- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-24
- Bylos Nr.
- 2S-847-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06566-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Pareiškėjas
- D. G. B.
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės D. G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja D. G. B. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo ir prašė areštuoti atsakovui UAB „TORPOL Baltija“ priklausančias sąskaitas bankuose, priklausančią kasą su joje esamomis ir būsimomis piniginėmis lėšomis, areštuoti atsakovo naudai vykdomus išieškojimus priverstine tvarka pas antstolius N. B., V. L., A. B., D. K., S. V., N. A., A. A., D. M., L. P., A. P., V. Š., N. B..
Nurodė, kad 2012 m. vasario 2 d. tarp pareiškėjos ir UAB „TORPOL Baltija“ buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 46. 2015 m. vasario 12 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta sutartis buvo nutraukta ieškovės prašymu vadovaujantis LR DK 127 str. 1 d. nuostatomis. Pažymėjo, jog atsakovas 2015 metais ne tik uždelsė išmokėti ieškovui darbo užmokestį, tačiau ir neatsiskaitė su ieškovu atleidimo iš užimamų pareigų dieną kaip tai įtvirtina LR DK. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo 1 032,90 Eur skolos bei 245,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius) už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 13 d. iki prašymo surašymo dienos bei po 27,32 Eur (atskaičius mokesčius) vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio iki pilno atsiskaitymo su ieškovu vadovaujantis LR DK 141 str. 3 d. nuostatomis. Nurodė, kad ieškovė 2015 m. vasario 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją su prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo. Bendra reikalavimo suma 2015 m. vasario 25 d. sudaro 1 281,91 Eur. Pažymėjo, jog šis prašymas vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka turi būti išnagrinėtas per mėnesį. Ieškovės turimais duomenimis iš atsakovo yra vykdomi išieškojimai priverstine tvarka, o teismuose vyksta daug teisminių ginčų atsakovo atžvilgiu. Taip pat pabrėžia, jog 2015 m. vasario 27 d. atleisti visi įmonės darbuotojai, o buveinės adresu esančios patalpos apleistos. Taigi, susidarys situacija, kad atsakovas formaliai nevykdys veiklos, kadangi neturės darbuotojų, o atsakovo kreditorių sąrašas didės. Pabrėžė, kad atsakovas nebeturi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreipiami kreditoriniai reikalavimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, susijusias su atsakovo finansine padėtimi, ieškovės manymu, siekiant užtikrinti jos reikalavimus turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi dėl didėjančio kreditorių sąrašo bei planuojamo atsakovo darbuotojų atleidimo nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar netgi tapti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. Teismas nutartyje pažymėjo, jog įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo ikiteisminės ginčo nagrinėjimo institucijos sprendimo įvykdymui užtikrinti. Atkreipė dėmesį, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas reiškia valstybės sankcionuotų prievartos priemonių taikymą atsakovui, o taikant asmens teises varžančias prievartos priemones, vienas iš pagrindinių reikalavimų yra teisėtumas. Teisėtumas reiškia, kad prievartos priemonė turi būti nustatyta įstatyme ir kad jos turinys turi būti aiškus, todėl prievartos priemonės negali būti taikomos pagal analogiją. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas padarė išvadą, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ikiteisminiame procese nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė D. G. B. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties ir prašo ją panaikinti bei klausimą išspręsti iš esmės. Apeliantės manymu, priimant skundžiamą nutartį turėjo būti taikoma analogija. Nurodo, kad Darbo ginčų komisijai, kaip privalomai ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucijai, sprendžiančiai individualius darbo ginčus, įstatymo nebuvo suteikti įgaliojimai nagrinėti darbuotojų prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo darbdavio atžvilgiu. Vadovaujantis DK XIX skyriaus nuostatomis Darbo ginčų komisija nagrinėja nesutarimus tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Apeliantės manymu, nutartis nepagrįstai motyvuota, kad tenkinus ieškovo prašymą būtų sutrikdyta atsakovo ūkinė-komercinė veikla, atsiskaitymai su valstybės biudžetu ir įmonės darbuotojais, kadangi ieškovė taipogi yra įmonės darbuotojas. Atsižvelgiant į tai, apeliantei nėra suprantama dėl kokios priežasties atsakovo darbuotojai bei atsiskaitymas su įmonės darbuotojais buvo suskirstyti į atsiskaitymus su ieškovu ir su kitais įmonės darbuotojais. Be to, pažymi, jog LR CPK 147 str. 1 d. įtvirtina, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių privalo būti išspręstas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, tuo tarpu skundžiama nutartis buvo priimta ne tik praėjus įstatymo nustatytam terminui, bet toks uždelsimas sudarė atsakovui sąlygas gauti pajamas, kas apsiimti ir toliau neatsiskaitant su ieškove atlikti veiksmus, siekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė D. G. B. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo. Prašymą grindė tuo, jog ji vadovaudamasi LR DK 287 str. įtvirtinta nuostata, 2015 m. vasario 25 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kaip privalomą ikiteisminį organą, nagrinėjanti individualius darbo ginčus, su prašymu dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo iš atsakovo UAB „TORPOL Baltija“. Pirmosios instancijos teismas remdamasis LR CPK 144 str. atsisakė priimti pareiškėjos D. G. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, nurodęs, jog įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo ikiteisminės ginčo nagrinėjimo institucijos sprendimo įvykdymui užtikrinti.
LR CPK 147 str. 3 d. numato, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.
Tais atvejais, kai asmuo, nepateikęs ieškinio, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, paskiria ne ilgesnį kaip keturiolikos dienų terminą ieškiniui pateikti (CPK 147 str. 3 d.). Atsižvelgiant į šios normos paskirtį pagal įstatymo analogiją (CPK 3 str. 6 d.) ji taikytina ir tais atvejais, kai įstatymas tam tikrai bylų kategorijai nustato privalomą išankstinę bylos sprendimo ne teisme tvarką. Tokią išvadą suponuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, kuris kartu reiškia, kad turi būti užtikrinamas ir visų asmenų lygiateisiškumas. Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tačiau, jei įstatymas tam tikrų kategorijų bylose nustato teisės kreiptis į teismą ribojimus (teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu), šie ribojimai negali suvaržyti asmens teisių labiau, nei kad šiam asmeniui kreipiantis tiesiogiai į teismą. Todėl, apeliacinės instancijos teismo manymu, jeigu egzistuoja poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki pareiškiant ieškinį, o įstatymas numato tai bylų kategorijai privalomą išankstinę bylos sprendimo ne teisme tvarką, tokiu atveju, asmuo, kreipdamasis į ikiteisminę ginčo sprendimo instituciją, turi turėti tokias pačias procesines teises kaip ir kreipdamasis į teismą tiesiogiai, tarp jų ir teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes kreipiantis su pareiškimu dėl ginčo išsprendimo į ikiteisminę instituciją prasideda teisės į teisminę gynybą ir pažeistos teisės gynimo valstybės prievartos pagalba procedūra (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-688/2007).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas yra kilęs dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo. LR DK 287 str. 1 d. įtvirtina privalomą ikiteisminę instituciją ginčams kylantiems iš individualių darbo santykių spręsti –Darbo ginčų komisiją. Taigi prieš kreipiantis į teismą, yra privaloma ginčą pamėginti išspręsti Darbo ginčų komisijoje. Pareiškėja D. G. B. kreipėsi į teismą su prašymu iki pareiškiant ieškinį taikyti ieškinio užtikrinimo priemones – atsakovo turto areštą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė šį prašymą priimti motyvuodamas tuo, kad įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo ikiteisminės ginčo nagrinėjimo institucijos sprendimo įvykdymui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismo išanalizavęs pareiškėjos argumentus, teismų praktiką bei įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas gavęs pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio, privalėjo ne atsisakyti priimti tokį prašymą, o spręsti ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja realus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja visos tinkamos prielaidos būsimam ieškiniui pareikšti ir ar ieškovas sugebės jį pareikšti įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso normas, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.