- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-09
- Bylos Nr.
- I-2414-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01409-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
dalyvaujant pareiškėjui D. B., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5-7). Skunde nurodė, kad kalint Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2016-10-13 iki 2017-06-14 pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti, neišduotos higienos priemonės, neįrengti sėdimų tualetai, tualetai yra be durelių, todėl neužtikrinamas privatumas, dušų patalpoje grindų danga slidi, nėra guminių kilimėlių, naktinis apšvietimas buvo per blankus. Taip pat laikotarpiu nuo 2017-06-14 iki skundo padavimo dienos (2017-07-04) pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas, patalpose veisėsi buitiniai parazitai, nebuvo išduotas valymo inventorius, pasivaikščiojimo kiemai per maži. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, sveikatos pablogėjimu. Šią žalą vertina 14 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 11-17) nurodė, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Visusoe sektoriuose įrengtos parduotuvės, kuriose nuteistieji gali apsipirkti. Nuteistiesiems higienos priemonės išduodamos tik tokiu atveju, jei jie yra nemokūs, tuo tarpu pareiškėjas yra mokus, dėl to minėtos priemonės jam nebuvo išduotos. Sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, visi sanitariniai mazgai yra su durimis. Dušinėje įrengta guminė grindų danga. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Utenos deratizacija“. Gyvenamąsias patalpas tvarko patys nuteistieji, tam jiems išdudoamos valymo priemonės. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2017-06-14 iki 2017-07-04 jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-06-14 iki 2017-07-04 buvo paskirtas gyventi į 21 būrio 1 brigadą, kurios plotas – 51,76 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,24 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2017-05-19 iki 2017-07-04 pareiškėjas taip pat buvo kalinamas kameroje Nr. 25, kurios plotas – 31,74 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,97 kv. m ploto (b. l. 19, 27, 29).
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde taip pat patvirtina, jog kameros Nr. 25 plotas yra apie 32 kv. m, joje gyvena 8 asmenys. Tuo tarpu duomenų, kiek asmenų kalėjo 21 būrio gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas nepateikia. Nors pareiškėjas nurodo, kad kalėjo 20 būryje, tokių įrodymų byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog pataisos namų tualetai yra tupiami, neįrengti sėdimi unitazai. Iki 2017-01-01 galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 buvo nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizavo tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal Tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nuo 2017-06-07 įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad tualetuose įrengiami klozetai, kurie gali būti tupiami. Kaip matyti, iš atsakovo atstovo pateiktos Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos (toliau – Pažyma) (b. l. 30-32), 21 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai. Nei minėtame apraše, nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent sėdimi unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde teigiama, jog tualetai buvo be durelių, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, duše nebuvo guminių kilimėlių, apsaugančių nuo slidžios grindų dangos. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad dušų patalpoje turi būti įrengti kilimėliai arba grotelės. Atsakovo atstovo pateiktoje Pažymoje (b. l. 30-32) nurodyta, kad dušinėje nėra įrengta guminė grindų danga, todėl ši aplinkybė laikytina nustatyta. Vis dėlto, teismas pažymi, jog nors pareiškėjas teigia, kad dėl to ne kartą buvo nukritęs, nurodo, kad rimtesnių sužalojimų nepatyrė, be to, byloje esančiame Medicininiame pažymėjime (b. l. 26) nėra užfiksuota, jog kurie nors pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti būtent netinkamų kalinimo salygų. Teismo vertinimu, guminių kilimėlių duošuose nebuvimas objektyviai negalėjo sukelti tokio masto neigiamų pasekmių, kokias pareiškėjas nurodo skunde. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nedetalizavo ir tiksliai nenurodė, kada patyrė kokius nors sveikatos sužalojimus (traumas) dėl minėtos aplinkybės, ar buvo kreipęsis dėl to į įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, aplinkybes šioje dalyje išdėstė abstrakčiai ir deklaratyviai bei nepateikė jokių jas pagrindžiančių duomenų, todėl pareiškėjo argumentai nelaikytini pakanakamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui. Minėtoje Pažymoje taip pat užfiksuota, jog visis sanitariniai mazgai yra su durelėmis. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo oficialiai pateikti duomenys paneigia deklaratyvius ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog jam nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti, neišduotos higienos priemonės. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Atsakovo atstovo pateiktoje Pažymoje nurodyta, kad nuteistiesiems ši teisė suteikiama dienotvarkėje numatytu laiku. Tą patvirtina byloje esančios nuteistųjų dienotvarkės (b. l. 38-51). Duomenų, kad pareiškėjui ši teisė nebuvo suteikta, byloje nėra. Pareiškėjas savo argumentų nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais ir oficialiai pateiktais duomenimis.
Skunde teigiama, kad pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės. Vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis, vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui).
Nuo 2017-01-01 įsigaliojusioje minėto aprašo redakcijoje numatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms (4 p.). Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (5 p.). Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu iki minėtos aprašo redakcijos įsigaliojimo, higienos priemonės pareiškėjui nebuvo išduodamos. Tuo tarpu nuo 2017-01-01, kaip nurodo atsakovo atstovas, higienos priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, kadangi jis yra mokus (b. l. 30). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su rašytiniu prašymu dėl higienos priemonių išdavimo. Pats pareiškėjas šią aplinkybę nutyli. Taip pat pažymėtina, kad skunde pareiškėjas nenurodė, kada ir kokių konkrečiai higienos priemonių negavo, šių aplinkybių nedetalizavo, o tik abstrakčiai nurodė, kad šios priemonės jam nebuvo išduotos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje nelaikytini pakankamais neteisėtų atsakovo veiskmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.
Kadangi nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 nėra reglamentuojamas naktinio apšvietimo intensyvumas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas nurodė, jog gavus pranešimą apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos (b. l. 31), o šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti. Taip pat teisės aktuose nėra reglamentuotas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži, laikytini teisiškai nepagrįstais.
Skunde teigiama, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai (laikotarpiu nuo 2017-06-14 iki 2017-07-04). Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo įstaigose neturi būti kenkėjų ir buitinių parazitų (20 p.). Atsakovas pateikia duomenis, jog minėtu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 53-56), pagal kurią pataisos namuose reguliariai (kas mėnesį) atliekami deratizacijos, dezinsekcijos darbai (b. l. 34-54). Tą patvirtina byloje esantys Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žuranlo išrašai (b. l. 34-35). Savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai paneigia deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Šie pareiškėjo argumentai nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, todėl yra atmestini.
Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias skunde nurodomas neigiamas pasekmes. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nusprendė:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.