- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- 2-1035/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- P. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-399-154/2009.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas P. M. 2008 m. spalio 10 d. kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui AB ,,Žagarės žirgynas“ dėl 29 505,95 Lt nuostolių priteisimo.
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. iškėlė AB ,,Žagarės žirgynas“ bankroto bylą, todėl Joniškio rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi bylą sustabdė ir perdavė Šiaulių apygardos teismui.
Šalies argumentai
Ieškovas P. M. 2009 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo bankrutuojančios AB „Žagarės žirgynas“ pinigines lėšas 29505,95 Lt sumai, gautas pardavus iš varžytinių atsakovo turtą. Nurodė, jog viešai buvo paskelbta, kad yra organizuojamos atsakovo turto varžytinės, kurių metu bus parduotas visas atsakovo turtas, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. birželio 23 d. nutartimi atmetė šį ieškovo prašymą. Teismas nurodė, kad nuo teismo nutarties, kuria iškeliama įmonės bankroto byla, įsiteisėjimo dienos, teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.), o Įmonių bankroto įstatymas nenumato kreditoriaus teisės reikalauti areštuoti bankrutuojančios įmonės turtą jo kreditorinių reikalavimų tenkinimui (ĮBĮ 21 str.), nes bankroto administratorius gina visų kreditorių teises ir negali išskirti kurio nors vieno kreditoriaus teisės į jo kreditorinių reikalavimų patenkinimą anksčiau nei bus patenkinti kitų kreditorių finansiniai reikalavimai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas P. M. prašo panaikinti minėtą teismo nutartį, prašymą patenkinti ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo piniginių lėšų areštą 29 505,95 Lt sumai. Nurodo, kad teismas rėmėsi ĮBĮ nuostatomis, tačiau ieškovas dar nėra patvirtintas atsakovo kreditoriumi ir nėra įtrauktas į kreditorių sąrašą. Ieškovo nuomone, jis turėtų būti pripažintas bankrutuojančios bendrovės kreditoriumi tik teismui patenkinus ieškinį ir tokiam teismo sprendimui įsiteisėjus, tačiau civilinė byla pagal jo ieškinį atsakovui dėl nuostolių atlyginimo dar nėra pradėta nagrinėti. Dėl to, ieškovo nuomone, yra didelė rizika, kad patenkinus jo ieškinį ir pripažinus jį bankrutuojančios bendrovės kreditoriumi, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas, nes yra didelė riziką, kad atsakovo bankroto procedūra gali baigtis iki to laiko, kol ieškovas bus pripažintas kreditoriumi. Tokiu atveju visas turimas atsakovo turtas bus parduotas iš varžytinių ir ieškovui, kaip pirmos eilės kreditoriui, nebebus iš ko patenkinti reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BAB ,,Žagarės žirgynas“ prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bankrutavusios įmonės piniginėms lėšoms, gautoms pardavus atsakovo turtą iš varžytynių, pažeidžia esminį kreditorių lygiateisiškumo principą bankroto procese (ĮBĮ 35, 6 str.). Nagrinėjamos civilinės bylos baigtis yra visiškai neaiški, todėl negalima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bankrutavusios įmonės turtui, būsimiems kreditoriaus interesams užtikrinti, nes taip būtų pažeisti bankroto byloje jau patvirtintų kreditorių interesai. Be to, atsakovas nurodo, jog apeliantas klaidingai mano, kad jo reikalavimas, teismui priėmus palankų sprendimą, bus tenkinamas kaip pirmos eilės kreditoriaus reikalavimas, nes pagal ĮBĮ nuostatas, toks reikalavimas priskiriamas trečiosios eilės kreditorių reikalavimams ir tenkinamas proporcingai su tos eilės kreditorių reikalavimais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė nagrinėjamam klausimui svarbias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas, dar prieš iškeliant atsakovui bankroto bylą pareiškęs atsakovui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti šiuo metu jau bankrutuojančios bendrovės lėšų, gautų pardavus turtą, ginčo sumai.
Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, toks ieškovo prašymas negali būti patenkintas, nes bankroto bylos iškėlimas sukelia ne tik materialines, bet ir procesines pasekmes – po bankroto bylos iškėlimo įmonė negali savarankiškai dalyvauti ūkiniuose teisiniuose santykiuose, o tai daro teismo paskirtas administratorius, nes Įmonių bankroto įstatymas teisę valdyti, naudoti bendrovės turtą bei lėšas ir jomis disponuoti suteikia tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Bankroto administratorius gina visų kreditorių teises ir negali išskirti kurio nors vieno kreditoriaus teisės į jo kreditorinių reikalavimų patenkinimą, nes tai pažeistų kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese principą. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, nei nustatyta Įmonių bankroto įstatymo. Taip pat ir visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (ĮBĮ 15 str. 2 d.).
Taigi ir ieškovas, jo ieškinio patenkinimo atveju, turėtų būti įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą, o jo reikalavimas būtų tenkinamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to ieškovo teiginiai, kad šiuos metu, kol jo reiškiamas ieškinys dar nėra išnagrinėtas, jis nėra įtrauktas į bendrovės kreditorių sąrašą, neduoda pagrindo kitokiai išvadai.
Pažymėtina tai, jog, nežiūrint turto pardavimo, ĮBĮ normos nesuteikia teisės bankrutuojančios bendrovės administratoriui lėšas, gautas pardavus turtą, skirstyti kreditoriams, kol nėra išnagrinėti teisminiai ginčai pagal turtinius reikalavimus bankrutuojančiai bendrovei, tai yra, kol galutinai nebus baigtas formuoti kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas (ĮBĮ 30 str. 3 d., 33-35 str.). Be to, tuo atveju, jeigu apelianto reikalavimas būtų patenkintas, jis, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais turto pardavimo klausimais bei turto pardavimo sandoriais, naudodamasis ĮBĮ 21 straipsnyje įtvirtintomis kreditorių teisėmis bei bendrosiomis nuostatomis, turės teisę juos ginčyti nustatyta tvarka.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.