Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Romualdos Janovičienės, teisėjų Ritos Kisielienės, Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė B. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 4 784 Lt ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad 2011 m. birželio 30 d. už 5 000 Lt pardavė atsakovui 289/1000 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną ieškovė davė sutikimą, kuriuo ji, kaip buto Nr. 13 savininkė, sutiko, kad negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės savininkas(-ai) savo lėšomis atliktų pastogės stogo remonto, rekonstrukcijos ir renovacijos darbus, įsirengtų pastogėje gyvenamąsias patalpas, įregistruotų patalpas Nekilnojamojo turto registre savininko(-ų) vardu, prisijungtų prie visų miesto komunikacijų. Sudarant sutartį, buvo susitarta, kad atsakovas sumokės ieškovei papildomai 4 784 Lt, jeigu Z. S. ir V. S., kurie yra buto Nr. 15 savininkai, išduos analogišką sutikimą kaip ir ieškovė. Toks susitarimas sudarytas dėl to, kad, ieškovės žiniomis, atsakovas ketino iš Z. S. ir V. S. įsigyti jiems nuosavybės teisėmis priklausiusias 295/1000 dalis neįrengtos pastogės ir ten kartu su savo tėvais įrengti gyvenamąsias patalpas. Susitarimas įformintas tą pačią dieną, t.y. 2011 m. birželio 30 d. atsakovo įsipareigojimu. Vėliau ieškovė sužinojo, kad atsakovas įsigijo Z. S. ir V. S. priklausiusią pastogės dalį ir šie išdavė atsakovui pirmiau nurodytą sutikimą, todėl, ieškovės nuomone, atsakovui atsirado pareiga sumokėti 4 784 Lt, tačiau šios pareigos atsakovas neįvykdė.

Atsakovas R. V. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis 2011 m. birželio 30 d. įsipareigojimu sutiko sumokėti ieškovei 4 784 Lt už Z. S. ir V. S. sutikimą, kurį ieškovė pasižadėjo gauti iki 2011 m. rugsėjo 1 d. Kadangi tokio sutikimo iki nurodytos datos atsakovas negavo, tai ir neturėjo sumokėti ieškovei. Anot atsakovo, jo įsipareigojimas pasirašytas kaip galimybė ieškovei papildomai gauti pajamų, jeigu ji įkalbės, susitars su kaimynais (Z. S. ir V. S.) ir šie pasirašys sutikimą, nes atsakovui nepavyko susitarti su minėtais asmenimis iki 2011 m. birželio 30 d. Atsakovas nurodė, kad, negavus kaimynų sutikimo, po ilgų derybų buvo sutarta dėl 5 000 Lt didesnio atlygio S., jei šie pasirašys sutikimą ir parduos jiems priklausančią pastogės dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai ir motyvai

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei B. J. iš atsakovo R. V. 4 784 Lt skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4 784 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012 m. spalio 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 71,76 Lt žyminio mokesčio; valstybei - 71,76 Lt žyminio mokesčio ir 21,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 407,60 Lt išlaidų, susijusių su valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimu ieškovei B. J..

Teismas įvertinęs atsakovo įsipareigojimo atsiradimo ir pasirašymo aplinkybes, padarė išvadą, kad įsipareigojimo turinį nulėmė atsakovo valia t.y. įsipareigojimo sąlygas pasiūlė atsakovas, todėl pagal LR CK 1.8 str. 1 d., 6.193 str. 4 d. įsipareigojimo sąlygos aiškintinos atsakovo nenaudai. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovo pasirašytame įsipareigojime nenurodyta ieškovės pareigų atlikti kokius nors aktyvius veiksmus gaunant (ar padedant gauti) Z. S. ir V. S. atitinkamą sutikimą. Teismas nurodė, jog atsakovo įsipareigojimo ir įsipareigojime nurodyto Z. S. bei V. S. „sutikimo“ turinys, teikia pagrindą išvadai, jog šiuo atveju aptariamas ne pastogės bendraturčių, o būtent atskirų namo butų savininkų sutikimas. Pažymėjo, kad sutikimas duotas ir tam, kad pastogės savininkas(-ai) įregistruotų patalpas Nekilnojamojo turto registre. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2011 m. birželio 30 d. pasirašytame įsipareigojime nurodytas Z. ir V. S. sutikimas galėjo būti suteikiamas iš esmės tik tada, kai Z. S. ir V. S. jau būtų perleidę jiems priklausiusias nuosavybės teises į dalį pastogės. Šios aplinkybės, niekaip nepriklausė nuo ieškovės, o nuo paties atsakovo. Teismas sprendė, kad CK 1.67 straipsnio 1 dalies normų prasme atsakovas pripažintinas sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudžiusia šalimi. Dėl to pripažino, kad atsakovo įsipareigojime nurodyta 4 784 Lt sumos išmokėjimo sąlyga vis dėl buvo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) R. V. apeliaciniu skundu prašo 2013 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai 144 Lt sumokėtą žyminį mokestį ir 484 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad 2011-06-30 atsakovo pasirašytas įsipareigojimas sumokėti ieškovei 4 784 Lt buvo pasirašytas, kaip galimybė papildomai ieškovei gauti pajamų, jei ieškovė įkalbės kaimynus S. pasirašyti sutikimą leisti atsakovui atlikti pastogės stogo remonto, rekonstrukcijos ir renovacijos darbus, įrengti pastogėje gyvenamąsias patalpas. Atsakovas kreipėsi į ieškovę ir pasirašė tokį įsipareigojimą tik todėl, kad jam nepavyko asmeniškai susitarti su S.. S. sutikimo iki įsipareigojime nurodytos galiojimo datos atsakovas negavo, todėl atlygis už sutartą, tačiau neatliktą paslaugą negalėjo ir negali būti mokamas ieškovei t.y. šalims susitarus dėl sąlyginio sandorio ir sąlygai neatsiradus (neatlikus sutartyje numatytų veiksmų) mokėjimo prievolė apskritai neatsirado. Pažymi, jog bylos aplinkybės (liudytojų parodymai) patvirtina, kad ieškovė ir jos duktė kreipėsi į S. dėl sutikimo, tačiau visi kreipimaisi buvo tik iki 2011 m. rugpjūčio mėnėsio ir bevaisiai, nes S. sutikimo nedavė. Vėliau po 2011-09-01 nei ieškovė, nei jos duktė į S. dėl sutikimo nesikreipė. Todėl ieškovė tinkamai ir teisingai suprato 2011-06-30 atsakovo įsipareigojimą t.y. kad įsipareigojime nurodytos sumos išmokėjimas buvo susietas su ieškovės aktyviais veiksmais gaunant S. atitinkamą sutikimą ir tai buvo esminė įsipareigojimo sąlyga. Tokiu atveju nėra jokio pagrindo įsipareigojimo sąlygas aiškinti atsakovo nenaudai. Taip pat pažymėjo, jog S. priklausančios pastogės dalies įsigijimas nebuvo atsakovo tikslas, atsakovui būtų pilnai užtekę tik S. sutikimo dėl atsakovui priklausančios pastogės dalies rekonstrukcijos ir renovacijos darbų įsirengiant ir įregistruojant gyvenamąsias patalpas. S. galėjo vienašališkai išduoti sutikimą atsakovui, o tai reiškia, kad ieškovė galėjo viena pati be atsakovo įkalbėti S. išduoti tokį leidimą. Minėta aplinkybė paneigia pirmos instancijos teismo argumentą, kad įsipareigojime nurodytų sąlygų atsiradimas priklausė be kita ko ir nuo atsakovo. Įsipareigojime nustatytos sąlygos ieškovei gauti pinigus esmė – ieškovės veiksmų gaunant S. sutikimą atlikimas, todėl ieškovės prievolė galioja net ir tais atvejais, kai tų veiksmų atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo atsakovo. Pažymi ir tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų nesąžiningai kliudęs ieškovei gauti S. sutikimą, atvirkščiai ne kartą ragino ieškovę kalbėtis su S., be to negalėjo kliudyti ieškovei, nes tuo pačiu būtų kliudęs pats sau. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdo prisiimtų įsipareigojimų sumokėti ieškovei 4 784 Lt prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės ir taikytinoms teisės normoms, todėl sprendimas naikintinas.

Ieškovė B. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-25 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas sąmoningai savo veiksmais neįgijo Z. ir V. S. priklausančios palėpės dalies iki 2011-09-01, ko pasekoje, įsipareigojime nurodyta 4 784 Lt sumos išmokėjimo sąlyga vis dėlto buvo, o būtent atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdė prisiimto įsipareigojimo sumokėti ieškovei 4 784 Lt. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus. Teisingai nustatė, kad atsakovo pasirašytame įsipareigojime nenurodyta ieškovės pareiga atlikti kokius nors aktyvius veiksmus gaunant Z. S. ir V. S. atitinkamą sutikimą, todėl įsipareigojime nurodytų sąlygų atsiradimas priklausė, be kita ko nuo atsakovo ir nuo Z. S. bei V. S.. Pažymi, kad tiek ieškovės 2011-06-30 sutikimas, tiek Z. S. ir V. S. 2011-12-02 sutikimas buvo gauti tą pačią dieną kai buvo perleistos jiems nuosavybės teise priklausančios pastogės dalys atsakovui. Akivaizdu, kad iki 2011-09-01 atsakovui neįgijus Z. S. ir V. S. priklausančios pastogės dalies, nebuvo reikalingas jų sutikimas, nes priešingu atveju sutikimą jie būtų davę sau, nes jie dar buvo savininkai. Atsakovas pasinaudojo susiklosčiusia situacija, nenupirko pastogės dalies iki 2011-09-01, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tokią situaciją ir padarė teisingas išvadas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.

Šalys 2011 m. birželio 30 d. sudarė patalpos pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė už 5 000 Lt pardavė atsakovui 289/1000 dalį neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-7). Ieškovė 2011 m. birželio 30 d. pasirašė notariškai patvirtintą sutikimą, kad ieškovė, kaip buto Nr. 13 savininkė, sutinka, jog neįrengtos pastogės savininkas savo lėšomis atliktų pastogės stogo remonto, rekonstrukcijos ir renovacijos darbus, įsirengtų pastogėje gyvenamąsias patalpas, įregistruotų patalpas Nekilnojamojo turto registre savininko vardu, prisijungtų prie visų miesto komunikacijų (b. l. 8). Tą pačią dieną atsakovas pasirašė notariškai patvirtintą įsipareigojimą sumokėti ieškovei 4 784 Lt, kai buto Nr. 15 savininkai Z. S. ir V. S. išduos sutikimą neįrengtos pastogės savininkui leisti atlikti pastogės stogo remonto, rekonstrukcijos ir renovacijos darbus, įsirengti pastogėje gyvenamąsias patalpas, įregistruoti patalpas Nekilnojamojo turto registre savininko(-ų) vardu, prisijungti prie visų miesto komunikacijų. Šiame atsakovo įsipareigojime taip pat nurodyta, kad įsipareigojimas galioja iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 9). Z. S. ir V. S. jiems priklausiusias pastogės dalis atsakovui perleido 2011 m. gruodžio 2 d. ir pasirašė sutikimą dėl pastogės savininko teisės ją rekonstruoti ir įrengti gyvenamųjų patalpų įregistravimo savininko vardu nekilnojamojo turto registre.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai ginčui spręsti taikė pirkimo – pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog atsakovas neįvykdė pareigos sumokėti visą kainą už parduotą turtą, tokią išvadą padarė tinkamai aiškinęs ir taikęs šalių ginčytinas sutarties sąlygas.

Savo apeliacinį skundą atsakovas grindžia tuo, jog teismas netinkamai aiškino sutarties sąlygas, vertino įrodymus ir be pagrindo taikė materialinę teisės normą reglamentuojančią sąlyginio sandorio nesąžiningos sąlygos pasekmes.

Dėl šalis siejusių sutartinių santykių sąlygų aiškinimo.

Esant šalių ginčui dėl sutartinės sąlygos aiškinimo, ji turi būti išaiškinta vadovaujantis bendromis sutarčių aiškinimo nuostatomis, įtvirtintomis CK6.193 – 6.195 straipsniuose. Aiškindamas CK 6.193 straipsnyje išdėstytą teisinį reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.).

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo įsipareigojimo atsiradimo ir pasirašymo aplinkybės yra ne kas kita, o 2011-06-30 tarp šalių sudarytos patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudėtinė dalis, nes neatsiejamai susijęs su pastogės dalies pirkimu-pardavimu. Tokią išvadą leidžia daryti šalių iki sutartiniai santykiai ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės. Šalys nurodė, jog tarp jų buvo suderėta ieškovei priklausiusios pastogės dalies pardavimo atsakovui 9 000 Lt kaina (arba 800 Lt/kv. m), tačiau iki sutartinių santykių metu atsakovas sužinojęs, kad kiti kaimynai Z. S. bei V. S. atsisako parduoti savo dalį palėpės, nesutiko mokėti ieškovei visos sutartos kainos, nes jam buvo itin svarbi aplinkybė, kad jis galėtų rekonstruojant neįrengtą palėpę ir joje įrengtą gyvenamąją patalpą įteisinti savo vardu. Tai jis negalėjo atlikti negavęs sutikimo iš Z. S. ir V. S., kuriems be atsakovo ir jo tėvų, priklausė likusi palėpės dalis. Tokiu būdu šalys susitarė, jog atsakovas nupirks iš ieškovės palėpę už mažesnę kainą, o likusią kainą sumokės, jeigu Z. S. ir V. S. duos sutikimus rekonstrukcijai ir po rekonstrukcijos pastatytos patalpos įteisinimui. Taigi analizuojant tiek šalių iki sutartinius santykius, tiek jų sudarytus sandorius - pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 5-7), tiek atsakovo įsipareigojimą (b.l. 9), darytina išvada, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sąlyginę sutartį, o sąlyga – dalies sutarties kainos mokėjimas priklausė nuo tam tikros sąlygos, t.y. nuo sąlygos ar duos kiti bendraturčiai (Z. S. ir V. S.) sutikimą rekonstruoti atsakovo nuosavybėje esančią palėpę ir pastatytą patalpą įteisinti, ar neduos. Tai, kad atsakovas tokį įsipareigojimą pasirašė pirkimo-pardavimo dieną bei, kad jame įsipareigota sumokėti kaina yra nei didesnė, nei mažesnė, o tokia, kuri turėjo būti mokama už perkamą palėpę kainos suderėjimo metu, tik patvirtina aukščiau padaryta išvadą, dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo.

Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti, kad jas siejantys prievoliniai santykiai būtų priklausomi nuo tam tikrų aplinkybių (sąlygų) buvimo ar nebuvimo. Sąlyginiais gali būti tiek sandoriai (CK 1.66 straipsnis), tiek prievolė (CK 6.30 straipsnis). Pagal CK 1.66 straipsnio 1 dalį sąlyginiais vadinami sandoriai, kuriuose teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Beveik analogiškai apibrėžiama ir sąlyginė prievolė. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: atsiranda ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis; 6.30 straipsnio 1, 4 dalys); šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys; 1.68 straipsnio 2–4 dalys); yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis; 6.31 straipsnio 1 ir 3 dalys); jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Praviena“ v. UAB „Hanner Development“, bylos Nr. 3K-3-529/2012). Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui sąlyga ar jis galės rekonstruoti palėpę ir įteisinti ten įrengtas patalpas buvo svarbi, ir nuo to, taip pat priklausė ir perkama iš ieškovės palėpių dalies vertė atsakovui bei sandorio kaina, todėl ši sąlyga į šalių sudarytą sutartį įtraukta atsakovo valia, tačiau, kaip minėta aukščiau įstatymas leidžia tokius sąlyginius sandorius ir šiuo atveju nėra konstatuota, kad tokia sąlyga yra prieštaraujanti viešajam interesui, ar pažeidžianti šalių teises.

Dėl paties atsakovo įsipareigojimo turinio aiškinimo kolegija taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas įsipareigojo ieškovei sumokėti ne už jos kažkokias pastangas įkalbinėjant bendraturčius, kad jie duotų sutikimą ar už tai, kad gautų šių bendraturčių sutikimą, kaip atsakovas nurodė savo procesiniuose dokumentuose ir teisme, tačiau atsakovas įsipareigojo ieškovei sumokėti tam tikrą sumą, kuri yra ne kas kita kaip skirtumas tarp sutartos parduotų dalies palėpės kainos ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtos, kai Z. S. ir V. S. išduos minėtą sutikimą.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir CK 1.67 str. taikymo

Sprendžiant ginčą taip pat aktualus CK 1.67 straipsnis numatantis nesąžiningo sukliudymo ar padėjimo sąlygai atsirasti pasekmes, kuriame įsakmiai numatyta, kad: jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga nenaudinga, tai pripažįstama, kad sąlyga buvo (CK 1.67 straipsnio 1 dalis ), jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai padėjo šalis, kuriai ta sąlyga naudinga, tai pripažįstama, kad sąlygos nebuvo. Nors šiuo atveju dalies sumos pagal sandorį mokėjimas buvo susietas su paties atsakovo veiksmais tiksliau neveikimu (gaunant sutikimą), tačiau atsakovas taip pat buvo suinteresuotas gauti tokį sutikimą, nes jo tikslas buvo ne tik nupirkti pastogės dalį, tačiau ją rekonstruoti, įsirengti gyvenamąsias patalpas, tačiau kita sąlyga – įsipareigojimas ieškovei sumokėti aptartą sumą iki 2011-09-01, akivaizdžiai yra nesąžiningas ieškovės atžvilgiu. Atsakovui negavus sutikimo iki 2011-09-01, o jį gavus po kelių mėnesių jam nekiltų pareiga sumokėti ieškovei likusios sutartos turto kainos. Ši sąlyga iš esmės paneigia patį įsipareigojimą, tiek atsižvelgiant į trumpą terminą, tiek atsižvelgiant į šalių ir liudytojų byloje nurodytas aplinkybes, kad Z. S. bei V. S. tuo metu išvyksta gyventi į sodą ir praktiškai nesilanko bute, tiek į tai, kad paties sutikimo gavimas visiškai nepriklauso nuo ieškovės veiksmų, tačiau jo gavimas įsipareigojimo vykdymo laike visiškai priklauso vien tik nuo atsakovo veiksmų, nes tik jis gali kreiptis sutikimo gavimo tikslu į bendraturčius. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė Civilinio kodekso 1.67 straipsnio nuostatas pagrįstai spręsdamas, jog įsipareigojimo sąlyga, kuri numatė įsipareigojimo vykdymo terminą buvo nesąžininga, paneigianti atsakovo įsipareigojimą sumokėti likusią sandorio kainą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nenurodė, jog keliais mėnesiais vėliau gautas Z. S. bei V. S. minimas sutikimas kokiu nors būdu suvaržė atsakovo teises jo tikslui pasiekti, t.y. įsigyti iš ieškovės palėpės dalį su tikslu palėpėse įsirengti patalpas ir jas įteisinti.

Apeliantas teigia, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų ir negavo ar neįkalbėjo Z. S. bei V. S. duoti sutikimą iki 2011-09-01, dėl ko jis nurodytiems asmenims už jų dalį palėpės sumokėjo pagal sandorį žymiai brangiau negu pirkdamas iš ieškovės. Kolegija šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, ieškovė jokių įsipareigojimų nei gauti iš bendraturčių sutikimą, nei juos įkalbėti nebuvo prisiėmusi, taip pat atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių gali spręsti, kad negavęs sutikimo iki 2011-09-01 jis Z. S. bei V. S. sumokėjo žymiai brangiau už jiems priklausančią palėpės dalį.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

Apeliantui nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas yra atmetamas (CPK 93 str. 1 d.), ieškovę atstovaujanti advokatė I. P. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, jokių įrodymų patvirtinančių šias išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.