Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-08 · Administracinė byla Nr. I-178-289/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-08
Bylos Nr.
I-178-289/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00048-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
R. O.
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-178-289/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00048-2015-6Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.2; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

nedalyvaujant pareiškėjui R. O.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities VPK atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. O. patikslintą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. sausio 22 d. gautas pareiškėjo R. O. patikslintas skundas (11–13 b.l.), kuriuo prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Panevėžio apskrities VPK, priteisti 58000 eurų neturinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad LR suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis, analogiškai elgtis draudžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios LR higienos normas. Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 104 punkte yra nurodyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai reikiamam oro vietos plotui, vėdinimui. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas NR V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto“ nurodė, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. su pertraukomis, kurių metu buvo laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Pareiškėjui nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos. Teko būti per parą perpildytose kamerose, sąlygos buvo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai. Tapo irzlus ir nervingas. Dėl prastų gyvenimo sąlygų, kad atkreiptų dėmesį, badavo, buvo netekęs svorio, pašlijo sveikata. Ypatingas kančias patyrė, kai 2011 metų vasario mėnesį Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas vienoje kameroje su sulaikytuoju P. N., kuris apie 40 metų sirgo tuberkulioze. 2011 m. kovo mėn. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos prokuratūrą, o dėl netinkamų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje kreipėsi su skundu į ŠTI administraciją, tačiau dėl minėtų pažeidimų bei jam sudarytų kančių atsakingi valstybės tarnautojai nesiėmė jokių veiksmų, jog nebebūtų pažeidinėjamos jo, kaip piliečio, teisės bei būtų nutraukti jo žeminimai bei kankinimai ir nebebūtų daroma žala pareiškėjo sveikatai. Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo laikomas vienoje kameroje su sergančiu tuberkulioze asmeniu, buvo priverstas badauti, nes areštinėje maistas pateikiamas visiems iš tų pačių indų, o maitinantis iš to paties indo su tokiu ligoniu padidėja rizika užsikrėsti šia liga. Tuberkulioze dažniausiai užsikrečiama oro lašeliniu būdu. Didesnė tikimybė tuberkulioze užsikrėsti yra ilgalaikio kontakto metu. Aktyvi tuberkuliozė gali pasireikšti iš karto po užsikrėtimo arba po daugelio metų aktyvavusis tuberkuliozės bakterijoms, todėl iki šios dienos nėra aišku, ar ateityje neturės pasekmių dėl priverstinio gyvenimo vienoje patalpoje su minėtu asmeniu. Pareigūnai nežinoti fakto, jog minėtas asmuo serga šia liga, negalėjo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl minėtos ligos sulaikytasis P. N. buvo laikomas ligoninės kameroje, o ir prieš tai bausmę atlikinėjo Pravieniškių pataisos namuose. Pareiškėjas nurodo, kad dėl minėtų faktų patyrė ypatingai sunkių dvasinių, fizinių kančių bei išgyvenimų bei yra didelė rizika, jog dėl to turės rimtų sveikatos sutrikimų ateityje; dėl per mažo ploto, skiriamo vienam sulaikytajam; dėl orumo pažeidimo (kameroje tualetas yra vienoje patalpoje, atskirtas nuo kitų kalinių neaukšta pertvarėle, nėra jokios atskiros kabinos, atliekant gamtinius reikalus jaučiamas diskomfortas kitų suimtųjų atžvilgiu bei patiriami pakankamai gilūs dvasiniai bei psichologiniai išgyvenimai); dėl netinkamo apšvietimo (pažymėtina, kad kamerose nėra užtikrintas kokybiškas apšvietimas, o nuo netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą, o išsijungti šviesos sulaikytieji neturi galimybės, nes jungiklis įtaisytas koridoriuje, už užrakintų kameros durų; patalpos apšvietimas yra vienas reikšmingiausių veiksnių, o būtent per akis ir vegetacinę sistemą, tvarkančią vidaus organų veiklą, veikia savijautą); dėl netinkamos ventiliacijos, kuri neatitinka įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytų higienos normų; dėl maisto (nėra užtikrintas pilnavertis maitinimas); dėl socialinių ryšių neužtikrinimo (pareiškėjui buvo apriboti socialiniai ryšiai, trumpalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai ir skambučiai telefonu su artimiausiais šeimos nariais, todėl nutrūko socialiniai ryšiai, o socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė). Žalą patyrė laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl per mažo ploto, skiriamo vienam sulaikytajam, dėl kamerose buvusių graužikų bei kitokių parazitų (pažeidžiamos HN 76:2010 60 p. taisyklės) dėl orumo pažeidimo (kameroje tualetas yra vienoje patalpoje, atskirtas nuo kitų kalinių neaukšta pertvarėle, nėra jokios atskiros kabinos, atliekant gamtinius reikalus jaučiamas diskomfortas kitų suimtųjų atžvilgiu bei patiriami pakankamai gilūs dvasiniai bei psichologiniai išgyvenimai); dėl netinkamo apšvietimo (kamerose nėra užtikrintas kokybiškas apšvietimas, o nuo netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą, o išsijungti šviesos sulaikytieji neturi galimybės, nes jungiklis įtaisytas koridoriuje, už užrakintų kameros durų; dėl netinkamos ventiliacijos, kuri neatitinka įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytų higienos normų; dėl kamerose esančios temperatūros (atkreiptinas dėmesys, jog žiemą temperatūra yra +10 +15 Celsijaus laipsnių, o vasarą, kai lauke +30, kameroje būna apie + 40 Celsijaus laipsnių); dėl maisto (nėra užtikrintas pilnavertis maitinimas); dėl socialinių ryšių neužtikrinimo (buvo apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai ir skambučiai telefonu su artimiausiais šeimos nariais, dėl to nutrūko socialiniai ryšiai, o socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė). Nurodo, kad pareiškėjo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje yra nežmoniškos ir pažeidžia EŽTK 3straipsnį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, jog pareiškėjas patikslintame skunde teismui nurodo, kad nuo 2011-02-08 iki 2012-05-24 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytus reikalavimus. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-02-06 pažymos Nr. 69/06-857 „Dėl R. O. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2011-02-15 iki 2012-05-24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo patikslintą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2015-01-22. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. (LVAT 2014 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-63/2014). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t.y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56-60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Pažymėtina, kad higienos norma HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šio teisės akto 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio blogo kvapo negali būti vertinami kitaip nei susiję su tuo metu tose gyvenamosiose patalpose gyvenusių asmenų noru ir suinteresuotumu pasirūpinti švara ir tvarka. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informuoja, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdų skundęsis Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Visi Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šis maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologines mitybos paros normas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikti cheminiai tyrimai dėl fiziologinės mitybos normų atitikimo nustatytiems reikalavimams. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energinės vertės maistas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo. Atsakovas pažymi, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, XV skyriumi, suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų, tačiau teisės aktuose nėra numatyta galimybė asmenims, esantiems tardymo izoliatoriuose, maisto produktų gauti iš laisvės. Pareiškėjas skundžia teismui, kad jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo apriboti socialiniai ryšiai, trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Šiaulių tardymo izoliatorius yra kardomąją priemonę – suėmimą – vykdanti įstaiga. Bausmių vykdymo kodekse yra numatytos nuteistųjų, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme reglamentuotos suimtųjų teisės ir pareigos. Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji/nuteistieji turi teisę su savo šeimos nariais bei giminaičiais susirašinėti, pasimatyti, turi teisę skambinti telefonu. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtaisiais laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (1 p.); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (3 p.); nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas (4 p.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A -526/2014 pažymėjo: „suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi.“ Minėtoje nutartyje taip pat akcentuota: „pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuose metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, <...> vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo“. Pastebėtina ir tai, kad, pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas). Iš išdėstytų teisės normų turinio ir pastarųjų praktinio taikymo teismų praktikos darytina išvada, kad pareiškėjo patikslintame skunde dėstomos pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų draudimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Tardymo izoliatorių Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172, XII skyriuje numatyta suimtųjų teisė skambinti telefonu. 73 taisyklių punkte nurodyta, kad „Suimtieji ir Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyti nuteistieji tardymo izoliatoriuje turi teisę į pokalbius telefonu su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Rašytiniame sutikime turi būti nurodyti telefonų numeriai, kuriais leidžiama skambinti, sutikimas turi būti patvirtintas atitinkamai prokuratūros ar teismo herbiniu antspaudu ir registruotas jį išdavusioje institucijoje. Vienkartinis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas paskambinti telefonu galioja tik vienam pokalbiui telefonu, daugkartinis – rašytiniame sutikime nurodytam periodui arba pokalbių telefonu skaičiui. Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir tinkamai jį taiko, todėl negalima teigti, kad įstaiga veikė neteisėtai ir taip galimai buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nesudarė blogesnių sąlygų pareiškėjui nei kitiems suimtiesiems/nuteistiesiems ir neveikė neigiamai išimtinai prieš pareiškėją, o pareiškėjas patikslintame skunde nurodo abstrakčius teiginius nedetalizuojant, kada jam nebuvo suteikta teisė skambinti. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodo neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodo jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas grindžia savo poziciją tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai jokie pinigai ir joks materialus turtas negali atstoti. Be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. Ali- 944/2007). Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Įstatymas numato, kad valdžios veikimas ar neveikimas turi tiesiogiai daryti įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams (2009 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepime prašoma patikslintą skundą atmesti. Skundą pareiškėjas grindžia netinkamomis laikymo sąlygomis Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė), t. y. per mažu gyvenamuoju plotu, kad buvo laikomas su tuberkulioze sergančiu asmeniu, dėl maitinimo, higienos normų nesilaikymo, socialinių ryšių neužtikrinimo. Pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais (įskaitytinai): nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. vasario 10 d. kameroje Nr. 22 buvo laikomas vienas (kameros plotas 8,10 kv. m), nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 15 d. kameroje Nr. 25 kartu su skunde minimu P. N. (kameros plotas 11,25 kv. m), nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. kameroje Nr. 15 kartu su dviem asmenimis (kameros plotas 19,59 kv. m), 2011 m. gegužės 17 d. kameroje Nr. 18 kartu su dviem asmenimis, nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. kameroje Nr. 18 kartu su vienu asmeniu (kameros plotas 13,81 kv. m), nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2011 m. liepos 29 d. kameroje Nr. 14 vienas (kameros plotas 10.20 kv. m), nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. kameroje Nr. 18 su vienu asmeniu (kameros plotas 13,81 kv. m), nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2011 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 17 su vienu asmeniu (kameros plotas 10,05 kv. m), 2011 m. spalio 14 d. perkeltas į 16 kamerą ir ten buvo laikomas iki 2011 m. spalio 21 d. su vienu asmeniu. Kameros Nr. 16 plotas 14,38 kv. m. Areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas reglamentuoja policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. Šis reikalavimas buvo pažeistas labai nežymiai ir tik trumpą laiką. Nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 15 d. pareiškėjas buvo vienoje kameroje su V. N.. Iš išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad V. P. N. yra po gydymo ir nėra rekomendacijos ar nurodymo laikyti jį izoliuotą nuo kitų suimtųjų. 2011 m. kovo 18 d. Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas R. O. skundas. Skunde jis teigė, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai su juo nori fiziškai susidoroti, daro jam psichologinį spaudimą. Minėtame skunde R. O. taip pat teigė, kad buvo Panevėžio apskr. VPK VTB areštinėje patalpintas į kamerą kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu. 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorė N. G. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą Panevėžio apskrities VPK pareigūnų atžvilgiu, nesant nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje, požymių. Iš minėto nutarimo matyti, kad R. O. buvo išaiškinta, kad nesutikdamas su priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Analogiškas R. O. skundas, persiųstas iš Kalėjimų departamento, buvo gautas 2011 m. 28 d. Panevėžio apskrities VPK (skundo registracijos Nr. 50-AP-162). R. O. buvo išsiųstas atsakymas, nurodyta apskundimo tvarka. 2005 metais Panevėžio apskrities VPK VTB AKS areštinės antrame korpuse buvo atliktas kapitalinis remontas. R. O. buvo laikomas areštinės antrojo korpuso kamerose, kurios atitiko higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. 2015 m. vasario 4 d. Panevėžio apskrities VPK areštinės vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime pažymima, kad visuose Panevėžio apskrities VPK VTB AKS areštinės kamerų sanitariniuose mazguose, vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 37:2009, įrengta miesto vandentiekio šalto vandens tiekimo sistema, o asmenys, laikomi areštinėje, turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė yra individuali ir priklauso nuo juo besinaudojančių asmenų poreikių. Sanitarinių mazgų įrengimas bei langų kamerose įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerų langai darinėjami. Iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys. Iš lauko langus valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Areštinėje yra sumontuota moderni vėdinimo sistema, kuri veikia nepriekaištingai. Pareiškėjo skundai dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo taip pat nepagrįsti. Panevėžio apskrities VPK areštinė nėra įkalinimo įstaiga ir joje ilgalaikiai pasimatymai nenumatyti. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ nenumato teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims skambinti artimiesiems, taip pat nesuteikia teisės ir į ilgalaikius pasimatymus. 2011 m. Panevėžio apskrities VPK VTB AKS areštinėje laikomiems asmenims maistas buvo tiekiamas kaip tai yra numatyta Lietuvos policijos komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ IX skyriuje (policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarka). 2011 metų meniu nėra išlikęs, kadangi jokie teisės aktai nenumato meniu saugoti. Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Įrodymų, kad būtų buvę pažeisti šios higienos normos reikalavimai, pareiškėjas nepateikė, Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės sanitarinę būklę, kaip ir kitų policijos įstaigų areštinių, kontroliuoja Visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio sveikatos centro specialistų išvadose yra pažymima, kad areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis ir jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higienos reikalavimus. Visuose Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės kamerų sanitariniuose mazguose, vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 37:2009, įrengta miesto vandentiekio šalto tiekimo sistema. Areštinės kamerose sanitarinių mazgų bei langų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 130 cm aukščio pertvara. Kamerų langai darinėjami. Iš vidaus langus valo kameroje laikomi asmenys. Iš lauko valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Laikomiems areštinėje asmenims yra išduodamos priemonės švarai kameroje palaikyti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. spalio 14 d. su pertraukomis. Todėl apie neva pažeistas savo teises sužinojo daugiau kaip prieš metus, todėl jis yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, t. y. įstatymu nustatytą tarpą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje konstatuojama, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad „žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.“ Pagal šį straipsnį būtina sąlyga, kuriai esant žala, tiek turtinė, tiek neturtinė, turi būti atlyginama, yra neteisėti pareigūnų veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Neteisėtų pareigūnų veiksmų sąvoką apibrėžia CK 6.271 straipsnio 4 dalis, kurioje konstatuojama, kad „valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.“ Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus, neva jo patirtos žalos nepagrindė konkrečiais įrodymais, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnis, reikalavimas yra deklaratyvus, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities VPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. O. patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Panevėžio apskrities VPK, neteisėtais veiksmais.

Atsakovo atstovai Šiaulių tardymo izoliatorius ir Panevėžio apskrities VPK prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

2015 balandžio 9 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas (1 t. 185–186 b.l.), kuriame nurodoma, kad neturi teisinio išsilavinimo, todėl buvo sunku laiku ir tinkamai apginti savo teises surašant skundą dėl žalos atlyginimo, kadangi jo laisvė nuo sulaikymo, t. y. nuo 2011 m. vasario1 d., iki šiol apribota, jis neturėjo galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, suklydo manydamas, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinis pažeidimas ir 3 metų sutrumpintas senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo pabaigos, t. y. nuo 2012 m. gegužės 24 d., kuomet buvo pervežtas į Pravieniškių PN-AK ne nuo pažeidimo pradžios, apie apskundimo tvarką bei senaties terminus pareiškėjo neinformavo Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1166-442/2015 nurodyta, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta – jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo prašyme įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis nėra teisininkas ir nebuvo supažindintas su savo teisėmis, vertintini kaip subjektyvūs ir nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Šiaulių tardymo izoliatorius ir Panevėžio apskrities VPK prašė taikyti ieškinio senatį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Prašymas tenkintinas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 31 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. ir Panevėžio apskrities VPK buvo nuo 2011 m. vasario 11. iki 2011 m. spalio 14 d., ginčui aktualus tik buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 24 d.

Teismas pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. vasario 6 d. pažymos (1 t., 124 b.l.) matyti, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. kameroje Nr. 100 teko nuo 2,52 m² iki 20,14 m² ploto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Remiantis šiomis nuostatomis, kritiškai vertintina teismui pateikta 2015 m. vasario 6 d. atsakovo atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažyma Nr.69/06-857, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatas, tokia pažyma vertintina kritiškai, o jos turinys vertintinas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m plotas, naudai. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m plotas 146 dienas.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas savo patikslintame skunde pažymėjo, kad žalą patyrė laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl orumo pažeidimo (kameroje tualetas yra vienoje patalpoje, atskirtas nuo kitų kalinių neaukšta pertvarėle, nėra jokios atskiros kabinos, dėl to atlikdamas gamtinius reikalus jautė diskomfortą kitų suimtųjų atžvilgiu bei patyrė pakankamai gilius dvasinius ir psichologinius išgyvenimus).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą), nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013).

Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo patikslinto skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2011 m. gruodžio 31 d.–2012 m. gegužės 24 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais.

Dėl dezinsekcijos, deratizacijos

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje žalą patyrė dėl kameroje buvusių graužikų bei kitokių parazitų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr._EP-254 (1 t., 129–134 b.l.) numatyta, kad dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registracijos žurnalas yra, kameros deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Taip pat 2011 birželio 27 d. patikrinimo akte Nr._EP-242 (1 t., 146–150 b.l.) numatyta, kad dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registracijos žurnalas yra, kameros deratizacija atliekama mechaniniu būdu.

Taigi konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktą, 39.4 punktą neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl higienos normų sąlygų kamerose

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje žalą patyrė dėl netinkamo apšvietimo (kamerose nėra užtikrintas kokybiškas apšvietimas, o nuo netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą, o išsijungti šviesos sulaikytieji neturi galimybės, nes jungiklis įtaisytas koridoriuje, už užrakintų kameros durų); dėl netinkamos ventiliacijos, kuri neatitinka įstatymais bei kitais teisės aktais nustatytų higienos normų; dėl kamerose esančios temperatūros (žiemą temperatūra yra +10 +15 Celsijaus laipsnių, o vasarą, kai lauke +30, kameroje būna apie + 40 Celsijaus laipsnių).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 6 d. pažymoje Nr.62/08-141 (1 t., 125 b.l.) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būtų buvę nustatyti HN 76:2010 pažeidimai dėl kamerose buvusios temperatūros, dieninės ir naktinės apšvietos Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, neturima.

Dėl teisės paskambinti

LR suėmimo vykdymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam paskambinti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems paskambinti telefonu, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo; 2 punkte suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis; 3punkte numatyta – šiame straipsnyje numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 77 punktas – suimtųjų pokalbiai telefonu registruojami Suimtųjų pokalbių telefonu apskaitos žurnale (12 priedas). Suimtųjų prašymai leisti paskambinti telefonu su tardymo izoliatoriaus direktoriaus įrašais ir suimtojo parašu, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniai sutikimai skambinti telefonu įsegami į specialų segtuvą.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr.60/09-15744 nurodoma, kad suimtųjų prašymai leisti paskambinti registruojami Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnaluose. Patikrinus laikotarpį nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. aukščiau minėtuose žurnaluose nustatyta, kad suimtasis R. O. šiuo laikotarpiu su prašymais leisti paskambinti į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Nesant objektyvių duomenų apie prašymą pasinaudoti skambučio teise, paneigiama galimybė tvirtinti apie aptariamos teisės pažeidimą.

Dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų

Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė žalą dėl to, kad buvo apriboti jo trumpalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad Suimtojo pasimatymų, gautų pašto siuntų bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės 4 lentelėje „Duomenys apie pasimatymo laiko pailginimą“ pažymėta apie 2012 m. gegužės 7 d. pasimatymo laiko pailginimą (1 t., 179 b.l.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus.

Taip pat 2015 m. vasario 9 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime (167 b.l.) nurodoma, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė; neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjui, nenustatyta.

Dėl maisto

Pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė žalą dėl maisto (nėra užtikrinamas pilnavertis maitinimas).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 8 punkte numatoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas; 9 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą.

Pažymėtina, kad teismas neturi rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatų, kuriais vadovaujantis rengiamas valgiaraštis ir tiekiami maisto produktai, kad neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo skauda akis ir galvą. Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr.465 (2 t., 3–14 b.l.) įrašais, darytina išvada, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl akių ir (ar) galvos skausmo.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę (146 dienų), vienos valandos pasivaikščiojimo laiką gryname ore, į tai, kad nebuvo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz., LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2373/2013 už 107 dienas priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2014 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-275/2014 už 330 dienų priteista 6600 Lt neturtinės žalos atlyginimui, LVAT 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-793/2014, kai 232 dienas laikymo sąlygos neatitiko reikalavimų bei 113 dienų tik iš dalies atitiko, priteista 5900 Lt neturtinės žalos atlyginimui), teismas sprendžia, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose bei HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimą neturtinei žalai atlyginti priteistina 900 Eur suma.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. O. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui 900 (devynis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus Stankevičius