Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. J. ir G. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo R. J. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiuo nutarimu nutarta liudytoja apklaustai G. A. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 187² str. už melagingų parodymų administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-5230-660/2015 davimą.

Kauno apygardos teismui apeliacinį skundą pateikė R. J. ir G. A., kuriuo jie prašo Kauno apylinkės teismo 2015m. rugpjūčio 31d. d. nutarimą, kuriuo R. J. paskirta administracinė nuobauda, o G. A. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla dėl teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187(2) str. panaikinti ir administracines bylas nutraukti.

Apeliantai su administracinės veikos kvalifikavimu ir administracinės nuobaudos paskyrimu bei administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimu apeliantai nesutinka, kadangi jų įsitikinimu, įstatymo nustatyta tvarka nėra įrodyta, jog R. J. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, o administracinė byla dėl melagingų parodymų davimo G. A. iškelta nesant tam teisinio pagrindo.

Skunde teigiama, kad, kad R. J. inkriminuotas administracinis teisės pažeidimą teismas grindė administracinio teisės pažeidimo protokolu ir eismo įvykio schema, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, alkotesterio parodymais, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, fotonuotraukomis, asmens baustumo duomenimis, liudytojų K. A., A. K., K. D., E. P. parodymais ir kita bylos medžiaga, tačiau šie faktiniai duomenys tik iš dalies atspindi faktiškai buvusią situaciją. Teismo nurodytos aplinkybės ir jas kaip įrodymais paverčiantys motyvai visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tiek R. J. tiek G. A. viso bylos proceso metu nuosekliai teigė, kad automobilį vairavo G. A., jai nesuvaldžius automobilio, jie apsivertė. Važiavęs tuo keliu A. D. suteikė pagalbą. Po kiek laiko atvyko policijos darbuotojai, jį išsivežė į įvyki vietą, kur jau buvo K. D. ir A. K.. Pareigūnai A. K. diktavo ką rašyti paaiškinime rodydami į jį.

Apeliantų įsitikinimu, teismo išvada, kad posėdyje apklaustų A. K., K. D., K. A. ir E. P. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir neprieštarauja nei tarpusavyje, nei kitiems byloje esantiems duomenims, yra nepagrįsta. Tiesioginius parodymus, kad įvykio metu automobilį vairavo R. J. pateikė tik A. K.. Nuvykus į vietą, policijos darbuotojai jam parodė R. J., kurį jis atpažino kaip vairavusį prasilenkiantį automobilį. Kitų teismo nurodytų liudytojų parodymai yra išvestiniai ir remiasi tik A. K. teiginiais. Todėl kyla klausimas, kokią reikšmę turi teismo motyvas, kad šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja. Lygiai taip pat neprieštarauja vienas kitiem ir R. J., G. A., S. L. ir R. G. parodymai, tačiau teismas juos atmetė be jokių motyvų.

Visiškai neaišku, kodėl nutarime nepaminėta ir neįvertinta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. birželio 8d. specialisto išvada Nr.G 1545/15(02), kuri patvirtina, kad G. A. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir saugos diržo ar jo prisegamojo mechanizmo dalis, ir kad jie galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Šios išvados reiškia, kad šiuo dokumentu yra patvirtinamos būtent R. J. ir G. A. pozicijos. Apeliantų teigimu, šių duomenų analizės nebuvimas reiškia, kad teismas, priimdamas ginčijamą nutarimą, nesivadovavo pilno ir visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo principu.

Apeliantų įsitikinimu, teismas administracinio teisės pažeidimo nutarimą priėmė tendencingai kaltinimo linkme ištyręs byloje esančius duomenis ir tam nepateikęs svarių argumentų. R. J. teisės pažeidimą grindžiantys įrodymai buvo konstruojami tik apie A. K. parodymus. Niekas nesiaiškintino aplinkybių, dėl kurių A. K., K. D. ir dar vienas nenustatytas asmuo grįžo į įvyki vietą ir rodė iniciatyvą apkaltinti R. J.. Dėl to darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog R. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir administracinio teisės pažeidimo teisena jo atžvilgiu turi būti nutraukta (ATPK 250 str.l p.). Dėl tų pačių motyvų nutrauktina ir administracini teismo pažeidimo byla, iškelta G. A. pagal ATPK 187(2) straipsnį, kadangi nėra įrodyta, jog ji padarė šį teisės pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

R. J. ir G. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikęs teisės normas, padarė pagrįstą išvadą, kad įrodyta, jog apeliantas padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d., jo veika kvalifikuota tinkamai.

ATPK 126 str. numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, o šio straipsnio 1 dalyje nustatyta nuobauda už transporto priemonių vairavimą, vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas (nuo 0,41 iki 1,50 promilės) girtumo laipsnis.

Apygardos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad R. J. kaltė padarius teisės pažeidimą įrodyta byloje esančiais įrodymais, surinktais įstatymo nustatyta tvarka ir patikrintais teisminio bylos nagrinėjimo metu. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis automobilio neblaivus nevairavo, o jį vairavo jo draugė G. A., teisingai įvertinta kaip gynybinė.

Aukštesnysis teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad byloje nėra faktinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, jog jis vairavo transporto priemonę, nes, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, policijos pareigūnai jį rado jau prie stovinčio automobilio, tačiau nesutinka su skundo teiginiu, jog kiti duomenys nėra pakankami jo kaltei patvirtinti. Kaip numato įstatymas, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. (ATPK 257 str.). Iš paminėto straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Taigi, nors šioje byloje ir nėra duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų apeliantą vairavus automobilį esant neblaiviam, tačiau, apylinkės teismas, remdamasi aukščiau paminėta įstatymo nuostata, byloje surinktus įrodymus vertino kiekvieną atskirai bei kitų bylos duomenų kontekste, prieštaringus ir nepatvirtintus atmesdamas, o nuoseklius ir objektyvius, vienas kitą papildančius, laikė objektyviais ir patikimais, ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų duomenų viseto pakanka pažeidėją pripažinti kaltu pagal ATPK 126 str. 1 d.

Pats apeliantas neneigė, kad iš vakaro vartojo alkoholį, jo neblaivumą patvirtina neginčijamas bylos įrodymas – asmens blaivumo testas, kuriuo R. J. nustatytas lengvas neblaivumo laipsnis –1,40 promilės ( b.l. 14). Administracinio teisės pažeidimo protokole jį surašęs pareigūnas nurodė asmenį, kuriam surašomas protokolas, jame pasirašyti jis atsisakė. R. J. ant asmens blaivumo testo šaknelės pasirašė tuo patvirtindamas, kad sutinka su užfiksuotais rodmenimis.

Iš pareigūno K. A. 2015-05-30 tarnybinio pranešimo matyti, kad apie įvykį policijai pranešė A. K.. Šis asmuo tą pačią įvykio dieną, t.y. 2015-05-30 parašė pareiškimą, kuriame patvirtino, kad matė Braziukų kaimo link dideliu greičiu važiuojantį VW Golf automobilį, kurį tiksliai matė, vairavo vyras. Nepagrįstas skundo argumentas, kad A. K. parodymai nėra patikimi, nes policijos pareigūnas jam parodė apeliantą, ir tada jis šį atpažino, o kitų liudytojų parodymai, kuriais teismas grindė apelianto kaltę, išvesti iš A. K. parodymų. Kaip minėta aukščiau, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, todėl tai, kad teismas rėmėsi ne tik liudytojo A. K. pareiškimu, jo paaiškinimu ir parodymais, bet ir kitų liudytojų duotais parodymais, kurie vieni kitus papildo, kaip tik ir atitinka įstatymo nurodytą faktų buvimo ar nebuvimo konstatavimo grindimo pobūdį. Teismui pagrįstai nebuvo pagrindo abejoti A. K. duotais paaiškinimais ar laikyti, kad jam buvo daroma kokia nors įtaka, kaip teigia apeliantas. Šis asmuo tiek pareiškime, surašytame įvykio dieną, tiek vėliau duotame paašikinime, taip pat ir parodymuose teisme nuosekliai patvirtino, kad matė, kaip automobilį vairavo vyras, o atvykęs į įvykio vietą ir pamatęs tą asmenį, iš karto jį pažino. A. K. niekur nenurodė, kad policijos pareigūnai būtų jam diktavę, ką rašyti, kad būtų liepę rašyti, jos vairavo R. J.. Liudytojas A. K. aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad pažeidėjo jis asmeniškai nepažįsta, tačiau policijai pranešė iš pilietinės pareigos – nes tas asmuo pavojingai vairavo, ir galimai buvo neblaivus. Jokių duomenų, kad A. K. būtų įtakotas policijos pareigūnų ar pats dėl kokių kitų priežasčių siekęs apšmeižti R. J., byloje nenustatyta.

Apeliantai kelia klausimą, kodėl lygiai taip pat neprieštaraujant vieni kitiems R. J., G. A., S. L. ir R. G. parodymai, teismo buvo atmesti be jokių motyvų. Su tokiu teiginiu aukštesnysis teismas nesutinka ir konstatuoja, kad šių asmenų parodymai buvo atmesti argumentuotai. Aukštesnysis teismas pažymi, kad tai, jog R. J. ir G. A. nuo bylos tyrimo pradžios nuosekliai laikėsi jų pasirinktos versijos, savaime neduoda pagrindo laikyti jų parodymus patikimais. Asmenų nurodytos aplinkybės turi būti pagrįstos faktine bylos medžiaga. Šiuo atveju, priešingai, tiek pažeidėjo R. J., tiek ir jo versiją palaikančios liudytojos G. A. parodymų nepatvirtino jokie neginčijami parodymai, o priešingai, juos paneigė. Liudytojų S. L. ir R. G. parodymai, kaip teisingai juos įvertino apylinkės teismas, nepaneigia aukščiau analizuotų asmenų parodymų, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai laikė teisingais. Liudytojai S. L. ir R. G. teigė matę, kaip prieš eismo įvykį automobilį vairavo G. A., tačiau jie nematė, kas vairavo automobilį įvykio metu, todėl jų parodymai skundžiamame nutarime teisingai buvo vertinti kaip netikslūs ir nekonkretūs, ir jie negali neabejotinai patvirtinti, kad R. J. automobilio nevairavo. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad nors skundžiamame nutarime ir nurodyta, jog šie liudytojai atsirado tik bylos nagrinėjimo teisme eigoje, tačiau jų parodymai kaip nepatikimi buvo atmesti visiškai ne dėl šios aplinkybės.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad kaltei pagrįsti nebuvo išanalizuoti visi būtini duomenys, t.y. teismo liko neįvertinta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. birželio 8d. specialisto išvada Nr. G 1545/15(02), kurios išvados patvirtina R. J. ir G. A. pozicijos teisingumą. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nors pagal įstatymo nuostatas konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, tačiau duomenų rinkimas negali būti nesibaigiantis ir tie administracinio teisės pažeidimo bylą tirianti Institucija, tiek ją nagrinėjantis teismas sprendžia, kuomet duomenų yra užtektinai neginčijamam fakto buvimui ar nebuvimui patvirtinti. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, specialisto išvada (b. l. 30) buvo paminėta ir nurodyta joje konstatuotos aplinkybės, tačiau šie duomenys neginčijamai patvirtina tik patį G. A. sužalojimo faktą, tačiau sužalojimų pobūdis ir nurodymas, jog „sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytais laiku bei aplinkybėmis“ nepatvirtina, kad nustatyti sužalojimai buvo padaryti R. J. ir G. A. nurodytomis aplinkybėmis.

Teismui pagrįstai buvo pagrindo abejoti paties apelianto bei jo draugės G. A. parodymais, nes jų elgesys po įvykio verčia abejoti nurodytos versijos tikrumu. Policijos pareigūnai nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, jie pažeidėjo nerado, į vietą jį atsivežė iš namų. Apie įvykį pranešę asmenys nurodė, kad neblaivus asmuo šalinasi iš įvykio vietos paėmęs automobilio valstybinius numerius. Šios aplinkybės pasitvirtino, nes automobilis buvo rastas be valstybinių numerių, nebuvo ir vyriškio. R. J. negalėjo paaiškinti, kur dingo automobilio numeriai, nors akivaizdu, kad būtent jis juos nuėmė ir pasišalino iš vietos. Liudytojas E. P. parodė, kad nors įvykio vietoje rasta G. A. tvirtino, kad vairavo ji, tačiau detaliai įvykio aplinkybių papasakoti negalėjo. Visos šios aplinkybės, be to, kad šių asmenų parodymai prieštarauja kitiems patikimiems bylos duomenims, taip pat leidžia abejoti pažeidėjo ir G. A. parodymų nuoširdumu ir patikimumu.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apelianto išsakytą versiją dėl įvykio išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje surinktų įrodymų kontekste, ir padarė teisingą ir neginčijamą išvadą, kad R. J. iškelta ir G. A. palaikoma versija, jog automobilį vairavo pastaroji, vertintina kaip pasirinkta pažeidėjo gynybos taktika, siekiant išvengti gresiančios atsakomybės ir yra paneigta aukščiau aptartais įrodymais.

Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje nesančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą.

Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes ir įvertindamas byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. J. administracinėn atsakomybėn už ATPK 126 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą patrauktas teisingai ir teisėtai, jo veika kvalifikuota tinkamai.

Teismas įvertino R. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kad neturi galiojančių nuobaudų, ir skyrė jam sankcijos minimumui artimą nuobaudą ir papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo, minimalų sankcijoje numatytą terminą. Paskirta nuobauda atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Konstatavus, kad R. J. kaltė padarius pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d., pilnai pasitvirtino, liudytojai G. A., įspėtai dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje, teismui davus melagingus parodymus, administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 187² str. iškeltina pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. J. bei G. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.