- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-09
- Bylos Nr.
- 1A-96-954/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12884-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- T. I.
- Advokatai
- Regina Majauskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo T. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,
pagal BK 150 straipsnio 1 dalį – 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 6 dalimi, griežčiausia bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, apėmus bausmę, paskirtą už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir prie šios bausmės pridėjus dalį bausmės, paskirtos už nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.
Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista ir pratęstas jos terminas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas T. I. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
T. I. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Iš T. I. G. G. priteisti 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1.1. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis sistemingai baugino G. G., naudodamas psichinę prievartą: nuo 2021 m. balandžio pradžios iki 2021 m. balandžio 23 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sakydamas G. G., kad ji yra auka, kad jis nupjaus jai skalpą, kad jai reikia nupjauti liežuvį, kad nužudys pastarosios šeimą ir privers žiūrėti kaip šie miršta, baugino ir grasino sužaloti, sakydamas, kad sudegins ją gyvą, supjaustys gabalais, tuomet išvirs ir suvalgys, taip nepalikdamas įrodymų, sakydamas, jog nušaus, grasino ją nužudyti ir, šaudamas arbaletu pro buto, (duomenys neskelbtini), langą į lauke esantį medį, nuolat su savimi nešiodamasis pistoletą ir namuose demonstruodamas turimus ginklus, kūrė bauginančią aplinką.
1.2. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2021 m. balandžio 14 d. apie 23.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą šovė templiniu pramoninės gamybos arbaletu ,,Man Kung”, G. G. į kairę koją, po ko buitiniu (virtuviniu) peiliu ant jos dešinės kojos išraižė savo vardą, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą 2021 m. balandžio 23 d. apie 21.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebė G. G. už rankos, nutempė iš virtuvės į kambarį, pargriovė ant lovos ir ne mažiau kaip šešis kartus sudavė jai kumščiais į įvairias kūno vietas, po ko nutempė į vonią, kur ne mažiau kaip septynis kartus panardino G. G. galvą į vonioje buvusį vandenį, po ko už plaukų ištempė ją iš vonios ir nutempė į kambarį, kur ne mažiau kaip penkis kartus pneumatiniu pistoletu sudavė G. G. į įvairias kūno vietas, apvyniojo aplink kaklą virvę ir dusino, tokiais veiksmais padarydamas G. G. linijinius odos nubrozdinimus žastuose, dilbiuose, šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir šlaunyse, kiaurinę durtinę žaizdą kairėje šlaunyje ir tokiu būdu dėl durtinės žaizdos kairėje šlaunyje nesunkiai sutrikdė G. G. sveikatą.
1.3. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nuo 2021 m. balandžio 14 d. iki 2021 m. balandžio 23 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su G. G. prieš jos valią, sistemingai grasindamas ir baugindamas ir taip palaužęs nukentėjusiosios valią ir galimybę priešintis, numovė G. G. kelnes, paguldė ją ant stalo, įvedė savo lytinį organą G. G. į išeinamąją angą ir atliko analinį lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas nuosprendyje, pripažindamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, T. I. kaltu nurodė, kad visi šie teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neleidžia abejoti nukentėjusiosios G. G. parodymais, jog prieš ją smurtavo ir ją sužalojo T. I.. Teismo medicinos specialisto išvada paneigia T. I. ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją, jog jo vardą ant kojos peiliu įsirėžė pati nukentėjusioji. Be to, sužalojimų ir trauminių poveikių skaičius, jų lokalizacija patvirtina nukentėjusiosios G. G. parodymus, kad T. I. prieš ją smurtavo ne vieną kartą, skirtingais būdais (peiliu suraižė abi rankas, dešinę koją, tempė suėmęs už rankos, smūgiavo kumščiais, pneumatiniu pistoletu, arbaletu peršovė kairę koją). Sužalojimų skaičius ir jų pobūdis neabejotinai patvirtina, kad kaltinamasis T. I. suvokė, jog naudodamas fizinį smurtą (kumščiuodamas, raižydamas peiliu, smūgiuodamas pneumatiniu pistoletu, šaudamas arbaletu) G. G. atžvilgiu, jis gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ir to norėjo, tai yra, nukentėjusiąją jis sužalojo veikdamas tiesiogine tyčia.
2.1. Taip pat pirmosios instancijos teismas, T. I. pripažindamas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, sprendė, kad jis sistemingai, tai yra, ne vieną kartą skirtingose situacijose baugino nukentėjusiąją naudodamas psichinę prievartą – neleisdamas nukentėjusiajai pasakoti savo šeimos nariams apie jį, liepdamas greičiau grįžti pas jį, neleisdamas išsikviesti pagalbos nukentėjusiajai po to, kai arbaletu peršovė jai koją, buitinių konfliktų metu (pvz., nukentėjusiajai numetus planšetę). Bauginimo priežastys ir motyvai padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, konstatuojant šią nusikalstamą veiką šiuo atveju yra reikšminga tai, kad nukentėjusioji G. G. sąmoningai buvo verčiama nerimauti, jaustis nesaugiai ir patirti psichologinį diskomfortą. T. I. suvokė, jog sistemingai sakydamas grasinančio pobūdžio žodžius jis įbaugins nukentėjusiąją ir to siekė, tai yra, jis veikė tiesiogine tyčia ir tokie jo veiksmai – asmens bauginimas naudojant psichinę prievartą – kvalifikuojami kaip baigtas nusikaltimas.
2.2. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiosios G. G. parodymais, kad analinis lytinis aktas buvo atliktas prieš jos valią. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog T. I. nuo 2021 m. balandžio pradžios iki 2021 m. balandžio 23 d. sistemingai baugino G. G., naudodamas psichinę prievartą ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, kas šiuo atveju vertinama kaip būdas palaužti nukentėjusiosios valią ir galimybę priešintis žmogui, kurio nukentėjusioji bijojo. Nukentėjusioji G. G. paaiškino, kad dar anksčiau iki tiriamo įvykio pokalbio metu T. I. buvo išreiškusį savo priešišką poziciją dėl analinio lytinio akto. T. I. jos nesutikimą analiniam lytiniui aktui žinojo. Kuomet jis prievartavo ją analiniu būdu, jai skaudėjo, ji verkė, prašė liautis, sustoti tai daryti, nes jai skauda. Tai, kad toks lytinio santykiavimo būdas nukentėjusiajai kėlė fizinį skausmą ir ji prašė kaltinamąjį liautis taip daryti, patvirtina, kad T. I. atliktas analinis lytinis aktas buvo įvykdytas prieš nukentėjusiojos valią. Nukentėjusiajai verkiant ir skundžiantis skausmu, kaltinamasis suprato, kad lytinį aktą atlieka prieš jos valią, tačiau vis tiek siekė patenkinti savo lytinę aistrą, tai yra, jis veikė tiesiogine tyčia.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis T. I. apeliaciniu skundu prašo priimti teisingą sprendimą. Skunde nurodo, kad pagrindo nuteisti jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nėra pagrindo. Tyrimas nebuvo atliktas, o teisėja kliovėsi tik G. G. žodžiais. Jo planšetėje „Messenger“ programoje yra visos žinutės iš kurių matosi, kad jis G.i negrasino. Žinutėse yra pokalbiai apie seksą ir jos sutikimas tai daryti savo noru. G. G. norėjo su juo kurti šeimą, bet nesusiklosčius santykiams jį apšmeižė, kadangi jis nesutiko susitikti su jos šeima. Visiems įvykiams turėjo įtakos ir kiti asmenys, kurie įtakojo parodymų pakeitimą. Jis nedavė parodymų, kadangi nemanė, kad tai būtų ką nors pakeitę.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. I. ir jo gynėja advokatė Regina Majauskienė prašė nuteistojo T. I. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo T. I. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. I. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. I. nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje nepadarė, todėl prašo išteisinti. 2022 m. sausio 7 d. apeliacinės instancijos teisme buvo gautas nuteistojo T. I. apeliacinio skundo papildymas, tačiau jis negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos nenumato galimybės papildyti apeliacinį skundą, jeigu jis pateiktas po įstatymu nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (BPK 313 straipsnio 3 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).
6. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nuteistajam T. I. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvados dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu, kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
7. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais bei deklaratyviais. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis bei 150 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtų įrodymų visuma. Pripažindamas nuteistąjį T. I. kaltu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo tokį savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu T. I. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsisakymą duoti parodymus grindė tuo, jog tai įtakos tiesos nustatymui šioje byloje neturėtų. Taip pat T. I. savo kaltę neigė ir ikiteisminio tyrimo metu. 2021 m. birželio 17 d. įtariamojo apklauso metu nurodė, kad 2021 metų kovo mėnesio pabaigoje ar balandžio mėnesio pradžioje važiuodamas autobusu susipažino su G. G.. Jo santykiai su ja buvo tik dėl lytinių santykių, visi susitikimai vyko jo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Visas jo ir jos bendravimas vyko G. G. iniciatyva, ji jam siūlė tuoktis po jų pažinties praėjus maždaug savaitei ar dviem savaitėms. Jis nesutiko tuoktis, nes jie nepažįstami, o ji dėl to supyko, mano, kad šis susipykimas turėjo įtakos šiems jos melagingiems parodymams, kuriais yra įtariamas. Mano, kad jos mama ją nuteikė prieš jį. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaltės neprisipažįsta, nes jai negrasino, jokių pranešime apie įtarimą išvardintų grasinimų jis G. G. nesakė ir apskritai jos nebaugino, nesiekė jai padaryti jokios įtakos ar sukurti bauginančios aplinkos. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaltu neprisipažįsta, G. G. su arbaletu į koją nešovė, kas galėjo sužaloti jos koją, jis nežino, tai yra geras klausimas. Su peiliu G. G. kojos nesubraižė ir savo vardo ant jos kojos tikrai neraižė, ji tai padarė pati su jam priklausančiu peiliu. G. G. atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo niekada gyvenime iš kur ant jos kūno galėjo atsirasti pranešime apie įtarimą nurodyti sužalojimai jis nežino ir negali paaiškinti. Arbaletą, nurodytą pranešime apie įtarimą, jis savo namuose laikė, jį įsigijo gyvendamas ir dirbdamas Olandijoje, kad jam reikia leidimo jis nežinojo, internete skaitė, kad jį gali įsigyti visi kas nori nuo 18 metų. Arbaletą laikė išardytą tam, kad niekas kitas juo nepasinaudotų. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį kaltu neprisipažįsta, jokių santykių su G. G. prieš jos valią neturėjo, nors jai pačiai patinka grubus seksas, bet jis pats to atsisakydavo. Tai kas parašyta pranešime apie įtarimą yra šmeižtas (3 t., b. l. 39–42). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis apeliantas nesutinka ir savo kaltę neigia, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis bei objektyviai nustatytomis aplinkybes.
9. Teisėjų kolegijos nuomone, nors nuteistasis T. I. neigia savo kaltę dėl nukentėjusiojo G. G. sužalojimo, tačiau jo kaltę neabejotinai patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojų M. M., D. G., D. Ž., R. J. parodymai, duomenys užfiksuoti apžiūrint nukentėjusiąją, specialisto išvada.
9.1. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji G. G. nurodė, kad T. I. susipažino 2021 metų kovo pabaigoje. Maždaug nuo balandžio pradžios apsigyveno kartu, jo nuomotame bute (duomenys neskelbtini). Iš pradžių jie gražiai šnekėjosi, po to T. I. iš spintelės išsitraukė šautuvą, juo nusitaikė jai į veidą ir taip laikydamas liepė jai nusimauti kelnes ir apsiversti ant pilvo. Tai buvo pirmas jų lytinis aktas. Kitą dieną pasakė, kad tu čia gyvensi. T. I. pasakė jai niekam ir niekur neviešinti jo vardo, kitaip jai blogai baigsis. Ji atsivežė savo būtniausius daiktus ir apsigyveno pas T.. Tame bute gyveno ir M., tik kitame kambaryje. Grįžusi kažkurį vakarą, ji rado T. su L., atėjo kažkoks M. ir, vyrams kažkur išėjus, L. pasikvietė ją į virtuvę, sakė, kad niekur negali nuo T. pabėgti, negali pasakoti apie jį. L. pasakė, kad yra prokurorė, kad priklauso kažkokiai gaujai, ir jeigu ji pabėgs nuo T., nužudys jos šeimą. Ji jau buvo daug kam: mamai, krikšto mamai, bendradarbėms papasakojus apie T., pasakė jo vardą, kad jis yra tatuiruočių meistras. Tačiau išgirdusi grasinimus, ji niekuomet nepasakojo apie patirtą fizinį smurtą ir grasinimus, nes bijojo, kad bus susidorota ir su ja, ir su jos šeima. Tikslių datų negali įvardinti, bet pirmuosius sužalojimus iš T. patyrė trečiadienį, galėjo būti 2021 m. balandžio 14 d. Tą rytą jai paskambino mama, pasiūlė susitikti. T. išleido ją susitikti su mama, bet pasakė nieko nepasakoti apie jį. Ji nuvažiavo į susitikimą su mama, tuo metu T. daug kartų skambino, ji prižadėjo grįžti sutartu laiku. Po susitikimo su mama, ji grįžo pas T., norėdama būti gera, nupirko picą. Atidarius duris jis jau buvo su arbaletu, ginklas buvo užtaisytas. T. pradėjo rėkti, liepė pasakyti, ką ji papasakojo mamai apie jį, sakė, kad viską meluoji. Nors iš tikrųjų ji mamai nieko nepasakojo apie jį, dėl to mama ir sakė jai, kad ji pasikeitusi, nebebendraujanti su šeima, klausė jos, ko ji bijo. Tą vakarą T. buvo išgėręs, piktas, agresyvus. Pasakė ,,aš tave šiandien nušausiu“. Ji atsisėdo ant lovos, jo atsiprašė. T. nusitaikė į ją su arbaletu. Pamačiusi, kad nusitaikė į ją, ji išsigando ir užsimerkė. Pajuto didžiulį skausmą kojoje, kairėje šlaunyje, buvo daug kraujo. Kai šovė T. stovėjo apie metrą nuo jos. Ji labai verkė iš skausmo, bijojo, kad nenukraujuotų, todėl šalikėliu apsirišo koją. Pagalbos ji nesikreipė, nes T. neleido išsikviesti greitosios medicinos pagalbos. Peršovęs koją, jis atėmė iš jos telefoną. Į kambarį atėjo M., kuris matė, kad jos koja kraujuoja. T. su M. kažką kalbėjosi. Ji prašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o T. atsakė ,,nebesvaik“. M. irgi sakė, kad reikia iškviesti medikus, nes ji gali nukraujuoti ir numirti. T. jam taip pat pasakė – nejuokauk ir greitosios nekvietė. Kitą dieną, jai reikėjo eiti į darbą, nors peršautą koją labai skaudėjo. Išeinant į darbą T. prigrasino niekam apie tai nepasakoti. Sesuo darbe klausė, kodėl ji šlubuoja, nes taip ji vaikščiojo dėl šautinės žaizdos kojoje, bet seseriai pasakė, kad susitrenkė užkliuvusi už laiptų. Jai ir toliau labai skaudėjo peršautą koją ir ji paprašė T. leisti nuvažiuoti pas gydytoją, bet jis pasakė, kad niekur nevažiuosi ir į vandenį, ar šampaną kažkoko įmaišė bei davė jai išgerti. Išgėrusi pajuto, kad kojos tiek daug nebeskaudėjo, bet nebegalėjo užmigti. Tokį poveikį jautė gal dvi naktis. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo sužalota ne tik kairė koja, kurią T. peršovė arbaletu, bet ir dešinė, kurią T. supjaustė peiliu. Tai buvo šeštadienio naktį tą vakarą, kai ji grįžo iš darbo, T. buvo išgėręs. Jis dar į nosį sutraukė kažkokius miltelius, pasidėjo ant planšetės ir sutraukė. Tai buvo paskutinis vakaras jo namuose, kada jai sužalojo rankas ir kojas. Ji vėlavo grįžti namo, todėl T. supyko. Kaip tik tą vakarą jai dar paskambino ir krikšto mama, klausinėjo jos, kodėl ji bėga nuo jų, kas čia vyksta, ar jos niekas nemuša. Ji užsidarė vonioje, norėdama pakalbėti su ja, atsiprašė savo krikšto mamos, sakydama, kad viskas jai gerai, kitą dieną viską paaiškins. T. buvo piktas ir brovėsi į vonią. Įėjęs į vonią, čiupo ją už plaukų ir pradėjo skandinti ją, jos galvą kišdamas į vonią, kurioje buvo užmerkti rūbai. Po to nupjovė jai plaukus ir partempė į kambarį. Ji kambaryje spėjo greitai išjungti šviesą ir pasislėpti kampe. Jis su peiliu rankoje ieškojo jos, o suradęs, peiliu supjaustė rankas ir koją. Rankas pjaustė ilgu peiliu ir paskui su tuo pačiu peiliu koją. Pjaustė dilbius, plaštakas. Ant kojos išpjaustė savo vardą – T., sakė tam, kad tą vardą prisimintum visą gyvenimą. Kažkuriuo metu jis pjaustėsi ir pats save, žalojo savo kūną, po to dar ir burnos vidų, jis laižė kraują nuo peilio, taip pat supjaustė ir lovą. Taip darydamas jis tiesiog sakė, kad ji per daug meluoja. Parvertęs ant lovos, virve smaugė ją, dusino, paėmęs šautuvą mušė ją į kojas, rankas, vieną kartą į dešinį petį. Ji jo atsiprašė, žadėjo jam sumokėti tiek, kiek reikia, žadėjo niekam nieko nepasakoti ir pabėgti kartu su juo į užsienį. T. tuo metu gėrė alkoholį ir sakė iš to butelio paleisiantis jai į galvą, arba dar geriau – supjaustys gabalais ir išvirs. Jis ją gąsdino, vadino ją auka. Kažkuriuo metu į kambarį atėjo M., jis bandė nuraminti T., sakydamas T. ,,paleisk ją, kodėl tu jos taip nekenti“. T. liepė nesikišti ir jiems besiginčijant, ji bandė sprukti iš kambario, bet T. sučiupo ją už megztinio ir nutempė atgal į kambarį. M. kažką dar sakė T., bet ji pati pasakė T. ,,gerai, einam į kambarį“, norėdama, kad jis apsiramintų ir nenuskriaustų Mariaus, kuris norėjo ją apginti. T. liepiama ant paprasto lapo popieriaus pasirašė, kad ji sutinka, jog jis darytų su ja ką nori. Jis taip reikalavo padaryti. Apklausiama nukentėjusioji nurodė ir tai, kad T. I. seksualiai prievartavo ją, atlikdamas su ja prievartinį lytinį aktą analiniu būdu. Tikslios datos neprisimena, bet tai buvo iki jos sužalojimo. Prievartinis lytinis aktas buvo atliktas jo bute, virtuvėje. Lytinį aktą jis atliko varpą įvesdamas jai į užpakalį, tai jis padarė prieš jos valią, nes ji nesutiko santykiauti su juo tokiu būdu. Jai visada tai buvo labai šlykštu ir moters žeminimas. Ji T. sakė, kad nenori taip santykiauti, prašė jo liautis, sakė, kad sustotų, kad jai skauda. T. į tai reagavo juokdamasis. Su T. ne vieną kartą turėjo lytinių santykių, bet visada su juo santykiavo iš baimės, nes ji jo bijojo. Ar galėjo tai suprasti T., nežino. T. naudojo prieš ją psichinę prievartą, sistemingai baugino ją. Labiausiai ją baugino, kad nužudys jos šeimą. Jis sakydavo, kad jis nušaus jos mamą ir privers ją žiūrėti, arba nupjaus galvą jos mamai ir seseriai. Jis taip sakydavo, kai vakare ji vėluodavo grįžti namo nors kelias minutes. Kad nupjaus jai skalpą sakė paskutinį vakarą. Apie prievartinį lytinį aktą pareiškime policijai ir pirmosiose apklausose nieko nesakė, nes jai buvo gėda. Apie analinį lytinį aktą pranešė tik padrąsinta savo krikšto mamos, kuriai pirmai apie tai pasipasakojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi ar neteisingi, siekiant tokiu būdu apkalbėti nuteistąjį T. I.. Remiantis bylos duomenimis, nukentėjusiosios G. G. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams iš esmės sutapo, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Be to, pažymima, kad juos patvirtina ir kiti bylos duomenys.
9.2. Kad nukentėjusiąją G. G. sužalojo ne kas kitas, o nuteistasis T. I., patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo M. M. nurodytos aplinkybės. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad 2021 m. nuo vasario 28 d. iki maždaug balandžio 20 d. kartu su T. I. nuomojosi butą, esantį (duomenys neskelbtini)4. Gyveno atskiruose kambariuose. Su G. susipažino gal kovo mėnesio pabaigoje, ji ateidavo pas T.. Pats T. papasakojo, kad su G. susipažino troleibuse, sakė, kad ji yra jo draugė. G. ateidavo dažnai, gal 3-4 kartus per savaitę, dažnai likdavo nakvoti pas T.. T. I. yra labai pavydus, jam labai nepatikdavo, kad G. negrįžta jų sutartu laiku. Gyvenant tame pačiame bute su T., šis jam ne kartą demonstravo ginklus, jis ginklams turėjo silpnybę, bute labai dažnai mėtydavosi šratinio pistoleto šratai, ne kartą yra girdėjęs pokšėjimą, suprasdavo, jog tai T. šaudo savo malonumui, radęs besimėtančius šratus taip pat suprasdavo, kad jie yra iššauti T., tačiau to nesureikšmindavo, nes matė, kad T. ginklai yra labai svarbūs. Tikslios dienos neatsimena, bet tai galėjo būti 2021 m. balandžio 14 d., ruošėsi miegoti ir išgirdo pokštelėjimą, į tai nesureagavo, nes T. dažnai pašaudydavo namuose, galvojo, kad jis šovė savo šratiniu pistoletu. Praėjus maždaug 10 minučių po pokštelėjimo, į jo kambarį atėjo T. I., negali pasakyti ar jis buvo blaivus, bet matė, jog jis yra susijaudinęs ir gal išsigandęs, T. jo paklausė: ,,ar turi vaistų nuo skausmo? Peršoviau G.“. Jis pradėjo ieškoti savo kambaryje vaistų, T. išėjo iš kambario. Radęs vaistus nunešė vieną tabletę į T. kambarį. Kambaryje ant lovos gulėjo G., jos kairė koja buvo aprišta skarele, ar ant dešinės kojos buvo kokių nors kitų sužalojimų jis net nematė, nes labiausiai kreipė dėmesį į kairiąją koją, kuri buvo peršauta. Kambaryje kraujo nematė, matė, kad vonioje buvo sukruvinta skalbimo mašina ir durys, mano, kad šie sukruvinimai atsirado G. prisilietus prie minėtų daiktų su koja. Jis atneštą tabletę padėjo ant stalo, o T. I. jam pasakė, kad jei G. išgers tabletę su alkoholiu ir ,,užsilenks“, tai ir jam bus blogai, ir jis sės į kalėjimą. Jis pasakė T., kad kalba nesąmones, nes jis nieko blogo G. padaryti nenorėjo ir paklausė, ar reikia iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Paklausus, ar kviesti greitąją medicinos pagalbą, T. jam pasakė ,,ar tu durnas?, o G. pasakė, kad nereikia. Matė, kad G. kentė skausmą, tačiau ji nerėkė ir nešaukė, jos akyse matė ašaras. P. T., ar jis G. peršovė šratiniu pirtoletu, T. jam atsakė ,,ar tu durnas? su arbaletu“. Dar T. sakė, kad išplovė strėlę, kuria peršovė G., nes jam ta strėlė smirdėjo krauju, dvėselena. Jis neiškvietė medikų ar policijos, nes pats buvo sukrėstas, nesuvokė situacijos rimtumo ir jam iki šios dienos yra nesuvokiama, kodėl G. ateidavo į butą nepaisydama tokio T. elgesio. Kitą dieną po darbo G. vėl sugrįžo į butą ir su T. bendravo įprastai: gamino valgį, ėjo pasivaikščioti, ir toliau girdėjo iš jų kambario sklindančios lytinių santykių garsus, tiksliai negali pasakyti, bet per visą laiką buvo kelios naktys, kai jie nesantykiavo, bet žino, kad taip buvo todėl, nes T. pasidarė tatuiruotę ant savo lytinio organo. 2021 m. balandžio 23 d. vakarą leido su T., o grįžus G., nuėjo į savo kambarį. Buvo vėlus vakaras ar naktis, būdamas savo kambaryje išgirdo, kad G. T. I. sako: ,,Baik, baik“, iš jos balso suprato, kad ji jo prašo baigti ne juokaudama, o rimtai. Jis toliau buvo savo kambaryje ir klausė kas vyksta, girdėjo, kad kažkas užtrenkė tualeto duris, kaip vėliau suprato, tai buvo G., nes girdėjo kaip T. daužė į vonios duris ir piktai jai liepė atidaryti, įsileisti jį. Ir toliau girdėjo G. sakant ,,Baik baik“, girdėjo trankomas duris, tuomet jis išėjo iš savo kambario, nes tiesiog norėjo, kad jie nurimtų, galvojo, kad kaimynai iškvies policijos pareigūnus. Išėjęs iš savo kambario pamatė, kad T. kambario durys yra praviros, o G. stovi kambario gale, kampe, prie užuolaidų, matė, kad ji yra labai išsigandusi, pasimetusi, susigūžusi. Jis jos paklausė, ar viskas gerai, tačiau ji jam nieko neatsakė, tuo metu T. išėjo iš vonios ir jam pasakė, kad nesikištų, eitų į savo kambarį. G. pradėjo rinktis savo daiktus. Jis pamatė, kad vonios durys suraižytos peiliu, prieš jam nueinant miegoti durys buvo nesugadintos. T. buvo akivaizdžiai neblaivus. Jis prašė, kad T. nurimtų, o T. į rankas vis paimdavo savo peilį. T. I. turėjo tokį peilį, kuris prisitvirtindavo prie rankos. Paėmęs į ranką peilį T. juo mosavo sakydamas, kad jam viskas ,,pochui“, o G. tuo metu ėjo į koridorių link lauko durų, ji norėjo išeiti iš buto, tačiau T. ją grubiai sučiupo už rankos, prisitraukė prie savęs ir pasakė, kad ji niekur neis. Jis mėgino juos išskirti, bandė atitraukti T. nuo G., nes ir pats jautė išgąstį, kad T. sužeis G., nes atrodė agresyvus, jo stovėsena, balso tonas viskas rodė, kad T. yra įsiutęs. Galiausiai pati G. suprato, kad jai nepavyks išeiti iš buto ir ji pradėjo sakyti ,,gerai, gerai, eikim į kambarį“ ir jie nuėjo į kambarį. Tuomet viskas nurimo, daugiau garsų iš jų kambario negirdėjo. Jis matė, jog šio įvykio metu G. ranka buvo kruvina. Jis mano, kad jei jis nebūtų išėjęs iš savo kambario, tai T. būtų kaip nors baisiai sužaloję G., nes minėtą vakarą jis atrodė tikrai gąsdinančiai.
9.3. Taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojomis D. G., D. Ž., R. J., patvirtino, kad matė išorinius sužalojimus (mėlynes ant rankų ir kojų, nubrozdinimus, supjaustytas rankas, išpjaustytą vardą ant kojos, peršautą koją) ant nukentėjusiosios G. G. kūno. Tai, kad nukentėjusioji G. G. buvo sužalota patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai: linijiniai odos nubrozdinimai žastuose, dilbiuose, šlaunyse, kairėje blauzdoje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir šlaunyse, kiaurinė durtinė žaizda kairėje šlaunyje. Sužalojimai padaryti prieš vieną 1-2 savaites iki apžiūros, galimai užduotyje nurodytu laiku. G. G. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kiaurinės durtinės žaizdos kairėje šlaunyje jos sveikata sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų laikotarpiui. Poodinės kraujosruvos padarytos kietais bukais daiktais paveikus dešinį žastą ir šlaunis, mažiausiai 5 (penkiais) trauminiais poveikiais, galimai smūgiuojant ranka, spiriant koja, ar atsitrenkiant į tokio pobūdžio daiktus. Linijiniai odos nubrozdinimai padaryti aštrią briauną ar galą turinčių (-ais) daiktu (-ais), galimai ir peiliu 46 (keturiasdešimt šešiais) trauminiais poveikiais. Kiaurinė durtinė žaizda kairėje šlaunyje padaryta aštriu, duriančių savybių turinčiu daiktu, 1 (vienu) trauminiu poveikiu, galimai strėle, paleista iš arbaleto. Sužalojimų vietos pasiekiamos sava ranka, tačiau sužalojimai daugelyje kūno sričių, skirtingo pobūdžio, įvairių krypčių, žaizda šlaunyje gili, kiaurinė, todėl mažai tikėtina, kad juos visus pasidarė pati tiriamoji (2 t., b. l. 57–59).
9.4. Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota patvirtina ir 2021 m. balandžio 24 d. asmens apžiūros protokolas. Iš kurio matyti, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta po to kai pasišalino iš T. I. buto, apžiūros metu užfiksuota, kad ant kairės rankos, ties smiliumi matoma žaizda, apie 0,5 cm. Ant plaštakos viršutinės dalies matomi nežymūs subraižymai. Ant kairės rankos dilbio srities, vidinės dalies, matoma apie 0,5 cm žaizda. Aplink žaizdą matomi subraižymai. Virš žaizdos, prie kairės rankos alkūnės matomi įdrėskimai. Ant dešinės rankos dilbio išorinės dalies matomi įbrėžimai apie 10 cm ilgio. Virš dešinės rankos alkūnės, išorinėje žasto dalyje matoma apie 4 cm kraujosruva. Ant dešinės kojos šlaunies išorinės pusės matoma kraujosruva, aplink ją – įdrėskimai. Dešinės kojos šlaunies priekinėje dalyje matomi įdrėskimai. Ant kairės kojos šlaunies priekinės srities matoma apvali, apie 1 cm diametro žaizda. Ant kairės kojos šlaunies užpakalinės dalies matoma apvali apie 1 cm diametro žaizda, analogiška žaizdai, kuri yra šlaunies priekinėje dalyje. Ant kairės šlaunies kairės išorinės pusės matoma kraujosruva. Sužalojimai nufotografuoti naudojant mastelinę liniuotę (1 t., b. l. 179–190).
9.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų objektyvių aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiosios G. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, išskyrus nuteistojo T. I. panaudotą fizinę prievartą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, tiek šioje nutartyje išdėstytus įrodymus, tiek ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus kitus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. I. veiksmus įvertino kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
10. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, jog T. I. sistemingai baugino nukentėjusiąją G. G. naudodamas psichinę prievartą. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatos, kad sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą gali pasireikšti grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-269-303/2020). Sistemingumo požymis baudžiamosios teisės teorijoje aiškinamas kaip grasinimas, pasikartojantis tris ar daugiau kartų, tačiau praktikoje galimi terorizavimo atvejai ir esant vienam, tačiau išreikštam aktyviais ir ilgesnį laiką trunkančiais veiksmais, kartui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-693/2018).
10.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, T. I. kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrindžia nuoseklūs nukentėjusiosios G. G. parodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, kad T. I. draudė savo šeimai pasakoti apie jį, laikė ją savo belaisve, auka, grasino jai mirtimi, sakydamas, kad ją nušaus, nupjaus kojas ir skalpą, sukapos į gabalus, išvirs, grasino susidoroti ne tik su ja, bet ir su jos šeima. Nukentėjusiosios G. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nustatyta, kad 2021 m. balandžio 23 d. apie 22.10 val., jai netyčia numetus planšetę, T. I., paėmęs peilį, pasakė, kad ji šiąnakt mirs, jai nuėjus į kambarį, jis virve ją smaugė ir dusino, o paprašius, kad išleistų ją namo, peiliu suraižė jai kairę ranką, prikišęs peilį po kaklu grasino papjauti, nulupti skalpą. Be to, 2021 m. balandžio 14 d. apie 23 val. T. I. arbaletu peršovė jai kairę koją dėl to, kad tą dieną ji ketino važiuoti namo ir kad nieko nepasakotų savo motinai. Peršovęs koją T. I. griežtai uždraudė kviesti policiją ar medicinos pagalbą, priešingu atveju jis nupjaus jai kojas, sudegins ją, susidoros su ja ir, rodydamas jos šeimos narių nuotraukas, sakė, kad susidoros ir su jais, nužudys juos. T. I. sakė, kad ji yra auka, jo belaisvė. Nukentėjusiosios teigimu, T. I. nuo jų draugystės pradžios iki 2021 m. balandžio 23 d. sistemingai kiekvieną dieną ją baugino, menkino, užgauliojo, sakydamas, kad nupjaus jai kojas, skalpą, nušaus, sudegins gyvą, supjaustys gabalais, išvirs ir suvalgys nepalikdamas įrodymų, nužudys jos šeimą ir privers žiūrėti, kaip jie miršta. Visi šie bauginimai jai kėlė baimę, atsižvelgiant į tai, kaip jis elgėsi su ja, smurtavo prieš ją, į tai, kad jis namuose nuolat vaikščiojo nešiodamasis kokį nors ginklą, maistą pjaustydavo kardu, jai matant šovė arbaletu į medį, kad ji pamatytų, jog ginklas yra tikras.
10.2. T. I. kaltę padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina nukentėjusiosios artimųjų – mamos, sesės bei krikšto mamos parodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. G. nurodė, kad G. G. yra jos jaunesnioji dukra. Iki 2021 m. balandžio mėnesio G. gyveno kartu su jais. Maždaug nuo Velykų, dukra išėjo gyventi atskirai, iš pradžių apsigyveno pas savo seserį D., vėliau sužinojo, kad ji apsigyveno pas T. I., ką dukra nuo jos slėpė. G. pati pasisakė, kad turi naują draugą, sakė, kad jiedu susipažino autobuse. Kai dukra išėjo atskirai gyventi jos elgesys pasikeitė. Iki tol jos buvo labai artimos, dukra visas smulkmenas pasipasakodavo, atvažiavusi į darbą jai paskambindavo, jei kur išvažiuoja taip pat paskambindavo ir prasinešdavo. O kai išėjo gyventi atskirai, dukra tapo uždara, jei ji paskambindavo, dukra atmesdavo skambutį arba pasakydavo, kad negali kalbėti. Vieną kartą ji buvo grįžusi namo pasakojo apie ginklus, kaip matė, jog kažkokią mergaitę peršovė, kad T. I. šovė į pagalvę ir panašius dalykus. Paskui ji sakė, kad nieko daugiau negalinti pasakoti, nes tada visiems bus blogai –T. I. mus visus nužudys. Sakė, kad T. I. neleidžia jai nieko pasakoti. Kad dukra nukentėjo ji sužinojo balandžio 24 d. naktį, kai ji apie 03 val. grįžo namo visa šlapia, sumušta, išsigandusi, ištisai verkė. Grįžusi iš karto nuėjo praustis, ji buvo visa mėlyna, supjaustyta, ant kojos matėsi išpjaustytas vardas T. ar Tomas, visas paltukas buvo kruvinas. Pamačiusi tokios būsenos dukrą, išvirė jai raminančios arbatos ir paguldė ją miegoti. Kitą dieną dukra viską papasakojo. Pokalbis vyko kai tik ji atsikėlė. Ji iškvietė greitąją ir policiją, o kai atvažiavo jie pradėjo kalbėtis ir viską aiškintis. Dukra papasakojo baisių dalykų, kaip ją T. I. tvirkino, pjaustė, kaip ją mušė, smaugė. Dukra sakė patyrusi ir lytinę prievartą, sakė, kad T. I. ją tvirkino analiniu būdu. Viskas vyko ne vieną kartą. Po šių įvykių dukra kreipėsi psichologo pagalbos, taip pat lankėsi pas gydytoją psichiatrą. Jai išrašė vaistų, kuriuos vartoja. Psichologo konsultacijos jai teikiamos iki šiol, kursas dar nebaigtas. Dukra vis dar gyvena baimėje, niekur viena nevaikšto, visur ją reikia lydėti. T. I. dukrai ne vieną kartą skambino ir iš tardymo izoliatoriaus. Sesuo jai patarė jo numerį užblokuoti. Jų gyvenamosios vietos miestelyje G. gąsdino kažkokie nepažįstami vaikinai, liepė atsiimti kaltinimus.
10.3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja D. Ž. nurodė, kad G. G. yra jos sesuo. Kai sesuo apsigyveno pas T., I., jos elgesys pasikeitė, ji vengė bet kokio kontakto, nieko nekalbėjo, nors jos kartu dirba ir įmonėje matydavosi kiekvieną dieną. Pastebėjo, kad sesuo nekalba, nesijuokia, pradėjo jos klausinėti, kas vyksta, o ji pradėdavo verkti, sakydama, kad tu nesuprasi, smerksi ir panašiai, ir nieko nepasakojo. Kad sesuo nukentėjo, jai tapo aišku tada, kai kažkurią naktį buvo prisijungta prie jos darbo (restorano) paskyros iš G. telefono ir jos klientams bei darbuotojams išsiųstos žinutės su, kaip ji mano, T. I. genitalijų nuotraukomis bei parašyta „čiulpk“. Ji suprato, kad kažkas negerai. Be to, sesers krikšto mama R. J. pasakojo apie bendradarbės skambutį T. I. iš G. telefono ir šis atsiliepė ,,ką tu kurva“ ar pan., kas jai taip pat sustiprino nuojautą, kad G. ir T. I. santykiuose kažkas ne taip. O dar vėliau paskambino mamai ir sužinojo, kad G. grįžo naktį verkdama ir sumušta. Pasikvietė savo draugę, kuri yra gydytoją ir nuvažiavo pas mamą. Pamačiusi seserį, jos draugė iš karto pasakė, kad jos koja yra peršauta ir tada ji iškvietė policiją ir greitąją. Sesuo sakė, kad koją jai peršovė arbaletu, prisipažino bijojusi pasakyti apie tai, nes T. I. grasino užmušti jos seserį, mamą, dėdę. G. buvo visa sumušta, mėlyna, supjaustyta, plaukai išpešioti, iškarpyti, visa drebanti, susirietusi į kamputį. Kai atvažiavo policija, sesuo dar bandė meluoti, kad ji pati taip pasidarė, puolė į isteriją. Vėliau pavyko ramiai pasikalbėti su G., ji sakė, kad patyrė ir lytinę prievartą, sakė, kad buvo analinis seksas prieš jos valią. G. iki šiol emociškai neatsigavusi, vis dar bijo T. I.. Net būdamas tardymo izoliatoriuje jis jai skambino du kartus.
10.4. Abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu, patikimumu jokio pagrindo apylinkės teismas neturėjo. Kartu apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į nukentėjusiosios G. G. atžvilgiu fizinio smurto pavartojimą, kad T. I. ne tik žodžiais, bet ir smurtiniais veiksmais sudarė bauginančią situaciją. Dėl jo išsakytų žodžių nukentėjusiajai, jog ji yra auka, kad jis nupjaus jai skalpą, kad jai reikia nupjauti liežuvį, kad nužudys pastarosios šeimą ir privers žiūrėti kaip šie miršta, kad sudegins ją gyvą, supjaustys gabalais, tuomet išvirs ir suvalgys, taip nepalikdamas įrodymų, sakydamas, jog nušaus bei grasindamas ją nužudyti, T. I. sąmoningai vertė ją nerimauti dėl savo ir savo šeimos narių sveikatos bei gyvybės, jaustis nesaugiai, patirti psichologinį diskomfortą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuolat T. I. bauginama nukentėjusioji jautė psichologinį smurtą. Jai buvo sukelta baimė, jog grasinimus T. I. gali realiai įvykdyti, lėmė tai, jog ji kentėjo, nutolo nuo savo artimųjų ir apie T. I. fizinį ir psichologinį smurtą kurį laiką tylėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, jog T. I. veiksmai prieš G. G. pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, kadangi nukentėjusioji buvo sistemingai bauginama, panaudojant psichinę prievartą, t. y. pirmosios instancijos teismas teisės taikymo klaidos nepadarė.
11. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs visas T. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią ir esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
11.1. Nuteistasis T. I. savo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos nepripažino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, jokių santykių su G. G. prieš jos valią nebuvo. Tačiau tokius nuteistojo T. I. teiginius paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios G. G. parodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji G. G. nurodė, kad tikslios dienos neatsimena, tačiau ar iki jos sužalojimo, T. I. ją seksualiai prievartavo, atlikdamas su ja prievartinį lytinį aktą analiniu būdu. Lytinį aktą jis atliko varpą įvesdamas jai į užpakalį, tai jis padarė prieš jos valią, nes ji nesutiko santykiauti su juo tokiu būdu. Jai visada tai buvo labai šlykštu ir moters žeminimas. Ji T. I. sakė, kad nenori taip santykiauti, prašė jo liautis, sakė, kad sustotų, kad jai skauda, tačiau į tai jis reagavo juokdamasis. Nors nukentėjusioji G. G. apie patirtą seksualinę prievartą ikiteisminio tyrimo metu išsamius parodymus davė tik 2021 m. gegužės 24 d. apklausos metu, tačiau vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis apie T. I. prievartinius veiksmus. Be to, 2021 m. gegužės 11 d. nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad T. I. ją seksualiai prievartavo, tačiau jai labai skaudu viską prisiminti ir šiuo metu nenori to pasakoti, jaučiasi labai purvina.
11.2. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. J., kuri yra nukentėjusiosios krikšto mama, nurodė, kad jai teko G. G. lydėti į apklausą pas tyrėją. Tačiau G. negalėjo normaliai šnekėti, ištisai verkė, negalėjo nusiraminti, todėl nebuvo galimybės jos apklausti. Supratusi, kad jai reikalinga psichologo pagalba, susisiekė su moterų krizių centru. Tą pačią dieną G. G. buvo paskirtas psichologas. Po pokalbio su psichologu G. pasidarė kažkiek geriau. Vakare G. jai papasakojo, kad T. I. arbaletu peršovė jai koją, skandino ją vonioje, išrovė plaukus, pjaustė rankas, koją, laižė kruviną peilį. Po truputį G. atsivėrė ir papasakojo jai, kad T. I. ją išprievartavo analiniu būdu. Detalių jai nepasakojo, bet ji pasiūlė G. nueiti pas ginekologę, davė pažįstamos ginekologės kontaktus. Po apsilankymo pas ginekologę G. jautėsi dar labiau sugniuždyta, labai verkė. Taip pat nukentėjusioji apie patvirtą seksualinę prievartą papasakojo ir savo sesei D. Ž..
11.3. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad seksualinės prievartos bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna, todėl svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra nukentėjusio asmens parodymai, teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiu asmeniu apie patirtą seksualinę prievartą, taip pat kiti byloje esantys įrodymai, numatyti BPK 20 straipsnyje, bei paties nuteistojo (kaltinamojo) parodymai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokių objektyvių aplinkybių abejoti nukentėjusiosios G. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji G. G. būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš nuteistąjį T. I., tokiu būdu siekdama jį apkalbėti bei melagingai apkaltinti, todėl nėra jokio pagrindo netikėti ar vertinti kaip nepatikimus jos parodymus.
11.4. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atliekant ikiteisminį tyrimą buvo paimtas ir pažiūrėtas nuteistojo T. I. planšetinis kompiuteris ( 2 t. b. l. 7–19), tačiau jokių duomenų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybės surasta nebuvo. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nėra abejonių, kad T. I. nusikalstamais veiksmais seksualiai prievartavo G. G., todėl konstatuotina, kad jis apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Nuteistojo teiginiai, kad BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais.
12. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas nuosprendis atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį T. I. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje bei 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti pagrįstą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. I. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.