- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-85-557-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Rasa Valentinienė
- Nuteistasis
- M. D., I. G.
- Nukentėjusysis
- L. V.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Rasos Valentinienės ir Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. D. ir I. G. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008-11-13 nuosprendžio, kuriuo:
M. D. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams. BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. nustatyta tvarka bausmes pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. subendrinus apėmimo būdu, nustatyta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., nustatyta tvarka šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme pagal BK 140 str. 1 d. bei Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, galutinai nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams penkiems mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2008-05-29, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2005-07-27 iki 2005-08-03, ir nuo 2007-11-07 iki 2008-04-30,
I. G. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams. BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. nustatyta tvarka bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinai nubaustas laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo vykdant nuosprendį dienos,
T. P. nuteistas pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo vykdant nuosprendį dienos, į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2007-11-07 iki 2007-12-07.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios L. V. civilinis ieškinys, ir iš M. D., I. G. bei T. P. solidariai priteista nukentėjusiajai L. V. 100000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Nuosprendžiu iš M. D., I. G. bei T. P. taip pat solidariai priteista L. V. 1000 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. D., I. G. ir T. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, panaudodami psichinį smurtą ir kitaip atimdami galimybę priešintis lytiškai santykiavo, kėsinosi lytiškai santykiauti ir tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš jo valią: 2005 m. liepos 23 d. tarp 7 val. ir 11.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), į kurį nukentėjusioji L. V. asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą, M. D., I. G. ir T. P. buvo atvesta panaudojus fizinę ir psichinę prievartą, ten ją uždarę izoliuotame kambaryje be vidinės durų rankenos penktame daugiabučio gyvenamojo namo aukšte, atimant galimybę pabėgti ar kitaip pasipriešinti, veikdami grupe lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, tenkino lytinę aistrą ir pasikėsino lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. T. P., pats dalinai apsinuoginęs, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu - varpą įvedęs į nukentėjusiosios L. V. burną, I. G. prieš nukentėjusiosios valią ją nurengęs tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – lietė savo ranka nukentėjusiosios L. V. lytinius organus, liepė jai savo pirštus kišti į savo lytinius organus, apsinuoginęs pats ir užgulęs lovoje nukentėjusiąją, pasikėsino lytiškai santykiauti atlikdamas vaginalinį lytinį aktą, tačiau lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo girtas, nukentėjusioji priešinosi judindama klubus, dėl ko jis nesugebėjo įvesti varpą į makštį, ir gulėdamas ant nukentėjusiosios užsnūdo, M. D. prieš nukentėjusiosios valią nuo jos kūno nutraukęs rankšluostį, atliko vaginalinį lytinį aktą – varpą įvedęs į nukentėjusiosios L. V. makštį, po to, nebaigęs lytinio akto, tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – liepdamas nukentėjusiajai jos ranka masturbuoti varpą, ją liesti lūpomis.
M. D. nuteistas ir už tai, kad 2007 m. liepos 21 d. apie 4.30 val. prie kavinės „Katpėdėlė“, esančios Plungėje, Senamiesčio a. 7, buteliu sudavė smūgį per galvą nukentėjusiajam A. B., tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. panaikinti ir bylą nutraukti BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl nukentėjusiosios L. V. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo yra nepagrįstas, todėl naikintinas arba keistinas. Jo dalyvavimas padarant aukščiau nurodytas veikas iš esmės yra įrodinėjamas nukentėjusiosios L. V. parodymais. Tačiau jais remtis, nustatant jo kaltę, nėra pagrindo, kadangi jie nėra pakankamai nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, be to, L. V. galėjo jį apkalbėti, nes anksčiau su ja buvo gerai pažįstamas. Taigi skundžiamas nuosprendis nėra pagrįstas išsamiais ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, todėl nėra įtikinamas ir kelia abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Teismas jo veikas, padarytas bendrininkų grupe, kvalifikavęs pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., visiškai nepagrįstai, pažeisdamas BK 60 str. 2 d. nuostatas, jog skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimus prieš L. V. padarė ir pasikėsino padaryti bendrininkų grupe. BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas nepilnametis. Nors nuosprendyje formaliai nurodyta, kad skiriant jam bausmę, teismas vadovavosi bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumais, tačiau realiai to nepadarė, tuo pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.13 p. reikalavimus. Teismas priteisė nukentėjusiajai L. V. solidariai iš jo ir bendrininkų 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kuri yra aiškiai per didelė, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei besiformuojančiai teismų praktikai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis I. G. prašo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo veiksmus į BK 150 str. 1 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismas pažeidė BPK 1 str., 6 str. 2 d., 7 str., 20 str., 22 str. 3 d., 44 str., 301 str., 305 str. reikalavimus, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį. Jo veiksmai, siekiant paliesti L. V. lytinius organus, įkalbinėjimas lytiškai santykiauti, prašymas jai liesti rankomis savo lytinius organus, jos glamonėjimas, atitinka BK 150 str. 1 d. numatytą nusikaltimo sudėtį, šiuos veiksmus jis pripažįsta ir dėl jų gailisi. Tačiau teismo išvados, jog jis yra kaltas ir dėl to, kad veikdamas grupe su M. D. ir T. P., panaudojo prieš L. V. psichinį smurtą ir kitaip atėmė galimybę priešintis, lytiškai santykiavo, kėsinosi lytiškai santykiauti prieš jos valią, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teisme jis paaiškino, kad buvo su pažįstamais M. D., D. T. bei mažiau pažįstamu T. P. susitikę 2005-07-23 naktį Plungėje, kur juos pakvietė pas D. G.. Nei jis su kuo nors, nei kas su juo ne tik nesitarė ieškoti merginų lytiniam aktui, bet jam išvis nebuvo kilę tokių minčių. Jie nuvyko pas D. G. tik pratęsti pasisėdėjimą. Jis neatliko jokio veiksmo, kad L. V. išvesti iš buto. Einant gatve, prie jos net nebuvo priartėjęs, su ja nebendravo, su ja nieko nekalbėjo. Ji ėjo su T. P. ir galimai su D. T., jie nesipyko, ji nesipriešino ir jam nekilo minčių apie tai, kad L. V. norėtų pabėgti, nueiti. Lauke buvo žmonių, aplinkui veikė prekybos įstaigos, todėl niekas šiai merginai nebūtų sutrukdę pasitraukti nuo T. P., pabėgti ar šauktis pagalbos. Tai visiškai patvirtino pati L. V., tiek tyrimo metu, tiek ir teisme teigdama, kad ji nesipriešino, nes netikėjo, kad jos draugės vaikinas M. D. ar kaimo kaimynas D. T. gali ką nors blogo padaryti. Kaip matyti iš jos parodymų, bute pas D. T. ji taip pat elgėsi ramiai, jis nesuvokė, kad ji nori išeiti, išbėgti, ji nesipriešino ir nešaukė. Kai jis išėjo į virtuvę, kambaryje L. V. liko su D. T.. Kol jie buvo dviese, jokio triukšmo, jokių veiksmų, kurie rodytų L. V. nenorą būti su D. T., o vėliau su T. P. nebuvo, ir jis negalėjo suvokti, kad L. V. lytiškai santykiauja prieš savo valią. Po to, kai T. P. išėjo ir pasakė, kad su L. V. mylėjosi, pas ją nutarė nueiti ir jis. Pradėjo suvokti, kad kažkas vyksta ne taip, nes L. V. nenorėjo glamonėtis, priešinosi, kad jis liestų jos lytinius organus, tačiau jis norėjo įkalbėti lytiškai suartėti. Kai L. V. griežtai atsisakė ir jį nustūmė nuo savęs, jis aiškiai suvokė, kad ji to nenori ir todėl iš kambario išėjo. Jam niekas netrukdė įvykdyti išžaginimo veiksmų, jei jis tą būtų norėjęs padaryti, tačiau jis atsisakė ir prieš merginos valią to nedarė, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad jis lytinio santykiavimo nepradėjo ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių, ir perkvalifikavo jo veiką iš BK 149 str. 2 d. į 22 str. 1 d. ir 149 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas yra išaiškinęs (2004-12-30 nutarimas Nr. 49), kad kiekvienas asmuo, išreiškiantis nesutikimą lytiškai santykiauti, turi elgtis taip, kad kaltininkas suprastų šį nesutikimą. Iki jis neišgirdo L. V. žodžių, jog ši nenori lytiškai santykiauti, bei ryžtingai pastūmė jį, jis jokių veiksmų, kad palaužti L. V. valią nepanaudojo. Šio nutarimo 14 p. nurodyta, kad jeigu asmuo savo noru nutraukė pradėtą seksualinį prievartavimą ar net išžaginimą suvokdamas, kad gali tai pabaigti, neatsako pagal BK 149 ir 150 str. Todėl teismas netinkamai taikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nuostatas, nes ir pati L. V. nurodė, kad jis atsisakė galimų išžaginimo veiksmų, nors tai galėjo įvykdyti ir, jei būtų to siekęs, jam niekas nebūtų sutrukdęs. Teismas praktiškai nesiaiškino ir nuosprendyje nemotyvavo išvadų, kodėl jį nuteisia kaip asmenį, veikusį grupe, palaužusį nukentėjusiosios pasipriešinimą. Tikrovėje jis tokių veiksmų neatliko ir tikslo išžaginti L. V. neturėjo. Jis neatliko veiksmų, kurie būtų prilyginti psichiniam smurtui ar veiksmų, kuriais atėmė galimybę priešintis. Nepagrįsta ir teismo išvada, jog jis buvo susitaręs su kitais tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią. Mintis pasimylėti su L. V. jam kilo tik įėjus į kambarį, nes jis suprato, kad ji su T. P. tai darė ne per prievartą. Mėgino tenkinti lytinę aistrą ir dėl to pripažįsta savo kaltę, tačiau šis tikslas atsirado tik tada, kai įėjo į kambarį. Todėl jo veiksmai perkvalifikuotini į BK 150 str. 1 d. Teismas privalėjo detaliai aptarti įrodymus, kurie patvirtintų teismo išvadą apie tiesioginę tyčią, bendrininkų grupės susitarimą (susitarimus), tuo tarpu nuosprendyje teismas nenurodo, kuo vadovaujantis padarė išvadas dėl tiesioginės tyčios ar apie bendrininkų grupės susitarimų realumą. Teismas nepagrįstai vienpusiškai vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais L. V. parodymais. 2005-07-24 3 val. 50 min. ji, pakalbinta R. M., pritarus L. V., kreipėsi į PK, nenurodė jo dalyvavimo, nors kaip išaiškėjo, ji teigė visus žinojusi (1 t., b. l. 2), be to, yra nurodžiusi, kad ją išžagino trys vaikinai (1 t., b. l. 91). Kita vertus ji teigė (1 t., b. l. 20-26), jog jam nesipriešino, sakė jam nulipti ir jis nesipriešinęs nulipo. Durys buvo neuždarytos, tačiau teisėjui (1 t., b. l. 30) jau teigia kitaip: paskambino T., liepė išeiti, ji neišėjo. I. priešinosi, stūmė. Ji išėjo, I. liepė grįžti, ji negrįžo, tada išėjo ir I.. L. V. parodymai buvo nenuoseklūs ir teisiamajame posėdyje. Kiti įrodymų šaltiniai taip pat nepatvirtina kaltinimo, nes yra neinformatyvūs arba asmenų, kurie suinteresuoti, jog jį teismas nuteistų. T. P., nors iš esmės patvirtina, kad jis nebuvo tas asmuo, kuris atliktų kokius nors bendrininkų veiksmus prieš L. V., tačiau T. P., norėdamas palengvinti savo padėtį, kalba teismui net tokias aplinkybes, kurių nebuvo, kaip antai kanapių rūkymą ar šnekas apie visokias su šia byla nesusijusias aplinkybes. L. V., R. M., A. J. yra artimos L. V., be to, apie visas aplinkybes parodo tik iš informacijos, kurią suteikė pati L. V.. Įvykio vietos apžiūra, ekspertizės išvados taip pat nepatvirtina jo kaltės išžaginus L. V. ar pasikėsinus ją išžaginti. Nagrinėdamas bylą, teismas pažeidė lygiateisiškumo prieš įstatymą ir rungtyniškumo principus, nes neapklausė visų, galinčių patvirtinti įvykio aplinkybes, liudininkų, nors ir buvo priėmęs sprendimą dalį liudininkų apklausti. Taip pat teismas nepasisakė dėl D. T., kurio bute įvyko įvykis, veiksmų. Nuosprendis prieštaringas ir tame, jog jame jis kaltinamas tuo, kad jis su M. D., T. P. bendrininkų grupe ne tik pasikėsino lytiškai santykiauti (konstatuojamosios dalies pradžia), bet ir atliko vaginalinį lytinį aktą. Iš dalies pripažindamas savo kaltę, jis pagal išgales sieks atlyginti L. V. padarytą žalą, tačiau nukentėjusiajai priteista suma yra per didelė, nes L. V. išgyvenimai susiję iš dalies ir su jos šeimos padėtimi, kadangi motina išvyko į užsienį, paliko ją gyventi vieną su teta, dėl to nukentėjusioji labai išgyvena. Jis yra jaunas žmogus, neteistas, dirba, mokosi, turi mylimą merginą, kartu gyvena 3 metus, yra gerai charakterizuojamas. Gailisi dėl visko, kas įvyko, šis baudžiamasis procesas jam yra labai griežta pamoka, todėl prašo neatimti jam laisvės.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė patenkinti apeliacinius skundus. Nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius M. D. ir I. G. kaltais dėl L. V. išžaginimo (pasikėsinimo išžaginti) ir seksualinio prievartavimo bendrininkų grupe kartu su T. P., ir savo išvadas nuteistųjų kaltės klausimu pakankamai išsamiai argumentavo nuosprendyje. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apklausiama teisme nukentėjusioji iš tiesų šiek tiek skirtingai nurodė atskiras įvykio detales, nei apklausiama ikiteisminiame tyrime, tačiau ji ne kartą teismo prašė remtis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (šie nukentėjusiosios parodymai teisme buvo perskaityti, 4 t., b. l. 124), pakankamai įtikinamai paaiškinusi, jog šiuo metu visų smulkmenų nebeatsimena, be to, yra pavargusi ir blogai jaučiasi (dėl nukentėjusiosios emocinės būsenos jos apklausa netgi buvo nutraukta, 4 t., b. l. 125), todėl kolegija neturi jokio pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti nepatikimais. Taigi, priešingai nei teigia nuteistieji apeliaciniuose skunduose, teismas neturėjo pagrindo netikėti išsamiais ir nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme patvirtintais nukentėjusiosios parodymais, jog 2005 m. liepos 22 d. vakare jai paskambino A. K. ir kartu su A. J. pakvietė į D. G. gimtadienį, vykstantį (duomenys neskelbtini). Į šią vietą jas atvežė R. M.. Gimtadienyje buvo daug vaikinų ir merginų, visi linksminosi iki paryčių, alkoholinių gėrimų ji buvo išgėrusi labai mažai, prie jos niekas nepriekabiavo, ji jautėsi saugi. Apie 6 val. M. T. kvietimu į gimtadienį atvyko D. T., M. D., I. G., T. P.. Jie pradėjo vaišintis alkoholiniais gėrimais, jautėsi drąsiai, per prievartą vedėsi šokti, sodinosi sau ant kelių, matėsi, jog yra neblaivūs. Toks jų elgesys ją išgąsdino, ji ketino išeiti iš buto, palydėti prašė M. T.. Tuo metu D. T., M. D., I. G., T. P. nutarė eiti į D. T. butą išgerti, kartu eiti kvietė ją, bet ji nesutiko. Tada jai įsakmiai buvo liepta apsirengti, apsiauti batus ir eiti su jais. Jai nesutikus, I. G. ją pastūmė, dar kartą liepdamas apsiauti batus, D. T. grasino suduoti tuščiu buteliu, o T. P., paėmęs už rankos, ją vedė iš buto. Einant buvo grasinama smurtu, jeigu ji priešinsis. Atvedus ją į butą (duomenys neskelbtini), buto durys buvo užrakintos, o ji pasodinta kambaryje. Su ja liko D. T., o M. D., I. G., T. P. nuėjo nupirkti alkoholinių gėrimų. Grįžę pradėjo gerti nusipirktą sidrą, siūlė ir jai, bet ji atsisakė gerti suprasdama, kad ją sąmoningai nori nugirdyti. Vėliau ji telefonu bandė prisiskambinti M. T. ieškodama pagalbos, bet D. T. telefoną atėmė ir ji buvo uždaryta izoliuotame kambaryje, kuriame nebuvo vidinės durų rankenos dalies. D. T. jai liepė rengtis, sakė, jei priešinsis bus tik blogiau. Butas buvo penktame aukšte, jai iš buto pabėgti nebuvo galimybės. Be to, jos valią priešintis palaužė grupės fiziškai stiprių kaltinamųjų buvimas. Pirmas su ja lytinius santykius prieš jos valią turėjo D. T.. Po to į kambarį įėjo T. P. ir pasakęs, jog jos neišleis, kol nepatenkins jo, seksualiai ją prievartavo oraliniu būdu – įvedęs varpą į burną ir ejakuliuodamas spermą į ją. Po jo į kambarį įėjo I. G.. Jis nurengė ją, liepė atsigulti į lovą ir kišti pirštus į savo lytinius organus. Jai nepaklusus, jis bandė jėga tai padaryti, lietė savo ranka jos lytinius organus. Iškart po to bandė atlikti lytinį aktą užgulęs ją iš viršaus, tačiau ji tam pasipriešino judindama klubus ir kitaip vengdama varpos įvedimo į makštį. Kaltinamasis buvo stipriai girtas, gulėdamas ant jos prisnūdo ir, jį nustūmus nuo savęs, jokių veiksmų prieš jos valią nebeatliko. Po to į kambarį atėjo M. D.. Pažadėjęs ją išleisti po lytinio akto, nuplėšė nuo jos rankšluostį, paguldė į lovą ir įvedęs varpą į makštį atliko lytinį aktą, tačiau jo iki galo nebaigė. Iškart po to liepė jo varpą masturbuoti ranka, liesti ją lūpomis ir spermą ejakuliavo sau ant pilvo. Vėliau kambario, kuriame ji buvo uždaryta, durys buvo paliktos atviros, ir ji iš buto pabėgo atsirakinusi lauko duris spynoje paliktu raktu.
Nukentėjusiosios parodymus, jog ji su nuteistaisiais išėjo ne savo noru, o buvo išvesta prievarta patvirtina ne tik su nukentėjusiąja tuo metu buvusios jos pusseserės liudytojos A. J., bet ir vieno iš nusikaltimų bendrininkų, jokiais giminystės ryšiais su nukentėjusiąja nesusijusio T. P. tarpusavyje sutampantys parodymai. Liudytoja A. J. parodė, kad matė, kaip T. P. priekabiavo prie nukentėjusiosios, girdėjo, kaip siūlė eiti kartu, ji nesutiko, taip pat matė, kaip virtuvėje D. T. grasino L. V. suduoti buteliu per galvą, jei neis kartu su jais, kaip I. G. stūmė nukentėjusiąją ranka, liepdamas eiti rengtis, o nukentėjusioji tuo metu verkė ir nevykdė liepimo, vėliau T. P., paėmęs ją už rankos, išsivedė iš buto. T. P. parodė, kad matė, kaip D. T. vienu metu šoko su nukentėjusiąja, o vėliau pastarasis jiems pasiūlė eiti į jo butą ir pasikviesti merginų. Iš pradžių nukentėjusioji sutiko eiti, bet, jo supratimu, ji tai darė iš baimės, nes koridoriuje ėmė verkti. Tada jis leido jai grįžti atgal į butą, o D. T. pareikalavo grįžti į butą ir „pasiimti“ nukentėjusiąją. Virtuvėje rado L. V. verkiančią, ji prašė jos niekur nevesti, tada susinervinęs D. T. trenkė buteliu į stalą ir juo grasino suduoti nukentėjusiajai, jei ji neis kartu. Iki D. T. buto jis vedė L. V. laikydamas už rankos, bandydamas raminti, kad jai nieko nedarys.
Nuteistasis T. P. taip pat patvirtino ir nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes D. T. bute, parodydamas, kad D. T. bute visi, išskyrus nukentėjusiąją, gėrė sidrą. Po to D. T. nusivedė į kitą kambarį nukentėjusiąją, kuri, jo supratimu, iš baimės nesipriešino. Jie visi suprato, kokiu tikslu D. T. ją nusivedė į kitą kambarį. Po pusvalandžio pabeldus į duris visi trys nuėjo atidaryti durų, matė nuogą D. T., iš jo pasakojimo suprato, kad jis lytiškai santykiavo su L. V.. Jis į kambarį įėjo antras. Nukentėjusioji buvo pastebimai išsigandusi, gera valia su juo lytiškai santykiauti nesutiko. Pagrasinęs, kad jai nesutikus to daryti į kambarį ateis kiti kaltinamieji, ji sutiko neturėdama kitos išeities. Jis savo lytinę aistrą patenkino oraliniu būdu, t.y. varpą įvedęs į jos burną ir išliejęs spermą į ją. Po jo į kambarį atėjo I. G., prieš tai pasiteiravęs, kokiu būdu jis santykiavo lytiškai su nukentėjusiąja. Virtuvėje apie nukentėjusiąją domėjosi ir M. D.. I. G. ilgai neišėjus iš kambario, kuriame buvo užsidaręs su nukentėjusiąja, jis su M. D. buvo nuėję pažiūrėti pro praviras duris ir pamatė I. G. sėdintį apžergusį nuogos L. V. šlaunis ir jam tai atrodė juokingai. Kai su I. G. kalbėjosi važiuodami namo, pastarasis sakėsi jam, kad „nieko nesigavo“. Jiems išvažiavus M. D. su nukentėjusiąja liko dviese, D. T. tuo metu miegojo. Kitą dieną M. D. jam pasakojo, kad lytinių santykių kaip ir neturėjo, tik nukentėjusioji jį patenkino ranka.
Negalima sutikti su I. G. apeliacinio skundo argumentais, jog T. P. parodymai yra nepatikimi, nes tokiu būdu jis nori palengvinti savo padėtį. Tai, kad T. P. prisipažino nusikaltęs ir teisingai nurodė visas įvykio aplinkybes, yra savaime suprantamas dalykas, rodantis asmens nuoširdumą ir atgailą nusikaltus, tokie veiksmai BK pripažįstami atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Gi T. P. parodytos, pasak paties I. G., nereikšmingos ar nesusiję su byla aplinkybės niekaip negalėjo pabloginti I. G. padėties. Taigi netikėti T. P. parodymų, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, teisingumu nėra pagrindo.
M. D. ir I. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė, jog kartu su D. T. ir T. P. nuvyko į gimtadienį, kuriame buvo ir nukentėjusioji L. V., būdami ten kartu nusprendė pratęsti linksmybes D. T. bute, visa kompanija kartu su L. V. nuėjo į D. T. butą. D. T. bute jie visi iš pradžių sėdėjo, kalbėjosi, po to D. T. su L. V. nuėjo į kitą kambarį, o jie - M. D., I. G. ir T. P. - nuėjo į virtuvę parūkyti. Kai iš kambario išėjo D. T., ten nuėjo T. P., jam sugrįžus į kambarį nuėjo I. G.. Pasak M. D., kai į virtuvę grįžo I. G., jam kilo mintis nueiti pažiūrėti, kur yra Lina ir kas čia vyksta. Kai įėjo į kambarį, L. V. gulėjo nuoga ant sofos prisidengusi rankšluoščiu. Kai L. V. jo paprašė išleisti, jis pasakė, kad dar truputį palauktų, kad jo draugai, jei jie kažką jai darė, vėl neateitų. Kai išėjo iš kambario, D. T. jau miegojo, o T. P. jau nebebuvo.
Bendrininkavimas darant išžaginimą ar seksualinį prievartavimą pagal BK 24 str. 1 d. yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant šias nusikalstamas veikas. Kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas yra du būtini objektyvieji bendrininkavimo darant nusikaltimą požymiai. Pažymėtina, kad kelių asmenų veikos bendrumas gali pasireikšti keliomis formomis: visiems nusikalstamos veikos bendrininkams pilnai realizuojant išžaginimo ir seksualinio prievartavimo veikų sudėties požymius arba bendrininkams realizuojant tik dalį BK 149 ir 150 str. numatytų sudėties požymių, arba tik daliai bendrininkų tiesiogiai realizuojant šių nusikalstamų veikų sudėties požymius, o kitai daliai atliekant veiksmus, kurie nors ir neįeina į jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau jų padarytos veikos palengvina nusikaltimo vykdytojams tiesiogiai padaryti nusikaltimą.
BK 149 ir 150 str. 2 dalis numato griežtesnę atsakomybę, jei išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra padaromi bendrininkų grupės, kai žaginant ar seksualiai prievartaujant asmenį susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Taip pat išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą.
Subjektyvieji požymiai, kurie apsprendžia išvadą apie išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, yra kelių asmenų tyčia bei susitarimas padaryti išžaginimą ar seksualinį prievartavimą. Tyčios esmė išžaginimo ar seksualinio prievartavimo atveju yra tame, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis prieš nukentėjusiojo valią jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir to nori. Bendrininkų susitarimas išžaginti ar seksualiai prievartauti kitą asmenį gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos padarymo stadijoje: tiek iki jos darymo pradžios, tiek jos darymo metu, ir gali būti išreikštas tiek žodžiais, tiek kitokio pobūdžio veiksmais. Tačiau asmuo turi suvokti, kad jis veikia kartu susitaręs su kitais asmenimis. Kitu atveju jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 str. 2 d. ar 150 str. 2 d. kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, padaryti bendrininkų grupės.
Pagal aptartus nukentėjusiosios L. V., liudytojos A. J., nuteistųjų T. P., M. D. ir I. G. parodymus tiek M. D., tiek I. G. visada buvo vienoje erdvėje su D. T. ir T. P. – kartu nusprendė nuvykti į butą, kur buvo švenčiamas D. G. gimtadienis, čia buvo, kol vėlgi kartu nusprendė linksmybes pratęsti D. T. bute, kartu išėjo ir kartu buvo D. T. bute, kol visi nepatenkino savo lytinės aistros. Nors byloje nėra patikimų duomenų, kad nuteistieji jau prieš atvykdami į gimtadienį buvo susitarę dėl savo nusikalstamų veiksmų, akivaizdu, kad ten nuvykę ir įvertinę situaciją, jau tada nusprendė, jog yra palankios sąlygos be ypatingų pastangų išsivesti iš gimtadienio nukentėjusiąją į kitą butą ir ten patenkinti savo lytinę aistrą. Buvus tokiam susitarimui rodo po tokio susitarimo sekę konkretūs kryptingi tarpusavyje suderinti veiksmai – D. T. grasina nukentėjusiajai L. V. suduoti buteliu per galvą, jei ši neis kartu su jais, I. G. pastumia nukentėjusiąja ranka, liepdamas eiti rengtis, o T. P., paėmęs ją už rankos, išsiveda iš buto. Beje, nuteistieji turėjo galimybę su savimi išsivesti ir dar vieną merginą, tačiau to padaryti jie ypatingai nesistengė, jiems užteko ir vienos merginos, todėl akivaizdu, jog tokie nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti ne į linksmybių pratęsimą, o į lytinės aistros patenkinimą, kuriam įgyvendinti visiškai pakako ir vienos merginos. Nuo too momento, kai nukentėjusioji išvedama iš gimtadienio, ji viena jau nebepaliekama. Kol T. P., M. D. ir I. G. perka sidrą, nukentėjusioji „prižiūrima“ D. T., jiems sugrįžus ir išgėrus sidrą, nukentėjusioji nuvedama į kambarį, iš kurio išeiti neįmanoma, nes išimta durų rankena, ir paeiliui žaginama ir seksualiai prievartaujama, galimybė pasprukti iš buto jai atsiranda tik po to, kai visi asmenys pasiekia savo nusikalstamą tikslą - patenkina lytinę aistrą.
Nors I. G. apeliaciniame skunde teigia, kad iš ramaus nukentėjusiosios elgesio net neįtarė (ji nesipriešino ir nešaukė), kad ji tiek eidama su nuteistaisiais į D. T. butą, tiek būdama tame bute elgiasi prieš savo valią ir nori pabėgti, tačiau esant jau aptartoms aplinkybėms, nekyla abejonių, kad I. G. ir M. D. suvokė, kad nukentėjusioji L. V. iš gimtadienio išėjo ne savo valia, ir lytiniai santykiai bei lytinės aistros tenkinimas vyko prieš jos valią. Nors byloje nenustatyta, kad I. G., išskyrus epizodą išsivedant nukentėjusiąją iš gimtadienio, ir M. D. asmeniškai naudotų fizinį smurtą ar grasintų nukentėjusiajai, teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai išžaginimas ar seksualinis prievartavimas padaryti bendrininkų grupės ir nukentėjusysis nesipriešina visų ar atskirų bendrininkų veiksmams, kaltininko tyčia yra tai, kad jis suvokia, jog lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią su kitais asmenimis bendrininkų grupe, ir kad patį kelių bendrininkų buvimą nukentėjusysis suvokia kaip psichinį smurtą ir tai palaužia jo valią priešintis, arba kad kiti bendrininkai prieš tai siekdami lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą, ir nors jis nesipriešina kaltininkui ir šis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą nenaudodamas nei smurto, nei grasinimų, nei kitų panašių veiksmų, jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo valią ir to nori.
Kaip jau aptarta, būdami viename bute ir betarpiškai bendraudami tarpusavyje, I. G. ir M. D. matė kitų bendrininkų veiksmus, iš kurių žinojo, kad prieš juos į kambarį, kuriame buvo nukentėjusioji, paeiliui užėję D. T. ir T. P. turėjo lytinių santykių su L. V., todėl patys užeidami į kambarį ir ten tenkindami savo lytinę aistrą, suvokė, kad dalyvauja bendrai daromos nusikalstamos veikos padaryme, ir nepaisant to, kad nukentėjusioji išoriškai aktyviai nesipriešino I. G. ir M. D. veiksmams dėl akivaizdžios keturių vaikinų jėgų persvaros, jie suvokė, kad veikdamai bendrininkų grupe, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios valią ir norėjo taip veikti.
I. G. versiją, jog jis iš D. T. ir T. P. veiksmų po lytinių santykių su L. V. nesuprato, kad jie santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, paneigia T. P. parodymai, jog tuo metu, kai iš kambario nuogas išėjo D. T. visi jo klausė, kaip jam sekėsi, o pastarasis pasakė, kad gerai, tik nukentėjusioji kraujuoja, galimai serga moteriškomis ligomis, ir jis nuėjo į vonią nusiprausti. Dėl šios priežasties T. P. nekilo jokio noro tenkinti lytinę aistrą vaginaliniu būdu, o savo lytinę aistrą tenkino oraliniu būdu. Kai T. P. išėjo, I. G. jo paklausė „kaip“, o šis atsakė, kad santykiavo orališkai (3 t., b. l. 31). Toks I. G. domėjimasis lytinio pasitenkinimo galimybėmis rodo, kad jis suvokė, kad nukentėjusiosios valia yra palaužta ir ji lytinę aistrą gali patenkinti bet kokiu būdu. Paneigta ir I. G. apeliaciniame skunde išdėstyta versija, neva jis nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją nutraukė savo valia, iškart po to, kai nukentėjusioji aiškiai išreiškė savo nenorą mylėtis. Iš T. P. parodymų matyti, kad I. G. kambaryje su nukentėjusiąja užtruko žymiai ilgiau nei D. T. ar T. P., todėl T. P. netgi buvo nuėjęs pažiūrėti, kas ten vyksta, pradaręs duris pamatė, kad L. V. guli nuoga, o I. G. keistai sėdėjo apsižergęs jos šlaunų viršutinę dalį. Šių aplinkybių kontekste kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, jog I. G. jos išžaginti nesugebėjo dėl savo fizinės būklės.
Kolegija taip pat pažymi, kad liudytojų R. M. ir L. V., betarpiškai bendravusių su nukentėjusiąja iškart po jos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, parodymų reikšmingumas yra ne tame, kad jos parodė, jog L. V. joms sakė, kad ją išžagino ir seksualiai prievartavo, o tame, kad jos išsamiai apibūdino nukentėjusios būseną, iš kurios aiškiai matėsi, jog nukentėjusioji patyrė prievartą, skausmą bei dvasinį sukrėtimą. Beje, medicininiai dokumentai patvirtino, jog nukentėjusioji patyrė prievartinius lytinius santykius, ir jai tai buvo pirmieji lytiniai santykiai.
Tuo būdu nuteistųjų M. D. ir I. G. kaltė aptartų inkriminuotų nusikaltimų padaryme neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistųjų kaltės, o apeliacinių skundų ribose – ir jų veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistųjų kaltės ar jų veikų kvalifikavimo klausimu (apeliacinių skundų ribose) daryti priešingas išvadas.
I. G. neteisus teigdamas, kad teismas nuosprendyje turėjo pasisakyti dėl D. T., kurio bute įvyko įvykis, veiksmų. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 str. 1 d. nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų asmenų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Vadinasi, pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų nustatytą tvarką teismas negalėjo vertinti D. T. veiksmų, nes tai draudžia įstatymas, reglamentuojantis bylos nagrinėjimo teisme ribas.
I. G. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas pažeidė lygiateisiškumo prieš įstatymą ir rungtyniškumo principus, nes neapklausė visų, galinčių patvirtinti įvykio aplinkybes, liudininkų, nors ir buvo priėmęs sprendimą dalį liudininkų apklausti, yra nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad iš asmenų, įrašytų į prokuratūros sudarytą kviestinų į teismo posėdį sąrašą, nebuvo apklausti tik liudytojai D. G. ir A. K.. Iš šių liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jie buvo kartu su L. V. gimtadienyje, tačiau tuo metu, kai ją išsivedė nuteistieji, jau miegojo, apie galimą L. V. išžaginimą D. G. sužinojo iš A. K., o šis iš L. V. (1 t., b. l. 104, 108). Taigi minėtų liudytojų parodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, nėra tiek reikšmingi, kad galėtų įtakoti teismo sprendimą. Nepaisant to, neatvykus šiems liudytojams, teismas ėmėsi aktyvių veiksmų apklausti šiuos liudytojus. Dėl teismo šaukimų jiems įteikimo teismas kreipėsi į Plungės rajono policijos komisariatą (4 t., b. l. 84, 103). 2008-08-22 tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad šaukimo A. K. įteikti neįmanoma, nes pasak jo mamos, jis yra išvykęs į Ispaniją (4 t., b. l. 106). Šaukimas D. G. buvo įteiktas jo mamai R. G. (4 t., b. l. 104), tačiau pastarasis į teismo posėdį neatvyko. Dėl šaukimo įteikimo D. G. teismas pakartotinai kreipėsi į Plungės rajono policijos komisariatą (5 t., b. l. 8). 2008-11-04 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad D. G. nepavyko rasti namuose ir įteikti jam šaukimo nebuvo galimybės (5 t., b. l. 10). Taigi teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 6 str. 2 d. ir 7 str. nuostatas nėra pagrindo. Prašymo apklausti šiuos liudytojus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis I. G. ir jo gynėjas nepareiškė.
Apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 1 str., 20 str., 22 str. 3 d., 44 str., 301 str., 305 str. reikalavimus yra deklaratyvūs, jie akivaizdžiai siejami su įrodymų vertinimu bei kaltės klausimo išsprendimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visus įrodymus, kuriais grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė teisiamajame posėdyje, t. y. apklausė nukentėjusiąją, nuteistuosius, liudytojus, specialistą, ištyrė rašytinę bylos medžiagą. Teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų – išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma, kurie ištirti bei išdėstyti nepažeidžiant BPK 20 str., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė visas nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, turinčias reikšmę baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. klausimo sprendimui, t. y. atskleidė tiek objektyviuosius išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymius, tiek ir subjektyviuosius, taip pat aprašė konkrečius kiekvieno nusikaltimo bendrininko veiksmus. Tai, kad nuteistieji nesutinka su jiems nepalankiu įrodymų vertinimu (kartu jie ginčija teismo sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes), nereiškia, jog teismas padarė BPK normų pažeidimus ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė spendimus (pripažįstant juos kaltais), kuriais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą teisę į gynybą ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reikalaujančias įrodyti asmens kaltę. Kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, nėra padaryta esminių BPK normų pažeidimų, kurie būtų turėję įtakos apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumui bei teisėtumui.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegija sutinka su nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jis nusikaltimus prieš L. V. padarė bendrininkų grupe. BK 60 str. 2 d. nustatyta, kad skiriant bausmę, neatsižvelgiama į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nurodyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pirmosios instancijos teismas M. D. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., atsižvelgdamas į šias veikas kvalifikuojantį požymį, jog nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe, todėl nusikaltimų padarymą bendrininkų grupe pripažindamas dar ir M. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, aiškiai nesilaikė BK 60 str. 2 d. nuostatų. Taigi nuosprendis keistinas, šalinant nuorodą dėl minėtos aplinkybės pripažinimo nuteistojo M. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors I. G. ir T. P. neapskundė nuosprendžio dėl teismo nustatytos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog jie nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, tačiau aptarti nuosprendžio švelninimo pagrindai liečia ir juos, kadangi nusikaltimus M. D., I. G. ir T. P. padarė bendrais aktyviais veiksmais. Todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d., nuosprendis keistinas ir nuteistųjų I. G. bei T. P. atžvilgiu, šalinant aukščiau nurodytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
Tačiau net ir pašalinus iš nuosprendžio pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nustatytą nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kolegija nemato pagrindo tenkinti nuteistųjų M. D. ir I. G. prašymus sušvelninti jiems už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes. Nors M. D. sunkius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., padarė būdamas nepilnametis, tačiau šiuos nusikaltimus padarė nepraėjus nei pusantrų metų po to, kai 2004-02-13 teismo nutartimi buvo patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą M. D. dėl plėšimo, nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius. Praėjus kiek daugiau nei pusantrų metų po šių nusikaltimų įvykdymo, M. D. vėl nusikalto (sutikdė viešąją tvarką) ir buvo nuteistas 2007-05-04 baudžiamuoju įsakymu. Nepaisant to, 6 mėnesių laikotarpyje po baudžiamojo įsakymo priėmimo jis padarė dar 2 nusikaltimus – nežymų sveikatos sutrikdymą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, ir viešosios tvarkos sutrikdymą, už kurį nuteistas 2008-09-26 nuosprendžiu. Be to, iš bylos matyti, kad M. D. laikotarpiu nuo 2005-05-05 iki 2007-09-13 padarė 21 šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, už kuriuos paskirtos administracinės nuobaudos galiojo visą laikotarpį, per kurį M. D. darė ir nusikaltimus (2 t., b. l. 124-127). Tokiu savo elgesiu M. D. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti teisės pažeidimus. Pagal byloje sukauptus duomenis tokia pat išvada darytina ir apie I. G. asmenybę. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro rašto matyti, jog turimais operatyviniais duomenimis, nuo 2005 metų I. G. yra žinomas kaip Plungės miesto organizuotos nusikalstamos grupuotės narys, užsiimantis įvairia nusikalstama veika, 2005-05-04 jam yra taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas – oficialus perspėjimas (3 t., b. l. 135). Be to, laikotarpiu nuo 2005-04-07 iki 2007-08-20 padarė 5 šiurkščius Kelių eismo taisylių pažeidimus (3 t., b. l. 137-138). Aptartos aplinkybės neabejotinai rodo, kad nuteistieji M. D. ir I. G., nors ir būdami jauno amžiaus, sunkius nusikaltimus padarė neatsitiktinai, tai jų pasirinkto teisei priešingo gyvenimo būdo pasekmė. Skirdamas bausmes, apylinkės teismas tinkamai įvertino aptartas nuteistųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes, taip pat pakankamai atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas reikšmingas, tame tarpe ir nuteistųjų padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos bylos aplinkybes, ir pagrįstai nusprendė, jog BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus M. D. ir I. G. už sunkius nusikaltimus, o M. D. dar ir už nesunkų nusikaltimą, švelnesnes už sankcijų vidurkį, bet jam artimas laisvės atėmimo bausmes. Kolegija nesutinka su M. D. apeliacinio skundo argumentais, jog apylinkės teismas, skirdamas jam bausmes, neatsižvelgė į bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus. Kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visuma rodo, kad M. D. už du sunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą, nenustačius jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra pagrindo skirti už sankcijos vidurkius ženkliai mažesnių laisvės atėmimo bausmių. Kita vertus, BK numatytos aplinkybės, į kurias atsižvelgtina skiriant bausmes nepilnamečiams, nėra tokios reikšmingos (lyginant su pilnamečiais asmenimis), kai sprendžiamas bausmės skyrimo klausimas pozityvių socialinių ryšių nesaistomam, nusikalsti linkusiam ir sunkius nusikaltimus padariusiam nepilnamečiui (BK 91 str. 3 d.). Beje, M. D. apeliaciniame skunde nekonkretizavo, į kokias būtent aplinkybes teismas neatsižvelgė, skirdamas jam bausmes. Tuo būdu teigti, jog apylinkės teismas, paskyręs M. D. už sankcijos vidurkį mažesnes bausmes, neatižvelgė į bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus, nėra pagrindo. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo I. G. teiginiu, jog jam teismas galėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė BK 54 str. 3 d. ir BK 62 str. numatytų aplinkybių, leidžiančių svarstyti klausimą dėl kitų rūšių bausmės paskyrimo I. G. (beje, kaip ir kitiems nuteistiesiems) už jo padarytus sunkius nusikaltimus. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. I. G. apeliaciniame skunde nurodytos jį pozityviai apibūdinančios aplinkybės nėra tokios išimtinės, kurios leistų daryti išvadą, jog jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties.
I. G. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė banko dokumentus, iš kurių matyti, kad I. G. nukentėjusiajai pervedė 4000 Lt. Pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi šiuo atveju baudžiamasis įstatymas reikalauja atlyginti ar pašalinti visą žalą. Kita vertus, BK 59 str. 2 d. nuostatos nedraudžia teismui priklausomai nuo bylos aplinkybių pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas (ar jo valia kiti asmenys) atlygina ar pašalina tik dalį padarytos žalos. Tuomet atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007). Kartu pažymėtina, kad tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. I. G. ginčija pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai priteistos žalos dydį, ir nors apeliaciniame skunde nenurodo, kiek, jo manymu, jo padarytas nusikaltimas padarė žalos nukentėjusiajai, tačiau atlyginta 4000 Lt žala aiškiai parodo, kad tą žalą jis vertina kaip pakankamai nedidelę. Aptartos aplinkybės leidžia abejoti tuo, kad likusios žalos dalies atlyginimas nukentėjusiajai L. V. nebus vilkinamas ir kad ji nukentėjusiajai bus atlyginta. Todėl kolegija konstatuoja, kad nedidelės dalies nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimas nėra pagrindas šią aplinkybę pripažinti nuteistojo I. G. atsakomybę lengvinančia. Pažymėtina, kad iki pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo I. G. kategoriškai neigė, kad žagino nukentėjusiąją, taip pat neigė, kad lytinę aistrą tenkino prievarta. Nors, priremtas byloje surinktų įrodymų, apeliacinės instancijos teisme jis iš dalies pakeitė savo poziciją ir prisipažino, kad atliko veiksmus, kvalifikuotinus pagal BK 150 str., jis ir toliau ginčijo apylinkės teismo nustatytas bylos aplinkybes, jog seksualiai prievartavo nukentėjusiąją, veikdamas bendrininkų grupe, bei kėsinosi ją išžaginti. Šios aplinkybės, kaip ir prieš tai aptartos, rodo, kad I. G. iki galo nėra nuoširdus ir nesigaili nusikaltęs.
Taigi skirdamas M. D. ir I. G. bausmes, teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes. Laikyti M. D. ir I. G. paskirtas bausmes aiškiai per griežtomis ir jas švelninti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vienok kolegija pastebi, jog bendrindamas M. D. paskirtas bausmes, apylinkės teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, kurią ištaisant, yra pagrindas nežymiai sušvelninti nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę.
Bausmių skyrimą už kelias nusikalstamas veikas reglamentuoja BK 63 str. ir 64 str. nuostatos. BK 63 str. 1 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. BK 63 str. 9 d. nustato, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. BK 64 str. taikomas, kai nusikalstama veika padaroma po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, tai yra kai naujas nusikaltimas padaromas per neatliktos bausmės, paskirtos pagal ankstesnį nuosprendį, laikotarpį.
Plungės rajono apylinkės teismo 2007-05-04 baudžiamuoju įsakymu M. D. nuteistas už 2007-02-24 padarytą veiką pagal BK 284 str. l d. 10 MGL dydžio bauda.
Plungės rajono apylinkės teismo 2008-09-26 nuosprendžiu M. D. nuteistas už 2007-10-28 padarytą veiką pagal BK 284 str. l d. 60 parų arešto bausme. BK 64 str. 1 d., 2 d. nustatyta tvarka šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su 2007-05-04 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė nustatyta 60 parų arešto ir 10 MGL dydžio bauda.
Skundžiamu Plungės rajono apylinkės teismo 2008-11-13 nuosprendžiu M. D. nuteistas už 2005-07-23 padarytas veikas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 metams ir 150 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, bei už 2007-07-21 padarytą veiką pagal BK 140 str. l d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. nustatyta tvarka pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, nustatyta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Šią bausmę BK 63 str. 1 d. ir 4 d. nustatyta tvarka dalinio sudėjimo būdu subendrinus su pagal BK 140 str. 1 d. paskirta bausme, ir paskirtą 5 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d. nustatyta tvarka visiško sudėjimo būdu subendrinus su 2008-09-26 nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, nustatyta galutinė subendrinta 5 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Taigi skundžiamu nuosprendžiu M. D. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas (BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d.), padarytas iki pirmojo 2007-05-04 nuosprendžio priėmimo, ir už vieną nusikalstamą veiką (BK 140 str. 1 d.) po šio nuosprendžio priėmimo, tačiau iki 2008-09-26 nuosprendžio priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių bendrinimo tiek su 2007-05-04, tiek ir su 2008-09-26 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis BK 63 str. ir 64 str. nustatyta tvarka. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nepagrįstai konstatavęs, kad M. D. teistumas pagal 2007-05-04 nuosprendį yra išnykęs, skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino BK 63 str. nustatyta tvarka tik tarpusavyje ir su 2008-09-26 nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. paskirta 60 parų arešto bausme, nors šiuo nuosprendžiu buvo paskirta BK 64 str. nustatyta tvarka subendrinta 60 parų arešto ir 10 MGL dydžio bauda, ir tokiu būdu akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (netaikė tos BK bendrosios dalies normos, kurią turėjo pritaikyti). Todėl nuosprendžio dalis dėl BK 63 str. nuostatų taikymo, bendrinant nuteistajam M. D. 2008-11-13 ir 2008-09-26 nuosprendžiais paskirtas bausmes, naikinama, o bausmės, paskirtos 2007-05-24, 2008-09-26 ir 2008-11-13 nuosprendžiais, bendrinamos iš naujo.
Bendrindama bausmes, kolegija atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 “Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 4.1.5.p.), jog tuo atveju, kai asmuo teisiamas už kelias nusikalstamas veikas, kurias jis padarė tiek prieš priimant pirmąjį nuosprendį, tiek po jo, teismas pirmiausia nurodo bausmes, paskirtas už veikas, padarytas prieš priimant nuosprendį pirmojoje byloje ir už juos paskirtą galutinę subendrintą bausmę (BK 63 str. 1 d.), bei pagal BK 63 str. 9 d. paskirtą galutinę subendrintą bausmę, po to teismas nurodo bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, padarytas po pirmojo nuosprendžio, ir už juos paskirtą galutinę subendrintą bausmę (BK 63 str. 1 d.), pabaigoje nurodoma bausmė, paskirta subendrinus bausmes pagal pirmąjį nuosprendį ir už nusikalstamas veikas, padarytas prieš priimant pirmąjį nuosprendį, su subendrinta bausme už nusikalstamas veikas, padarytas po pirmojo nuosprendžio (BK 64 str. 1 d.), taip pat į naujai formuojamą teismų praktiką pagal 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 pakeistą BK 63 str. 6 d. redakciją (įsigaliojusią nuo 2007-07-21), jog tuo atveju, kai skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas visas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu vieną kartą (2007-10-09 LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2007).
Kaip jau minėta, skundžiamu 2008-11-13 nuosprendžiu M. D. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 už nusikaltimus, padarytus iki pirmojo 2007-05-04 nuosprendžio priėmimo, abu šie nusikaltimai yra sunkūs ir padaryti idealiąja sutaptimi, be to, jie labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms lyginant su nesunkiu nusikaltimu, už kurį M. D. nuteistas 2007-05-04 nuosprendžiu. Todėl, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 ir 2 p., 9 d., skundžiamu 2008-11-13 nuosprendžiu pagal BK 149 str. 2 d. paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu bendrinama su skundžiamu 2008-11-13 nuosprendžiu pagal BK 150 str. 2 d. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme ir su 2007-05-04 nuosprendžiu pagal BK 284 str. l d. paskirta 10 MGL dydžio baudos bausme, nustatant subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę.
2008-09-26 nuosprendžiu M. D. nuteistas už nusikaltimą, padarytą po 2007-05-04 nuosprendžio priėmimo, o skundžiamu 2008-11-13 nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas už nusikaltimą, padarytą po 2007-05-04 nuosprendžio priėmimo, bet iki 2008-09-26 nuosprendžio priėmimo. Todėl, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., skundžiamu 2008-11-13 nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrinama su 2008-09-26 nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, nustatant subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Galiausiai subendrintos bausmės bendrinamos BK 64 str. 1 ir 3 d. nustatyta tvarka, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos 5 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, nustatant galutinę subendrintą 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., subendrintos bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008-05-29, į bausmės laiką įskaitomas suėmime ir sulaikyme išbūtas laikas nuo 2005-07-27 iki 2005-08-03, ir nuo 2007-11-07 iki 2008-04-30.
Kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BK 66 str. reikalavimus, nuteistajam T. P. į bausmės laiką neįskaitė sulaikyme išbūto laiko nuo 2006-03-20 iki 2006-03-21 (2 t., b. l. 198, 3 t., b. l. 12). Kolegija ištaiso šią apylinkės teismo klaidą, į T. P. bausmės laiką įskaitant sulaikymo laiką nuo 2006-03-20 iki 2006-03-21.
Kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais apeliacinių skundų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajai per didelį 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kas neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų bei besiformuojančios teismų praktikos.
Civilinio kodekso 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.
Savo sprendimą dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio teismas pakankamai išsamiai argumentavo nuosprendyje. Apylinkės teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad nukentėjusioji patyrė brutualų nuteistųjų pažeminimą, prarado nekaltybę, kas jai kelia pagrįstą nerimą dėl šeimyninio gyvenimo ateities, buvo pasikėsinta į jos seksualinį neliečiamumą, patyrė dvasines kančias ir išgyvenimus. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad yra negalimas CK 6.282 str. 3 d. nuostatų, kurios numato galimybę sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, taikymas, nes žala padaryta tyčiniais nusikaltimais. Galiausiai apylinkės teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais bei atsižvelgė į nukentėjusiosios ir nuteistųjų interesų pusiausvyrą, prioritetą teikiant nukentėjusiosios interesams. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog sprendžiant neturtinės žalos klausimą pagrindiniai kriterijai, nustatant šios žalos dydį, yra nusikaltimu sukeltos pasekmės ir nukentėjusio asmens interesai, tačiau pažymi, kad priteisdamas 100000 Lt neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas nevisiškai tinkamai nustatė ribą, užtikrinančią nukentėjusiosios ir nuteistųjų interesų pusiausvyrą, bei neatsižvelgė į besiformuojančią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.
Kasacinėje byloje Nr. 2K-83/2008, esant iš esmės analogiškoms kaip ir nagrinėjamoje byloje aplinkybėms, reikšmingoms nustatant neturtinės žalos dydį, nukentėjusiajai buvo priteista 60000 Lt neturtinė žala. Minėtoje kasacinėje byloje nustatyta, jog trys jauni, darbingi, turto neturintys asmenys, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, per prievartą įsodino nukentėjusiąją į automobilį, nusivežė į mišką, ten vienas iš bendrininkų, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, jei nukentėjusioji bandys bėgti, paėmęs už rankos nusitempė nukentėjusią į miško gilumą, per prievartą numovė kelnes ir kelnaites ir prieš nukentėjusios valią, ją išžagino, po to parklupdęs, paėmęs už galvos, per jėgą įkišo savo varpą jai į burną ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Kitas nuteistasis, žinodamas, kad prieš tai nukentėjusioji buvo išžaginta ir seksualiai išprievartauta, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – grasindamas suduoti smūgį, jei nukentėjusioji bandys bėgti, paėmęs už rankos nusitempė nukentėjusią į miško gilumą, parklupdė, paėmęs už galvos, per jėgą įkišo savo varpą jai į burną ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Galiausiai trečias nuteistasis, matydamas kaip prieš tai jo bendrininkas seksualiai išprievartavo nukentėjusiąją, iškart po šių veiksmų, paėmęs už galvos, per jėgą įkišo savo varpą nukentėjusiajai į burną ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajai 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad nusikaltimu padarytas sužalojimas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą (po šio įvykio tapo uždara, vengia bendravimo, dažnai verkia jaučiasi sugniuždyta, kas matėsi ir teisiamojo posėdžio metu), tačiau jos dydis mažintinas, atsižvelgiant į kaltinamųjų turtinę padėtį (nedirba, savo turto neturi). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes - nukentėjusiosios atžvilgiu buvo atlikti keturi nusikalstami veiksmai: kartą santykiauta į makštį, kiti trys - seksualiniai prievartavimai į burną, šie prievartiniai aktai buvo atlikti netrukus vienas po kito, nukentėjusiajai buvo grasinama, atimta galimybė priešintis sukuriant bauginančią situaciją, padaryti nusikaltimai tyčiniai, padaryti ypatingai pažemint nukentėjusiąją, be to, nukentėjusiajai tai buvo pirmi lytiniai santykiai, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusios prašomą priteisti 100000 Lt neturtinę žalą sumažino iki 30000 Lt ir ši žala neatitinka padarytų nusikaltimų pavojingumo, nukentėjusiajai sukeltų pasekmių sunkumo bei pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į jau aptartas aplinkybes, taip pat įvertindamas tai, kad nuteistieji nors savo turto ir neturi, tačiau yra jauni, sveiki, padidino nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį iki 60000 Lt bei pažymėjo, kad toks neturtinės žalos įvertinimas yra būtinas kompensuoti nukentėjusiajai patirtą neturtinę žalą ir atitinka padarytų nusikaltimų pavojingumą, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl neturtinės žalos priteisimo kasacinės instancijos teismui neapskundė, tuo tarpu kasacinės instancijos teismas atmetė nuteistųjų prašymus sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, konstatavęs, kad priteista suma nėra per didelė, atitinka kaltininkų turtinę padėtį, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje, taip pat nustatyta, kad nuteistieji M. D., I. G. ir T. P., panaudoję fizinę ir psichinę prievartą, atvedė nukentėjusiąją į butą, ten ją uždarę izoliuotame kambaryje be vidinės durų rankenos penktame daugiabučio gyvenamojo namo aukšte, taip atimdami galimybę pabėgti ar kitaip pasipriešinti, veikdami grupe lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, tenkino lytinę aistrą ir pasikėsino lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. T. P. tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu - varpą įvedęs į nukentėjusiosios L. V. burną, I. G. tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – lietė savo ranka nukentėjusiosios L. V. lytinius organus, liepė jai savo pirštus kišti į savo lytinius organus, apsinuoginęs pats ir užgulęs lovoje nukentėjusiąją, pasikėsino lytiškai santykiauti atlikdamas vaginalinį lytinį aktą, tačiau lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo girtas, nukentėjusioji priešinosi judindama klubus, dėl ko jis nesugebėjo įvesti varpą į makštį, ir gulėdamas ant nukentėjusiosios užsnūdo, M. D. atliko vaginalinį lytinį aktą – varpą įvedęs į nukentėjusiosios L. V. makštį, po to, nebaigęs lytinio akto, tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – liepdamas nukentėjusiajai jos ranka masturbuoti varpą, ją liesti lūpomis. Akivaizdu, kad dėl vienas po kito sekusių brutalių nuteistųjų veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryta didžiulė moralinė žala, ji patyrė pažeminimą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, emocinę depresiją, prarado nekaltybę, draugai pradėjo jos šalintis, sumažėjo jos bendravimo galimybės, dėl ilgalaikių pasekmių ji kreipėsi į psichologą, taip pat pakeitė gyvenamąją vietą. Tačiau šios aptartos nusikalstamų veikų aplinkybės ir pasekmės nėra išskirtinės lyginant su minėtoje kasacinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pasekmėmis.
Pažymėtina ir tai, kad besiformuojančioje teismų praktikoje didesnių neturtinės žalos sumų esant panašioms kaip aptarta aplinkybėms ir pasekmėms nukentėjusiam asmeniui nėra priteista, išskyrus dvi išskirtines kasacines bylas Nr. 2K-522/2008 ir Nr. 2K-396/2007. Kasacinėje byloje Nr. 2K-522/2008 nukentėjusiajai buvo priteista 70000 Lt, tačiau skirtingai nei nagrinėjamojoje byloje, nukentėjusiosios valia priešintis buvo palaužta itin žiauriai – ji buvo už plaukų ištempta iš automobilio, veidu trenkta į medį, parklupdyta ant žemės, daužoma kumščiais bei spardoma kojomis, suduodant ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajai buvo sulaužytas skruostikaulis bei padaryta daugybė poodinių kraujosruvų bei odos nubrozdinimų, iš karto po to 4 vaikinai seksualiai prievartavo bei žagino nukentėjusiąją, nukentėjusioji dėl jai visų padarytų sužalojimų nukentėjusioji ilgai gydėsi. Kasacinėje byloje Nr. 2K-396/2007 nukentėjusiajai buvo priteista taip pat 70000 Lt, tačiau šioje byloje dar 8 metų neturėjusi mažametė buvo 5 metus seksualiai prievartaujama, o galiausiai ir išžaginta, visą tą laiką ji išgyveno dideles fizines ir dvasines kančias, pažeminimą, prievartos ir dvasinio sužalojimo pasekmės jai sukelė ilgalaikius išgyvenimus, suprastėjo jos gyvenimo kokybė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo besiformuojančios teismų praktikos šios kategorijos bylose, ir laiko galimu nukentėjusiajai L. V. priteistą neturtinę žalą pamatuotai sumažinti iki 60000 Lt, kas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir užtikrina nuteistųjų bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 4 p., 330 str., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti.
Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, jog nuteistųjų M. D., I. G. ir T. P. atsakomybę sunkina aplinkybė, kad veikas jie padarė bendrininkų grupe.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. nuostatų taikymo nuteistajam M. D.. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 ir 2 p., 9 d., Plungės rajono apylinkės teismo 2008-11-13 nuosprendžiu M. D. pagal BK 149 str. 2 d. paskirtą 5 metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 150 str. 2 d. paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme bei su Plungės rajono apylinkės teismo 2007-05-04 nuosprendžiu pagal BK 284 str. l d. paskirta 10 MGL dydžio bauda, ir nustatyti subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., Plungės rajono apylinkės teismo 2008-11-13 nuosprendžiu M. D. pagal BK 140 str. 1 d. paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Plungės rajono apylinkės teismo 2008-09-26 nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, ir nustatyti subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., prie šiuo nuosprendžiu subendrintos 5 metų laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį šiuo nuosprendžiu subendrintos 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ir nustatyti M. D. galutinę subendrintą 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2008-05-29, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2005-07-27 iki 2005-08-03, ir nuo 2007-11-07 iki 2008-04-30.
Į nuteistojo T. P. bausmės laiką papildomai įskaityti sulaikymo laiką nuo 2006-03-20 iki 2006-03-21.
Patenkintą nukentėjusiosios L. V. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį sumažinti iki 60000 litų, likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.