Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Narūnas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-346-372/2005 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Narūnas“ dėl defektų šalinimo išlaidų priteisimo ir atsakovo akcinės bendrovės „Narūnas“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Agrokoncerno grūdai“ dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Agrokoncerno grūdai“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui AB „Narūnas“ dėl 995 Lt defektų šalinimo išlaidų priteisimo.

Teismas sprendime nurodė, kad atsakovo padarytų darbų defektai nustatyti per garantinį terminą, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.664 straipsnio trečiąja dalimi, jis privalėjo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti ieškovui jų šalinimo išlaidas, kad ieškovas turėjo teisę pasirašyti rangos sutartį su kitu rangovu, kuris ištaisė defektus. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, pripažino, kad defektai atsirado dėl atsakovo kaltės, todėl būtent jis privalo sumokėti jų šalinimo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad nėra pagrindo 2004 m. rugsėjo 6 d. susitarimą pripažinti negaliojančiu, nes, remiantis atsakovo atstovo paaiškinimais, susitarimo originalas yra pasirašytas tiek ieškovo, tiek atsakovo įgaliotų asmenų. Teismas nurodo, kad susitarimas negali būti laikomas sudarytu ir pripažintas negaliojančiu dėl susiklosčiusių atsakovui sunkių aplinkybių. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis pats kada nors prieš susitarimo sudarymą būtų tinkamai informavęs ieškovą apie jo itin sunkią ar net beviltišką finansinę būklę ir tuo išprovokavęs ieškovą primesti savo valią atsakovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – toliau CPK 178 str.). Byloje esantys įrodymai, t.y. po 2004 m. rugsėjo 6 d. susitarimo sudarytos 4 rangos sutartys, teismo atsisakymas atsakovui iškelti bankroto bylą, faksograma, iš kurios matyti, kad susitarimą pirmiausia pasirašė atsakovas, atsakovo prašymo ieškovui gautus pinigus pervesti jo nurodytoms įmonėms tinkamas įvykdymas leidžia daryti išvadą, kad nebėra pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimą.

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Narūnas" prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB "Agrokoncerno grūdai" ieškinį atmesti, o atsakovo AB „Narūnas" priešieškinį patenkinti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

1. Teismo sprendimo aprašomosios dalies motyvai dėl atsiskaitymo už rangos darbus yra prieštaraujantys vieni kitiems bei kitiems byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Teismas nurodė, kad atsakovas atliko ieškovui rangos darbus, už kuriuos buvo atsiskaityta, tačiau toliau aprašomojoje dalyje nurodo, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sutarta, kad pasirašant baigiamąjį darbų aktą, ieškovas nereikalaus delspinigių, o atsakovas sutiks nereikalauti iš ieškovo atsiskaitymo už paskutinius atliktus darbus. Apeliantas nurodo, kad dėl tokio aprašomosios dalies dėstymo yra neaišku, ar ieškovas teigia, kad vis dėlto apmokėjo už visus atliktus darbus, ar ne. Be to, byloje nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šį faktą bei nepateikta jokių įrodymų pagrįsti teismo teiginiui, kad dalį darbų baigė pats ieškovas. Kadangi teismas, remdamasis ieškovo teiginiais, iš pradžių nurodė, kad už atliktus darbus buvo apmokėta, o vėliau teigė, jog ne visi darbai buvo atlikti ir juos užbaigė pats ieškovas, apeliantas nurodo, kad tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių (nėra tai pagrindžiančių procesinių dokumentų) ir kelia abejones dėl teismo šališkumo. Apeliantas nurodo, kad teismas 2004 m. rugsėjo 6 d. susitarimo antrą punktą nepagrįstai paneigė ieškovo teismo posėdžio metu išsakytais paaiškinimais, kad pagal sutartį darbai buvo atlikti (CPK 178 str., 182 str. 1 d. 5 p., 187 str.).

2. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatytos aplinkybės, kad pradėjus eksploatuoti Mauručių grūdų perkrovimo punktą, prakiuro vamzdžiai, prieštarauja vėliau sprendime išsakytiems teismo motyvams, kad prakiuro suvirinimo siūlės, o ne vamzdžiai. Teismas, remdamasis 2005 m. balandžio 21 d. aktu, nepagrįstai konstatavo, kad vamzdžiuose buvo susidariusios skylės ir, kad grūdai byra per suvirinimo siūlę. Teismas konstatavo, jog dėl minėtų defektų atsiradimo yra kaltas rangovas, tačiau teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus (rašytinius bei liudytojo A.S. parodymus) bei motyvus, kad jog minėti defektai atsirado ne dėl apelianto kaltės, o dėl projektuotojų bei pačio ieškovo kaltės, kad ieškovas nepateikė įrodymų ir nepagrindė atsakovo kaltės (CK 6.665 str. 1 d., 4 d., CPK 178 str.). Teismas nepagrįstai perkėlė apeliantui įrodinėjimo dėl defektų atsiradimo pareigą. Apeliantas taip pat nurodo, kad perkelti atsakomybę kitam asmeniui t.y. rangovui, teismui nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir pasekmių, yra neteisėta ir nepagrįsta, kad tai pažeidžia rungimosi principą (konstatuojami faktai, kurių ieškovas nepateikė procesiniuose dokumentuose ir kurie netapo žinomi iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje dienos), taip pat tai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei kitoms CK teisės normoms. Apeliantas kaip absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus nurodo tai, kad teismas nemotyvavo jo reikalavimo pakeisti atsakovą tinkamu, t.y. ieškinį reikšti projektuotojams, kad teismas nepasisakė dėl ekspertizės defektų priežasčių atsiradimo nustatymui skyrimo klausimo.

3. Teismas pasisakė tik dviem 2004 m. rugsėjo 6 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu i r niekiniu pagrindais. Teismas visiškai nekomentavo ir nepasisakė CK 1.80 straipsnio pagrindu pareikštų reikalavimų atžvilgiu, todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (susitarimo pagrindu ieškovas ne tik sutaupė pinigų ir pasistatė objektą už žymiai mažesnę kainą, bet ir nesumokėjo valstybei mokesčių už atliktus darbus). Teismas, vadovaudamasis CK 1.92 straipsniu, nurodė, kad atsakovo atstovas pripažino, jog pateiktas susitarimo originalas yra pasirašytas visų asmenų, tačiau nekomentavo to fakto, kad apeliantas originalo neturėjo, kad ieškovas teismui du kartus pateikė nepasirašyto susitarimo patvirtintas kopijas. Teismas, nevertindamas įrodymų visumos, pažeidė ne tik CPK teisės normas, bet ir 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimą Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje". Teismas, atmesdamas apelianto reikalavimą CK 1.91 straipsnio pagrindu, nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino minėtą teisės normą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismo argumentas, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis pats kada nors prieš susitarimo sudarymą būtų tinkamai informavęs ieškovą apie jo itin sunkią ar net beviltišką finansinę būklę, yra nepagrįstas, kadangi byloje yra tai pagrindžiantys įrodymai (2004 m. lapkričio 19 d. atsakymas Nr.12, 2005 m. birželio 16 d. atsiliepimas ir kt.). Nurodo, kad apelianto sunkią finansinę padėtį įrodo ne tik bankroto bylos iškėlimas, kuri buvo nutraukta iškart po to, kai ieškovas pervedė dalį pinigų, bet ir kiti rašytiniai įrodymai. Be to, CK 1.91 straipsnis numato ir kitas aplinkybes, dėl kurių minėtas susitarimas turėjo būti pripažintas negaliojančiu ir niekiniu, bei kurias apeliantas buvo išsakęs teisme, t.y. sandorio sudarymas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis (CK 1.91 str. 1 d., CK komentaras, pirmoji knyga, 203 psl. 7p.). Apeliantas nurodo, kad priverstinis 136526,76 Lt sumos už atliktus darbus atsisakymas yra akivaizdžiai jam nenaudingas, kad nurodymas, kad apeliantas neatliko darbų, yra akivaizdžiai niekinis ir neatitinkantis tikrovės ir, kad dėl šio fakto teismas nieko nėra pasisakęs.

4. Teismas, vadovaudamasis liudytojo E.P. parodymais, pažeidė CPK 189 str. 2 d. 1 p. normą, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Minėtas asmuo negalėjo būti apklausiamas liudytoju, nes jis pagal įgaliojimą buvo ieškovo atstovas ir dalyvavo keliuose teismo posėdžiuose. Teismo motyvai, kad jis negali remtis apelianto parodymais yra nepagrįsti, nes, priešingai nei atstovų parodymai, jie buvo nuoseklūs, jie nesikeitė ir buvo pagrįsti rašytiniais įrodymais. Apeliantas nurodo, kad atstovų parodymai nesutampa su ieškovo liudytojo E.P. parodymais ir visa tai yra užfiksuota teismo posėdžio protokoluose, todėl tokie ieškovų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir jais teismas negalėjo vadovautis. Teismas, konstatuodamas, kad jis negali remtis atsakovo atstovų paaiškinimais, nepagrįstais jokiais kitais įrodymais, neįvardija jų, taip pažeisdamas CPK 270 straipsnio ketvirtąją dalį. Apeliantas pažymi, kad šis teismo argumentas turi būti vertinamas kritiškai, kadangi visi paaiškinimai yra pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas padarė klaidingas išvadas, kad tik apeliantas buvo suinteresuotas susitarimo sudarymu, kadangi ieškovas formavo susitarimo turinį, keitė jo pavadinimą, persiuntė apeliantui jį pirmam pasirašyti. Teismo motyvai, jog susitarimas tenkino abi šalis, nes apeliantas paprašė pervesti pinigus jo nurodytiems asmenims, visiškai neparodo ir neįrodo fakto, kad jis tenkino apelianto interesus. Toks susitarimas dar kartą patvirtina, jog apelianto finansinė padėtis buvo labai sunki, jis norėjo, kad pinigai kuo greičiau pasiektų jo kreditorius.

5. Teismas klaidingai konstatavo, kad, baigus statybos ir montavimo darbus, ieškovas už juos apmokėjo atsakovui, kadangi byloje esantys įrodymai (2005-09-07 teismo posėdžio protokolas, 2004-09-06 susitarimas) pagrindžia priešingai, t.y. už atliktus darbus nebuvo pilnai atsiskaityta. Apeliantas nurodo, kad visi darbai pagal sutartis buvo baigti 2004 m. lapkričio 25 d., 2004 m. lapkričio 30 d. buvo pasirašytas aktas, kurio pagrindu ir turėjo būti apmokėta už darbus, kad ieškovas privertė atsakovą atsisakyti dalies pinigų ir jų 2004 m. rugsėjo 6 d. susitarimo, kuris buvo sudarytas 2004 m. gruodžio mėnesį, pagrindu nesumokėjo. Kadangi susitarime yra tik nurodyta, kad atsakovas neatliko darbų ir dėl to ieškovas nemokės tam tikros pinigų dalies, todėl darytina išvada, kad teismas klaidingai bei nenurodydamas tai pagrindžiančių motyvų minėtą susitarimą vertino kaip sumų užskaitymo už delspinigius atsisakymą. Apeliantas nurodo, kad nurodytas delspinigių dydis buvo priverstinis ieškojimas kompromiso, kaip atgauti žymiai didesnę pinigų dalį už atliktus rangos darbus, o ieškovui nesutikus su minėta suma, jis apeliantą privertė visai atsisakyti žymiai didesnės pinigų sumos ir pats ieškovas susitarime nenurodė, kad tai buvo delspinigiai. Delspinigių paskaičiuoti negalima, nes tokia suma pagal sutartis nesigauna, atlikti darbus buvo vėluota dėl ieškovo kaltės, tad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo skaičiuoti netesybas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo AB „Narūnas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo ieškovo naudai visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime ieškovas nurodo, kad nėra jokių įstatymais nustatytų pagrindų, leidžiančių 2004 m. rugsėjo 6 d. susitarimą laikyti niekiniu ir negaliojančiu. CK 1.79 straipsnis įtvirtina, kad šalis, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį ginčyti, nes yra preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jei pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovas susitarimą įvykdė laiku ir tinkamai, atsakovo prašymu pervedė pinigus tretiesiems asmenims, todėl AB „Narūnus" netenka teises reikšti UAB „Agrokoncerno grūdai" pretenzijas (CK 6.123 str. 1 d.). Ieškovui pasinaudojus pretenzija dėl atliktų darbų kokybės per garantinį terminą ir įrodžius atsiradusių defektų faktą, atsakovas privalo atlyginti ieškovui defekto šalinimo išlaidas. Remiantis suformuota teismų praktika, defektų faktą turėjo įrodyti UAB „Agrokoncerno grūdai“, kas ir buvo padaryta pirmosios instancijos teisme, o jų susidarymo priežastis, šalinančias AB „Narūnas“ atsakomybę, privalėjo įrodyti atsakovas. Atsakovo atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą taikoma pagal CK 6.256 straipsnio ketvirtąją dalį, atsižvelgiant į CK 6.667 straipsnio trečiąją dalį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, b.Nr.3K-3-652/2004). Ieškovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas pats atsisakė savo prašymo skirti ekspertizę, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra tinkamai informavęs ieškovą apie jo sunkią materialinę padėtį.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir savo priešieškinyje bei atsiliepime į ieškinį.

Atsakovo nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir padarytos pagrįstos išvados.

Dėl ieškinio reikalavimo

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl defektų šalinimo išlaidų priteisimo patenkino. Teismas laikė, kad atsakovas neįrodė, jog defektai atsirado ne dėl jo, o dėl kitų asmenų kaltės. Defektų buvimo faktą ieškovas įrodė, reikalavo, kad atsakovas juos ištaisytų, o atsakovui neištaisius defektų pagrįstai reikalavo atlyginti turėtas dėl jų ištaisymo išlaidas (LR CK 6.664 str. 3 d.).

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio tenkinimo nurodo, kad defektai atsirado ne dėl atsakovo kaltės, o dėl projektuotojų bei pačio ieškovo kaltės. Atsakovas pagamino tokius vamzdžius, kokius užsakė ieškovas.

Tačiau šių savo teiginių atsakovas nepagrindė jokiais įrodymais (LR CPK 178 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pats pagamino ir sumontavo vamzdžius, todėl jis atsakingas už jų kokybę (LR CK 6.663 str., 6.664 str., 6.665 str.).

Atsakovas yra verslininkas. Šalys veikia sutartiniuose santykiuose. Atsakovui sutartimi numatytų darbų atlikimas yra verslas. Todėl atsakovas už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolę netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos (LR CK 6.256 str. 4 d.).

Niekuo nepagrįstas atsakovo teigimas, kad ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad dėl defektų atsiradimo yra kaltas atsakovas.

Remiantis suformuota teismų praktika, defektų buvimo faktą privalo įrodyti užsakovas (šiuo atveju ieškovas), o defektų atsiradimo priežastis, šalinančias atsakomybę, privalo įrodyti rangovas (šiuo atveju atsakovas).

Defektų buvimo faktą ieškovas įrodė, tai patvirtina byloje esantys aktai, susirašinėjimo medžiaga, defektų šalinimo sąmata ir kt. (t. 1 b.l. 15, 16, 21, 22, 23, 24, 25, 27, 35).

Atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad vamzdžių defektai atsirado dėl kitų asmenų kaltės.

Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovo reikalavimas atlyginti defektų šalinimo išlaidas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, jog ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, nes ieškovas turėjo reikšti ieškinį projektuotojams, bet teismas šio atsakovo reikalavimo niekuo nemotyvavo, ir tai atsakovas laiko, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais atsakovas laiko ir tai, kad teismas nesprendė klausimo dėl ekspertizės skyrimo bei tai, kad E.Paulikas buvo apklaustas liudytoju, nors jis negalėjo būti apklaustas liudytoju, nes, pagal įgaliojimą buvo ieškovo atstovu ir dalyvavo teismo posėdžiuose.

Tačiau LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. normos, nustatančios absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, atsakovo nurodytų pagrindų nenumato.

Todėl atsakovo nurodyti pagrindai negali būti laikomi absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais ir teismo sprendimas dėl to negali būti naikinamas.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas nepateikė prašymo skirti byloje ekspertizę.

Dėl priešieškinio reikalavimo

Atsakovo priešieškinio reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti 2004-09-06 šalių sudarytą susitarimą niekiniu ir negaliojančiu bei priteisti iš ieškovo 136 526,76 Lt už atliktus darbus, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, t.y. nevertino jų visumos, o tik atskirus įrodymus. Taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl LR CK 1.80 str. pagrindu pareikšto reikalavimo ir tai atsakovas laiko absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, negali sutikti su atsakovo nurodytais argumentais.

Atsakovas, prašydamas pripažinti 2004-09-06 susitarimą niekiniu ir negaliojančiu, priešieškinyje nurodė 4 įstatymų nustatytus sandorių negaliojimo pagrindu, t.y. LR CK 1.80 str., 1.87 str., 1.91 str., 1.92 str.

Tačiau, faktiškai atsakovas nurodė aplinkybes tik dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, t.y. kad susidarius sunkioms finansinėms aplinkybėms atsakovas buvo priverstas sudaryti susitarimą labai nenaudingomis sąlygomis. Taip pat atkreipė teismo dėmesį, kad susitarimas nepasirašytas ieškovo vadovo bei nėra patvirtintas antspaudu.

Dėl kitų nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų atsakovas nenurodė jokių aplinkybių.

Nesant nurodytų konkrečių aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas (faktinio pagrindo), pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės jų svarstyti.

Tokiu būdu, atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl reikalavimo, pareikšto LR CK 1.80 str. pagrindu, niekuo nepagrįsti.

LR CK 1.80 str. 1 d. nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tai yra bendro pobūdžio norma.

Atsakovas nenurodė kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja ginčijamas susitarimas. Todėl pirmosios instancijos teismas ir negalėjo pasisakyti dėl susitarimo prieštaravimo konkrečioms imperatyvioms įstatymo normoms.

Atsakovas ir apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių imperatyvių įstatymo normų, kurioms prieštarauja ginčo susitarimas.

Atsakovas priešieškinio pareiškime buvo nurodęs sandorio negaliojimo pagrindą nustatytą LR CK 1.87 str. (apsimestinio sandorio negaliojimas). Tačiau nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės ir šis pagrindas nebuvo aptartas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliaciniame skunde atsakovas šio pagrindo nenurodo, todėl kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Niekuo nepagrįsti atsakovo motyvai dėl susitarimo negaliojimo LR CK 1.91 str. ir 1.92 str. pagrindais.

Atsakovas teigia, kad ieškovas, žinodamas apie atsakovo sunkią finansinę padėtį (atsakovui buvo keliama bankroto byla), tuo pasinaudojo ir privertė atsakovą sudaryti labai nenaudingą susitarimą, t.y. padaryti ieškovui dideles nuolaidas.

Tačiau atsakovas šių savo teiginių nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais.

Pagal LR CK 1.91 str. pripažinti sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių galima tik tuo atveju, kai jis sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo.

Šiuo pagrindu sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik esant šioms sąlygoms:

1. susiklosčiusios nepriklausomos nuo kitos sandorio šalies aplinkybės (stichinė nelaimė, gaisras ir kt.), dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sau sąlygomis;

2. kita sandorio šalis žinojo apie šias aplinkybes, pasinaudodama jomis, primetė kitai sandorio šaliai savo valią ir sudarė jai aiškiai nenaudingą sandorį.

Kai sandorio šalys yra juridiniai asmenys ar verslininkai, atsižvelgtina į verslo riziką.

Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių jis buvo priverstas sudaryti ginčo susitarimą, o taip pat, kad ieškovas žinojo apie atsakovo sunkią finansinę padėtį ir ja pasinaudodamas primetė atsakovui savo valią ir sudarė sandorį atsakovui aiškiai nenaudingą susitarimą.

Priešingai byloje esančiais įrodymais nustatyta, ir pats atsakovas to neginčija, kad jis pirmas pasirašė 2000-09-06 susitarimą, tik po to jį pasirašė ieškovas.

Šis faktas įrodo, kad atsakovas buvo suinteresuotas susitarimo sudarymu ir toks susitarimas tenkino jo interesus.

Šalys vykdė susitarimą (b.l. 221-224, t..1).

Atsakovo pateikti teiginiai dėl bankroto bylos nagrinėjimo taip pat neįrodo aplinkybių, kad ieškovas pasinaudojo atsakovo sunkia finansine padėtimi.

Atsakovui įrodžius savo mokumą bankroto byla jam nebuvo iškelta.

Be to nėra byloje jokių įrodymų, kad ieškovui buvo žinoma apie teismui pateiktą ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti susitarimą negaliojančiu LR CK 1.91 str. nustatytu pagrindu.

Dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.92 str. pagrindu atsakovas nurodė, kad ieškovo vadovas nepasirašė susitarimo. Ieškovas net du kartus teismui pateikė ginčo susitarimo kopijas, kuriose nebuvo parašų.

Šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo susitarimą pripažinti negaliojančiu LR CK 1.92 str. nustatytu pagrindu.

Be to nurodyti atsakovo argumentai neatitinka byloje surinktiems įrodymams.

Byloje yra pateiktas 2004-09-06 susitarimo originalas, kuris yra šalių pasirašytas (b.l. 36 t. 2).

Netenkinant atsakovo reikalavimo dėl ginčo susitarimo pripažinimo negaliojančiu nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl 136 526,76 Lt priteisimo.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai neliečia šio ginčo dalyko, todėl jie neaptariami.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB ,,Narūnas“ į valstybės biudžetą 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.