- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- I-1502-208/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
dalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei J. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas, VPK) 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 7 d. jis buvo sulaikytas VPK. Areštinės kameros nuolat buvo perpildytos, jose buvo šalta, tamsu ir drėgna, kaupėsi pelėsis, o nuo sienų buvo nubyrėjęs tinkas, tvyrojo blogas kvapas, dirbtinė apšvieta naktį buvo per stipri. Areštinės kamerose nebuvo aliarmo mygtukų, rozečių, tinkamos ventiliacijos, todėl kamerose nuolat tvyrojo cigarečių dūmų kvapas. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, todėl įgijo priklausomybę nuo cigarečių. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Jam nebuvo išduotas patalynės komplektas, nusiprausti jis buvo išvestas tik vieną kartą ir tik po šaltu vandeniu. Teigia, jog gultai yra nebetinkami eksploatavimui, nes yra surūdiję ir išsikraipę. VPK nedavė pareiškėjui skuduro grindims išsiplauti, skysto muilo bei kibiro. Dėl tokių kalinimo sąlygų suprastėjo pareiškėjo sveikata, buvo pažemintas jo orumas, jautė vidinį nerimą, vidinę įtampą, agresiją ir nuovargį, padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, pasitikėjimas savimi, atsirado dirglumas, sutriko miegas.
VPK, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 11–15).
VPK paaiškina, kad visą laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinamas ne mažesnis nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nustatytas 5 kv. m gyvenamasis plotas. Visose areštinės kamerose yra įrengtos veikiančios mechaninės ištraukiamosios oro ventiliacijos užtikrinamas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Areštinę periodiškai tikrina Visuomenės sveikatos centras, kuris jokių esminių pažeidimų nėra nustatęs. Areštinės kameros yra reguliariai valomos vos tik kameros atsilaisvina arba sulaikytųjų pasivaikščiojimo metu. Taip pat sulaikytiems asmenims pageidaujant yra išduodamos valymo priemonės bei valymo inventorius ir patys sulaikytieji gali nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose. Pasivaikščiojimų kiemeliai yra įrengti 2005 metais, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kuriuose nebuvo nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas. Vadovaujantis Taisyklių 56 punktu, vienu metu pasivaikščioti yra išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Pareiškėjas VPK buvo tik savaitę ir vieną kartą buvo nuvestas nusiprausti po dušu, todėl tokiu būdu buvo tinkamai užtikrintas Taisyklių 7.12 punkto taikymas. Patalynė ir švarūs lovos skalbiniai išduodami kiekvienam į areštinę uždaromam asmeniui. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu į areštinės administraciją dėl neišduotų lovos skalbinių nesikreipė. Teigia, jog jokie teisės aktai nenustato metalinių lovų eksploatavimo termino, lovos yra periodiškai atnaujinamos. Atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 7.20 punktas areštinėje laikomiems asmenims numato teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais radijo imtuvais, virintuvais, tačiau tik esant tam būtinoms techninėms sąlygoms, niekur nėra numatyta areštinės darbuotojų pareiga sudaryti sąlygas naudotis buitine technika. Sulaikytieji areštinėje tris kartus per dieną yra maitinami karštu maistu, taigi labai didelių nepatogumų dėl neveikiančių rozečių pareiškėjas nepatyrė. VPK teigimu, jokie teisės aktai nenustato pareigos areštinėje įrengti atskirą patalpą rūkymui. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)13 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, todėl paskirstant asmenis į kameras yra atsižvelgiama į pačių nerūkančių asmenų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais. Jokių pageidavimų ar skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis areštinės administracija iš pareiškėjo negavo. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų VPK.
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš byloje esančio 2016 m. lapkričio 21 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-53887 (b. l. 16–17) duomenų bei VPK VTV AKS paros budėjimo suvestinės išrašų (b. l. 21–26) matyti, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 7 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 6 (plotas 17,4 kv. m) kartu ne daugiau nei su dar dviem asmenimis. Taigi, akivaizdu, kad visą laikotarpį kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, visiškai atitiko Taisyklių 80 punkte nustatytus reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog kameroje buvo šalta, tamsu ir drėgna, kaupėsi pelėsis, o nuo sienų buvo nubyrėjęs tinkas, tvyrojo blogas kvapas, dirbtinė apšvieta naktį buvo per stipri, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo aliarmo mygtukų ir rozečių.
Šiuo aspektu teismas pažymi, jog VPK yra nuolat tikrinamas Visuomenės sveikatos centro. Iš teismui pateikto 2014 m. gruodžio 2 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-2418 (b. l. 31–32) matyti, kad pareiškėjo minėti pažeidimai buvo nenustatyti, pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų į VPK su skundais nesikreipė. Jokių kitų objektyvių duomenų, jog kameros neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų byloje nėra. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo rozečių ir dėl to jis negalėjo užsikaisti arbatos, tačiau jokių duomenų apie tai, kad jis turėjo kokius nors elektronikos prietaisus byloje nėra. Be to, kaip nurodė VPK, areštinėje esantiems asmenims tris kartus per dieną suteikiamas maitinimas, todėl galimybės pasinaudoti savo elektros prietaisu nebuvimas nelaikytinas sunkaus pobūdžio išgyvenimu. Be to, pažymėtina, jog jokie teisės aktai nenumato VPK pareigos kamerose įrengti rozetes. Taip pat, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į VPK administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų, todėl nurodytų argumentų pagrindu pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo teiginio, jog kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais pažymėtina, kad nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje medžiagoje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl rūkymo kamerose, todėl negalima teigti, kad VPK administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau, LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis.
Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, tačiau pažymėtina, jog jokiuose teisės aktuose nėra numatytas pasivaikščiojimo kiemelio plotas, tenkantis vienam asmeniui. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti 2005 m., o tuo metu jokie teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių ploto taip pat nenumatė.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog nusiprausti jis buvo išvestas tik vieną kartą ir po šaltu dušu bei negavo patalynės. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog Taisyklių 7.12 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Šiuo atveju pareiškėjas areštinėje buvo nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 7 d., t. y. vieną savaitę. Pareiškėjas neginčija ir teismui pateiktas asmenų, laikomų VPK areštinėje, išvedimo į dušą registracijos žurnalas (b. l. 29–30) patvirtina, kad per šią savaitę jis vieną kartą buvo išvestas nusiprausti po dušu. Duomenų, jog duše nebuvo šilto vandens byloje nėra. Taip pat, nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo išduotas patalynės komplektas, pareiškėjas dėl šios aplinkybės į VPK administraciją nesikreipė, todėl šis pareiškėjo teiginys laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog gultai yra nebetinkami eksploatavimui, nes yra surūdiję ir išsikraipę, tačiau pažymėtina, jog jokie teisės aktai nenumato gultų eksploatavimo laikotarpio, o be to, VPK nurodė, jog gultai yra periodiškai atnaujinami, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Pareiškėjo teigimu, VPK nedavė skuduro grindims išsiplauti, skysto muilo bei kibiro, tačiau atsakovas nurodė, kad areštinės kameros yra reguliariai valomos. Pagrindo abejoti šiais VPK teiginiais nėra, jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl švaros palaikymo priemonių išdavimo byloje taip pat nėra.
Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisės į tinkamą laikymą areštinėje nebuvo pažeistos, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.