Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, nes Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Trečiajame sektoriuje (nuo 2023-01-01 vadinamas Lietuvos Kalėjimų Tarnybos Pravieniškių 1-uoju kalėjimu), laikotarpiu nuo 2021-05-01 iki 2023-11-30, jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. 3-4 būrių dušo patalpose nebuvo užtikrinamas reikiamas karšto vandens kiekis, todėl Pareiškėjas turėjo šildytis vandenį kibiruose, jog galėtų išsimaudyti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, Pareiškėjas teigia patyręs diskriminavimą, diskomfortą, t. y. neturtinę žalą, kurią vertina 4 000 Eur.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 3 ir 4 būriuose gyveno atskirais laikotarpiais nuo 2021-08-18 iki 2021-11-10 (4 būryje), 2022-08-18 iki 2022-09-29 (4 būryje), 2023-04-12 iki 2023-07-19 (3 būryje), o laikotarpiais nuo 2021-10-07 iki 2021-10-18, nuo 2022-11-28 iki 2022-11-30 ir nuo 2023-08-09 iki 2023-08-11 buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Dėl teisinio reglamentavimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad ykdant bausmes taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina; be to, bausmės vykdymu nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl karšto vandens 3-4 būrių dušuose

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad jam einant maudytis į dušą nebūdavo karšto vandens, todėl neturėjo galimybės nusiprausti šiltu vandeniu.

Atsakovas neigia tokius pareiškėjo teiginius, nurodo, kad karštas vanduo yra tiekiamas nuolat, o tai kad pareiškėjas niekada nesikreipė dėl jo trūkumo tik patvirtina, kad jis su tokiu patogumu nesusidūrė. Atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių išgyvenimų, dvasinių kančių, nepatogumų, nepilnavertiškumo jausmo, orumo pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. karšto vandens neužtikrinimas/trūkumas naudojantis dušu, nesikreipė (kartu pateikė Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. balandžio 9 d. pažymą „Dėl nuteistojo I. G.“).

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad duše nebuvo karšto vandens, nes jam vandens nebelikdavo, būdavo tik drungnas vanduo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui, o absoliučiai visa įrodinėjimo našta negali būti perkelta tik atsakovei. Kiekvienu individualiu atveju turi būti įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Teismas pažymi, kad vien tik deklaratyvių nuteistojo teiginių, nurodytų kreipiantis į teismą, nepakanka tam tikriems faktams nustatyti, jeigu bausmės atlikimo metu dėl skunde nurodomų pažeidimų nuteistasis niekada anksčiau nei į administraciją, nei į kitas institucijas, įgaliotas tikrinti tam tikras nuteistųjų gyvenimo sąlygas, nesikreipė ir apie pažeidimus nepranešė, valios ginti savo teises neišreiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių šios jo teisės pažeidimo atvejų, tiksliai nurodant pažeidimo laiką, vietą ir aplinkybes, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl karšto vandens nebuvimo duše ir to priežasčių. Be to, pagal teismų sistemos LITEKO duomenis, teisme nėra kitų bylų, kuriose nuteistieji skųstųsi dėl atitinkamu laikotarpiu Pravieniškių 1-ajame kalėjime šilto vandens nebuvimo dušuose, todėl pareiškėjo teiginys, kad vienintelio jo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo neužtikrinamos naudojantis dušais laikytinas neįrodytu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis kreipdavosi žodžiu neįrodo pareiškėjo teiginių ir atsakovės atsakovo neteisėtų veiksmų egzistavimo ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo teiginiai, jog duše nebuvo karšto vandens, nesant absoliučiai jokių kitų šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti tik subjektyvia jo paties nuomone, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad duše nebuvo karšto vandens, atmestini kaip nepagrįsti įrodymais.

Remiantis aukščiau aptartomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog neįrodyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba atliko neteisėtus veiksmus.

Dėl žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra įrodytos vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. G. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.