- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- ATP-45-300/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00236-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Pažeidėjas
- A. S.
- Kategorijos
- 42.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto asmens A. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria A. S. skundas netenkintas ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. kovo 19 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių reginio aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyriausiojo valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus D. L. 2014 m. kovo 19 d. nutarimu, A. S. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 85 straipsnio 4 dalį teisės medžioti atėmimu 2 (dvejiems) metams su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu nubaustas už tai, kad jis 2014 m. vasario 12 d. 22 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) upelyje, (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotų vienete medžiojo bebrus tuo metu draudžiamu būdu, t. y. sėlinant tamsiuoju paros metu, praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo; bebrus medžiojo apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniu šviesos šaltiniu – prie medžioklinio graižtvinio šautuvo TOZ 7817,22 LR, Nr. 0800650,650 pritaisytu medžiokliniu prožektoriumi „Bailong BL –QC8639“, taip medžiotojas, sėlindamas tamsiu paros metu ir medžioklės plotus apšviesdamas prie šautuvo pritaisytu prožektoriumi, šovė du šūvius, medžioklės metu gyvūnų sumedžiota nebuvo, taip pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 10.2.6, 11.3, 58.21, 58.33, 70, 74.5 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su tokiu nutarimu A. S. skundu kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą ir prašė šį nutarimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi A. S. skundo netenkino ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. kovo 19 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Skundu, pateiktu Šiaulių apygardos teismui, A. S. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. kovo 19 d. nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Skunde nurodo, kad jis 2014 m. kovo 19 d. raštu pareiškė bylą nagrinėjusiam agentūros vyriausiajam valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui D. L. nušalinimą (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 23, b. l. 53), tačiau D. L. nušalinimo klausimo neišsprendė ir toliau nagrinėjo bylą, bei priėmė ginčijamą 2014 m. kovo 19 d. nutarimą, o pirmosios instancijos teismas nutartyje apie neišspręstą D. L. nušalinimo klausimą nieko nepasisakė. Taip pat nurodo, kad pagal Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko 2014 m. vasario 12 d. tarnybinį pranešimą Nr. S-G-21 ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2014 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. V-54 1. ir 1.1. punktus, Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiajam specialistui M. K. buvo leista nuo 2014 m. vasario 12 d. 18.00 val. iki 2014 m. vasario 13 d. 2.15 val. organizuoti reidą (duomenys neskelbtini) r. ir (duomenys neskelbtini) r. medžiotojų būrelių medžioklės plotuose bei esančiuose vandens telkiniuose vykdant gyvosios gamtos apsaugos kontrolę, reide buvo leidžiama dalyvauti tik neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams D. G. ir E. O., o į reidą nurodyta vykti tarnybiniu automobiliu „Isuzu D-Max Double“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pažeidėjo teigimu, kaip matyti iš bylos medžiagos ir tarnybinio automobilio „Isuzu D-Max Double“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) navigacijos (119 b. l.), reidas nuo 19.07 val. jau buvo vykdomas (duomenys neskelbtini) rajone, o reide dalyvavo ir Kelmės rajono agentūros vyriausiasis specialistas A. G., tai, pasak apelianto, rodo, kad reidas (duomenys neskelbtini) rajone buvo vykdomas neteisėtai ir reide neteisėtai dalyvavo A. G.. Todėl apeliantas, vadovaudamasis principu, kad iš neteisės teisės neatsiranda ir kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, teigia, kad aplinkos apsaugos pareigūnai pažeisdami imperatyviąsias Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymo nuostatas kitame rajone savo teisėmis naudojosi neteisėtai veikdami savo rizika ir neturėdami teisinės apsaugos, dėl to iš jų neteisėtų veiksmų (neteisėtai vykdyto reido (duomenys neskelbtini) rajone) negali atsirasti (kilti) ir teisėtų pasekmių jam, o neteisėtais būdais gauti duomenys negali būti įrodymais, tai teismui 2014 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu buvo ir akcentuota. Taip pat nurodo, kad pareigūnai be teismo sankcijos įsibrovė į privačią namų valdą ir gyvenamąsias būsto (lauko virtuvės) patalpas jau po 23 val. ir ją neteisėtai apžiūrėjo (Konstitucijos 24 straipsnis, tiesioginio taikymo aktas), o M. K. neteisėtai liepė paimti šautuvą ir prožektorių ir važiuoti į vietą (63 b. l.), kur jis 17 val. sumedžiojo bebrą. Taigi teigia, kad pripažintina, jog tokie įrodymai buvo išgauti neteisėtai, dėl to įrodymais nelaikytini. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi A. G. parodymais (parodymus davė būdamas susipažinęs su visa bylos medžiaga ir būdamas nušalintas (agentūros pripažintas šališku) nuo bylos nagrinėjimo), kuriuos teismas vertino kaip nuoseklius ir neprieštaraujančius tarpusavyje, nors, pasak apelianto, kiti bylos duomenys rodo priešingai, o būtent: A. G. 2014 n. rugpjūčio 26 d. teismui tvirtino, kad šiame reide jis atsidūrė pagal Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymą, o jis buvo įtrauktas į sudarytą grupę ir su įsakymu susipažinęs pasirašytinai, tik neatsimena, kur susirinko grupė ir kur prasidėjo reidas, ir kokiame rajone tas reidas turėjo būti (68 b. l.), nors įsakymas neginčytinai įrodo, jog į reidą A. G. įtrauktas nebuvo, ir su įsakymu jis susipažinęs, juo labiau pasirašytinai, nebuvo (89 b. l.). Taigi nurodo, kad jo parodymai yra visiškas melas, rodantis, kad ir kitais A. G. parodymais tikėti ar juos vertinti kaip nuoseklius nebėra jokio pagrindo. Taip pat nurodo, kad A. G. teismui teigė, kad jo su apeliantu giminystės ryšiai nesieja, kad jo tėvo P. S. asmeniškai nežino ir pas P. S. namuose nėra buvęs, ir tvirtino, 2014 m. kovo 19 d., būdamas A. S. darbovietėje, kitiems darbuotojams nesakęs, kad šiuo metu pas juos agentūroje vyksta A. S. brakonieriavimo bylos nagrinėjimas, ir nesakė, kur A. S. su advokatu pas juos sėdi (68, 70 b. l.). Pasak pažeidėjo, 2014 m. spalio 1 d. teisme liudijusi K. S. patvirtino, kad iš jos namo kiemo matosi A. S. namo kiemas, ten keli žingsniai, kad A. G. gerai pažįsta, yra jų tolimas giminaitis, kad daug kartų yra buvęs pas juos namuose, ir būdavo, kad A. G. su jos vyru P. S. pas juos namuose išgerdavo ir buteliuką, ir kad A. G. (duomenys neskelbtini) kaime turi miško. Taip pat nurodo, kad ir V. B. teisme liudijo, kad A. G. 2014 m. kovo 19 d., būdamas A. S. darbovietėje, jam ir kitiems darbuotojams sakė, kad šiuo metu pas juos agentūroje vyksta A. S. brakonieriavimo bylos nagrinėjimas, ir sakė, kur A. S. su advokatu pas juos sėdi (104 b. l.). Tai, apelianto įsitikinimu, neabejotinai įrodo, jog A. G. dėl nurodytų faktinių aplinkybių teismui davė melagingus parodymus, žinodamas, kad jie melagingi, todėl A. G. ir kitais parodymais tikėti ar juos laikyti nuosekliais nebėra jokio pagrindo. Teigia, kad iš byloje esančių navigacijos duomenų matyti, kad tarnybiniu automobiliu „Isuzu D-Max Double“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) iš viso nebuvo važiuota, o į (duomenys neskelbtini) atvykta nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) ir per (duomenys neskelbtini). Tai, apelianto įsitikinimu, dar kartą neginčijamai įrodo, jog ir kitų aplinkos apsaugos pareigūnų parodymai yra nepatikimi ir jais tikėti nėra jokio pagrindo. Nurodo, kad kaip liudytojas apklaustas medžiotojas R. K., turintis leidimus medžioklei skirtiems lygiavamzdžiams, graižtviniams ir kombinuotiems šaunamiesiems ginklams (53, 54 b. l.), 2014 m. rugpkūčio 26 d. teisme nurodė, kad prožektorius, skirtas tvirtinti prie lygiavamzdžio šautuvo, negali būti tvirtinamas prie graižtvinio šautuvo, ir atvirkščiai, nes jų tvirtinimas yra visiškai skirtingas ir netinka, prožektorius ant graižtvinio šautuvo tvirtinamas tik ant optinio taikiklio, o lygiavamzdžio šautuvo prožektorius tvirtinamas tik vamzdžio viršutinėje dalyje, o iš šono (kaip demonstravo M. K.) ar apačioje tvirtinamas negali būti, nes šviesos spindulys bus ne vienoje tiesėje ir nesimatys taikinio, ir šūvis bus nesaugus (74 b. l.). Taip pat nurodo, kad pareigūnų parodymus, kad jie „atseit“ vydamiesi važiavo paskui jo automobilį, paneigia ir (duomenys neskelbtini) kartu su A. S. medžiojęs šernus, ir 2014 m. saplio 1 d, teisme liudijęs G. J., kuris nurodė, jog 2014 m. vasario 12 d., maždaug nuo 17 val., jie medžiojo kartu ir po medžioklės iš (duomenys neskelbtini) apie 21–22 val. kartu išvažiavo link (duomenys neskelbtini), o važiuojant jokių kitų automobilių ir jų šviesų nematė. Be to, nurodo ir tai, kad M. K. 2014 m. vasario 13 d. pirminiame tarnybiniame pranešime nurodoma, kad jis galėjo medžioti ir draudžiamoje teritorijoje, o ir administracinio teisės pažeidimo protokolu jis buvo kaltinamas pažeidęs ir Medžioklės taisyklių 58.4. ir 74.2. punktų reikalavimus (draudžiama medžioti teritorijose, kuriose medžioklė uždrausta), o Kelmės rajono agentūros 2014 m. kovo 19 d. priimtame nutarime šių punktų neliko (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 23, 1–2, 55 b. l.). Taigi teigia, kad apylinkės teismas neįvertino ir to, kad jis 2014 m. vasario 12 d. paaiškinimą rašė pareigūno M. K. reikalavimu, neleidus paskambinti ir pasikviesti liudytojų, sėdėdamas pareigūnų tarnybinio automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, už nugaros sėdint D. G. ir E. O., už vairo sėdint M. K., o iš kitos pusės (automobilio keleivio priekinės durelės buvo atidarytos) lauke šalia stovint A. G. ir jam diktuojant, ką jam paaiškinime reikia rašyti, o nesutikus, darant jam psichologinį spaudimą ir grasinant bei šantažuojant, kad, jeigu „įduos“ brakonieriaujantį medžiotoją ar kitą asmenį, kuris neturi medžiotojo bilieto, bet medžioja, tai jam nieko nebus ir jį paleis, o jeigu ne, tai šią naktį jį sulaikys ir uždarys į areštinę, ginklus konfiskuos, o medžiotojo bilietą atims visam laikui, o prisipažinus atims tik medžiotojo bilietą metams, o atsiimti galės jau ir po pusės metų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į A. S. apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vedėjas prašo palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį nepakeistą ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracine tvarka nubaustas asmuo – A. S. apeliaciniu skundu kelia kaltės klausimą dėl ATPK 85 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija Nr. X-382, 2005-11-10, Žin., 2005, Nr. 137-4911 (2005-11-19)), numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir įrodymų vertinimo.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus, ar padarė kitus apelianto nurodytus pažeidimus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu sutinka su Kelmės rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamos nutarties turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad A. S. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 4 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
ATPK 85 straipsnyje numatyta atsakomybė už teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, reikalavimų pažeidimus. Šio straipsnio 4 dalis, galiojusi 2014 m. vasario 12 d., t. y. pažeidimo, dėl kurio A. S. patrauktas administracinėn atsakomybėn, padarymo metu (įstatymo redakcija Nr. X-382, 2005-11-10, Žin., 2005, Nr. 137-4911 (2005-11-19)) numatė, kad medžiojimas medžioklės plotuose be galiojančio leidimo naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius ar be galiojančios licencijos arba licencijos neužpildymas sumedžiojus gyvūną, kurį sumedžioti teisę suteikia licencija, arba medžiojimas draudžiamais įrankiais, priemonėmis ar būdais užtraukia medžiotojui teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki trejų metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu.
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, patvirtintos 2000 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 258, galiojusios 2014 m. vasario 12 d., t. y. pažeidimo, kuriuo A. S. patrauktas administracinėn atsakomybėn, padarymo metu, numatė, kad medžioti sėlinant leidžiama, kai prie medžiojamojo gyvūno prisėlinama, gyvūną pabaido ar sustabdo medžioklinis šuo, medžiojamasis gyvūnas priviliojamas vilioklių ar vilbyne. Vandens paukščius, bebrus, ondatras leidžiama medžioti iriantis irkline (nemotorine) valtimi. Medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu – ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus (Taisyklių 11.3 p.). Taisyklių 58.21 punktas numatė, kad draudžiama medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtinais šviesos šaltiniais, išskyrus Medžioklės taisyklių 10.2.6 punkte nurodytu atveju, kad medžioklėje leidžiama naudoti medžioklinius prožektorius, kurių šviesos žibintas pritaisytas prie šautuvo (leidžiama naudoti tik medžiojant šernus tykojant). Taisyklių 58.33 punktas nurodė, kad draudžiama medžioti tamsiuoju paros metu (praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo ir likus daugiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo) sėlinant, varant ir su šunimis, išskyrus atvejus, kai su šunimi ieškoma sužeisto gyvūno.
Taigi tai, kad A. S. už medžiojimą draudžiamu laiku ir draudžiamu būdu pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį, patvirtina – nuoseklūs ir esminėse detalėse tapatūs apylinkės teismo posėdžių metu duoti aplinkos apsaugos departamento pareigūnų M. K. (61–67 b. l.), A. G. (67–70 b. l.), neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių D. G. (70–72 b. l.) ir E. O. (72–74 b. l.) parodymai, kurie atitinka ir paties pažeidėjo įvykio dieną rašytą paaiškinimą, kuriame pats A. S. pripažino 2014 m. vasario 12 d. 22 val. prie (duomenys neskelbtini) miško esančiame griovyje medžiojęs bebrus pasišviesdamas su prie ginklo pritvirtintu prožektoriumi, o, bebrui išlindus iš vandens, paleidęs du šūvius (medžiagos 7 b. l.).
Ir nors apelianto skundu bandoma įtikinti, kad visų apeliantui nenaudingus parodymus davusių liudytojų M. K., A. G., D. G. ir E. O. parodymai nėra nuoseklūs, yra melagingi, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jų tokiais laikyti. Šių liudytojų parodymai esminėmis aplinkybėmis nuoseklūs ir tapatūs, jie atitinka tiek vieni kitus, tiek 2014 m. vasario 13 d. ir 2014 m. kovo 7 d. rašytus M. K. ir A. G. tarnybinius pranešimus (medžiagos 12–13, 32 b. l.), tiek ir paties pažeidėjo įvykio dieną rašytą paaiškinimą (medžiagos 7 b. l.). Todėl daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Dėl tokių aplinkybių daroma išvada, kad šių liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, parodymai – objektyvūs, ir jais pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.
Dėl liudytojų K. S., V. B., R. K. ir G. J. parodymų pasisakytina tai, kad jie apeliantui inkriminuojamų aplinkybių nepaneigia, todėl jais remiantis tenkinti A. S. apeliacinio skundo reikalavimą nėra teisinio pagrindo.
Nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad reidas (duomenys neskelbtini) rajone buvo vykdomas neteisėtai, kadangi tai, kad vykdytas gyvosios gamtos kontrolės reidas vykdytas teisėtai, patvirtina 2014 m. vasario 12 Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-54 (89 b. l.) ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko R. Š. 2014 m. vasario 12 d. tarnybinis pranešimas Nr. S-G-21 (90 b. l.). Ir nors apeliantas teisus, kad pagal Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymo nuostatas reidas turėjo vykti kitame rajone, tačiau, kaip matyti iš apylinkės teismo posėdžio metu duotų liudytojo R. Š. parodymų, nuo reido galima nukrypti gavus informacijos apie neteisėtą medžioklę, tai šiuo atveju ir buvo, prieš tai telefonu jam tą klausimą suderinus su M. K. ir jam tai leidus (101–102 b. l.).
Taip pat nepagrįstai apeliantas skunde nurodo ir tai, kad reidas nuo 19.07 val. jau buvo vykdomas (duomenys neskelbtini) rajone. Iš byloje esančios navigacinės sistemos 2014 m. vasario 12 ir 13 dienų (119 b. l.) duomenų išklotinės matyti, kad automobilis „Isuzu D-Max“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 19.07 val. tik išvyko reaguojant į gautą pranešimą, o (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apylinkėse buvo 20.48 val., tai yra nuo išvykimo pagal gautą pranešimą praėjus daugiau nei 1 val., o tai patvirtina ir Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto M. K. tarnybiniame pranešime nurodytas gauto pranešimo laikas (medžiagos 12 b. l.).
Ir nors byloje esanti medžiaga tvirtina, kad A. S. 2014 m. kovo 19 d. pareiškimu reiškė nušalinimą D. L., motyvuodamas tuo, kad D. L. jo prašymu į bylos nagrinėjimą nekvietė liudytojų (medžiagos 53 b. l.), o D. L. nušalinimo klausimo raštu neišsprendė ir toliau nagrinėjo bylą, bei priėmė ginčijamą 2014 m. kovo 19 d. nutarimą, tačiau, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono agentūros vedėjo D. L. atsiliepimo į A. S. skundą, į tokį apelianto reiškiamą nušalinimą buvo atsakyta žodžiu ir, nesant teisinio pagrindo nusišalinti, šis A. S. reikalavimas buvo atmestas. Esant tokioms aplinkybėms, tai, kad į A. S. reikštą nušalinimą nebuvo atsakyta raštu, ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu.
Dėl kitų apelianto skunde nurodytų teiginių, kuriuose akcentuojami aplinkos apsaugos departamento pareigūnų padaryti pažeidimai tiriant jam inkriminuotą pažeidimą, pirmiausia pasisakytina tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtų aplinkos apsaugos departamento pareigūnų veiksmų nenustatė. Antra, byloje esantys duomenys tvirtina ir tai, kad apeliantas pareigūnų veiksmus skundė ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, į tai Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2014-04-02 rašte Nr. (2-1) SR-707 (1.103) „Dėl 2014-03-19 paaiškinimų-prašymo dalies, kurioje skundžiami pareigūnų veiksmai“ atsakė, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, ir pažymėjo, kad pareigūnai reido metu pagrįstai, įtarę ką tik padarytą medžioklę, Lietuvos Respublikoje, reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 str. ir 17 str. nuostatomis vykdė pareigas ir ėmėsi teisėtų veiksmų pažeidimui išaiškinti bei jį padariusiam asmeniui nustatyti (medžiagos 61 b. l.).
Nustačius, kad aplinkos apsaugos departamento pareigūnų veiksmai buvo teisėti, o jų parodymai nuoseklūs ir tapatūs, tikėti jų parodymams prieštaraujančiais administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – A. S. skunde nurodytais tvirtinimais, kad paaiškinimą jis rašė ne laisva valia, o jam darant psichologinį spaudimą ir grasinant bei šantažuojant, nėra pagrindo. Todėl tokia apelianto versija atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina, kaip jo siekis palengvinti savo teisinę padėtį.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kelmės rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šią teismo nutartį, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Todėl Kelmės rajono apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį nepakeistą ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.