartų atidėta, ją prisimenu. Šiaip tokios bylos neįsiminčiau < ... > Z. bylos pradėjau ieškoti 2005 m. Duomenų apie ją neradau, todėl tokioje byloje dalyvauti negalėjau“) (t. 6, b. l. 8187). Suprantama, kad liudytoja tokios bylos, kuri, kaip ji pati pripažino, niekuo neišsiskyrė iš kitų, galėjo realiai neatsiminti. Nuo 2002-06-20 įvykusio teismo posėdžio buvo praėjęs ilgas laiko tarpas, A. M. atstovavo daugelyje teisminių procesų (2002 m. net 50-60 bylų per mėnesį), be to, šis nepasižymėjo jokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis. Tad liudytoja, išreikšdama savo poziciją dėl dalyvavimo V. Z. byloje, rėmėsi dokumentais, o jų neradusi, padarė išvadą, jog ji byloje nedalyvavo. Tokie A. M. parodymai negali būti objektyviu įrodymų šaltiniu, kadangi nustatyta, jog liudytojos minimi dokumentai galėjo būti neužregistruoti nei atitinkamuose registrų žurnaluose, nei kompiuterinėje programoje. Galiausiai nepaneigta, jog savivaldybėje užvesta byla dėl V. Z. turto privatizavimo galėjo būti sunaikinta, kadangi kraustantis į naujas patalpas dauguma „neeinamų“, baigtų, 1-2 metų senumo bylų buvo kaip tik naikinamos.

A. M. parodymus, kurių metu ji patvirtino nedalyvavusi teismo posėdyje, kaip minėta, nulėmė ir tai, jog civilinės bylos medžiagoje nebuvo jos įgaliojimo nuorašo, šio dokumento numeris neįrašytas ir į teismo posėdžio protokolą. Tokios aplinkybės yra išties teisingos, tačiau tokių duomenų neatsispindėjimas byloje negali būti tapatinamas su asmens nedalyvavimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, vertindamas nurodytas aplinkybes, pažymėjo, jog įstatymas nenumato privalomo reikalavimo prie bylos medžiagos pridėti įgaliojimo nuorašą, o tai, kad į protokolą neįrašytas A. M. įgaliojimo numeris, įvertinta kaip aplaidumas ar neatidumas darbe. Kolegija sutinka, jog minėtų duomenų neįrašymas į teismo posėdžio protokolą, paliekant akivaizdžiai neužpildytus duomenis šalia žodžių „įgal. Nr.“ ir „išd.“, rodo nevisiškai tinkamą šio procesinio dokumento surašymą, tačiau tai jokiu būdu neleidžia tvirtinti, kad A. M. nedalyvavo teismo posėdyje. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog nėra imperatyvaus reikalavimo, įpareigojančio atstovo įgaliojimo nuorašą pridėti prie bylos medžiagos. Savame suprantama, jog minėto dokumento nuorašas šiuo atveju padėtų išvengti keliamų abejonių, tačiau jo nebuvimu negalima įrodinėti dokumento suklastojimo fakto, motyvuojant melagingų žinių apie tai, jog posėdyje dalyvavo atsakovo atstovė, įrašymu. Netikslingas apelianto teiginys, jog nagrinėdamas bylą teismas privalo žinoti įstatymus ir vadovautis jais, o valstybinis kaltintojas neprivalo teismui nurodyti norminių aktų nuostatų, kadangi neaišku, kokiu įstatymu, apelianto manymu, šiuo atveju nebuvo vadovautasi ar koks įstatymas pritaikytas neteisingai. Iš skundo turinio prasmės matyti, jog prokuroras nesutinka su tuo, kaip apygardos teismas vertino įrodymus, tačiau tai nereiškia, kad teismas pažeidė kokio nors įstatymo reikalavimus. Nors apeliantas akcentuoja, jog kiekvienas teismo posėdyje kaip atstovas dalyvaujantis asmuo privalo pateikti įgaliojimą patvirtinantį dokumentą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad tai nebuvo padaryta. Iš A. Šn. parodymų matyti, kad prieš pradedant posėdį buvo tikrinamas jos asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas - pasas, taip pat įgaliojimas. Analogiški veiksmai buvo atliekami ir su kita posėdyje dalyvavusia moterimi, t. y. A. M.. Vadinasi, buvo patikrinta tiek byloje dalyvaujančių asmenų tapatybė, tiek teisinis atstovavimo pagrindas ir tai, kad su tuo susiję duomenys neužfiksuoti teismo dokumentuose, nenuneigia įgaliotų atstovų dalyvavimo fakto. Beje, teismas pagrįstai atkreipia dėmesį, kad bylos medžiagoje nėra ir A. Šn., įgaliotos atstovauti V. Z., įgaliojimo nuorašo, tačiau, nepaisant to, nekyla jokių abejonių, kad A. Šn. teismo posėdyje dalyvavo (apeliantas dėl to neišreiškia jokių priekaištų).

Tas faktas, kad teismo dokumentuose neatsispindi duomenys, liudijantys, jog Vilniaus miesto savivaldybei buvo išsiųsti dokumentai (teismo šaukimas, ieškinio nuorašas), neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog jie apskritai nebuvo išsiųsti. Antai, siunčiamų dokumentų žurnale neužfiksuotas ir V. Z. adresuoto teismo šaukimo išsiuntimas, tačiau civilinėje byloje esantis grąžinamasis šaukimo pranešimas rodo, jog toks dokumentas buvo tikrai išsiųstas. Tad šiuo atveju yra pagrindo manyti buvus netinkamą siunčiamų dokumentų registravimą ir minėti duomenys negali būti objektyviu ir patikimu įrodymų šaltiniu, jog A. M. teismo posėdyje nedalyvavo.

Apeliaciniame skunde yra ginčijama ir dar keletas konkrečių teismo išvadų, susijusių su E. V. bei J. E. parodymų vertinimu. Visų pirma apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, jog E. V. nepatvirtino fakto, kad A. M., teisme gavusi byloje esančių dokumentų kopijas, jas parnešusi parodė vedėjui. Toks argumentas motyvuojamas liudytojo nurodyta aplinkybe, kad jis (E. V.) nepasirašinėjo pažymų, nematydamas dokumentų. Iš pastarojo parodymų išties matyti, kad E. V. patvirtino pažymas pasirašinėdavęs tik tokiu atveju, jeigu jos atitikdavo pateiktus dokumentus. Tačiau, duodamas parodymus dėl konkrečių pažymų, kurias rengė A. M. (šiuo atveju dėl nurodytoje teismo išvadoje minimos antros pažymos), E. V. iš tiesų neminėjo susipažinęs su jokiais dokumentais ir aplinkybes dėl V. Z. bylos dokumentų nurodė tokias, kokias jam papasakojo A. M.: „dėl antros pažymos, negaliu nieko pakomentuoti. Kaip teigė A. M., ji susipažino su teisme esančia byla, nes pas save nerado tos bylos medžiagos ir parašė tokią pažymą < ... > kaip teigė juristė (A. M.) nebuvo jos parašų teismo saugojamoje byloje“ (t. 9, b. l. 74-77). Iš tokių liudytojo parodymų aiškiai matyti, kad tąkart E. V. nebuvo pateikti jokie dokumentai, ką pagrįstai teismas pažymėjo skundžiamame nuosprendyje. Paminėtini E. V. parodymai, kad jis iš esmės tik derino pažymas, o jas pasirašinėdavo departamento direktorius J. E. . Tuo tarpu pastarasis apklausiamas pažymėjo pažymas pasirašydavęs, netikrinant, ar juose esančius duomenis patvirtina atitinkami dokumentai, tačiau neretai jų net neskaitydamas („<... > atnešant raštą pasirašyti su A. M. diskutuoti apie jį nebuvo reikalo. Aš pasitikiu darbuotojais, jeigu ji taip parašė, nemačiau reikalo aiškintis, gilintis. Tuo metu tai buvo eilinė byla ir nekilo jokių minčių. Ne visas man pateiktas pažymas skaitydavau prieš pasirašydamas. Jeigu būčiau žinojęs, kad prieš tai buvo kita pažyma, kurioje duomenys skiriasi, būčiau tikslinęs arba detalizavęs“ (t. 9, b. l. 71-73).

Neobjektyvus, anot prokuroro, yra ir nuosprendžio teiginys, jog liudytojas J. E. patvirtino žinojęs, kad „A. M. yra įtampoje ir pažymas rašo verčiama“ (15-as nuosprendžio lapas arba t. 10, b. l. 137). Apelianto teigimu, tokie liudytojo parodymai neatsispindi teismo posėdžio protokole, o teismas pastarojo parodymuose pavartotą žodį „įtampa“ interpretuoja sau naudinga linkme, kadangi J. E. tik paminėjo, jog A. M. įtampą jautė dėl susidariusios situacijos, o ne dėl konkrečių pažymų rengimo. Kolegija kaip nepagrįstą atmeta tokį apelianto teiginį. Teisme duotais parodymais J. E. aiškiai patvirtino faktą, jog A. M. jautė spaudimą iš E. Š. ir tas spaudimas buvo susijęs su rengiamomis pažymomis: „ < ... > detalių neatsimenu, bet man žinoma, kad A. M. buvo priversta bendrauti su E. Š. šiuo klausimu < ... > A. M. jautė įtampą, teko su kalbėtis, bet bylos aš nesekiau, nesidomėjau“ (t. 9, b. l. 71-73). Nesuprantama, ką apeliantas turi galvoje, teigdamas, jog liudytojas patvirtino A. M. jautus įtampą dėl susidariusios situacijos, bet ne dėl pažymų, t. y. apie kokią situaciją šiuo atveju kalbama. J. E. nedviprasmiškai parodė, jog būtent „šiuo klausimu“ A. M. juto spaudimą iš mero referentės. Atsižvelgiant į teisme duotų parodymų turinį, nekyla jokių abejonių, kad liudytojas kalbėjo apie spaudimą, susijusį būtent su rengiamomis pažymomis, o ne apie kažkokią kitą situaciją, kuri deklaratyviai minima apelianto skunde.

LR BK 300 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Vadinasi, šiuo atveju buvo privalu įrodyti, jog A. Š. ir J. R. suvokė klastojančios tikrus dokumentus, įrašydamos į juos žinomai melagingas žinias, ir norėjo taip veikti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie duomenys nesurinkti, nėra jokių objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, jog pastarosios, veikdamos tiesiogine tyčia, suklastojo tikrus dokumentus. Apeliantas skunde taip pat nenurodo nė vieno argumento, pagrindžiančio tokį kaltės turinį. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje įrodinėjant kaltės turinį yra svarbus ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet būtina detaliai išsiaiškinti, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Analizuojamu atveju A. Š. ir J. R. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės ir davė nuoseklius tokią poziciją pagrindžiančius parodymus. Nenustatyti jokie veiksniai, kurie galimai būtų paskatinę išteisintąsias veikti nusikalstamai, neaišku, kokių neteisėtų padarinių jos galėjo siekti. Tiek (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2002-06-20 priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek tą pačią dieną surašytas protokolas yra tikri dokumentai, kurių pagrindu buvo konstatuotas tam tikras teisinis faktas, pripažinęs V. Z. teisę privatizuoti butą. Tai, kad pastaroji tokią teisę turėjo, apklausiama patvirtino ir A. M.. Procesiniuose dokumentuose esančios klaidos neduoda pagrindo teigti, jog A. Š. ir J. R. sąmoningai siekė suklastoti tikrus dokumentus. Abi išteisintosios paaiškino, jog tokias klaidas įtakojo didelis darbo krūvis, ką liudija ir byloje esantys duomenys (t. 8, b. l. 11-17). Nenustačius tiesioginės tyčios buvimo išteisintųjų veiksmuose, daroma išvada, jog tokias klaidas išties galėjo nulemti didelis nagrinėtinų bylų skaičius.

Neaišku, ką apeliantas norėjo patvirtinti ar paneigti, pasisakydamas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų apie du teismo sprendimus, priimtus 2002 m. birželio 20 d. ir 2006 m. balandžio 25 d. Apeliantas nepagrįstai teismo nurodytą aplinkybę, jog prokuroras nebuvo apskundęs (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priima kaip priekaištą, kadangi ši aplinkybė nedaro jokios įtakos sprendžiant klausimą, susijusį su skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl to, jog byloje nėra patikimų duomenų apie tai, kad A. Š. ir J. R. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Tokią išvadą pagrindžiantys motyvai yra išdėstyti nuosprendžio 24 - 27 lapuose (t. 10, b. l. 146-149). Atsižvelgdama į tai, kad prokuroras atskirai šios nuosprendžio dalies neskundžia, kolegija iš naujo šių įrodymų neaptarinės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas šioje nuosprendžio dalyje, dėstydamas motyvus, kuriais paneigiami dėl piktnaudžiavimo pareikšti kaltinimai, nurodo klaidingą baudžiamojo įstatymo straipsnį (24 – 25 nuosprendžio lapuose arba t. 10, b. l. 146-147). Iš nuosprendžio turinio aišku, kad vietoj minimo LR BK 128 str. 1 d. turi būti nurodytas LR BK 228 str. Tokia teismo klaida yra techninio pobūdžio, ji neįtakoja išdėstytų išvadų pagrįstumo.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog A. Š. ir J. R. pagal LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 redakcija) ir 228 str. 1 d. išteisintos pagrįstai, joms nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.