- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-01
- Bylos Nr.
- eI-6969-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01573-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- Y. M., O. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Asta Astrauskienė
- Kategorijos
- 1.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus,
atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovėms Justei Remytei ir Vidai Juciūtei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. M. ir O. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 21PR-6 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjams ir jų sūnui panaikinta papildoma apsauga.
Dėl vidinio persikėlimo alternatyvos įgyvendinimo nurodė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai įvertino, kad pareiškėjams yra pagrindas panaikinti jiems suteiktą papildomą apsaugą, nes pareiškėjai gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi kitoje Ukrainos dalyje. Nesutikimo su priimtu Sprendimu argumentus pareiškėjai grindė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos skelbiamos ataskaitos pranešimais. Minėta organizacija 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešime aprašė būtent pasinaudojusių vidinio persikėlimo alternatyva Ukrainos piliečių padėtį. Pranešime teigiama apie kritiškai vertinamą pagalbos suteikimą tokiems piliečiams (patiriami sunkumui tvarkant dokumentus, nepakanka lėšų aprūpinant gyvenamuoju plotu, mažos piniginės išmokos, medicininė priežiūra nepakankamai prieinama) Apie vidinio persikėlimo problemas yra aptarta ir naujausioje Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro 2016 m. vasario mėn. ataskaitoje.
Pažymėjo, kad pareiškėjai keletą kartų kreipėsi į Migrantų pagalbos centrą dėl laikino žmonių apgyvendinimo, tačiau pagalba nebuvo suteikta. Tuo tarpu pareiškėjai šiuo metu Lietuvoje dirba (pareiškėja – UAB „Vita ir Ko“ konditerės-cecho darbininkės pareigose, pareiškėjas – RUAB „NAPC“ laboratorijos specialistu), darbo sutartys neterminuotos, nuomojasi būstą Ruklos miestelyje. Pareiškėjų nepilnametis sūnus dalyvauja valstybinėje socialinės integracijos programoje, lanko darželį, mokosi lietuvių kalbos. Nurodė, kad Jonavos rajono socialinių paslaugų centro psichologo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjams yra nustatyti psichoemociniai sutrikimai, aukštas nesaugumo jausmas, nestabilumas ir pan.
Dėl papildomos apsaugos suteikimo tenkinimo sąlygų nurodė, kad pareiškėjai Ukrainą paliko, bijodami dėl savo sūnaus ir savo gyvybės, ir šiuo atveju nėra galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe, o grąžinus pareiškėjus į Donbaso rajoną jiems grės ne tik persekiojimas, bet ir grėsmė gyvybei ir sveikatai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovė palaikė skundo argumentus ir, vadovaudamiesi jais, prašė skundą patenkinti. Akcentavo į pareiškėjų sūnaus emocinę ir psichologinę būseną, kurią neigiamai paveiks pareiškėjų šeimos perkėlimas į Ukrainą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjai, cituodami Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro ataskaitas, jose minimus faktus interpretuoja, neatsižvelgdami į savo individualias savybes ir galimybes. Pažymėjo, kad Ukrainoje 2016 m. sausio 26 d. įsigaliojo teisės aktas, užtikrinantis viduje persikėlusių asmenų teises, socialines garantijas bei pagalbą šeimoms su vaikais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai yra jauni, darbingo amžiaus, aukštuosius išsilavinimus turintys pilnateisiai Ukrainos piliečiai, kuriems garantuojama teisė į socialines garantijas ir paramą. Pažymėjo, kad pareiškėjų asmeninio pobūdžio aplinkybės buvo ištirtos bei įvertintos, tyrimo metu buvo įvertinta, kad pareiškėjai nepateikė individualaus pobūdžio aplinkybių, remiantis kuriomis, jiems būtų suteikta tarptautinė apsauga. Pareiškėjų negalėjimą pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe vertino tik kaip prielaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo motyvus ir prašė skundą atmesti. Papildomai nurodė, jog, pradėjus pareiškėjams suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą, pareiškėjams buvo suteikta galimybė pateikti priežastis, dėl kurių, pareiškėjų nuomone, jiems suteikta papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta. Tačiau pareiškėjai Departamentui teiktuose paaiškinimuose sūnaus emocinės ir psichologinės būsenos nenurodė kaip priežasties suteikti jiems papildomą apsaugą, pareiškėja tik išreiškė abejonę dėl galimybės gauti vietą vaikų darželyje.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 20 d. į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto PKP iš Šveicarijos Konfederacijos per Frankfurtą pagal Dublino III reglamentą buvo grąžinti trys Ukrainos piliečiai – pareiškėjai ir jų sūnus. Tą pačią dieną buvo atlikta pareiškėjų pirminė apklausa, kurioje jie nurodė, kad yra iš Ukrainos Donecko miesto ir dėl karinių veiksmų šioje šalies dalyje išvyko į Šveicariją, siekdami gauti prieglobstį, tačiau, kadangi turėjo Lietuvos Respublikos vizą, buvo grąžinti į Lietuvos Respubliką (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 8–16; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 8–16).
Departamentas 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimais Nr. (15/6-10) 15PR-309 ir Nr. (15/6-10) 15PR-310 suteikė pareiškėjams laikiną teritorinį prieglobstį (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 23; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 23).
2015 m. sausio 8 d. buvo atlikta pareiškėjų apklausa, per kurią nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jie išvyko iš Ukrainos, buvo ta, kad pareiškėjai dalyvaudavo pro-ukrainietiškuose mitinguose, padėdavo išvykti iš Donecko žmonėms, kurie laikėsi pro-ukrainietiškos pozicijos, todėl buvo persekiojami, jiems buvo grasinama, jie buvo grobiami, todėl pareiškėjams taip pat buvo grasinama, jie buvo persekiojami. Pareiškėjai pradėjo slapstytis, gyvenamąją vietą pakeitė 3 kartus, o kai raketa pataikė į jų gyvenamąjį namą, nusprendė išvykti iš šalies. Pareiškėjas teigė, kad mama, teta ir pusseserė gyvena Donecke, todėl gyventi kitur realiai neturėjo jokios galimybės. Pareiškėjos teigimu, jos mama, sesuo ir teta taip pat gyvena Donecke. Be to, pareiškėjos nuomone, karas gali išplisti į bet kurią Ukrainos dalį (taip pat ir Kijevą), todėl nėra jokios garantijos, kad pareiškėjos šeima vėl nepateks į karo sūkurį (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 27–33; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 27–33).
Departamentas 2015 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-7 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Ukrainos piliečiui Y. M.“ (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 40–41). Šio sprendimo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7363128 (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 55).
Departamentas 2015 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-8 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Ukrainos pilietei O. L. ir jos nepilnamečiui sūnui D. M.“ (Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 40–41). Šio sprendimo pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7363129 (Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 55).
2015 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus Jonavos grupėje buvo gauti pareiškėjų prašymai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 49–52; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 49–52).
Departamentas 2015 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (15/6-12) 10K-66137 ir 2015 m. gruodžio 8 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėjus apie pradėtą jiems suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą. Pareiškėjai buvo paprašyti pateikti informaciją apie priežastis, jei tokių esama, kodėl jiems suteikta papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 72–75; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 72–75).
Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 18 d. pateikė paaiškinimus, kad negali grįžti į Ukrainą, nes jos teritorijoje vyksta karas, visi giminaičiai gyvena konflikto teritorijoje. Taip pat teigė, kad persikėlimas šalies viduje nėra efektyvus, nes nei Ukrainos vyriausybė, nei labdaros fondai negali tinkamai aprūpinti visų viduje persikėlusių asmenų. Pareiškėjas svarių argumentų, kodėl jo šeima negali grįžti į Ukrainą, įvardinti negalėjo. Pareiškėja nurodė, jog pagrindinės problemos, su kuriomis susidurtų jos šeima, grįžusi į taikią Ukrainos teritoriją, būtų galimybė gauti būstą ir darbo vietą dėl registracijos Donecke, taip pat nurodė, kad negautų vietos vaikui darželyje (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 74–81; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 76–81).
Departamentas, remdamasis informacija, surinkta iš Ukrainos valstybinių institucijų, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje ir Departamento organizuotame trijų dienų vizite Ukrainoje 2015 m. birželio 22–24 d., parengė 2015 m. liepos 15 d. pažymą Nr. UKR15/6-3-24 „Dėl viduje persikėlusių asmenų padėties Ukrainoje“ (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 90–100; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 90–101).
Departamentas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 21PR-6 panaikino pareiškėjams papildomą apsaugą. Nurodė, jog, atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį Ukrainoje, galima pagrįstai teigti, kad neliko aplinkybių, į kurias atsižvelgus jiems buvo suteikta papildoma apsauga, o būtent – asmenys gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva ir apsigyventi Ukrainos dalyje, kurioje jiems negrėstų pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl konflikto, vykstančio jų gyvenamojoje vietoje, Donecko srityje, Ukrainoje (Departamento byla Nr. UKR0078, b. l. 107; Departamento byla Nr. UKR0079, b. l. 107).
Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2016 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 21PR-6 teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisiniai santykiai dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje reglamentuojami 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 (toliau – Įstatymas), konkrečiai – Įstatymo 87 ir 90 straipsniais. Pažymėtina, kad Įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas. Įstatymo 87 straipsnis buvo pakeistas 2014 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymu Nr. XII-1396, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 1 d. Šio įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečiui papildoma apsauga buvo suteikta pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, jis toliau naudojasi jam suteikta papildoma apsauga. Šiam užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo nuostatas jam buvo suteikta papildoma apsauga, arba yra kitų panaikinimo pagrindų. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikomi iki įstatymo Nr. XII-1396 įsigaliojimo (nuo 2015 m. kovo 1 d.) galiojusio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje (redakcija iki 2015 m. kovo 1 d.) įtvirtinta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalį užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis: 1) gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga; 2) papildomą apsaugą gavo apgaulės būdu, išskyrus atvejus, kai jo pateikta informacija apie save neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą suteikti jam tokią apsaugą; 3) gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta, arba, suteikus papildomą apsaugą, paaiškėjo aplinkybės, numatytos šio Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje.
Iš bylos duomenų matyti, kad minėtais 2014 m. vasario 9 d. sprendimais pareiškėjams papildoma apsauga buvo suteikta, nes, remiantis tuo metu turėta informacija, nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjai Ukrainoje gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (Departamento 2015 m. vasario 9 d. išvados Nr. (15/6-10) 13PR-7RN ir Nr. (15/6-10) 13PR-8RN). Tuo tarpu šioje byloje skundžiamas Departamento 2016 m. kovo 14 d. sprendimas buvo priimtas jau atsižvelgus į naujai surinktus duomenis apie situaciją Ukrainoje ir vidinio persikėlimo galimybes (Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. parengė pažymą Nr. UKR15/6-3-24 apie viduje persikėlusių asmenų padėtį Ukrainoje; nuo 2016 m. pradžios įsigaliojo teisės aktai, užtikrinantys socialines garantijas bei pagalbą viduje persikėlusiems asmenims, įtvirtinantys sistemą, turinčią užtikrinti papildomas garantijas ir socialinę paramą šeimoms su vaikais), kurių visuma, vertinant individualias pareiškėjų savybes (yra jauni, darbingo amžiaus, turintys aukštuosius išsilavinimus), nebesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjai negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.
Pažymėtina, kad pagal Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus parengtoje pažymoje surinktą informaciją, Ukrainos vyriausybė deda pastangas, kad būtų gerinama viduje persikėlusių asmenų padėtis. Nurodyta, kad 2014 m. spalio mėn. Ukrainos ministrų kabinetas priėmė rezoliuciją Nr. 509, kuri nustatė viduje persikėlusių asmenų teisinio statuso reglamentavimą, nustatė teisę į nemokamą būstą 6 mėnesių laikotarpiui, su teise jį pratęsti, tam tikroms socialinėms išmokoms ir pensijoms. Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovai pagrindine problema įvardijo psichologinę viduje persikėlusių asmenų būklę bei įsidarbinimo galimybes, sunkumus dėl vietų darželiuose, nurodydami, kad šios problemos, nors ir sunkiai, tačiau yra sprendžiamos. Išsakė nuomonę, kad baziniai viduje persikėlusių asmenų poreikiai yra patenkinami kartu paėmus valstybės ir paramos organizacijų teikiamą paramą. Poziciją dėl viduje persikėlusių asmenų pagrindinių minimalių poreikių patenkinimo palaikė ir Tarptautinės migracijos organizacijos atstovas. Šios organizacijos vertinimu, neigiamas požiūris į viduje persikėlusius asmenis nėra masinis reiškinys ir, nors tokių atvejų yra, tačiau, atstovo teigimu, toks neigiamas požiūris nėra neįveikiama kliūtis viduje persikėlusiems asmenims pasinaudoti savo teisėmis į išsilavinimą, sveikatos apsaugą, darbą. Nurodė, kad valdžia, siekdama viduje persikėlusių asmenų problemas spręsti administravimo būdu, yra davusi nurodymus, kad viduje persikėlę asmenys būtų priimami į darbą prioriteto tvarka, vaikai – į darželius, mokyklas. Socialinė apsaugos ministerija, kuri yra centrinė valstybinė institucija, užsiimanti socialiniais viduje persikėlusių asmenų reikalais, pateikė duomenis apie mokamas socialines išmokas, išmokas šeimoms su vaikais. Nurodė, jog yra mokamos vienkartinės išmokos, be to, lėšomis gali paremti vietos valdžia, kur apsigyvena viduje persikėlęs asmuo, visi viduje persikėlę asmenys, registruoti Kijeve, gauna kijeviečio korteles, kurios suteikia tam tikras privilegijas, pavyzdžiui, pigiau įsigyti vaistų, transporto bilietų ir kt. Taip pat nurodė, jog parengiamojoje stadijoje yra teisės aktai, leisiantys dar geriau užtikrinti viduje persikėlusių asmenų socialines garantijas (pavyzdžiui, planuojama, kad darbdaviui bus kompensuojamos išlaidos, susijusios su viduje persikėlusio asmens mokymais, perkvalifikavimu, netgi jo darbo užmokesčiu).
Taigi tiek Departamento parengtoje pažymoje, tiek pareiškėjų cituojamame Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešime nurodoma apie galimus sunkumus vidinio persikėlimo alternatyva pasinaudojusiems asmenims, tačiau pabrėžtina, jog Ukrainos vyriausybė deda pastangas, siekdama sureguliuoti viduje persikėlusių asmenų padėtį bei užtikrinti jų pagrindinių teisių laikymąsi. Šią išvadą patvirtina tai, jog, kaip minėta, nuo 2016 m. pradžios įsigaliojo teisės aktai, užtikrinantys socialines garantijas bei pagalbą viduje persikėlusiems asmenims, įtvirtinta sistema, turinti užtikrinti papildomas garantijas ir socialinę paramą šeimoms su vaikais. Nors pareiškėjai Departamentui pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad persikėlimas šalies viduje nebūtų efektyvus, šis teiginys nėra pagrįstas konkrečiais ir individualią pareiškėjų situaciją apibūdinančiais faktais, nurodomi tik apibendrinti teiginiai dėl jiems galinčių kilti ekonominių sunkumų. Vertinant tokią pareiškėjų poziciją, atkreiptinas dėmesys į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos (Guidelines on international protection: „Internal Flight or Relocation Alternative“ within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees) 29 punktą, kuriame nurodyta, jog gyvenimo standartų sumažėjimas netraktuotinas kaip vidinio persikėlimo galimybės atmetimo pagrindas, atitinkamoje vietovėje sąlygos turi būti tokios, kad, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, būtų įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (žr., pavyzdžiui: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-205/2014; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016). Socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pavyzdžiui: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundo argumentai, jog vidinis persikėlimas pareiškėjams būtų neproporcinga našta, nesudaro pagrindo laikyti Departamento Sprendimą nepagrįstu.
Dėl pareiškėjų vidinio persikėlimo galimybių taip pat pažymėtina, kad vidinis persikėlimas yra neatsiejamas nuo tam tikro lygio patiriamų sunkumų. Dažniausiai šie sunkumai ir yra surasti kitą gyvenamąją vietą ir kitą pajamų šaltinį, ypač jeigu pavojus kyla netikėtai. Minėti sunkumai būtų laikytini kliūtimi asmeniui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva tik tuo atveju, jei jie nulemti valstybės toleruojamos arba skatinamos diskriminacijos arba humanitarinė padėtis regione būtų tokio lygio, kad reikalavimas asmeniui gyventi šiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui (asmuo neturi jokių galimybių užtikrinti sau minimalų pragyvenimą). Įvertinus byloje esančią informaciją iš kilmės valstybės – Ukrainos, konstatuotina, kad nors viduje persikėlę asmenys susiduria su įvairiomis problemomis, susirasdami darbą ir gyvenamąją vietą, tačiau informacija nepatvirtina, kad su jomis susiduria visi viduje persikėlę asmenys, taip pat kad sunkumai, su kuriais susiduriama, būtų tokio lygmens, kad gyventi tokiomis sąlygomis prilygtų žiauriam, nežmoniškam elgesiui.
Pareiškėjai, vertindami savo galimybes pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, nurodė, kad tiek jiems, tiek jų nepilnamečiui sūnui yra rekomenduotas psichologo konsultacijų tęstinumas. Tuo tarpu pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos 2015 m. rugsėjo 24 d. pranešimą psichologo paslaugos Ukrainoje iš esmės nėra prieinamos dėl riboto prieinamumo ir aukštų kainų, kas patvirtina, kad pareiškėjai negalės gyventi normalaus gyvenimo Ukrainoje. Iš byloje esančio Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2015 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. IS7-473 matyti, jog pareiškėjams ir jų nepilnamečiui sūnui buvo skirtos psichoterapijos sesijos, kurios „šiuo metu nutrauktos dėl projekto pabaigos“, rekomenduojant pareiškėjams ir jų sūnui sisteminę psichoterapiją (el. b. l. 15). Pareiškėjai teismo posėdžio metu papildomai pateikė Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2016 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. IS7-908, kuriame nurodyta, kad pareiškėjų sūnui yra rekomenduojamas psichologo konsultacijų tęstinumas (b. l. 10). Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai ir / ar jų sūnus naudojosi (kiek laiko naudojosi, ar šiuo metu naudojasi) psichologo paslaugomis, nutraukus psichoterapijos sesijas pagal projektą ir ar Jonavos rajono socialinių paslaugų centro 2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. IS7-908 yra priimtas kaip išvada po papildomų psichologo paslaugų. Be to, pastebėtina, jog psichologo konsultacijos Ukrainoje gali būti gaunamos ne tik kreipiantis į gydymo įstaigas, tačiau jas teikia ir Ukrainos Raudonojo Kryžiaus draugija, kuri nurodė, kad Danijos Raudonasis Kryžius parengė 70 žmonių, galinčių teikti psichologinę pagalbą, yra 12 mobilių brigadų, kurios teikia pagalbą kolektyviniuose apgyvendinimo centruose esantiems žmonėms.
Vertinant pareiškėjų nurodomą integracijos Lietuvoje aplinkybę, pripažintina, kad pareiškėjų ryšys su Lietuvos Respublika iš tiesų egzistuoja – jie integracijos laikotarpiu įgijo papildomų profesinių įgūdžių, darbo patirties, mokosi lietuvių kalbos, sūnus lanko lopšelį. Vis dėlto, teismo nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste šios aplinkybės yra nereikšmingos vertinant papildomos apsaugos panaikinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Papildoma apsauga nesuteikia asmeniui pagrįstų lūkesčių natūralizuotis valstybėje, kaip savaime ilgesnis valstybėje praleistas laikotarpis ir socialiniai bei ekonominiai ryšiai joje nėra pagrindas gauti prieglobstį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Departamentas pagrįstai nusprendė, jog šiuo metu pareiškėjams egzistuoja vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjų nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis individualiomis ir su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis. Nors ataskaita dėl padėties Ukrainoje neabejotinai pabrėžia daugelį problemų, su kuriomis gali susidurti šalies viduje persikėlę asmenys, tačiau, atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją, pareiškėjų asmeninės savybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad jie negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjai yra jauni, turintys aukštuosius išsilavinimus, darbingo amžiaus, turintys darbo patirties, todėl darytina išvada, kad jiems nėra kliūčių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva Ukrainoje, todėl išnyko aplinkybės, dėl kurių jiems buvo suteikta papildoma apsauga.
Pareiškėjų skundo teiginys, kad jie neturi realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, todėl bus priversti grįžti į Dombaso regioną, t. y. į savo gyvenamąją vietą, dėl aukščiau išdėstytų motyvų atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrinat tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog papildoma apsauga pareiškėjams panaikinta tinkamai taikant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius papildomos apsaugos panaikinimo tvarką, sutiktina su Departamento išvada, kad, įvertinus kilmės valstybės informaciją ir pareiškėjų asmenines savybes, jie gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva Ukrainoje.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, ginčijamas Departamento 2016 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 21PR-6 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl skundas atmestinas.
Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą 2016 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 21PR-6, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendė:
Y. M. ir O. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.