Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Violetos Petkevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareiškimą atsakovei J. G., trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau – Ministras) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 3–5), kuriuo prašo nuspręsti, kad J. G. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes ją įgijo pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą.

2. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad atsakovė J. G. (V., P.) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1994-09-29 pagal 1991-12-05 priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – 1991 m. Pilietybės įstatymas) 25 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai. Ministro 2016-08-25 įsakymu Nr. 1V-592 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, įsigaliojusiu 2016-08-26 (toliau – 2016-08-26 įsakymas), buvo įformintas J. G. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas įgijus kitos valstybės pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą ir 26 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant dėl 2016-08-26 įsakymo kilusį ginčą J. G. kartu su apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) pateikė naują įrodymą – 1993-09-30 Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos išduotą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos pasą, kuriuo patvirtinta J. G. (dokumente I. P.) paso išdavimo metu turėta Rusijos Federacijos pilietybė. Dėl šios priežasties LVAT sprendime administracinėje byloje Nr. A-2842-1062/2018 nustatė, kad 1994-09-29 įgydama Lietuvos Respublikos pilietybę J. G. jau turėjo 1993-09-30 įgytą Rusijos Federacijos pilietybę. Vadinasi, 1994-09-29 sprendžiant J. G. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, buvo nuslėptas jos Rusijos Federacijos pilietybės turėjimo faktas (nebuvo žinoma apie 1993-09-30 Rusijoje asmeniui išduotą Rusijos Federacijos pasą), todėl sprendimas dėl J. G. Lietuvos Respublikos pilietybės buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies ir 1991 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias, kad Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu.

3. Atsakovė J. G. atsiliepimo į Ministro prašymą nepateikė, apie posėdį jai pranešta tinkamai (b. l. 65).

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) atsiliepime (b. l. 56–57) su Ministro pareiškimu sutinka, prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl J. G. suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, paaiškėjus aplinkybei, kad atsakovė ją įgijo pažeidžiant 1991 m. Pilietybės įstatymą.

6. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad:

6.1. J. G. 1994-09-29 buvo išduotas vaiko kelionės dokumentas Nr. 117280 (jame nurodyta pavardė P., dokumentas įvardijamas pasu) (b. l. 19); atsakovei 1999-09-17 buvo išduotas vaiko kelionės dokumentas Nr. LA250401 (b. l. 20); atsakovė 2002-08-13 pasižadėjo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą (b. l. 21–22) ir jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas (b. l. 25); 2015-22-16 išduota asmens tapatybės kortelė ir naujas Lietuvos Respublikos pasas (b. l. 26–27); Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Pasų poskyris 2015-12-02 raštu informavo Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrių, kad Lietuvos Respublikos pilietė J. V. (pavardė iki santuokos P. ) pranešė, jog yra įgijusi Rusijos Federacijos pilietybę, prie pranešimo, be kitų dokumentų, pridėjo Rusijos federacijos paso, išduoto 2009-10-09 ir Rusijos Federacijos paso, išduoto 2014-02-14, kopijas (b. l. 28, 29–33).

6.2. Liteko duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – VAAT) pagal pareiškėjos J. V. (t. y. nagrinėjamoje byloje atsakovė J. G.) skundą atsakovei Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui, išnagrinėta administracinė byla Nr. I-4363-063/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02273-2017-7) dėl Ministro 2016-08-26 Įsakymo panaikinimo, kurioje VAAT 2017-10-02 sprendimu J. V. skundą atmetė, Ministro 2016-08-26 Įsakymą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Minėtoje byloje LVAT, išnagrinėjęs J. V. apeliacinį skundą, 2018-01-05 sprendimu VAAT 2017-10-02 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – J. V. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino Ministro 2016-08-26 įsakymą. Šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu paaiškėjo, kad pareiškėja Rusijos Federacijos pilietybę įgijo dar 1993-09-30, kartu su apeliaciniu skundu pateikė 1993-09-30 išduoto paso kopiją, o ši aplinkybė nebuvo žinoma nei Vidaus reikalų ministerijai, nei Migracijos departamentui. LVAT 2018-01-05 sprendime konstatavo nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė šias išvadas: (1) pareiškėja (J. G.), priešingai, nei nurodė VAAT savo 2017-10-02 sprendime, jau 1993-09-30 turėjo Rusijos Federacijos pilietybę, o Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1994-09-29, t. y. pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo vėliau nei Rusijos Federacijos pilietybę (LVAT 2018-01-05 sprendimo 23 punktas); (2) Ministras, nustatęs, kad pareiškėja (J. G.) neatitinka Pilietybės įstatyme nurodytų išimčių, leidžiančių turėti dvigubą pilietybę, turi kreiptis į VAAT su prašymu spręsti pareiškėjos pilietybės netekimo klausimą, tinkamai pagrindžiant ir formuluojant prašymo dalyką vadovaujantis inter alia (lot. k. be kita ko) Pilietybės įstatymo 34 straipsniu.

7. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) ir prejudicinė galia įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnio 4 dalyje (joje nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių). Todėl įsiteisėjusiu LVAT 2018-01-05 sprendimu (žr. minimo LVAT sprendimo 23 punktą) nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami.

8. Ministras teismo prašo nuspręsti, kad atsakovė netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, nes, kai buvo sprendžiamas 1994-09-29 Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo J. G. klausimas, buvo nuslėptas faktas, kad iki tol J. G. turėjo kitos valstybės pilietybę ir Lietuvos Respublikos pilietybė atsakovei suteikta pažeidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies ir 1991 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas.

9. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konstitucija ir Pilietybės įstatymas.

9.1. Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

9.2. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustatė 1991-12-05 Pilietybės įstatymas Nr. I-2072 (t. y. 1991 m. Pilietybės įstatymas, akto redakcija, galiojusi Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo atsakovei momentu). Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyti asmenys, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai – tai kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus (1 dalies 5 punktas). Pagal 1991 m. Pilietybės įstatymo 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimus (1 punktas); įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstačius Lietuvos Respublikos pilietybę (2 punktas); suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (3 punktas); optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais (4 punktas); kitais šio įstatymo nustatytais pagrindais (5 punktas). Šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai.

10. Sisteminė Konstitucijos ir 1991 m. Pilietybės įstatymo nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad asmenys (vaikai), kurio vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kai yra tenkinamos abi sąlygos – prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išreiškia abu tėvai ir asmuo, kuriam prašoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra kitos valstybės pilietis.

11. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998-11-11, 2003-12-30, 2006-11-13 nutarimai, 2013-03-13 sprendimas). Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003-12-30, 2006-11-13 nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013-03-13 sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė (žr. LVAT 2017-10-31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

12. Pateiktą su Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimu natūralizacijos būdu susijusį teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad atsakovės tėvų 1994-09-28 išreikšto prašymo suteikti jų dukrai (tuo metu J. P.) Lietuvos Respublikos pasą, metu galiojo imperatyvios teisės normos, pagal kurias asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta. Pažymėtina, jog principas, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas vaikui, kai vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, siejamas su kitos valstybės pilietybės neturėjimu, išlikęs ir šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje.

13. Byloje nustatyta, kad 1994-09-28 teikiant prašymą dėl paso (pasui prilyginamo vaiko kelionės dokumento) išdavimo atsakovei, taip pat 1999-09-16 teikiant prašymą dėl naujo, analogiško dokumento išdavimo 1991 m. Pilietybės įstatymo 25 straipsnio pagrindu, atsakovė turėjo Rusijos pilietybę, nes tai patvirtina Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos 1993-09-30 atsakovei išduotas pasas. Tai reiškia, kad atsakovė 1994-09-29 pilietybę įgijo pažeidžiant 1991 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 5 punkte įtvirtintą nuostatą, kad pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos pilietybę įgijęs asmuo vienu metu negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Kilusio ginčo kontekste pažymėtina, kad byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių atsakovės siekį atitikti ar atitikimą aktualios redakcijos Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatytoms išimtims, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, dėl šių aplinkybių ginčo nėra, todėl teismas dėl išimčių, kai pagal Konstituciją ir Pilietybės įstatymą yra galima dviguba (daugybinė) pilietybė, nepasisakys.

14. Pilietybės įstatymo 24 straipsnyje nustatytas sąrašas atvejų, kai netenkama Lietuvos Respublikos pilietybės, vienas iš jų – kai paaiškėja, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus (7 punktas). Pilietybės įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad VAAT Ministro prašymu sprendžia dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus, kad asmuo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, taip pat paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta, arba paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidžiant šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovė iki 1994-09-29 suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę buvo kitos valstybės (Rusijos) pilietė ir ši reikšminga aplinkybė nebuvo žinoma Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo momentu institucijoms, kurios priėmė sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo atsakovei, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė 1994-09-29 Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pažeidžiant 1991 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 5 punkto nuostatą, įtvirtinančią, jog Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 34 straipsniu, teismas konstatuoja, kad J. G. netena pilietybės, nes ją įgijo pažeidžiant 1991 m. Pilietybės įstatymą, t. y. Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 7 punkto pagrindu. Ministro prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro prašymą tenkinti.

Pripažinti, kad J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) neteko Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2010-12-02 įstatymo Nr. XI-1196 redakcija) 24 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes ją įgijo pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą (1991-12-05 įstatymo Nr. I-2072 redakcija).

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.