Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir L. C. paskirta subendrinta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, subendrinta prie jos iš dalies pridedant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 69 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – nuosprendžiui įsiteisėjus per vienerius metus ir dešimt mėnesių atlyginti V. V. 2673,86 Eur turtinę žalą. Iš L. C. V. V. naudai priteista 2673,86 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos bei 1364,76 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. C. nuteistas už tai, kad jis savavaldžiavo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai realizuodamas savo ginčijamą teisę, siekdamas užkirsti kelią tvoros statybai, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius V. V. ir A. V. bei demonstruodamas ją prieš nukentėjusiųjų artimuosius - R. V. ir V. V., o būtent: 2014 m. kovo 9 d. kieme, adresu (duomenys neskelbtini), nukentėjusiesiems statant tvorą, jų artimųjų R. V. ir V. V. akivaizdoje, grasino V. V. ir A. V., sakydamas: „gaila, kad neturiu pistoleto, tai nušausiu“, „išmalsiu snukį“, „pamausiu ant laužtuvo“, „paleisiu ant jūsų šunį“, apstumdė nukentėjusiuosius V. V. ir A. V., po to laužė įbetonuotus tvoros strypus ir skersinius, tokiu būdu išlaužė septynis jų bei nuo tada iki 2014 m. balandžio 3 d. minėtą tvorą visiškai sunaikino, padarydamas 9232,30 Lt (kas atitinka 2673,86 Eur) turtinę žalą. Tokiu būdu, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdydamas savo ginčijamą teisę, padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir interesams.

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad terorizavo žmones, o būtent: laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2015 m. liepos 12 d., adresu (duomenys neskelbtini), sistemingai baugino V. V. ir A. V. panaudodamas psichinę bei fizinę prievartą, o būtent: grasindamas juos nušauti, paleisti ant jų šunį, reikalaudamas 30 000 Lt (kas atitinka 8688,60 Eur) už tvoros statymą; grasino sunaikinti nukentėjusiojo V. V. tėvo V. V. kaimo turizmo sodybą; laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 9 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., veikdamas atvirai bei slapta, sunaikinęs V. V. ir A. V. priklausantį turtą - tvorą; 2014 m. kovo pabaigoje įsibrovė į jų butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), sugriebė už pečių A. V. ir ją pastūmė, o išeidamas grasino su jais susidoroti; 2014 m. spalio 5 d., apie 13.15 val., iškvietęs LNK televiziją, filmavimo metu daužė nukentėjusiųjų buto duris, V. V. atidarius duris, bandė jėga įsibrauti į butą, o V. V. bandant duris uždaryti, sudavė tuščiu plastikiniu buteliu V. V. per galvą, agresyviai grasindamas susidoroti, šaukė įžeidžiančius ir bauginančius žodžius; 2015 m. balandžio 29 d. kieme, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas įbauginti, priėjęs prie V. V., klausė jo: „ar neramu?“, „nori pajausti, tu mokėsi, daug mokėsi“ bei tris kartus trenkęs kumščiu į elektros skydinę, pagrasino plaktuku suskaldyti galvą, po to sugriebė V. V. veidą ir pastūmė bei ne mažiau trijų kartų spyrė V. V. į dešinį rankos žastą, taip padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą; 2015 m. liepos 3 d., apie 2.00 val., mėtė akmenis į nukentėjusiųjų buto duris, užlipo jų įėjimo laiptais, nusuko nukentėjusiųjų įrengtą vaizdo filmavimo kamerą ir šaukė jiems „išmatos, miegat?“ ir kitus įžeidžiančius žodžius; 2015 m. liepos 12 d., apie 21.00 val., garsiai namuose įjungė muziką, ėmė daužyti į kambario sieną ir garsiai šaukė: “gaidy, tave nužudysiu“, vėl mėtė akmenis į namo sieną ir trukdė V. V. ir A. V. ilsėtis. Tokiu būdu jis terorizavo nukentėjusiuosius V. V. ir A. V..

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: darydamas aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką, 2015 m. balandžio 29 d., apie 21.15 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, priėjęs nukentėjusiajam V. V. pasakė grasinančius žodžius, tris kartus trenkė kumščiu į elektros skydinę, po to sugriebė V. V. veidą ir pastūmė bei ne mažiau trijų kartų spyrė V. V. į dešinės rankos žastą, taip pastarajam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešiniame žaste. Tokiu būdu jis nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą, t. y. tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

L. C. nuteistas už tai, kad jis savavaldžiavo, t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai realizuodamas savo ginčijamą teisę, siekė užkirsti kelią tvoros statyboms, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius V. V. ir A. V. bei demonstruodamas ją prieš nukentėjusiųjų artimuosius – R. V. ir V. V..

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, o taip pat ir iš apeliacinio skundo turinio, L. C. neneigia fakto, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų dėl tvoros statybų vyko konfliktai, kad jis nepritarė šios tvoros statyboms, yra įsitikinęs, kad tvora buvo statoma neteisėtai. Nuteistasis neneigia ir to, kad jis ardė nukentėjusiųjų pastatytą tvorą, tačiau nesutinka, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip savavaldžiavimas, nes nebuvo nustatyti fizinės ir psichinės prievartos požymiai bei didelės žalos padarymo faktas.

Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-528/2014).

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų, 2014 m. kovo 9 d. kieme, adresu (duomenys neskelbtini), A. V., V. V., jo brolis R. V., tėvas V. V., draugas J. B. bei ekskavatoriaus vairuotojas A. U. susirinko tverti tvoros. Nuo pat darbų pradžios L. C. trukdė dirbti, sakydamas, kad čia jo teritorija, kad tvoros čia nebus, kad visko taip nepaliks, bėgiodamas aplink, nutraukdamas virves, lįsdamas po ekskavatoriumi, judindamas stulpus, šūkaudamas, įžeidinėdamas nukentėjusiuosius ir jų šeimos narius, stumdydamas V. V., jo tėvą ir brolį, trenkdamas V. V. į krūtinę, dėl ko jam lūžo šonkaulis, smaugdamas R. V., sulaužydamas jo automobilio veidrodėlį, grasindamas juos nušauti („gaila, kad neturiu pistoleto, tai nušausiu“), užpjudyti šunimi („paleisiu ant jūsų šunį“), sudeginti, kitaip fiziškai pakenkti („išmalsiu snukį“, „pamausiu ant laužtuvo“) sunaikinti V. V. sodybą. Tą dieną L. C. ne kartą buvo kviečiama policija. Nuo 2014 m. kovo 9 d. iki balandžio mėn. nuteistasis įgyvendino savo ketinimus ir visiškai sugadino pastatytą tvorą, palikdamas tik keletą stulpelių. Kaip matyti iš liudytojo V. V. parodymų, jis nenori reikšti pretenzijų dėl L. C. jam padaryto sveikatos sutrikdymo (sulaužyto šonkaulio), kadangi L. C. grasino jį užmušti, sudeginti jo sodybą. Nukentėjusiųjų A. V., V. V., liudytojų R. V., V. V., A. U. parodymai dėl aptartų L. C. neteisėtų veiksmų sutampa, yra logiški ir nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, be to, juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, todėl jais netikėti nėra teisinio pagrindo. Iš to, kas išdėstyta, galima pagrįstai konstatuoti, kad L. C. savavaldžiavo, panaudodamas fizinę (stumdymas, smūgių sudavimas) ir psichinę (grasinimai susidoroti, pakenkti, sunaikinti turtą) prievartą tiek nukentėjusiesiems, tiek jiems artimiems asmenims (R. ir V. V.).

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžiu L. C. jau yra nuteistas už 2014 m. kovo 9 d. V. V. sukeltą fizinį skausmą, tačiau iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad L. C. buvo pripažintas kaltu už tą dieną R. V. sukeltą fizinį skausmą ir jo turto sugadinimą. Šis nuosprendis yra įsiteisėjęs ir tik patvirtina fizinės prievartos panaudojimo faktą nukentėjusiojo V. V. broliui R. V..

Skirtingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, 2014 m. kovo 9 d. L. C. veiksmus nukentėjusieji vertino būtent kaip savavaldžiavimą, t. y. nuteistojo siekį sutrukdyti pastatyti tvorą. Tai patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, kuriuose jie atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo grasinimai prasidėjo dar tada, kai tik matininkas atliko matavimus tvoros statyboms, o 2014 m. kovo 9 d. nuteistasis savo neteisėtais veiksmais trukdė dirbti, gadino jau pastatytą tvoros dalį, o ilgainiui sugadino ir ją visą, susitikus vis sakydamas, kad tvora čia nestovės. Iš L. C. veiksmų pobūdžio (trukdymo dirbti, virvių nutraukimo ir stulpų judinimo, pasisakymų, kad tvoros čia nebus, o, galiausiai, ir jos išardymo) taip pat matyti, kad jis siekė būtent savavališkai realizuoti savo ginčijamą teisę ir neleisti kaimynams pastatyti tvoros.

Kaip pagrįstai nurodo nuteistasis, be būtinų kvalifikuoto savavaldžiavimo požymių, t. y. psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo, kurie nagrinėjamoje byloje yra nustatyti, taikant baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą, būtina nustatyti pasekmes, t. y. didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą <...>, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-P-183/2012, 2K-70-976/2016).

Neigdamas didelės žalos padarymo faktą, nuteistasis apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria argumentams, jo nuomone, patvirtinantiems, kad nukentėjusieji tvoros tvėrimo darbų ėmėsi neteisėtai, todėl ir jo veiksmai negali būti laikomi sukėlusiais didelę žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiųjų atliktų tvoros statybos darbų teisėtumas šioje baudžiamojoje byloje nėra vertinamas. Nepaisant to, kokiu pagrindu nukentėjusieji vykdė statybos darbus, L. C. neįgijo teisės aukščiau aptartais neteisėtais veiksmais trukdyti šiems statybos darbams. Manydamas, kad Vytautas ir A. V., tverdami tvorą, pažeidžia jo teises, nuteistasis turėjo ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka, ką, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, jis vėliau ir ėmė daryti. Vienok, prieš tai jo atlikti neteisėti veiksmai sukėlė žalą nukentėjusiųjų teisėms ir jų teisėtiems interesams – nuteistasis ne tik grasino susidoroti su nukentėjusiaisiais ir jiems artimais asmenimis, sugadinti jų turtą, panaudojo prieš juos fizinį smurtą, taip sukeldamas bauginančio pobūdžio situaciją, dėl ko šie asmenys prarado saugumo jausmą, bet ir ėmėsi aktyvių savavališkų veiksmų, po truputį ardydamas pastatytą tvorą, kol ją galutinai sugadino, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiesiems 2673,86 Eur turtinę žalą. Toks turtinės žalos dydis yra pagrįstas tvoros, adresu (duomenys neskelbtini), įrengimo sąmata (t. 1, b. l. 176). Tai, kad tvora iš tiesų buvo sugadinta, patvirtina antstolio R. V. 2014 m. balandžio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 2, b. l. 12-13), baudžiamojoje byloje esančių nuotraukų kopijos (t. 1, b. l. 150-154, 156-162) ir įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 163-167). Tai, kad tvorą sugadino būtent L. C. patvirtina nukentėjusiųjų parodymai ir pranešimai policijai, kad pastarieji matė nuteistąjį ardant jų pastatytą tvorą, jo veiksmai tvoros statybų metu ir prieš statybas bei paties prisipažinimas, kad jis ištraukė ir patraukė į šoną stulpus, skersinius ir tinklą (t. 1, b. l. 181). Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat pripažįsta išardęs dalį tvoros.

Vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad L. C. veiksmuose yra nustatyti visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, todėl priimti jo atžvilgiu išteisinamojo nuosprendžio nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo

BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sistemingas asmens bauginimas (terorizavimas) yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015 ir kt.).

Pripažįstant L. C. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, jam yra inkriminuota eilė veiksmų, kurie laikyti sistemingu V. V. ir A. V. bauginimu, panaudojant psichinę bei fizinę prievartą. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišdėstė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, neatliko surinktų įrodymų analizės, dėl ko buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės ir tokiu būdu pažeista BPK 369 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas išdėstė nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, išanalizavo nuteistojo kaltę patvirtinančius įrodymus, aptardamas, kokias reikšmingas bylai aplinkybes kiekvienas iš jų patvirtina arba paneigia, pasisakė, kodėl nuteistojo ir liudytojo G. G. J. parodymai yra vertinami kritiškai, taip pat nurodė, kodėl vadovaujamasi nukentėjusiojo V. V. parodymais. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas atliko teisingo nuosprendžio priėmimui pakankamą įrodymų analizę, įstatymų garantuotų L. C. teisių pažeidimo taip pat nenustatyta, kokios jo teisės buvo pažeistos, nenurodo ir pats nuteistasis. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-396/2014 ir kt.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų R. P. ir E. R. parodymų, tačiau, kaip matyti iš teismų praktikoje formuojamos įrodymų vertinimo sampratos, teismas turi prerogatyva spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir kuriais iš jų grįstinos teismo išvados. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendyje nurodoma, kad, be kita ko, liudytojų R. P. ir E. R. parodymai paneigia L. C. parodymus, kas reiškia, kad teismas, nors šių liudytojų parodymų atskirai ir neanalizavo, tačiau visumoje jais vadovavosi. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo V. V., jo sutuoktinės, artimų giminaičių ir ekskavatoriaus vairuotojo parodymais, kadangi, kaip jau minėta, šie parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, be to, juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys.

Skirtingai nei pažymima apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ne tik formaliai konstatavo, kad garso ir vaizdo įrašai patvirtina nuteistojo veiksmų neteisėtumą, bet ir pasisakė, kokias konkrečiai aplinkybes jie įrodo – 2015 m. spalio 5 d. įvykio vaizdo įrašas bei 2015 m. sausio 27 d. šio vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kur fiksuota, kaip L. C. duoda interviu televizijai, po to bando patekti į V. butą, suduoda V. V. buteliu į galvą; 2015 m. vasario 5 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kur užfiksuota, kaip L. C. sugriebia vyrą, paguldo ant automobilio dangčio, laiko prispaudęs, vyksta grumtynės; 2015 m. vasario 5 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kur užfiksuota, kaip kieme L. C. mėto akmenis, girdisi triukšmas, vaizdo kamera nukreipiama, nueidamas L. C. numeta ilgą strypą; 2015 m. gegužės 7 d. V. V. pateikto garso įrašo apžiūros protokolas, kur užfiksuoti grasinimai plaktuku suskaldyti galvą, galvą sulaužyti; 2015 m. rugsėjo 8 d. A. V. pateikto vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kur užfiksuota, kaip L. C. šūkauja užgaulias ir grasinančias frazes nužudyti, galvą suskaldyti. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas atlikto šių įrodymų analizę ir konkrečiai nurodė, kokios juose užfiksuotos aplinkybės pagrindžia L. C. kaltę.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino L. C. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant dėl L. C. kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolas, bendrojo pagalbos centro išklotinės, garso ir vaizdo įrašų apžiūros protokolai, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo pagrįstumu nėra teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo

BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

L. C. nuteistas už tai, kad ne mažiau trijų kartų spyrė V. V. į dešinės rankos žastą, taip pastarajam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešiniame žaste. Iš V. V. parodymų matyti, kad 2015 m. kovo 29 d. kieme prie elektros skydinės tarp jo ir L. C. įvyko konfliktas, kurio metu nuteistasis tris kartus trenkė kumščiu į elektros skydinę, grasino plaktuku suskaldyti nukentėjusiajam galvą, pastūmė pastarąjį, po ko šis atsitraukė, o L. C. ėmė spardytis ir tris kartus spyrė V. V. į dešinę ranką. Nukentėjusysis apie įvykį iš karto pranešė policijos pareigūnams, nurodydamas, kad jam kaimynas spyrė į ranką (t. 1, b. l. 45, 94). L. C., duodamas parodymus, neneigė konflikto prie elektros skydinės fakto, pripažino trenkęs kumščiu į skydinę, tačiau neigė spyręs nukentėjusiajam. Konflikto buvimo faktą patvirtina garso įrašo išklotinė, kurioje girdimi nuteistojo grasinimai (t. 1, b. l. 91-94). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. 1417/15(01) (t. 1, b. l. 60) nurodyta, kad V. V. padaryta poodinė kraujosruva dešiniame žaste, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2015 m. balandžio 29 d.), paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad suduodant atitinkamą smūgių skaičių, ant nukentėjusiojo kūno paviršiaus neabejotinai atsirastų visai kitokio pobūdžio padariniai ir kad nuteistasis negalėjo nukentėjusiojo nurodytu būdu per tokį trumpą laiką suduoti serijos smūgių ir pataikyti į tą pačią, maždaug pusantro metro aukštyje esančią, jo kūno vietą, yra tik L. C. subjektyvaus pobūdžio samprotavimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo versiją, kad V. V. dešinės rankos žastą susižeidė, atsitrenkdamas į elektros skydinę, pats nuteistasis ją pateikia tik kaip prielaidą, todėl ši versija laikytina L. C. užimama gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo paneigia ir liudytojo G. G. J. parodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus pagrįstai vertino kritiškai. Pagrindinė aplinkybė kritiškam parodymų vertinimui yra tai, kad liudytojas nurodė, jog pasibaigus L. C. ir V. V. konfliktui, kuris truko ne daugiau nei pusė valandos, L. C. grįžo namo ir jie užsiėmė savo reikalais, tuo tarpu, iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad 2015 m. balandžio 29 d., 21.39 val., į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, o 21.52 val. sulaikytas L. C. buvo pristatytas į policijos komisariatą. Tai reiškia, kad nuteistasis iš karto po konflikto negalėjo grįžti namo ir tęsti pradėtus darbus. Be to, G. G. J. įvykio metu nukentėjusysis nematė, o liudytojas pripažino, kad L. C. gynėjas jam nurodė įvykio datą. Šių aplinkybių visuma, o ypač tai, kad liudytojo parodymai prieštarauja objektyviems bylos duomenims, neleidžia jų laikyti patikimais ir jais vadovautis.

Taigi, iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad L. C. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta. L. C. įvykio metu grasino nukentėjusiajam V. V., buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, smūgiavo į elektros skydinę, galiausiai, pastūmė V. V. ir ne mažiau trijų kartų spyrė jam į dešinės rankos žastą, taip padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tokiu būdu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti nuteistojo L. C. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. C. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.