Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 2 d., paskirta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 10 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 500 Lt bauda, kuri nekeičiama ir skiriama su kita bausme, taip pat dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2004 m. birželio 18 d. nuosprendžiu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams su 500 Lt bauda, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad kėsinosi išžaginti mažametį asmenį, t.y. 2004 m. gegužės 8 d., apie 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugriebė nukentėjusiąją L. K. už dešinės rankos, nutempė prie pastato sienos esančių krūmų, pargriovė ant žemės, užgulė ant jos visu kūnu, nukentėjusiajai bandant priešintis ir šaukiantis pagalbos, panaudodamas fizinį smurtą prieš ją, t.y. viena ranka užspaudė nukentėjusiajai burną, kad ji nešauktų, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste ir pogleivinę kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, kita ranka bandė atitraukti megztinio užtrauktuką bei grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą prieš ją, tariamai turimu peiliu, tokiu būdu kėsinosi lytiškai santykiauti su mažamete L. K. prieš jos valią, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo sulaikytas netoliese buvusių asmenų, t.y. D. L. tyčia kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 149 str. 4 d.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis D. L. ir jo gynėjas prašė patenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad nuteistasis D. L. pasikėsino lytiškai santykiauti su mažamete L. K. , gim. 1991-07-27 prieš jos valią panaudodamas fizinį smurtą, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes buvo sulaikytas netoliese buvusių asmenų.

Apelianto argumentas paneigia, o ginčijamas teismo išvadas patvirtina nukentėjusioji L. K. , iš kurios parodymų matyti, kad D. L. tikslas buvo ne apiplėšti nukentėjusiąją, kaip kad jis teigia apeliaciniame skunde, o ją išžaginti. Iškelta nuteistojo versija neįtikinama dar ir todėl, kad šių aplinkybių jis nenurodė viso proceso metu. Reikia pažymėti, jog nuteistasis nebuvo nuoseklus nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme. Apklaustas pirmąkart įtariamuoju (b.l. 111-112) paaiškino, jog buvo girtas, todėl įsikibo į mergaitę, rodžiusią jam kelią į autobusų stotį, kad nenugriūtų, neišlaikė pusiausvyros ir abu nugriuvo į krūmus. Antrą kartą apklaustas įtariamuoju, D. L. pradėjo tvirtinti, kad nugriuvo į krūmus todėl, jog koja užkliuvo už plytelių (b.l.126). O parodymų patikrinimo vietoje metu D. L. parodė visai kitą vietą, kur jis užgriuvo ant L. K. , t.y. parodė priešingą nuo įvykio vietos veją, kur nėra jokių krūmų (b.l. 128-131). Esant tokiems nenuosekliems D. L. parodymams, juo tikėti teismas išties neturėjo jokio pagrindo. O savo apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė naują versiją, jog pamatęs ant nukentėjusiosios kaklo dirželį su mobilaus ryšio telefonu, nutarė jį pagrobti: paėmęs už rankos nuvedė L. K. prie pastato sienos, paguldė ant žemės, uždengė jai burną, nes nukentėjusioji šaukė, o tada bandė atitraukti megztinį, kad paimti telefoną. Apelianto nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys. Priešingai, nei D. L. teigia skunde, viso proceso metu jis aiškino, jog nukentėjusiąją ant žemės ne paguldė pats, o tik neatsargiai ją užgriuvus, abu atsidūrė ant žemės, be to, neigė bet kokio smurto naudojimą L. K. atžvilgiu, t.y. nepripažino užspaudęs ranka jai burną, taip pat neigė bandęs atitraukti jos megztuko užtrauktuką. Visi nuteistojo atlikti veiksmai įvykio metu, t.y. L. K. nutempimas į nuošalesnę vietą, pargriovimas ant žemės, jos užgulimas visu kūnu, bandymas nurengti rūbus, panaudojimas smurto – burnos užspaudimas ir grasinimas toliau tokį smurtą naudoti peilio pagalba, įrodo nusikaltimo subjektyvinę pusę, t.y. nuteistojo siekį atlikti prievartinius lytinius santykius su nukentėjusiąja. Jei nuteistasis būtų turėjęs tikslą pagrobti L. K. mobilaus ryšio telefoną, kurį, kaip teigia nuteistasis, ši turėjo pasikabinusi ant dirželio ant kaklo, tai jis tai galėjo padaryti iškart – nuplėšti telefoną ir nubėgti. Tuomet jam nebuvo jokio reikalo ją vestis į nuošalią vietą, prie krūmų pargriauti ir, užgulus visu kūnu, bandyti nurengti. Nuteistojo tyčios kryptingumą rodo dar ir tokie jo veiksmai: tuomet, kai išgirdę nukentėjusiosios šauksmą ,,Gelbėkit“, į įvykio vietą atėjo E. M. su A. P. , ir paklausus, ką jie čia daro, nuteistasis atsakė ,,mylimės“.

Nukentėjusiosios L. K. parodymus reikia laikyti patikimu įrodymų šaltiniu, nes ji buvo kategoriška ir nuosekli viso proceso metu. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme L. K. paaiškino, kad ji prievarta buvo nutempta prie pastato sienos, pargriauta ant žemės, o jai sušukus ,,Gelbėkit“, nuteistasis ranka stipriai užspaudė burną ir pasakė, jog turės sutikti geruoju, nes žino, kaip būna. D. L. , grasindamas turįs peilį, bandė atitraukti megztinio užtrauktuką. Tuomet, kai prie jų priėjo du žmonės, nuteistasis ranka buvo užspaudęs jai burną ir užgulęs ją visu savo kūnu – ji gulėjo ant nugaros, o nuteistasis – ant viršaus. Tvirtina, kad D. L. tikrai būtų išžaginęs, jei tam nebūtų sutrukdęs E. M. su A. P. (b.l. 12-13, 15, 25, 26-30, 205-206).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad D. L. kaltė nėra grindžiama išimtinai nukentėjusiosios parodymais. Jo kaltė yra įrodyta ir rašytiniais įrodymais, t.y. specialisto išvadomis (b.l. 8, 10), iš kurių matyti, kad L. K. padarytos poodinės kraujosruvos kairiajame žaste bei viršutinėje lūpoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo kaltę pagrindžia akistatų protokolai (b.l. 25, 46, 63), parodymų patikrinimo vietoje protokolai (b.l. 26-30; 47-51) ir kita bylos medžiaga.

Faktines bylos aplinkybes patvirtina liudytojai E. M. ir A. P. , kurie parodė, jog išgirdę pagalbos šauksmą, nuėjo į tą vietą ir rado D. L. visu kūnu užgulusį mergaitę, kuriai ranka buvo užspaudęs burną ir paklaustas, ką čia daro, atsakė, jog mylisi. Tuomet E. M. jėga nutempė nuteistąjį nuo mergaitės ir iškvietė policiją.

Esant tokiems įrodymų šaltiniams, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog D. L. išties kėsinosi išžaginti mažametę, turinčią tik 12 metų L. K. , tačiau to padaryti nespėjo, nes sutrukdė į pagalbos šauksmą atsiliepę ir atėję E. M. su A. P. .

Apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojai E. M. su A. P. sumušė D. L. , niekuo nepagrįstas ir atmetamas, nes jis tuoj po įvykio buvo sulaikytas ir pristatytas į Joniškio rajono policijos komisariatą (b.l. 105), apžiūrėtas, tačiau kaip matosi iš byloje esančio asmens apžiūros protokolo (b.l. 106-108), jokių sužalojimų nebuvo surasta. Su tokia išvada D. L. sutiko pasirašydamas protokolą. Jokių nusiskundimų jis nepareiškė ir apklausiant įtariamuoju, kuomet dalyvavo jo gynėjas (b.l. 111-112).

Be to teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl atmeta nuteistojo parodymus, o vadovaujasi nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais.

Teismas, tinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visumą, D. L. Nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 4 d.

Esant aukščiau aptartiems įrodymams, perkvalifikuoti D. L. veiksmus į plėšimą, kaip kad jis prašo savo skunde, nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgti į nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi, kaip jis prašo skunde, ir tuo pagrindu sušvelninti jam bausmę, netikslinga, nes jis viso proceso metu kategoriškai neigė pasikėsinęs išžaginti L. K. , nebuvo nuoširdus ir nesigailėjo. Priešingai, iškeldamas vis naujas versijas bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas atsispindi jo parodymuose viso proceso metu. Bausmė D. L. paskirta atsižvelgus į bendruosius bausmių skyrimo pradmenis, jo neigiamą asmenybės charakteristiką – teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka, nedirbo, girtavo ir prie savo dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymo neprisidėjo, švelninti jam paskirtą bausmę vien todėl, kad šeimoje yra mažamečiai vaikai, kolegija neranda pagrindo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, įvertinus, jog D. L. padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio sankcijoje numatytas vidurkis - laisvės atėmimas 10 metų, todėl jam paskirtą 6 metų laisvės atėmimo bausmę negalima laikyti per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.