- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 2K-579/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-1-00103-2008-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Vytautas Greičius, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- S.D., S.I.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S.D. ir S.I. kasacinius skundus dėl Anykšių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutarties.
Anykšių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti S.D. ir S.I. .
S.D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
S.I. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Šiuo nuosprendžiu S.S. dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi nuteistųjų S.D. ir S.I. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S.D. ir S.I. nuteisti už tai, kad: naktį iš 2008 m. kovo 10 d. į 2008 m. kovo 11 d. atvyko į T.R. butą, (duomenys neskelbtini), ir pas ją svečiavosi kartu su S.V. ir S.S. , visi gėrė alkoholinius gėrimus. S.I. , S.V. ir S.S. išėjus parūkyti į koridorių, S.D. liko bute su T.R. . S.D. ištraukęs varpą, sugriebęs ją už plaukų, prieš T.R. valią jėga pritraukė jos galvą prie varpos, įkišo jai į burną ir taip prieš jos valią, nesant nukentėjusiosios sutikimo, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą, po to, savo varpą įvedė jai į makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą. S.D. išėjus, S.I. užėjo į butą ir, nesant nukentėjusiosios T.R. sutikimo, savo varpą įvedė į jos makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis S.D. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus, baudžiamąją bylą nutraukti ir jį išteisinti. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Tvirtinama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra paminėtų nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvados, kodėl būtent taip buvo kvalifikuota jo veika, taip pat nepaminėti visi motyvai, kuriais teismas vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus baudžiamojoje byloje. Manoma, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje nesilaikė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, kai visos abejonės turi būti vertinamos teisiamojo naudai, nes nukentėjusiosios parodymai buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir praktiškai pateisinantys jo veiksmus. Kasatorius tvirtina, kad esminiai BPK pažeidimai buvo padaryti ir tada, kai bylą tiriant ikiteisminio tyrimo metu tyrėja vertė nukentėjusiąją T.R. duoti kaltinančius parodymus, ne tik prieš nukentėjusiajai nepatikusį S.V. , bet ir prieš jį (S.D. ), S.I. bei S.S. , kuriems iš pradžių jokių pretenzijų dėl lytinių santykių su ja neturėjo, nors pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvirtino, kad S.S. ją žagino. Teismo proceso metu buvo įrodyta kitaip, S.S. išteisintas. Skunde teigiama, kad proceso metu tyrėja darė spaudimą tiek liudininkams, tiek pačiai T.R. , kuri norėjo pakeisti savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat pažymima, kad T.R. neketino pareikšti civilinio ieškinio, tačiau tyrėja ją įkalbėjo tai padaryti. Kasatorius mano, kad tokiu būdu, tyrėjai būnant šališkai ir darant nuolatinį poveikį nukentėjusiajai, objektyvi tiesa byloje nebuvo nustatyta, padarytas šiurkštus BPK normų pažeidimas, nulėmęs bylos eigą. S.D. teigimu, šiuos teiginius patvirtina ir pačios nukentėjusiosios T.R. nenuoseklumas duodant parodymus.
Kasatorius tvirtina nežaginęs T.R. , santykiavęs su ja abipusiu sutarimu, todėl jo veika kvalifikuota neteisingai. Pažymėtina ir tai, kad net jei ir būtų jis (S.D. ) pripažintas žaginęs T.R. , nuosprendis jam yra neteisėtas, nes veika nepagrįstai kvalifikuota kaip padaryta bendrininkų grupe, nors jis su S.I. iš anksto nesitarė žaginti T.R. ir niekuo vienas kitam nepadėjo tą daryti, tęsti ar užbaigti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis S.I. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
Skunde teigiama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kokią nusikalstamą veiką jis (S.I. ) padarė, tačiau nenurodomi jo veikos objektyvieji požymiai, t. y. kokiais smurtiniais veiksmais ar grasinimais jis palaužė nukentėjusiosios nesutikimą su juo lytiškai santykiauti. Kasatorius pažymi, kad nusikaltimas, numatytas BK 149 straipsnyje, laikomas ne bet koks lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja, bet tik tada, kai lytiškai santykiaujama esant kuriai nors iš alternatyvių veikos aplinkybių: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis ir 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Taip įstatymų leidėjo sukonstruota baudžiamojo įstatymo dispozicija suponuoja teismo pareigą šia nusikalstama veika apkaltintam asmeniui nuosprendžio nustatomojoje dalyje aiškiai nurodyti, kuria iš įstatyme išvardytų alternatyvių aplinkybių ir kaip buvo palaužtas nukentėjusiosios nesutikimas lytiniam aktui. To nepadarius, kaltinamajam nėra galimybių suprasti, kodėl jis pripažintas kaltu dėl prievartinio lytinio akto (išžaginimo), todėl nėra galimybių nuo tokio nekonkretaus kaltinimo gintis. Kasatorius teigia, kad, remiantis bylos aplinkybėmis, jam yra visiškai neaišku, pagal kurį iš išžaginimo požymių jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Nurodoma, kad, S.I. paprašius nukentėjusiosios lytinių santykių, iš pradžių ji sakė, jog jų nenorinti, tačiau po to, nesant jokio S.I. aktyvumo, pasireiškusio smurtu, grasinimu ar kitokiu būdu, lytiniam aktui neprieštaravo. Dėl šios priežasties, įvykio metu buvusiomis aplinkybėmis, jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad žodžiu išreikštas nesutikimas lytiniam aktui, niekaip aktyviais veiksmais nesipriešinant jo siekiui tą atlikti, yra tikras, o ne apsimestinis. Tokiu atveju realūs veiksmai - varpos įvedimas nukentėjusiajai į makštį ir lytinio akto atlikimas - negali būti vertinami kaip nusikalstami, nes nėra veikoje nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio - tyčios. Kasatorius nesutinka su teismo vertinimu ir pripažįsta, kad nukentėjusioji aktyviais veiksmai nesipriešino, tačiau tai aiškinama neva jos baime dėl mažamečių vaikų ir keturių atvykusių vyrų įbauginimu. Nurodoma, kad tai tik patvirtina, jog nenustatyta jokių jo (S.I. ) veiksmų, skirtų palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą. Kita vertus, byloje visai nėra jokių duomenų, kad kas nors nukentėjusiajai būtų grasinęs kaip nors pakenkti jos vaikams. Ir trečia, niekaip nenurodoma, kaip keturių vyrų atvykimas išgėrinėti gali sudaryti nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, daliai iš tų keturių asmenų išžaginant nukentėjusiąją. Kitaip tariant, eliminavus iš tariamos bendrininkų grupės vieną asmenį - išteisinus S.S. - lieka neaišku, kodėl S.S. nėra apkaltintas bendrininkavęs su kitais arba bent padėjęs kitiems, kartu su juo atvykusiems asmenims išžaginti nukentėjusiąją. Kasatorius pažymi, kad jo kaltė dėl prievartinių lytinių santykių su nukentėjusiaja yra grindžiama tik pačios nukentėjusiosios parodymais, kuriuos tik dalinai patvirtina kai kurie išvestiniai įrodymai (liudytojų K.L. , V. Naviko parodymai, bet jie tik patvirtina, ką jiems sakė nukentėjusioji, o patys apie įvykį nieko nežino). Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai pripažino, jog nukentėjusioji T.R. duodama parodymus buvo nenuosekli, prieštaringa, melavo. Šios teismų pripažintos aplinkybės, kasatoriaus manymu, buvo pakankamas pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl visų jos nurodomų aplinkybių. Tuo tarpu teismas, besąlygiškai priimdamas nukentėjusiosios parodymus apie tariamai S.I. padarytą nusikalstamą veiką, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. S.I. teigia, kad pripažinus jį kaltu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už kvalifikuotą išžaginimą, t. y. išžaginimą bendrininkų grupe (BK 149 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendžio aprašomąją dalį, nesilaikė BPK 305 straipsnio reikalavimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" išdėstytų išaiškinimų, tačiau nesutinkama su šio teismo deklaravimu, neva padaryti pažeidimai ištaisyti priimta nutartimi, dėl to, manoma, kad S.I. apeliacinis skundas išsamiai neišnagrinėtas.
Atsiliepimas
Nukentėjusioji T.R. atsiliepime į nuteistųjų S.I. ir S.D. kasacinius prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o teismų sprendimus palikti nepakeistus. Nukentėjusioji nesutinka su kasatorių teiginiais, kad jos parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Pažymi, kad ji konkretizavo abiejų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, nurodė išžaginimo seką, išsamiai paaiškino, kaip reiškėsi prieš ją naudotas fizinis ir psichologinis smurtas, kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti. T.R. nurodo, kad nepatyrė jokio spaudimo iš ikiteisminio tyrimo tyrėjos, o civilinį ieškinį atsiėmė, nes S.I. ir S.D. pažadėjo atlyginti žalą jai asmeniškai, tačiau apgavo, taip ji pasielgė nežinodama teisinių aspektų. Nukentėjusioji teigia, kad šių keturių vyrų (S.D. , S.I. , S.V. , S.S. ) tikrai nepažinojo, tik S.V. ir S.S. žinojo iš matymo. Šių vyrų į butą savo noru neįsileido, jie pateko išspyrę duris. T.R. pažymi, kad teismai išsamiai išanalizavo visas įvykio aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų veikas, todėl tenkinti jų kasacinius skundus nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. Meška atsiliepime į nuteistųjų S.I. ir S.D. kasacinius prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo tikėti nuteistųjų S.D. ir S.I. paaiškinimais, esą jie su nukentėjusiaja lytiškai santykiavo abipusiu susitarimu. Remiantis bylos duomenimis, nukentėjusioji T.R. buvo išsigandusi, bijojo dėl bute miegojusių savo mažamečių vaikų, nenorėjo jų išgąsdinti, todėl aktyviais veiksmais nesipriešino. Tačiau tiek S.I. , tiek S.D. prašė to nedaryti, verkė, todėl yra pagrindas tikėti, kad nukentėjusioji bijodama dėl savo mažamečių vaikų buvo išsigandusi ir taip jai buvo atimta galimybė pasipriešinti. Byloje nėra jokių motyvų, kodėl T.R. turėtų pagrindą apkalbėti S.I. ar S.D. .
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai nutartyje aptarė byloje esančius kasatorių bendrininkavimą įrodančius duomenis. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad nuteistieji į jos butą pateko ir ten pasiliko, panaudoję prievartą. Vėliau, matant ir girdint tame pačiame kambaryje buvusiems S.I. ir S.D. , S.V. pastūmė nukentėjusiąją ant lovos, aiškia užuomina leisdamas suprasti, kad visi nori lytinių santykių, o nukentėjusiosios nesutikimas neturi reikšmės. Fizinis smurtas ir grasinimai palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą ir sudarė sąlygas atlikti lytinės prievartos veiksmus. Pirmas nukentėjusiąją žaginęs ir seksualiai prievartavęs S.D. perkeltine prasme jai paaiškino, kad ji lytiškai santykiaus paeiliui su visais, o tolesnė įvykių eiga šiuos žodžius patvirtino. Šios aplinkybės rodo, kad abu nuteistieji suvokė, jog nusikaltimą daro veikdami bendrai, savo veiksmais palengvindami vienas kitam palaužti nukentėjusiosios valią, ir kiekvienas atliko prievartinius lytinius santykius, todėl yra nusikaltimo bendravykdytojai. Šiuo atveju bendrininkavimą kvalifikuojančiai aplinkybei nėra būtina, kad prievartą atliktų kiekvienas iš bendrininkų, kaip tai bando aiškinti kasatoriai.
Šalies argumentai
S.I. teiginiai dėl suvaržytos jo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, ir nuo šių kaltinimų gintis yra deklaratyvūs ir nemotyvuoti. S.D. teiginio, kad kaltinančius parodymus nukentėjusioji davė paveikta tyrėjos I. R. , nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas, kaip ir kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir bylos nepatikrino, taip kaip jį tiesiogiai tą padaryti įpareigoja BPK 320 straipsnio 3 dalis.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų S.D. ir S.I. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK 329 straipsnio 4 punkto taikymo
BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatyta, kas turi būti išdėstyta apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S.D. pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje padarymą, o S.I. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Nusikaltimas, numatytas BK 149 straipsnyje, laikomas ne bet koks lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, bet tik tada, kai lytiškai santykiaujama esant bent vienai iš alternatyvių aplinkybių: 1) panaudojant fizinį smurtą; 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą; 3) kitaip atimant galimybę priešintis; 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikaltimų, pripažintų įrodytais, objektyvieji požymiai nenurodyti (teismas privalėjo nurodyti, kokiu būdu buvo palaužta nukentėjusiosios valia, kokios aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji bendrininkavo vienas kitam), nusikaltimų kvalifikavimo motyvai ir išvados neišdėstytos. Minėti pirmosios instancijos teismo BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų reikalavimų pažeidimai pripažintini esminiais, nes suvaržė nuteistojo teisę į gynybą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). BPK 305 straipsnio pažeidimus pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau šio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, kaip tai numatyta BPK 329 straipsnio 4 punkte, neištaisė, nuteistųjų apeliacinius skundus atmetė.
BPK 329 straipsnio 4 punktas įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą esminį BPK normos pažeidimą panaikinant apskųstą nuosprendį ir priimant naują nuosprendį, t. y. tinkamai nurodyti nustatytas aplinkybes bei nusikaltimų kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nepaisė ir priėmė nutartį nuteistųjų S.D. ir S.I. apeliacinius skundus atmesti. Šis procesinis pažeidimas sukliudė minėtam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jis laikytinas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinė nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis).
Nustačius šį esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kiti kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėtini, nes kasacinės instancijos teismas, analizuodamas šiuos argumentus, padarytų išvadas, kurias turėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas, o tai draudžia BPK 386 straipsnio 2 dalis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.