- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-18
- Bylos Nr.
- I-1046-95/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“, Nacionalinės
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
- Advokatai
- Vilija Vaitkutė Pavan
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Žanai Mekšraitei ir Renatui Pociui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundus atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba) dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ (toliau – ir Bendrovė, AB „Lietuvos dujos“) skundu (t. I, b. l. 3–11, t. II, b. l. 37–52) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (toliau – ir Komisija, VKEKK) 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. O3-219 (toliau – ir Nutarimas, ginčijamas Nutarimas) ir įpareigoti Komisiją pritarti AB „Lietuvos dujos“ valdybos 2008 m. lapkričio 24 d. nustatytoms ir 2008 m. lapkričio 28 d. viešai paskelbtoms gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir gamtinių dujų kainoms buitiniams vartotojams nuo 2009 m. sausio 1 d.
Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ nurodė, kad atsakovas skundžiamu Nutarimu vienašališkai nustatė gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas ir gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams, įgaliosiančias nuo 2009 m. sausio 1 d. Bendrovė pažymėjo, kad Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžia Bendrovės teises ir teisėtus interesus, todėl naikintinas. Komisija, vienašališkai nustatydama konkrečias kainas, pažeidė aukštesnės galios teisės aktus. Nutarimas motyvuojamas iš esmės 2 argumentais, t. y., kad pareiškėjas, nustatydama konkrečias kainas, nesilaikė Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų metodikos bei Tiekimo kainų viršutinių ribų metodikos atitinkamų punktų reikalavimų, kad Bendrovė neatsižvelgė į Komisijos 2008 m. gruodžio 4 d. rašte nurodytus argumentus dėl iš esmės pasikeitusių prognozuojamų makroekonominių rodiklių ir naftos produktų kainų.
Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ akcentavo, kad Gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir GDĮ) 23 straipsnio 7 dalis, suteikianti teisę Komisijai vienašališkai nustatyti konkrečias dujų kainas, nenumato nei vieno iš Nutarime nurodytų pagrindų. Minėta teisės norma nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada Komisija gali vienašališkai nustatyti konkrečias kainas, tik jeigu konkrečios kainos viršija Komisijos nustatytas kainų viršutines ribas arba konkrečios kainos apskaičiuotos nesilaikant jų apskaičiavimo metodikos, arba konkrečios kainos yra klaidingos. Komisijos kompetencija dujų sektoriaus kainų reguliavime yra labai aiškiai apibrėžta teisės aktuose. Iš Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio aiškiai matyti, kad Komisija turi teisę reguliuoti kainas, tik nustatydama perdavimo, skirstymo ar tiekimo kainų viršutines ribas. Konkrečių kainų nustatymo funkciją Komisijai įstatymo leidėjas yra suteikęs tik išimtinais, Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 5 punkte, GDĮ 23 straipsnio 7 dalyje nustatytais atvejais. Komisija vienašališkai nustatė konkrečias kainas, neištaisydama tariamų pareiškėjo padarytų kainų skaičiavimo klaidų, o paprasčiausiai pasinaudojo naujomis naftos produktų kainų prognozėmis 2008 m. gruodžio 16 d. bei naujomis darbo užmokesčio prognozėmis, kurias Lietuvos Respublikos finansų ministerija paskelbė tik 2008 m. gruodžio 15 d. Komisijos atliktas vienašališkas konkrečių kainų nustatymas, neturint teisės aktuose suteiktos teisės tai daryti konkrečiu atveju, turi būti pripažintas neteisėtu, kaip viršijantis teisės aktuose nustatytas Komisijos kompetencijos ribas ir panaikintas. Pareiškėjo nustatytos konkrečios kainos neviršijo perdavimo ir skirstymo bei tiekimo kainų viršutinių ribų. Pareiškėjos nustatytos kainos buvo palankios vartotojams. Konkrečios kainos buvo apskaičiuotos pagal konkrečių kainų nustatymo metodikas. Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų metodikos ir Tiekimo kainų viršutinių ribų metodikos nuostatos yra adresuojamos ne dujų įmonei, o Komisijai. Šios metodikų nuostatos yra skirtos viršutinėms riboms nustatyti – tai Komisijos kompetencija. Konkrečių kainų nustatymo metodikas parengia dujų įmonės, kuriomis vadovaudamasi dujų įmonė ir nustato konkrečias kainas. Pareiškėjas negalėjo pažeisti ir nepažeidė Komisijos nurodytų Perdavimo ir skirstymo/tiekimo kainų viršutinių ribų metodikų nuostatų. Pareiškėjas konkrečias kainas nustatė laikydamasi savo parengtų konkrečių kainų metodikų, kurios buvo parengtos pagal teisės aktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas AB „Lietuvos dujos“ nepagristu laikė ir Komisijos prašymą atsisakyti būtinų investicijų sąnaudų. Pažymėjo, kad pareiškėjas privalo vykdyti jau daugiau kaip 16 metų eksploatuojamų membraninių dujų apskaitos prietaisų patikrą pagal teisės aktų reikalavimus ir, kol nėra pakeistas atitinkamas Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus įsakymas, apskaitos prietaisų patikros termino neturi teisės atidėti. Toks Komisijos siūlymas yra rizikingas vartotojų ir dujų tiekimo saugumui bei gali sukelti nepagrįstus gamtinių dujų nuostolius. Jeigu Komisija mano, kad apskaitos prietaisų patikros ir keitimo sąnaudos yra nepagrįstos, ji gali inicijuoti atitinkamų teisės aktų pakeitimą. Neegzistavo ir neegzistuoja nė vienas iš GDĮ 23 straipsnio 7 dalyje nurodytų pagrindų Komisijai vienašališkai nustatyti konkrečias kainas, todėl Nutarimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 5 punktui, GDĮ 23 straipsnio 7 daliai, Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų metodikos 72–73 punktams bei Tiekimo kainų viršutinių ribų metodikos 54–55 punktams. Komisija konkrečias kainas taip pat paskelbė nesilaikydama teisės aktuose nustatytų naujų kainų paskelbimo terminų. Komisija vienašališkai nustatytas konkrečias kainas leidinyje „Informaciniai pranešimai“ paskelbė tik 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. likus vienai dienai iki jų privalomo įsigaliojimo 2009 m. sausio 1 d. Kainas paskelbė Komisija, nors pagal Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį Komisijai nesuteikta teisė skelbti naujas kainas, nes tokia teisė įstatymu suteikta tik dujų įmonei.
Pareiškėjas Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga (toliau – ir Lyga) skundu (t. II, b. l. 72–75, 180–188) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. O3-219 3 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir gamtinių dujų kanos buitiniams vartotojams įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d., bei patenkinus pareiškėjos skundą, įpareigoti Komisiją teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.
Pareiškėjas Lyga nurodė, kad Komisija, vienašališkai nustatydama gamtinių dujų tiekimo kainas, nesilaikė Europos sąjungos ir Lietuvos teisės norminių aktų reikalavimų, dėl to nustatė neteisėtas gamtinių dujų kainas. Komisija Nutarimą priėmė 2008 m. gruodžio 29 d., kurį paskelbė 2008 m. gruodžio 31 d. ir kurio 3 punktas nustatė AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas ir gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams, galiosiančias nuo 2009 m. sausio 1 d. Šis punktas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams ir Lietuvos Respublikos įstatymams. Komisija neteisėtai paankstino gamtinių dujų naujų kainų taikymą ir jų įsigaliojimą. Tokiais veiksmais Komisija viršijo savo kompetenciją, pažeidė viešąjį interesą, vartotojų teises ir jų teisėtus lūkesčius, vartotojų teisę į informaciją. Naują gamtinių dujų kainą ir jų taikymo tvarką viešai skelbti privalėjo gamtinių dujų tiekėjai ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki jų taikymo pradžios. Apie naują gamtinių dujų kainą pranešti atskiru pranešimu ir tiesiogiai buitiniams vartotojams ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki kainų padidinimo privalėjo gamtinių dujų tiekėjai. Pateikti naujos kainos pakeitimo priežastis ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki naujos gamtinių dujų kainos įsigaliojimo pradžios, taip pat privalėjo gamtinių dujų tiekėjai. Atsakovas, vienašališkai nustatydamas gamtinių dujų kainas, privalėjo garantuoti, kad gamtinių dujų tiekėjai galės įvykdyti (realizuoti) įstatymų numatytas prievoles. Komisija, priimdama Nutarimą ir nustatydama jo taikymą nuo 2009 m. sausio 1 d., neteisėtai apribojo ūkio subjektų veiklą, t. y. apribojo jų galimybes vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu (t. III, b. l. 3–9, 38–40) su pateiktais skundais nesutiko ir prašė pareiškėjų AB „Lietuvos dujos“ bei Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovas nurodė, kad GDĮ 23 straipsnio 7 dalis nuostatos įpareigoja Komisiją tikrinti dujų įmonių pateikiamus skaičiavimus (ir principus, pagal kuriuos šie skaičiavimai atliekami). Įgyvendindama šią funkciją, Komisija privalo užtikrinti metodikų teisėtumą. Tikrindama pareiškėjo pateiktus konkrečių kainų apskaičiavimus, Komisija nėra saistoma vien tik pareiškėjo patvirtintų metodikų, priešingu atveju Komisijos atliekamas tikrinimas netektų prasmės ir virstu vien formaliu kainų tvirtinimu. Komisija, patikrinusi pareiškėjo pateiktas metodikas, konstatavo, kad jose nėra nustatyti prognozuojamų dujų importo kainų skaičiavimo principai, konkrečiai neapibrėžtas laikotarpis, kuriam apskaičiuojama gamtinių dujų importo kaina, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skaičiavimuose yra trūkumų, t. y. jie klaidingi.
Komisija pagal analogiją vadovavosi Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 49 punkto nuostatomis. Pareiškėjas pats teigia, kad tarp jo patvirtintos metodikos ir Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos yra esminių skirtumų, t. y. skiriasi laikotarpis, kuriam apskaičiuojama gamtinių dujų importo kaina. Todėl negalima laikyti, kad pareiškėjo patvirtintos metodikos nuostatos atitinka Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos nuostatas. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo pateiktoje Gamtinių dujų kainų buitiniams vartotojams nustatymo metodikoje prognozuojamų dujų kainų skaičiavimo principai apskritai nėra išdėstyti. Pareiškėjas, teigdama, kad negalėjo pažeisti jam netaikomų teisės aktų (Viršutinių kainų ribų skaičiavimo metodikų), nepagrįstai susiaurina Gamtinių dujų įstatymo taikymo sritį. Pareiškėjo pateiktos kainos yra klaidingos, nes apskaičiuotos, nesilaikant šiam teisiniam santykiui taikytinų teisės aktų reikalavimų. Konkrečių gamtinių dujų kainų apskaičiavimo tikrinimas yra išimtinė Komisijos pareiga. Teisės aktai nenustato, kokia forma Komisija turėtų nurodyti dujų įmonėms jų klaidas. Komisija 2008 m. gruodžio 4 d. rašte pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo padarytas klaidas, jų turinį. Pareiškėjas 2008 m. gruodžio 15 d. raštu pateikė atsakymą į minėtą Komisijos raštą. Tai patvirtina, kad jis suvokė Komisijos išdėstytų nurodymų imperatyvumą ir jų pagrįstumą Gamtinių dujų įstatymo įtvirtintomis normomis. Komisija tinkamai informavo pareiškėją apie jo padarytas klaidas ir įpareigojo jas pašalinti. Komisija pažymėjo, kad pagrindinė pareiškėjo skaičiavimuose padaryta klaida – pateiktose metodikose nenustatyti prognozuojamų dujų importo kainų skaičiavimo principai. Komisija, įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėjas turėtų pagal jos nurodymus pašalinti šią klaidą, nurodė įvertinti iš esmės pasikeitusias naftos produktų kainų kitimo tendencijas bei aktualias Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skelbiamas darbo užmokesčio augimo prognozes.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija, Nutarimu nustatydama konkrečias gamtinių dujų kainas, veikė įgyvendindama jai teisės aktais pavestas funkcijas ir siekdama užtikrinti tinkamą vartotojų interesų apsaugą. Darbo užmokesčio sąnaudų dydis yra prognozinis. Komisija dujų sektoriuje kontroliuoja dujų įmonių reguliuojamos veiklos sąnaudas. Nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, Komisija, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Tai reiškia, kad Komisija turi teisę vertinti ir kontroliuoti, kiek pagrįstos yra pareiškėjo patiriamos reguliuojamos veiklos sąnaudos. Komisija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prognozes dėl darbo užmokesčio augimo, įvertino, kad pareiškėjo sąnaudos darbo užmokesčiui turėtų mažėti, t. y. turėtų mažėti ir reguliuojamos veiklos sąnaudas, bei nurodė pareiškėjui, skaičiuojant konkrečias gamtinių dujų kainas, neįtraukti į jas nepagrįstų sąnaudų, t. y. sąnaudų darbo užmokesčio fondui skaičiuoti pagal aktualias Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos prognozes. Pareiškėjas viešai paskelbė Komisijos nepatikrintas kainas. Vadovaudamasi GDĮ 23 straipsnio 7 dalimi Komisija turėjo patikrinti minėtas kainas ir tik tuo atveju, jei Komisija konstatuotų, kad kainos apskaičiuotos be klaidų, jos galėjo būti skelbiamos. Nepatikrintų kainų skelbimui Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos. Tai reiškia, kad Bendrovės 2008 m. lapkričio 28 d. viešai paskelbtos kainos negalėjo būti pardėtos taikyti nuo 2009 m. sausio 1 d., nes jos nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka patikrintos. Komisijai patikrinus kainas ir Bendrovei jas paskelbus gruodžio mėnesį, jos galėtų būti taikomos tik nuo 2009 m. vasario 1 d. Taigi, pareiškėjas galėjo ir turėjo vykdyti Komisijos nurodymus, o šalindamas Komisijos nurodytas klaidas, turėjo vadovautis aktualiomis prognozėmis. Komisija atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir Nutarimu nustatydama konkrečias kainas įvertino planuojamas investicijas. Taigi, Komisija, vienašališkai nustatydama kainas, neviršijo savo kompetencijos. Komisijos teisė priimti ir skelbti atitinkamus nutarimus kildintina ne tik iš Gamtinių dujų įstatymo, bet ir iš kitų įstatymų, reglamentuojančių Komisijos veiklą. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje bei Komisijos nuostatų 11 punkte nustatyta, kad Komisija, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima sprendimus, kurie įforminami nutarimais. Kai kurie Komisijos nutarimai teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti skelbiami leidinyje „Valstybės žinios“, kiti gali būti skelbiami Komisijos nuožiūra. Skundžiamą Nutarimą dėl vienašališko konkrečių gamtinių dujų kainų nustatymo Komisija priėmė realizuodama Gamtinių dujų įstatymo ir Energetikos įstatymo jai nustatytas funkcijas ir pagal savo kompetenciją. Kadangi Gamtinių dujų įstatymas nenustato, kad toks nutarimas turėtų būti skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“, todėl nutarimo paskelbimui taikė bendrą tvarką, t. y. jį paskelbė vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi ir 3 straipsnio 3 dalimi.
Komisija nesutiko su Vartotojų gynimo lygos argumentu, kad Nutarimu buvo pažeistas viešasis interesas. Komisija, Nutarimu nustatydama konkrečias gamtinių dujų kainas, veikė įgyvendindama jai teisės aktais pavestas funkcijas ir siekdama užtikrinti tinkamą vartotojų interesų apsaugą, todėl Lygos prielaidos dėl viešojo intereso pažeidimo nepagrįstos. Komisijos nutarimai yra individualūs teisės aktai, kurie skelbiami ir įsigalioja Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka. Vartotojų informavimas apie numatomus dujų kainų pasikeitimus yra dujų įmonių, o ne Komisijos pareiga. AB „Lietuvos dujos“ valdybos sprendimu nustatytas kainas paskelbė 2008 m. lapkričio 28 d., o 2008 m. lapkričio 25 d. interneto svetainėje paskelbė pranešimą apie AB „Lietuvos dujos“ valdybos patvirtintas naujas gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo paslaugų kainas bei gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams. Nors apie kainų pasikeitimą vartotojai buvo informuoti, tačiau AB „Lietuvos dujos“ paskelbtos kainos buvo tik numatomos, Komisijos nepatikrintos, todėl jų paskelbimas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, išskyrus patį vartotojų informavimo apie kainų pasikeitimą faktą.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjų AB „Lietuvos dujos“ bei Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga skundus (t. III, b. l. 42–44) nurodė, kad jis nėra įgaliotas vertinti Komisijos priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo. Komisijos Nutarimas yra norminis teisės aktas, todėl Komisija, siekdama apsaugoti viešąjį vartotojų interesą, Nutarimu vienašališkai nustatydama gamtinių dujų tiekimo kainas ir jų įsigaliojimą nuo 2009 m. sausio 1 d., privalėjo laikytis Energetikos, Gamtinių dujų įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytos tvarkos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (t. III, b. l. 79–83) (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjų AB „Lietuvos dujos“ bei Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundus atmetė kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Tikrindama Komisijos Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija iš esmės apsiribojo patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, taip pat įvertino, ar priimant skundžiamą Nutarimą, buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas Nutarimas.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo atveju, pareiškėjas konkrečias kainas nustatė laikydamasis savo parengtų kainų metodikų, kurios AB „Lietuvos dujos“ nuomone, buvo parengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Apskaičiuodamas konkrečias kainas AB „Lietuvos dujos“, atsižvelgė į 2008 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skelbtą darbo užmokesčio bei tos pačios datos mazuto ir gazolio kainų prognozes. Komisija pareiškėjo paskaičiavimus laikė klaidingais, nes patikrinusi pareiškėjo pateiktas konkrečių kainų nustatymo metodikas, nustatė, kad neapibrėžtas laikotarpis, kuriam apskaičiuojama gamtinių dujų importo kaina, t. y. metodikose nenustatyti prognozuojamų dujų importo kainų skaičiavimų principai, kaip tai yra įtvirtinta Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 49 punkte, pagal kurį metinė dujų pirkimo (importo) kaina skaičiuojama pagal galiojančiose dujų tiekimo sutartyse nustatytą tiekimo formulę, įvertinus formulės kintamųjų dydžius pagal 12 mėnesių (3 mėnesiai iki kainos įsigaliojimo ir 9 mėnesiai po kainos įsigaliojimo), ir tai laikė pagrindine pareiškėjo kainų skaičiavimuose padaryta klaida. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pats pareiškėjas neneigia, kad jo parengtose metodikose buvo neapibrėžtas laikotarpis, kuriam apskaičiuojama gamtinių dujų importo kaina. Nustačiusi konkrečių kainų skaičiavimo klaidą, Komisija įpareigojo pareiškėją ją ištaisyti. Komisija taip pat pareiškėjui nurodė įvertinti ir iš esmės pasikeitusias naftos produktų kainų kitimo tendencijas bei aktualias Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skelbiamas darbo užmokesčio augimo prognozes. Tačiau, kaip nustatyta byloje, Bendrovė tai padaryti atsisakė. Tokie pareiškėjo veiksmai suteikė Komisijai teisinį pagrindą įgyvendinti jai teisės aktų suteiktus įgaliojimus vienašališkai nustatyti gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams, galiosiančias nuo 2009 m. sausio 1 d.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą, nepažeidė aukštesnės galios teisės aktų ir neviršijo jai teisės aktuose suteiktos kompetencijos. Vienašališkai nustatyti konkrečias kainas Komisija gali, jeigu konkrečios kainos viršija nustatytas kainų viršutines ribas, konkrečios kainos apskaičiuotos nesilaikant jų apskaičiavimo metodikų ir jeigu konkrečios kainos yra klaidingos. Teisės aktų nuostatos įpareigoja Komisiją patikrinti dujų įmonių pateikiamus skaičiavimus. Komisija privalo užtikrinti tiek konkrečių kainų, tiek jų apskaičiavimo metodikų teisėtumą. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad Komisija nėra saistoma vien tik pareiškėjo pateiktų metodikų, priešingu atveju, Komisijos patikrinimas netektų prasmės. Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skaičiavimuose yra trūkumų, jog senos prognozės nulemtų didesnių kainų vartotojams nustatymus ir tuo būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Teisės aktai Komisijai suteikia diskrecijos teisę vertinti, ar dujų įmonių apskaičiuotos konkrečios kainos yra teisėtos ir pagrįstos, ar jų parengtos metodikos neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Nors tokia Komisijos kompetencija nei minėtuose įstatymuose, nei Nuostatuose nėra įtvirtinta, tačiau ji išplaukia iš kitų teisės aktų nuostatų. Apskaičiuotos konkrečios kainos negali būti laikomas pagrįstomis, jeigu jos apskaičiuotos remiantis metodikomis, kurios prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Komisijos įvertintos iš esmės pasikeitusios naftos produktų kainų kitimo tendencijos ir aktualios darbo užmokesčio augimo prognozės klaidingos ir nepagrįstos, taip pat patvirtinančių ginčijamo Nutarimo neteisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų individualūs teisės aktai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, tais atvejais, kai šie teisės aktai šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, jie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jei pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų bei kolegialių institucijų individualūs teisės aktai šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad Komisijos priimti individualūs teisės aktai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu juose nenumatyta kitaip. Ginčo atveju Nutarimas pasirašytas 2008 m. gruodžio 29 d., tačiau jo 3 punkte numatyta, kad jame nustatytos kainos įsigalios nuo 2009 m. sausio 1 d. Komisija vienašališkai nustatytas kainas paskelbdama viešai nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teisės normos nenumato, kad Nutarimas, kaip individualus teisė aktas, turi būti privalomai paskelbtas būtent „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, teisės normų sistemine analize, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija, priimdama Nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo kompetencijos, jos veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nutarimo naikinti ir įpareigoti Komisiją pritarti AB „Lietuvos dujos“ valdybos 2008 m. lapkričio 24 d. nustatytoms ir 2008 m. lapkričio 28 d. viešai paskelbtoms gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir gamtinių dujų kainoms buitiniams vartotojams nuo 2009 m. sausio 1 d. nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 87–98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. O3-219; įpareigoti Komisiją pritarti AB „Lietuvos dujos“ valdybos 2008 m. lapkričio 24 d. nustatytoms ir 2008 m. lapkričio 28 d. viešai paskelbtoms gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir gamtinių dujų kainoms buitiniams vartotojams nuo 2009 m. sausio 1 d.; nustačius, kad bylos teisingas išsprendimas yra susijęs su sudėtingais ekonominio pobūdžio skaičiavimais ir įvertinimais, kurių be specialių žinių teismas negali atlikti, skirti ekspertizę; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad Komisija, vienašališkai nustatydama konkrečias dujų kainas, nepagrįstai rėmėsi viršutinių kainų ribų metodikų nuostatomis, kurios skirtos ne konkrečių dujų kainų skaičiavimui, o kainų viršutinių ribų skaičiavimui, ir nesirėmė tomis teisės aktų nuostatomis, kurios privalomos skaičiuojant konkrečias dujų kainas. Vienašališkai nustatydama konkrečias dujų kainas, Komisija nesilaikė Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos ir rėmėsi Lietuvos dujų generalinio direktoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-91 patvirtintomis Lietuvos dujų gamtinių dujų kainų buitiniams vartotojams nustatymo metodika ir Lietuvos dujų gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų nustatymo metodika.
Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuojama, kad pareiškėjas neatsižvelgė į Komisijos 2008 m. gruodžio 4 d. rašte nurodytus argumentus. Pareiškėjas pažymi, kad jis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs išsamius argumentus, kodėl 2008 m. gruodžio 4 d. Komisijos raštas Lietuvos dujoms nelaikytinas nurodymu ištaisyti konkrečių dujų kainų skaičiavimo klaidas GDĮ 23 straipsnio 7 dalies prasme, teismas nenagrinėjo šių pareiškėjo argumentų. AB „Lietuvos dujos“ laikosi pozicijos, kad Komisija pareiškėjui nebuvo pateikusi įpareigojimo ištaisyti klaidas pagal GDĮ 23 straipsnio 7 dalies reikalavimus ir todėl neturėjo teisės vienašališkai nustatyti konkrečias dujų kainas.
Pareiškėjas pažymi, kad joks teisės aktas nenumato pareiškėjo pareigos, nustatant konkrečias dujų kainas, remtis Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika, ar, nustatant savo konkrečių dujų kainų nustatymo metodikas, apibrėžti laikotarpį, kuriam apskaičiuojama gamtinių dujų importo kaina. Nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas neįvardinio konkrečių Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikų punktų, apibrėžiančių tokius „prognozuojamus dujų importo kainų skaičiavimo principus“, kadangi tokių principų ši metodika ir nenustato. Net jei teismas prieitų prie išvados, kad pareiškėjas privalėjo laikytis viršutinių kainų ribų nustatymo metodikų ir nurodyti prognozuojamus dujų importo kainų skaičiavimo principus ir tai laikytina pareiškėjo klaida, kurios neištaisymas nulėmė Komisijos teisę vienašališkai nustatyti konkrečias dujų kainas, svarbiausiai išsiaiškinti, ar pareiškėjas buvo įpareigotas ištaisyti šią tariamą klaida. Byloje nėra nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, kad Komisija iki šios bylos pradžios buvo įvardijusi pareiškėjui apie tokią tariamą klaidą.
Komisijos 2008 m. gruodžio 4 d. rašte apeliuojama tik į dėl pasaulinės ekonominės krizės vykstančius kardinalius pokyčius ekonomikos rinkoje ir iš esmės pasikeitusius prognozuojamus makroekonominius rodiklius bei naftos ir jos produktų kainas. Joks teisės aktas nenumato tokių „klaidų“. Be to, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui labai detaliai išdėstė argumentus dėl pareiškėjo konkrečių dujų kainų skaičiavimo teisingumo ir Komisijos apskaičiuotų kainų neteisingumo ir nepagrįstumo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų ir aplinkybių nenagrinėjo. Šioje byloje vertinant konkrečių dujų kainų teisingumą ginčas yra tik dėl dviejų rodiklių, kuriuos skirtingai ėmėm Komisija ir AB „Lietuvos dujos“, apskaičiuodamos konkrečias dujų kainas, teisingumo, t. y. dujų importo kainos ir darbo užmokesčio fondo augimo prognozių rodiklių paėmimo datos ir laikotarpių.
Pareiškėjo nuomone teisminė kontrolė šioje byloje turėtų apimti tikrinimą, ar Komisija, vienašališkai nustatydama konkrečias dujų kainas, laikėsi GDĮ 23 straipsnio 7 dalyje išdėstytos tvarkos bei ar Komisija, vienašališkai nustatydama konkrečias dujų kainas, rėmėsi tais faktais, kuriais turėjo remtis ir / ar nesirėmė tais, kuriais neturėjo remtis. Vienas esminių klausimų byloje – kokios dienos dujų importo kainos ir darbo užmokesčio fondo augimo prognozėmis turėjo remtis AB „Lietuvos dujos“, apskaičiuodamos konkrečias dujų kainas. Pareiškėjo nuomone, jis ėmė tinkamas dujų importo kainos ir darbo užmokesčio fondo augimo prognozes, o Nutarimu vienašališkai nustatytos konkrečios dujų kainos remiasi neteisingomis šių duomenų prognozėmis.
AB „Lietuvos dujos“ neturėjo ir negalėjo vadovautis tokiomis dujų importo kainų prognozėmis, kuriomis vadovavosi Komisija, vienašališkai nustatydama konkrečias kainas, kadangi tuo metu, kai jas nustatė pareiškėjas, tokių prognozių apskritai nebuvo, o prašymas dujų įmonei imti kitas prognozes yra neteisėtas, nes joks teisės aktas nenumato tokios dujų įmonės pareigos ar Komisijos teisės to reikalauti. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į klausimą, kokios dienos prognozėmis turi vadovautis dujų įmonės, skaičiuodamos konkrečias kainas, ir ar galima jas laikyti klaidingomis, kai kitokių prognozių tai dienai nėra. Pareiškėjas pažymi, kad, nustatydamas konkrečias dujų kainas, jis teisingai įvertino darbo užmokesčio fondo sąnaudas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka ir dėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl Komisijos teisės Nutarime nustatyti konkrečių kainų įsigaliojimą nuo 2009 m. sausio 1 d. Esminiu klausimu pareiškėjas laiko tai, ar Energetikos įstatymo, GDĮ bei kitų poįstatyminių ir ES teisės aktų reikalavimai paskelbti būsimas kainas vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki jų įsigaliojimo yra taikomi tik dujų įmonei, bet taip pat ir Komisijai, kai ji vienašališkai nustato konkrečias dujų kainas. Pareiškėjo nuomone šis reikalavimas taikomas dujų kainų skelbimui apskritai, bet ne tik dujų įmonei. Pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimo grąžinimas į pirmosios instancijos teismą būtų neprotingas, prieštarautų proceso ekonomišku ir koncentruotumo principams.
Pareiškėjas Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 118–121) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą dalyje dėl Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 03-219 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos dujos gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainų ir gamtinių dujų kainų buitiniams vartotojams“ 3 punkto dalyje dėl jo įsigaliojimo nuo 2009 m. sausio 1 d. ir priimti naują sprendimą toje dalyje – panaikinti Nutarimo 3 punktą dalyje dėl jo įsigaliojimo nuo 2009 m. sausio 1 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis labai aiškiai nurodo valstybės reguliuojamų kainų viešo paskelbimo būtinumą bei terminus. Taip pat ir Kainų įstatymo 10 straipsnis nurodo būtinumą kainas skelbti viešai. Priešingu atveju būtų visiškai pažeistos vartotojų teisės prieš protingą laiką žinoti valstybės reguliuojamas kainas. Kadangi valstybės reguliuojamų kainų paskelbimas privalomai turi būti viešas, esminis klausimas šioje byloje nagrinėjant pareiškėjo skundą yra, kokia tvarka ir terminais Komisija turi paskelbti vienašališkai nustatytas reguliuojamas kainas. Pirmosios instancijos teismas iš viso nenagrinėjo šio esminio klausimo, nors iš Sprendimo turinio gal ir galima suprasti, kad teismas mano, jog tuo atveju, kai Komisija savo nutarimu vienašališkai nustatė reguliuojamas kainas, ji neprivalo vadovautis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, o tik savo darbo reglamento 100–102 punktais. Pareiškėjas negali sutikti su tokia teismo išvada, kadangi teismas neteisingai ir netinkamai taiko ir aiškina materialinės teisės normas. Toks teisės normų aiškinimas prieštarauja Konstitucijai bei aukštesnės galios teisės normoms. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad savo skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs reikalavimą patenkinus skundą įpareigoti Komisiją skelbti teismo sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio reikalavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą (b. l. 134–142) prašo pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad Komisijos atliekamas pareiškėjo teikiamų metodikų tvirtinimas nėra vien formalus veiksmas. Tikrindama pareiškėjo teikiamas metodikas, Komisija privalo užtikrinti šių metodikų teisėtumą, t. y. patikrinti, ar jose išdėstyti skaičiavimo principai yra pagrįsti, objektyvūs, skaidrūs ir nediskriminuojantys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nors tokia Komisijos kompetencija expressis verbis nėra įtvirtinta, tačiau ji išplaukia iš kitų teisės aktų nuostatų. Komisijos pagrindinis uždavinys yra prižiūrėti atskirų energetikos sektorių rinka, kurią realizuodama Komisija, be kita ko, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą (Komisijos nuostatų 6.16 punktas). Iš Komisijos kaip gamtinių dujų rinką prižiūrinčios institucijos vaidmens bei iš minėtų GDĮ 23 straipsnio 7 dalies nuostatų seka, jog dujų įmonių teikiamų konkrečių gamtinių dujų kainų apskaičiavimo metodikų tvirtinimas apima ir šių metodikų atitikimo teisės aktams patikrinimą. Pareiškėjo teiginys, kad jį saisto tik jo paties parengtos metodikos, suponuoja išvadą, kad Komisija pareiškėjo teikiamas metodikas turėtų a priori laikyti teisingomis ir tikrinti tik pagal jas atliktus skaičiavimus. Tačiau tokiu atveju Komisijos atliekamas tikrinimas netektų prasmės ir virstų vien formaliu kainų tvirtinimu.
Komisija pareiškėjui jo klaidas nurodė net dukart. Pirmą kartą – pareiškėjui adresuotame 2008 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. R2-1576. Šio rašto 1 dalies paskutiniame sakinyje Komisija nurodė, kad prognozuojama dujų importo kaina turėtų būti apskaičiuojama vadovaujantis Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 49 punkto nuostatomis. Šiame punkte nustatyta, kad metinė dujų pirkimo (importo) kaina skaičiuojama pagal galiojančiose dujų tiekimo sutartyse nustatytą tiekimo formulę, įvertinus formulės kintamųjų dydžius pagal 12 mėnesių (3 mėnesiai iki kainos įsigaliojimo ir 9 mėnesiai po kainos įsigaliojimo). Vėliau ši klaida buvo nurodyta Komisijos dujų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) 8 puslapyje, kur pasisakyta, kad pareiškėjo gamtinių dujų kainų projektas neatitinka Gamtinių dujų tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 49 punkto reikalavimų.
Komisija pažymi, kad pareiškėjas savo skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų argumentų dėl Komisijos jam nurodytų pašalinti klaidų. Komisija nesutinka su šiuo argumentu. Teismui pateiktuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas, tiek Komisija pateikė detalius argumentus dėl kiekvienos Komisijos nurodytos klaidos ir tokio Komisijos nurodymo pagrįstumo. Teismas išklausė abi šalis, pateikė papildomus klausimus ir įvertinąs šalių pateiktus duomenis priėmė pagrįstą sprendimą, kad pareiškėjas turėjo pareigą atsižvelgti į Komisijos 2008 m. gruodžio 4 d. raštu pateiktus nurodymus pašalinti kainų nustatymo klaidas, tačiau to nepadarė. Todėl Komisija įgijo teisę vienašališkai nustatyti konkrečias gamtinių dujų kainas GDĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, atsisakydamas pašalinti Komisijos nurodytas klaidas, suteikė Komisijai teisinį pagrindą įgyvendinti jai teisės aktų suteiktus įgaliojimus, t. y. vienašališkai nustatyti konkrečias gamtinių dujų kainas.
Atsakovas nurodo, kad Komisija dujų sektoriuje, be kitų GDĮ ir Energetikos įstatymo nustatytų funkcijų, kontroliuoja dujų įmonių reguliuojamos veiklos sąnaudas (GDĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, Komisija įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą (Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas). Be to, Komisija kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą (Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 3 punktas).
Atsakovas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria ekspertizę jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, pagal kompetenciją atliko ekonominių rodiklių teisinę analizę ir nusprendęs, kad byloje keliamiems klausimams išspręsti specialiosios žinios nėra būtinos, pagrįstai nusprendė neskirti ekspertizės. Akcentuotina, kad pareiškėjas neprašė skirti byloje ekspertizės, pabrėžė, kad tokios būtinybės nėra, todėl, Komisijos nuomone, pareiškėjas prieštarauja pats sau, teigdamas, kad nors ekspertizė byloje nėra būtina, tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo ją skirti. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Atsakovas nurodė, kad dujų kainų apskaičiavimui taikomi prognoziniai dydžiai. Komisijos nuomone, pareiškėjas turėjo vadovautis tomis prognozėmis, kurios egzistavo tuo momentu, kai jis turėjo pašalinti Komisijos nurodytas klaidas, tokiu būdu užtikrindamas maksimalų prognozių atitikimą realioms kainoms. Komisija nuosekliai, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, nurodė pareiškėjui jo klaidas, jų nepašalinus – priėmė tokį sprendimą, kokį ją įgalioja priimti teisės aktai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek materialinės teisės normų taikymą, tiek procedūrinių reikalavimų laikymąsi ir padarė išvadą, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nustatant gamtinių dujų kainas daugelis naudojamų dydžių yra prognoziniai. Todėl Komisija, siekdama įgyvendinti vartotojų interesų apsaugos ir kainų pagrįstumo būtinosiomis išlaidomis principams bei nustatyti sąnaudomis pagrįstas kainas, vertino aktualias prognozes. Be minėtų Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatų, tokią teisę Komisijai suteikia GDĮ 22 straipsnio 2 dalies 2 punktas – Komisija kontroliuoja dujų įmonių reguliuojamos veiklos sąnaudas. Taip pat Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas, pagal kurį, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, Komisija įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Taigi minėtos normos įtvirtina pagrindinį principą – kainos turi būti pagrįstos būtinomis išlaidomis. Skaičiavimams naudodama neaktualias prognozes, nevertindama jų kitimo tendencijų, Komisija iš anksto nulemtų kainų klaidingumą, nes jos nebūtų pagrįstos būtinosiomis išlaidomis, kaip to reikalauja energetikos veiklą reguliuojantys teisės aktai.
Atsakovas nurodo, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma dėl kainų paskelbimo yra kolizinė, t. y. nurodanti, kaip reikia elgtis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Šiame straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad valstybės reguliuojamos kainos turi būti skelbiamos viešai, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų taikymo pradžios, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Taigi šiuo atveju turi galioti Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme išdėstytos bendrosios nuostatos. Pažymėtina, kad teisės teorijoje teigiama, kad specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik teisės normų konkurencijos atveju, tuo tarpu teisės normų kolizijos atveju galioja bendroji norma (šiuo atveju – Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas). Pareiškėjas ignoruoja Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo normų egzistavimą, teigdamas, kad kiti įstatymai nenumato kitokios Komisijos vienašališkai nustatytų konkrečių dujų kainų paskelbimo tvarkos.
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 146–149) prašo pareiškėjo Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas pažymi, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma dėl kainų paskelbimo yra kolizinė, t. y. nurodanti, kaip reikia elgtis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Šiame straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad valstybės reguliuojamos kainos turi būti skelbiamos viešai, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų taikymo pradžios, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Taigi šiuo atveju turi galioti Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme išdėstytos bendrosios nuostatos. Akcentuotina, kad teisės teorijoje teigiama, jog specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik teisės normų konkurencijos atveju, tuo tarpu teisės normų kolizijos atveju galioja bendroji norma. Šiame kontekste atmestini pareiškėjo argumentai, neva kainų paskelbimo tvarka ir terminai yra taikomi vienodai, nepriklausomai nuo to, koks subjektas šį veiksmą atlieka. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju skiriasi ne tik subjektai, bei ir teisinė situacija. Skirtingoms teisinėms situacijoms įstatymų leidėjas nustatė skirtingus kainų skelbimo ir įsigaliojimo mechanizmus. Pareiškėjas apskritai nepasisako dėl Įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo normų taikymo bei teigia, kad kiti įstatymai nenumato kitokios Komisijos vienašališkai nustatytų konkrečių dujų kainų paskelbimo tvarkos. Taip pat pareiškėjas nevertina fakto, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma yra kolizinė. Komisija negalėjo pažeisti jai netaikytinų teisės aktų reikalavimų. Vartotojų informavimas apie numatomus dujų kainų pasikeitimus yra būtent dujų įmonių, o ne Komisijos pareiga. Bendrovė valdybos sprendimu nustatytas kainas paskelbė 2008 m. lapkričio 28 d., o 2008 m. lapkričio 25 d. interneto svetainėje paskelbė pranešimą apie Bendrovės valdybos patvirtintas naujas gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo paslaugų kainas bei gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams. Nors apie kainų pasikeitimą vartotojai buvo informuoti, tačiau Bendrovės paskelbtos kainos buvo tik numatomos, Komisijos nepatikrintos, todėl jų paskelbimas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, išskyrus patį vartotojų informavimo apie kainų pasikeitimą faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas paskelbti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra išvestinis iš pagrindinio jo reikalavimo – panaikinti Nutarimo 3 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą atmetė, jis neturėjo atskirai pasisakyti dėl reikalavimo paskelbti pareiškėjui galimai palankų sprendimą leidinyje „Valstybės žinios”.
Atsiliepimas
Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ atsiliepimu į Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 150–151) prašo pareiškėjo Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą patenkinti. Pareiškėjas pažymi, kad Nutarimas galėjo įsigalioti nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau jo 3 punkte nustatytas kitoks nei įstatymuose apibrėžtas valstybės reguliuojamų kainų įsigaliojimo momentas yra neteisėtas, nes prieštarauja aukštesnės galios aktams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. O3-219, kuriuo ši institucija nuo 2009 m. sausio 1 d. AB „Lietuvos dujos“ nustatė konkrečias gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas ir gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kaip matyti iš apeliacinių skundų argumentų, juos galima išskirti į dvi grupes: 1) argumentai, susiję VKEKK teise vienašališkai nustatyti konkrečias gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir tiekimo buitiniams vartotojams kainas ir, 2) argumentai, susiję su ginčijamo Nutarimo 3 punkto teisėtumu tiek, kiek juo nustatytos konkrečios paslaugų ir gamtinių dujų taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d.
Atsižvelgdama į tai, kad minėti apeliacinių skundų pagrindai tarpusavyje nėra glaudžiai susiję, teisėjų kolegija šiuos ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektus vertins atskirai. Dėmesys taip pat atkreiptinas į tai, kad šioje byloje nėra ginčijamas VKEKK 2008 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. R2-1576, kuriuo AB „Lietuvos dujos“ buvo įpareigotos patikslinti pateiktus konkrečių kainų projektus, todėl minėto rašto teisėtumas ir/ar pagrįstumas nėra šio teisminio nagrinėjimo objektas.
Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teisės vienašališkai nustatyti konkrečias gamtinių dujų perdavimo, skirstymo ir gamtinių dujų buitiniams vartotojams kainas
Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, įvertinęs byloje taikytiną teisinį reguliavimą teismas konstatavo, jog galiojantys teisės aktai VKEKK suteikia teisę nustatyti konkrečias gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas ir gamtinių dujų buitiniams vartotojams kainas.
Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos energetikos (2008 m. lapkričio 25 d. redakcija) įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų, energetikos sektoriuje gali būti ir sutartinės, ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos energetikos sektoriuje, be kita ko, gali būti reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas. Be to, Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 5 punkte expressis verbis nurodyta, kad VKEKK turi teisę vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo (2007 m. kovo 3 d. redakcija) 23 straipsnyje numatyta, kad dujų sektoriuje kainos gali būti reguliuojamos ir nustatant jų viršutines ribas (inter alia, Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 5 dalis, 23 straipsnio 1 ir 6 dalys), ir nustatant konkrečias reguliuojamas kainas (Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 5 dalis, 23 straipsnio 7 dalis). Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies turinys rodo, kad VKEKK teisė nustatyti konkrečias kainas nėra neribota. Vertinant Gamtinių dujų įstatymo 22 ir 23 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad VKEKK teisė reguliuoti kainas paprastai siejama su šios institucijos teise nustatyti viršutines kainų ribas (Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 1, 6 ir 7 dalys), tuo tarpu jos teisė nustatyti konkrečias kainas siejama su įstatyme nurodytų faktinių aplinkybių buvimu: atvejais, kai dujų įmonių nustatytos konkrečios kainos viršija VKEKK nustatytas viršutines ribas; atvejais, kai konkrečias kainas dujų įmonės apskaičiavo nesilaikydamos atitinkamų metodikų; ir atvejais, kai dujų įmonių apskaičiuotos kainos yra klaidingos. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama VKEKK teisė nustatyti konkrečias kainas dujų sektoriuje (žr., mutatis mutandis, 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009. Nors šioje nutartyje analizuotos ankstesnės redakcijos (galiojusios 2005 m. balandžio 29 d.) materialinės Gamtinių dujų įstatymo nuostatos, susijusios su VKEKK teise nustatyti konkrečias kainas, šiai bylai aktualios Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies nuostatos yra iš esmės analogiškos minėtoje nutartyje aiškintoms teisės normoms).
Europos Sąjungos teisė taip pat įtvirtina iš esmės analogiškas nuostatas. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB (2004 m. specialusis leidinys lietuvių k., 12 skyrius, 2 tomas, p. 230) (toliau – ir Direktyva 2003/55/EB), 25 straipsnio 2 dalies a) punkte numatyta, kad nacionalinės reguliavimo institucijos yra, inter alia, atsakingos už tai, kad iš anksto iki jų įsigaliojimo būtų nustatytos ar patvirtintos bent tos metodikos, kuriomis remiantis apskaičiuojamos ar nustatomos sąlygos, kuriomis prijungiama prie nacionalinių tinklų ir suteikiama teisė jais naudotis, įskaitant perdavimo ir paskirstymo tarifus, naudojimosi SGD įrenginiais sąlygas ir tarifus. Šie tarifai arba metodikos turi įgalinti atlikti būtinąsias investicijas į tinklus bei SGD įrenginius tokiu būdu, kad investicijos užtikrintų tinklų ir SGD įrenginių gyvybingumą. Be to šios Direktyvos 25 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog reguliavimo institucijoms suteikiama teisė reikalauti, kad perdavimo, SGD ir paskirstymo sistemos operatoriai, prireikus, pakeistų nuostatas ir sąlygas, įskaitant 1, 2 ir 3 dalyse minėtus tarifus ir metodikas, siekiant užtikrinti, kad jos būtų proporcingos ir taikomos nediskriminaciniu būdu. Teisėjų kolegija dėmesį atkreipia ir į tai, kad nacionalinių reguliavimo institucijų (Lietuvos Respublikos atveju – VKEKK) teisę nustatyti konkrečias kainas dujų sektoriuje, aiškindamas minėtos direktyvos 2003/55/EB nuostatas, savo praktikoje patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (žr. 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą Federutility, Assogas, Libarna Gas SpA, Collino Commercio SpA, Sadori Gas Srl, Egea Commerciale Srl, E.On Vendita Srl, Sorgenia SpA prieš Autorita per l‘energia elettrica e il gas (C‑265/08, Rinkinyje dar neskelbtas).
Taigi įvertinusi pirmiau aptartą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino byloje taikytiną teisę ir pagrįstai konstatavo, jog Komisija turi teisę nustatyti konkrečias kainas, jei dujų įmonės apskaičiuotos konkrečios kainos viršija nustatytas kainų viršutines ribas, konkrečios kainos apskaičiuotos nesilaikant apskaičiavimo metodikų arba jei konkrečios kainos yra klaidingos.
Pareiškėja AB „Lietuvos dujos“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisija, vertindama pareiškėjos pateiktų konkrečių kainų projektus, vienašališkai nustatydama konkrečias dujų perdavimo ir skirstymo, taip pat dujų tiekimo buitiniams vartotojams kainas, turėjo teisę remtis Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo bei Tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikomis. Jos teigimu konkrečios kainos nustatytinos pagal pareiškėjos patvirtintas konkrečių kainų nustatymo metodikas.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad ir Energetikos įstatymas (inter alia, 17 straipsnio 8 dalis), ir Gamtinių dujų įstatymas (inter alia, 22 ir 23 straipsniai) VKEKK suteikia plačias galias reguliuojant kainas dujų sektoriuje. Kaip matyti iš Gamtinių dujų įstatymo nuostatų, VKEKK privalo užtikrinti veiksmingą dujų sektoriaus funkcionavimą, vartotojų teisių apsaugą ir siekti veiksmingos konkurencijos (22 straipsnio 1 dalis), užtikrinti kainų orientacijos į sąnaudas principą (žr., be kita ko, Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 ir 9 punktus, Gamtinių dujų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punktą), kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą (žr. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 3 punktą). Sistemiškai aiškinant Energetikos įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į šių teisės aktų tikslus, taip pat į VKEKK suteiktą teisę vertinti, ar dujų įmonių apskaičiuotų konkrečių kainų projektai atitinka teisės aktų nuostatas (Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalis), pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo teigti, jog VKEKK saistoma tik pareiškėjos pateiktomis konkrečių kainų skaičiavimo metodikomis. Todėl sutiktina su teiginiu, kad kitoks teisinio reguliavimo aiškinimas reikštų, jog Komisijos atliekamas dujų įmonių pateiktų konkrečių dujų kainų projektų vertinimas nebūtų prasmingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokį teisės aktų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., mutatis mutandis, 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-203-2005; taip pat 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). Nors pareiškėja, grįsdama savo teiginius, nurodo Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 72 punktą, kuriame numatyta, jog konkrečios kainos skaičiuojamos pagal metodikas, kurias parengia ir kartu su kainų skaičiavimais Komisijai pateikia dujų įmonės, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jame kalbama būtent apie konkrečių kainų skaičiavimą, o ne apie vertinimą, kurį Komisija atlieka gavusi dujų įmonių pateiktus konkrečių kainų skaičiavimus.
Atitinkamai, dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindama pareiškėjos pateiktų konkrečių kainų projektus VKEKK turi teisę remtis savo patvirtintomis Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo bei Tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikomis.
Vis dėlto konstatavus, jog VKEKK turi teisę nustatyti konkrečias gamtinių dujų paslaugų ir gamtinių dujų buitiniams vartotojams kainas, taip pat padarius išvadą, kad VKEKK turi teisę vertinti dujų įmonių apskaičiuotų konkrečių kainų pagrįstumą savo patvirtintų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikų pagrindu, būtina įvertinti, ar VKEKK pagrįstai nustatė gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas ir gamtinių dujų kainas buitiniams vartotojams byloje vertinamu konkrečiu atveju, t. y. ginčijamu Nutarimu.
Pareiškėja „Lietuvos dujos“ nurodo, kad ginčijamu Nutarimu konkrečios kainos nustatytos tam nesant teisinio pagrindo, t. y. nesant nei vieno iš Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje numatytų alternatyvių pagrindų (dujų įmonės pateiktos konkrečios kainos viršija VKEKK nustatytų kainų viršutines ribas, jos neatitinka nustatytų metodikų reikalavimų arba yra klaidingos).
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, konstatuodamas, jog VKEKK byloje vertinamu atveju AB „Lietuvos dujos“ atžvilgiu teisėtai ir pagrįstai nustatė konkrečias gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainas ir gamtinių dujų buitiniams vartotojams kainas, teismas atsižvelgė į kelis aspektus: plačią VKEKK diskreciją šioje srityje, ribotą teisminės kontrolės apimtį, taip pat poreikį užtikrinti vartotojų interesus.
Vertinant šalių išdėstytų argumentų pagrįstumą būtina išskirti kelis aspektus. Pirma, kaip matyti iš pareiškėjos „Lietuvos dujos“ skundo ir apeliacinio skundo, juose nesutinkama su VKEKK teiginiu, kad, vadovaujantis Tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 49 punktu, dujų pirkimo (importo) kaina turi būti skaičiuojama įvertinus tiekimo formulės kintamųjų dydžius pagal dvylikos mėnesių laikotarpio, skaičiuojamo tris mėnesius iki kainos įsigaliojimo ir devynis mėnesius po kainos įsigaliojimo, tam tikrų ateities sandorių reikšmes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pagal jos nustatytą Gamtinių dujų kainų buitiniams vartotojams nustatymo metodiką dujų importo kaina buvo skaičiuota pagal kito laikotarpio (t. y. 2009 m. sausio-gruodžio mėn.) reikšmes. Konstatavus, kad tikrindama konkrečias kainas VKEKK turi teisę remtis viršutinių kainų metodikomis, nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu, t. y. apibrėždama konkretų referencinį laikotarpį, VKEKK pažeidė kokias nors teisės normas. Aukštesnės galios teisės aktai šio aspekto išsamiai nereglamentuoja, todėl VKEKK Metodikos 49 punkte turėjo teisę nustatyti konkretų referencinį laikotarpį, kurio pagrindu paimamos tam tikros reikšmės (pvz., žr. 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009) ir juo remtis vertinant pareiškėjos pateiktą konkrečių kainų projektą.
Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat kelia klausimą dėl dviejų prognozinių ekonominių rodiklių (konkrečiai, dujų importo kainos ir darbo užmokesčio augimo) paėmimo datų ir nurodo, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė. Analizuojant pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo požiūriu matyti, kad jame teismas konstatavo, jog kainų skaičiavimas senesnių prognozių pagrindu nulemtų didesnes kainas vartotojams ir, remdamasis teisingumo bei protingumo principais, nurodė, kad toks kainų augimas nebūtų pateisinamas.
Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai iš esmės pritaria. Kaip minėta, Gamtinių dujų įstatyme, inter alia, pabrėžiama vartotojų teisių apsaugos svarba, taip pat įtvirtinamas vienas iš tokią apsaugą užtikrinančių principų – reguliuojamų kainų orientacijos į sąnaudas principas. Pažymėtina, kad vartotojų teisių apsaugos siekiant užtikrinti jų interesus svarbą ūkinės veiklos sektoriuose, kuriuose nėra veiksmingos konkurencijos, taip pat specialių reguliavimo priemonių poreikį šioje srityje yra pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (žr., pvz., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus), ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2007 kovo 5 d. išplėstinės kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. I17-08/2007), ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (žr. pirmiau minėtą sprendimą byloje C‑265/08). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 71 punkte eksplicitiškai nurodyta, kad diferencijuojant kainas būtina vadovautis susidariusiomis sąnaudomis. Todėl darytina išvada, kad konkrečios kainos, kurias skaičiuojant nebūtų laikomasi orientacijos į sąnaudas principo, negali būti laikomos teisingomis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas 2008 m. gruodžio 4 d. rašte kaip trūkumus įvardijo abu apelianto minimus referencinius dydžius – dujų importo kainą, kuri, VKEKK teigimu, turėjo būti skaičiuojama pagal naujausius 1 proc. sieringumo mazuto, krosnių kuro (gazolių) ateities sandorių kainas, taip pat darbo užmokesčio sąnaudas, kurios neturėtų keistis. Be to, kaip vieną iš faktorių, nulėmusių tokio nurodymo davimą, VKEK nurodė pasaulinę ekonominę krizę. Ginčijamame Nutarime minėti trūkumai taip pat nurodyti. Iš 2008 m. gruodžio 23 d. VKEKK dujų skyriaus pažymos (t. I., b.l. 107 ir 110) ir LR finansų ministerijos 2009 m. kovo 20 d. rašto (t. II, b.l. 10) matyti, kad VKEKK, įskaičiuodamas darbo užmokesčio sąnaudas, vadovavosi patikslintomis prognozėmis, kurios viešai buvo paskelbtos jau po 2008 m. gruodžio 4 d. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, VKEKK turi pareigą užtikrinti, jog nustatant kainas būtų laikomasi orientacijos į sąnaudas principo. Turint galvoje šį imperatyvą, neordinarinę situaciją, t. y. pasaulinę ekonominę krizę, prasidėjusią 2008 m., taip pat VKEKK diskreciją reguliuojant kainas, manytina, kad 2008 m. gruodžio 4 d. rašte nurodydama nedidinti darbo užmokesčio VKEKK turimos diskrecijos ribų neperžengė. Be to, kaip minėta, šis VKEKK raštas nebuvo skundžiamas ir nėra šios bylos tyrimo objektas. 2008 m. gruodžio 15 d. Finansų ministerijos paskelbtos patikslintos makroekonominės prognozės iš esmės patvirtino VKEKK nurodymo pagrindimą ir esmę, nes darbo užmokesčio augimo prognozės per mažiau nei du mėnesius sumažėjo daugiau nei du kartus (nuo 9.8 iki 4.3 proc.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad VKEKK, vadovaudamasi Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 53.2 punkto reikalavimais, atsižvelgė į Finansų ministerijos patikslintas prognozes ir apskaičiuodama konkrečių dujų kainas rėmėsi būtent jomis. Kaip minėta 2008 m. gruodžio 4 d. rašte buvo nurodyta apskritai nedidinti darbo užmokesčio sąnaudų, tuo tarpu ginčijamame Nutarime nustatytose konkrečiose kainose, atsižvelgiant į patikslintas Finansų ministerijos prognozes, buvo įskaičiuotas 4,3 proc. darbo užmokesčio fondo augimas. Teisėjų kolegija mano, kad toks Finansų ministerijos pateiktų prognozių įvertinimas buvo būtinas atsižvelgiant į žymų makroekonominių prognozių pasikeitimą, jis užtikrina vartotojų teisių apsaugą, atitinka ir kainų orientacijos į sąnaudas principą, ir tuo pačiu nepažeidžia pareiškėjos interesų, nes skaičiuojant konkrečių kainų dydžius buvo atsižvelgta į naujausias prognozes. Byloje esanti medžiaga leidžia daryti išvadą, kad ginčijamu Nutarimu nustatytos kainos buvo apskaičiuotos objektyvių ir viešai prieinamų rodiklių pagrindu. Todėl, įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ginčijamu Nutarimu nustatydama konkrečias kainas VKEKK padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo savo įgaliojimais, akivaizdžiai peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas ar padarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti neteisėto teisės akto priėmimą.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kiek tai susiję su ginčijamu Nutarimu nustatytų konkrečių kainų teisėtumu ir pagrįstumu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl šioje dalyje jį naikinti pagrindo nėra.
Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. O3-219 3 punkto teisėtumo ta apimtimi, kiek juo nustatytų konkrečių kainų taikymo data nurodyta 2009 m. sausio 1 d.
Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog VKEKK, ginčijamo Nutarimo 3 punkte nurodžiusi, kad minėtu teisės aktu nustatytos konkrečios kainos įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d., nepažeidė teisės aktų nuostatų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamas Nutarimas buvo viešai paskelbtas „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ 2008 m. gruodžio 31 d., o, pagal ginčijamo Nutarimo 3 punkto nuostatas, juo nustatytos konkrečios kainos pradėtos taikyti nuo 2009 m. sausio 1 d.
Teisėjų kolegija, šioje dalyje vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, jog Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nurodyta, kad valstybės reguliuojamos kainos turi būti skelbiamos viešai, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų taikymo pradžios, jei kiti įstatymai nenustato kitaip, ir taikomos nuo mėnesio pirmos dienos. Kaip matyti iš šios normos turinio, joje nėra nurodytas konkretus subjektas, kuris privalo skelbti valstybės kontroliuojamas kainas šioje normoje nurodyta tvarka. Šiuo atveju nėra ginčo, kad ginčijamo VKEKK Nutarimo 3 punktu nustatytos kainos yra valstybės reguliuojamos kainos pirmiau minėtos normos prasme. Akivaizdu, kad aptariamos normos tikslas – užtikrinti vartotojų teisių apsaugą. Tokį šios nuostatos aiškinimą, kiek tai susiję su dujų sektoriumi, patvirtina Direktyvos 2003/55/EB A priedo b) punkto turinys. Jame taip pat įtvirtinta pareiga informuoti vartotojus ne vėliau kaip prieš vieną įprastą sąskaitų pateikimo laikotarpį iki įsigaliojant kainų padidėjimui, taip pat numatyta, jog valstybės narės turi sudaryti vartotojams sąlygas nutraukti sutartis, jei naujosios sąlygos jiems nepriimtinos. Tiesa, minėtos direktyvos normos yra konkretesnės – jose aiškiai nurodyta, kad pareiga informuoti vartotojus tenka paslaugų teikėjams, o informacija iš anksto privalo būti pateikiama tik tuo atveju, kai kainos didėja. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis nurodytų išlygų nenumato, o, turint galvoje pirmiau minėtos Direktyvos 2003/55/EB nuostatų tikslą ir turinį, darytina išvada, kad šiuo atveju ES valstybė narė nacionalinėje teisėje gali nustatyti ir platesnę vartotojų teisių apsaugą užtikrinančias normas. Kiek tai susiję su dujų sektoriumi, Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas kainas, Komisijai patikrinus, viešai paskelbia dujų įmonės.
Nors šioje dalyje ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra visiškai aiškūs, galima daryti prielaidą, kad jis pirmiau minėtą išvadą padarė dėl to, kad pareiga skelbti konkrečias kainas tiesiogiai numatyta tik dujų įmonėms, be to, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas traktuotinas kaip specialus įstatymas Energetikos įstatymo atžvilgiu.
Vis dėlto teisėjų kolegijos manymu, toks teisinio reguliavimo aiškinimas nėra pagrįstas. Visų pirma, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas, atitinkamos VKEKK darbo reglamento ir 1999 m. rugpjūčio 23 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 918 nuostatos šiuo atveju negali būti traktuojami kaip lex specialis Energetikos įstatymo atžvilgiu ar atvirkščiai, kadangi šie teisės aktai reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Pirmieji reglamentuoja teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. Be to, jie neturi nieko bendro su vartotojų teisių apsauga. Tuo tarpu Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis reglamentuoja valstybės reguliuojamų kainų (atitinkamai, konkrečių kainų dujų sektoriuje) paskelbimo ir taikymo tvarką. Taigi šiuo atveju nekyla abejonių, kad pats ginčijamas Nutarimas, jį tinkamai paskelbus nustatyta tvarka, galėjo įsigalioti nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau tai savaime nereiškia, kad tokiu paskelbimu gali būti paneigiamas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas valstybės reguliuojamas kainas paskelbti iš anksto.
Atsakovas teigia, kad Gamtinių dujų įstatymas įtvirtina tik dujų įmonių, bet ne VKEKK pareigą iš anksto paskelbti konkrečias kainas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad lingvistinis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas tokio teiginio nepatvirtina, o, įvertinus šios teisės normos tikslą, vartotojų teisių apsaugos požiūriu akivaizdu, kad nėra jokio skirtumo, kas paskelbia konkrečias kainas – dujų įmonės ar VKEKK. Todėl, įvertinus Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą ir tai, kad tokio pobūdžio, kaip ginčijamas VKEK Nutarimas, teisės aktai privalo būti viešai paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka, darytina išvada, kad 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas iš anksto paskelbti konkrečias kainas taikytinas ir VKEKK, kai ši institucija savo teisės aktais nustato konkrečias kainas dujų sektoriuje. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėja AB „Lietuvos dujos“ savo parengtas konkrečias dujų kainas paskelbė 2008 m. lapkričio 28 d. (t. I, b. l. 79), toks paskelbimas nelaikytinas tinkamu paskelbimu Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies prasme, nes ginčijamame Nutarime ir šiame skelbime nurodytos kainos skiriasi. Dėl minėtų priežasčių ginčijamo Nutarimo 3 punktas, kiek juo neužtikrinta pirmiau minėta vartotojų teisė iš anksto žinoti apie naujai nustatytas konkrečias kainas, nėra suderinamas su Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo požiūriu VKEKK Metodikose nustatytas teisinis reguliavimas yra ydingas. Kaip nurodyta Tiekimo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 4 punkte ir Perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 4 punkte, konkrečių kainų projektus dujų įmonės privalo pateikti ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki naujų kainų paskelbimo. Turint galvoje tai, kad Gamtinių dujų įstatymas įtvirtina VKEKK teisę tikrinti šių kainų projektus ir, esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, reikalauti jas pakeisti, taip pat teisę vienašališkai nustatyti konkrečias kainas, toks kainų projekto atskaitos taškas nėra optimalus, nes dujų įmonė negali žinoti, kada bus skelbiamos konkrečios kainos, o skelbti VKEKK nepatikrintų konkrečių kainų projektus vartotojų teisių apsaugos požiūriu prasmės nėra. Manytina, kad konkrečių kainų projektų pateikimo VKEKK terminai turėtų būti nustatomi įvertinus, be kita ko, Gamtinių dujų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. užtikrinant ir dujų įmonėms nustatytos teisės ištaisyti kainų projektą įgyvendinimą, ir vartotojų teisių apsaugą – t. y. nustatytų konkrečių kainų paskelbimą ne mažiau kaip prieš vieną mėnesį iki jų taikymo pradžios.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Nutarimo 3 punktas toje dalyje, kuria įtvirtinta, jog šiuo teisės aktu nustatytos konkrečios kainos galioja nuo 2009 m. sausio 1 d., prieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 daliai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio teisės akto paskelbimo momentą (2008 m. gruodžio 31 d.), bei tai, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad naujai nustatytos kainos taikomos nuo mėnesio pirmos dienos, mano, kad ginčijamu Nutarimu nustatytos konkrečios kainos turėjo būti taikomos nuo 2009 m. vasario 1 d., o nuo 2009 m. sausio 1 d. iki vasario 1 d. turėjo būti taikomos prieš tai buvusiam laikotarpiui paskelbtos konkrečios kainos.
Dėl pareiškėjos Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos reikalavimo įpareigoti atsakovą paskelbti šią teismo nutartį „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ teisėjų kolegija pažymi, kad procesiniai teismo sprendimai, kuriais byla išnagrinėjama iš esmės, skelbiami viešai, šios bylos medžiaga nėra įslaptinta, o teismo nutartis bus prieinama ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO). Be to, pats pareiškėjas - Nacionalinė dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga, atstovauja vartotojų interesus, jai bus išsiųstas šios nutarties nuorašas, todėl pareiškėjas turės galimybes apie nutartį pranešti bent savo nariams. Dėl to teisėjų kolegija mano, kad pagrindo tenkinti minėtą reikalavimo dalį nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų AB „Lietuvos dujos“ ir Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus ir juos išdėstyti taip: „Pareiškėjų AB „Lietuvos dujos“ ir Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. O3-219 3 punktą toje dalyje, kuria šio nutarimo 3 punktu nustatytų AB „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo, skirstymo kainų ir gamtinių dujų buitiniams vartotojams kainų galiojimas numatytas nuo 2009 m. sausio 1 d. Likusioje dalyje pareiškėjų skundų netenkinti.
Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.