- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-13
- Bylos Nr.
- A-143-1026-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir atsakovas) pateikti visą informaciją apie jam paskirtas administracines nuobaudas: koks organas (pareigūnas) paskyrė administracines nuobaudas, kada paskyrė, kokios administracinės nuobaudos ir pagal kokius Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) straipsnius ar kitų norminių aktų nustatytus pažeidimus buvo paskirtos, kada buvo atliktos (įvykdytos) paskirtos administracinės nuobaudos, bei pateikti informaciją apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą ir pripažinti jį negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos. Be to, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 16).
Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. spalio 31 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą sužinojo, jog byloje yra Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikta pažyma, kad jis daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, apie dalies paskirtų baudų sumokėjimą informacijos nėra. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi šia tikrovės neatitinkančia pažyma. Siekdamas ateityje išvengti nepagrįstų kaltinimų, 2008 m. lapkričio 24 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl informacijos apie jam paskirtas administracines nuobaudas, tokios informacijos kaupimo pagrindus, apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pateikimo, vadovaudamasis Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalimi, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – Įstatymas). Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2008 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 86-08/S-4507 atsakė, kad jis šiuo metu turi tik vieną galiojančią administracinę nuobaudą, kuri dar nėra įsiteisėjusi, nors prašė pateikti informaciją apie visas paskirtas nuobaudas, o ne apie galiojančias. Kadangi paminėta nuobauda dar nėra įsiteisėjusi, šiuo metu jis neturi galiojančių nuobaudų. Nežinodamas, už ką yra nubaustas, negali tinkamai gintis. Pareigūnams sudaromos sąlygos piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Teigė, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“, kuris paminėtas atsakovo rašte, nebuvo viešai paskelbtas, yra neteisėtas, todėl juo negalima vadovautis. Nurodė, jog ATPK 36 straipsnis imperatyviai apibrėžia administracinės nuobaudos galiojimo laiką. Praėjus metams, informacija apie paskirtą nuobaudą turi būti sunaikinama, tolimesnis jos saugojimas ar panaudojimas yra neteisėtas. Be to, atsakovas dėl informacijos apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn nukreipė į Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Informatikos ir ryšių departamentas), pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Atsakovo pateiktas atsakymas apskritai neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 49) prašė skundo nepatenkinti.
Atsakovas nurodė, kad nevilkino atlikti kompetencijai priskirtų veiksmų ir nepažeidė teisės normų reikalavimų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Policijos departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 44 – 46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ skirtas vidiniam policijos įstaigų naudojimui, šiuo įsakymu patvirtinta instrukcija, kuri reglamentuoja Policijos programinio paketo naudojimą, tvarkymą bei administravimą, todėl nebuvo teisinio pagrindo skelbti šį įsakymą, kadangi jame nėra norminių teisės aktų požymių, nebuvo nustatytų bendrųjų teisės normų, o tik individualaus pobūdžio teisės normos, skirtos tik policijos sistemos įstaigoms. Taigi kadangi šis įsakymas nėra norminis teisės aktas, jis neturėjo būti paskelbtas „Valstybės žiniose“. Nurodė, jog pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnį asmens duomenys saugomi ne ilgiau, nei to reikalauja duomenų tvarkymo tikslai, tačiau daugelis teisės aktų įpareigoja Policijos departamentą bei policijos įstaigas teikti duomenis apie asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus, kai to prašo tam tikros valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi daugeliu atveju teisės aktai numato turimų duomenų apie administracinius teisės pažeidimus naudojimą, nors nuobaudos galiojimo laikas yra išnykęs, pareiškėjo nuomonė dėl duomenų sunaikinimo, kai yra išnykęs nuobaudų galiojimo laikas, yra nepagrįsta jokiais teisės aktais. Pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnis nebuvo pažeistas, nes Informatikos ir ryšių departamentas teistumo (neteistumo) pažymas išduoda sumokėjus nustatytą žyminį mokestį, todėl pateikti tokią pažymą Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neturėjo teisės.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 24 d. sprendimu (b. l. 60 – 64) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjui visą informaciją apie jam paskirtas administracines nuobaudas: koks organas (pareigūnas) paskyrė administracines nuobaudas, kada paskyrė, kokios administracinės nuobaudos ir pagal kokius ATPK straipsnius ar kitų norminių aktų nustatytus pažeidimus buvos paskirtos, kada buvo atliktos (įvykdytos) paskirtos administracinės nuobaudos. Teismas pareiškėjo prašymą dėl žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo taip pat patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjui 50 Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1716 redakcija) 3 straipsniu. Teismo nuomone, atsakovas nesilaikė Įstatymo reikalavimų dėl informacijos, susijusios su pareiškėjui paskirtomis administracinėmis nuobaudomis, pateikimo pareiškėjui, t. y. iš visos prašomos informacijos apie pareiškėjui paskirtas administracines nuobaudas jam buvo pateikta netiksli informacija apie vieną galiojančią administracinę nuobaudą. Pareiškėjo teisė gauti informaciją yra ginama įstatymo, todėl reikalavimas gauti informaciją apie jam paskirtas administracines nuobaudas yra teisėtas ir pagrįstas. Remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad atsakovas įpareigotinas pateikti pareiškėjui informaciją raštu apie jam paskirtas administracines nuobaudas: koks organas (pareigūnas) paskyrė administracines nuobaudas, kada paskyrė, kokios administracinės nuobaudos ir pagal kokius ATPK straipsnius ar kitų norminių aktų nustatytus pažeidimus buvo paskirtos, kada buvo atliktos (įvykdytos) paskirtos administracinės nuobaudos. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1V-115 patvirtinto Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų teikimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 12, 12.3 punktus, teismas padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai 2008 m. gruodžio 19 d. rašte pareiškėjui pasiūlė kreiptis į Informatikos ir ryšių departamentą dėl informacijos, ar jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, gavimo. Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą. Kita vertus, Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimuose nurodyta, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų. Teismas, įvertinęs Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus, padarė išvadą, kad informacijos kaupimas apie pareiškėjui paskirtas administracines nuobaudas atitinka asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus ir negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis pareiškėjo teisę į privatumą. Atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnyje pateiktas norminio teisės akto ir individualaus teisės akto definicijas, teismas pažymėjo, kad norminis teisės aktas neturi konkrečiai įvardinto asmens ir skirtas reguliuoti tipiškiausius, visuotinius santykius. Tai – nuolatinis paliepimas, išreiškiantis valstybės valią. Tuo tarpu individualus teisės aktas skiriamas konkrečiam subjektui (asmeniui, pareigūnui, valstybės institucijai), konkretiems gyvenimo atvejams, situacijoms. Kadangi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ skirtas konkretiems subjektams, šis įsakymas negali būti laikomas norminiu teisės aktu, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šio teisės akto teisėtumą ir pripažinti jį negaliojančiu negali būti tenkintinas. Be to, kadangi šis teisės aktas pagal turinį nėra norminis teisės aktas, jo paskelbimas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka (2 str., 3 str. 2 d.) nėra privalomas. Remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui maksimaliai iš atsakovo galėtų būti priteistas 2009 m. sausio 28 d. sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis, tačiau, atsižvelgiant į patenkintų skundo reikalavimų dalį, ši suma mažintina ir pareiškėjui priteistina 50 Lt žyminio mokesčio.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 69 – 72) prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo dalį, kuria nepriteistas 50 Lt žyminis mokestis, ir priimti naują sprendimą – priteisti 50 Lt žyminį mokestį; 2) ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą ir pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo 50 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teismo posėdžio metu nebuvo tiriamas, todėl neaišku, kaip teismas padarė išvadą, jog šis įsakymas nėra norminis aktas. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 2 dalį, turi būti skelbiami ne tik norminiai teisės aktai, bet ir kiti teisės aktai. Nereikia įrodinėti, kad paminėtas įsakymas yra teisės aktas, todėl jis turi būti viešai paskelbtas. Policijos departamento interneto puslapyje yra viešai paskelbta daug įvairių, skirtų tik konkretiems subjektams, nesukeliančių jokių teisių ar pareigų piliečiams, Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, kurie nėra norminiai aktai ir su kuriais gali susipažinti kiekvienas. Tuo tarpu norėdamas susipažinti su šio ginčo įsakymu yra priverstas kreiptis į teismą.
2. Teismo prašė įpareigoti atsakovą pateikti jam visą informaciją apie paskirtas administracines nuobaudas, ir šis reikalavimas buvo patenkintas. Prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą nėra skundo reikalavimas, o yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-178/2009). Šiuo atveju priteisiamas žyminis mokestis negali būti mažinamas, nes tai prieštarauja ABTĮ 39 straipsniui.
3. Turi būti priteistas ir 50 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80 – 81) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalys nesuteikė apeliantui teisės kreiptis į teismą su prašymu ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą. Šiuo įsakymu buvo patvirtinti Policijos programinis paketas ir Policijos programinio paketo naudojimo bei tvarkymo instrukcija. Įsakymas negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių arba įstatymų saugomų interesų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į atsakovo turimą informaciją apie jį (pareiškėją). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, teisingai vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo 3 ir 17 straipsnių nuostatomis dėl įstaigų pareigos teikti asmens prašomą informaciją apie jį. Pažymėtina, kad šiose materialinės teisės normose įstatymo lygmeniu yra įtvirtinta pareiškėjo skunde nurodyta Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalies nuostata apie piliečio teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.
Pasisakydama dėl nurodytų materialinės teisės normų taikymo, kolegija pažymi, kad jose kalbama apie valstybės įstaigų (šiuo atveju atsakovo) turimą atitinkamą informaciją. Tai reiškia, kad valstybės įstaiga, kuri gavo atitinkamą asmens prašymą, privalo pateikti tik tokią informaciją apie prašymą padavusį asmenį, kurią ji turi ir kurią ši įstaiga naudoja (disponuoja) savo veikloje. Šie informacijos pateikimo kriterijai taikytini, sprendžiant klausimą dėl konkrečios, asmens atitinkamame prašyme nurodytos informacijos suteikimo šiam asmeniui. Jie taip pat yra taikytini įvertinant byloje esančius įrodymus jų reikšmingumo bylai aspektu (ABTĮ 86 str. 2 d.).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė aukščiau nurodytas materialinės teisės normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Tuo pačiu konstatuotina, kad teismas pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo suteikti jam duomenis apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn.
Atsakydama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl būtinumo tirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 451 „Dėl policijos programinio paketo įteisinimo“ teisėtumą, kolegija pažymi, kad šios teisės normos taikymas nagrinėjamoje byloje ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies požiūriu nėra bylai reikšmingas, nes atsakovo turimų (atitinkamoje duomenų bazėje saugomų) duomenų (šiuo atveju apie pareiškėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn) tvarkymo teisėtumą nulemia ne šis teisės aktas, o atsakovo oficialūs įgaliojimai bei šių duomenų tvarkymo tikslai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 4 str., 5 str. 1 d. 5 p.). Kolegija taip pat pažymi, jog teismo išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimas ABTĮ 44 straipsnio taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismo išspręstas teisingai, atsižvelgiant į tai, kad ne visi pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti (nebuvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl informacijos apie jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn).
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.