- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- e2-1365-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00836-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- Vilniaus
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ingofo“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus kredito unijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ingofo“ dėl skolos pagal kredito sutartį priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus kredito unija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ingofo“ 84 000 Eur negrąžinto kredito, 3 262,19 Eur palūkanų, 15 121,86 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki kredito visiško grąžinimo. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. spalio 3 d. ji ir atsakovė sudarė kredito sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei 84 000 Eur kreditą, o atsakovė įsipareigojo jį grąžinti ir mokėti palūkanas. Ieškovė tinkamai įvykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o atsakovė iki šiol nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų ir neatsiskaitė su ieškove.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, neviršijant ieškinio sumos, areštuoti atsakovei priklausančias lėšas, esančias banko sąskaitose, pas atsakovę grynaisiais pinigais ar pas trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai – atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir (ar) turtines teises, uždraudžiant minėtu turtu ir (ar) lėšomis disponuoti, pavedant turtą ir (ar) lėšas aprašyti ieškovės pasirinktam antstoliui. Ieškovė nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma atsakovei yra didelė, atsakovė vengia įvykdyti savo prievoles ieškovei ir kitiems kreditoriams, dalyvauja teisminiuose ginčuose, beveik visas atsakovės turtas yra įkeistas ar areštuotas, kredito suma buvo panaudota ne pagal paskirtį, todėl kyla rizika, kad teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą jo vykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 1 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
4. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, argumentus ir pateiktus įrodymus, nurodė neturįs pagrindo vertinti, kad reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Teismas vertino, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nagrinėjamu atveju yra įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas pažymėjo, kad vien tik didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti atsakovės turto areštą. Tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove, taip pat nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet sudaro pagrindą ginti savo teises teismine tvarka. Atsakovės finansinė padėtis pati savaime neleidžia preziumuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, be to, teismui nebuvo pateikti aktualūs (tarpiniai) atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie atspindėtų šiuo metu, o ne 2019 metais buvusią jos finansinę padėtį. Net jei atsakovė turi tam tikrų mokumo problemų, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebūtų užtikrinta, kad ieškovei galimai palankus teismo sprendimas bus įvykdytas, nes turto, ypač lėšų, areštas savaime nepadidintų atsakovės turto kiekio, bet priešingai, sudarytų prielaidas kilti dar didesnėms mokumo problemoms. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių, kad atsakovė ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar lėšas, siekdama eliminuoti galimybę įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas netinkamai įvertino ieškovės pareikštų reikalavimų pobūdį, netinkamai interpretavo duomenis apie atsakovės turtinę padėtį, nevertino jos turtinės padėties pokyčio perspektyvos. Teismas neatsižvelgė į ieškinyje išdėstytus argumentus, kad atsakovė galimai yra nesąžininga, nes jau beveik 2 metus nevykdo savo įsipareigojimų ir didžiąją dalį kredito (64 000 Eur) panaudojo ne pagal kredito sutartyje nustatytą tikslinę šios kredito dalies panaudojimo paskirtį (ne gyvenamojo namo statyboms užbaigti). Šias aplinkybes patvirtina tai, kad įkeisto turto ekspertizės akte nustatyta gyvenamojo namo vertė yra daug mažesnė už šio namo statyboms skirtą kredito dalį. Jeigu kreditas būtų panaudotos statybos darbams užbaigti, nei antstolės patvarkyme, nei valstybės įmonėje Registrų centre nebūtų pateikiami duomenys, kad namo statybos baigtumas sudaro 18 proc. Šios aplinkybės, taip pat kiti ieškinyje išdėstyti duomenys patvirtina, kad atsakovė yra nesąžininga ir siekia bet kokiu būdu apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
6.2. Atsakovas nebendradarbiauja su ieškove, todėl ieškovė negali pateikti teismui finansinės atskaitomybės dokumentų, kuriuose yra apibūdinta, kokia yra atsakovės finansinė padėtis šiuo metu. Ieškovė pateikė teismui visus turimus duomenis ir dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
8. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos nustačius šias sąlygas: pirma, ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliatyvios (viena kitą papildančios), todėl nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
9. Byloje kilo ginčas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatęs, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo ir grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Ieškovė, nesutikdama su teismo nutartyje išdėstyta pozicija, teigia, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės ir argumentai pagrindžia atsakovės nesąžiningumą, tačiau teismas neišsamiai juos įvertino ir jų pagrindu padarė klaidingas išvadas. Ieškovė nurodė, kad poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju pagrindžia tai, jog atsakovė, nepaisydama ieškovės raginimų, jau 2 metus net iš dalies su ja neatsiskaito; teismuose yra nagrinėjamos kitos bylos, kuriose yra pareikšti reikalavimai atsakovei, ir beveik visas jos turtas yra įkeistas arba areštuotas; atsakovė panaudojo jai suteiktą kreditą ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį, nes pastatas, kurio statyboms buvo suteiktas kreditas, nėra baigtas, o jo vertė yra mažesnė, nei jo statyboms skirta kredito suma; prašoma priteisti suma yra beveik dvigubai didesnė nei atsakovės praėjusių finansinių metų pajamos, todėl ieškinio suma atsakovei yra didelė; pasikeitė atsakovės direktorius.
10. Vertinant ieškovės išdėstytus nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad pagal naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nelemia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018 ir kt.).
11. Aplinkybė, kad atsakovė galimai neturi pakankamai turto ieškovės reikalavimams įvykdyti, taip pat nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti – tai visiškai skirtingos situacijos. Tik esant antrai situacijai prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019 ir kt.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-22-516/2019 ir kt.).
12. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei ieškinio sumos kriterijus, priklausantis vien tik nuo ieškovės valios, nei atsakovės turtinė padėtis, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar egzistuoja būtinybė konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Poreikį taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą – visų pirma, sąlygoja šio asmens nesąžiningumas, kuris nustatomas, be kita ko, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti ar kitokiu būdu realiai apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti jam palankų teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovės išdėstyti argumentai, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė, beveik visas jos turtas yra įkeistas ir areštuotas, jos praėjusių finansinių metų pajamos buvo mažesnės nei prašoma priteisti skola ir pan., nepagrindžia grėsmės ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir nesudaro pagrindo areštuoti atsakovės turtą.
13. Kita vertus, ieškovė nagrinėjamoje byloje grįsdama poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi ne tik pirmiau minėtomis aplinkybėmis dėl ieškinio sumos ir ieškovės finansinės padėties, tačiau taip pat įrodinėjo, kad atsakovė galimai yra nesąžininga. Įrodinėdama šią aplinkybę, ieškovė, be kita ko, pateikė teismui duomenis, kad atsakovė panaudojo ne pagal paskirtį jai suteikto kredito dalį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys 2018 m. spalio 3 d. sudarė kredito sutartį, kuria ieškovė suteikė atsakovei 84 000 Eur kreditą. Sutartyje nurodyta, kad ieškovei suteikta 20 000 Eur suma yra skirta skolos perkėlimo sutarčiai refinansuoti, 64 000 Eur – gyvenamajam namui užbaigti. 2018 m. spalio 8 d. atsakovė, užtikrindama kredito sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymą, įkeitė ieškovės naudai žemės sklypą ir nebaigtas statyti gyvenamąsias patalpas (jų baigtumas sudarė 18 proc.), esančias name, kurio statyboms buvo skirta kredito dalis. Byloje yra pateiktas antstolės 2020 m. gegužės 29 d. patvarkymas dėl areštuoto turto vertės nustatymo, iš kurio matyti, kad pastatas, kurio statyboms atsakovei buvo suteiktas kreditas, nebuvo baigtas statyti. Iš minėto antstolės patvarkymo matyti, kad areštuoto pastato baigtumo procentas nepakito, o ekspertizės akte nustatyta turto vertė yra mažesnė, nei šio turto statyboms skirta kredito suma. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė iš tikrųjų nepanaudojo jai suteikto kredito gyvenamajam namui užbaigti, taigi, atsakovė panaudojo kreditą ne pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir, kaip nurodo ieškovė, vengė jį grąžinti. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl atsakovės sąžiningumo.
14. Be pirmiau išdėstytų duomenų, tikėtiną atsakovės nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu ir jos galimą siekį išvengti šioje byloje teismo priimto ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymo pagrindžia ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys apie atsakovės turto perleidimą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš šioje informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, kad ieškovė yra inicijavusi atsakovės atžvilgiu bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą. Minėtoje byloje pateikti dokumentai pagrindžia, kad atsakovė 2020 m. rugpjūčio 5 d., t. y. jau po to, kai šioje byloje nebuvo tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria perleido UAB „K73“ atsakovei nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį. Byloje taip pat yra pateiktas antstolės 2020 m. rugsėjo 25 d. patvarkymas dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodyta, kad atsakovė nebeturi daugiau jokio nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Nors ši ieškovės inicijuota byla dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra išnagrinėta, teismo vertinimu, pirmiau minėti įrodymai, kad po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl kredito sumos priteisimo, atsakovė perleido kitam asmeniui paskutinį savo nekilnojamąjį turtą, sprendžiant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo papildomai pagrindžia tikėtiną atsakovės nesąžiningumą.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje nutartyje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja grėsmė, jog netenkinus ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė galėtų imtis priemonių tam, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
16. Teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovė, todėl surasti ir aprašyti jos turtą pavedama ieškovės pasirinktam antstoliui. Ieškovei išaiškintina, kad per keturiolika dienų nepateikus nutarties antstoliui vykdyti arba antstoliui per keturiolika dienų neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti (CPK 147 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
Patenkinti ieškovės Vilniaus kredito unijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ingofo“ (juridinio asmens kodas 304406713, adresas: Lazdynų g. 21, Vilnius) priklausančias lėšas, esančias banko (-ų) sąskaitoje (-ose), pas atsakovę grynaisiais pinigais ir (ar) esančias pas trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai areštuoti atsakovei priklausantį turtą (nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus) ir (ar) turtines teises uždraudžiant minėtu turtu ir (ar) lėšomis disponuoti, nustatant, kad bendra areštuojamo turto vertė neturi viršyti 102 384,05 Eur (vieno šimto dviejų tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 5 ct).
Pavesti areštuotą turtą ir (ar) lėšas surasti ir aprašyti ieškovės Vilniaus kredito unijos (juridinio asmens kodas 112043996, adresas: T. Narbuto g. 5-1, Vilnius) pasirinktam antstoliui.