- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-48/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris, Kęstutis Jucys (pran.)
- Nuteistasis
- D. V., M. D.
- Nukentėjusysis
- S. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. V. ir M. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinis ieškinys nepareikštas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
D. V. ir M. D. nuteisti už tai, kad 2007 m. kovo 16 d., apie 23 val., veikdami bendrai (duomenys neskelbtini), automobilyje „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami prieš nukentėjusiąją S. V. fizinį smurtą, t. y. M. D. rankomis suimdamas nukentėjusiajai už kaklo ir laikydamas, o D. V. iš nukentėjusiosios atimtu raktu braižydamas jai veidą, grasindami išbadyti nukentėjusiajai ir jos vaikui akis, atvirai savo naudai vertė nukentėjusiąją S. V. iki 2007 m. balandžio 15 d. perduoti 40 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo įvykdant jam inkriminuotą nusikaltimą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišsamiai ir subjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik nukentėjusiosios S. V. bei jos artimųjų – tėvo A. V. ir sugyventinio K. R. - parodymais, kurių nepagrindžia kiti objektyvūs įrodymai. Apeliantas teigia, kad nesiekė susitikti su nukentėjusiąja. Nežinodamas, kur yra nukentėjusioji, ieškodamas I. Z. , atsitiktinai atvyko į S. V. kiemą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato nutarime Nr. 12 numatyta, jog kaltininkas, versdamas perduoti turtą, paprastai nurodo reikalavimo motyvą. Tuo tarpu S. V. proceso metu aiškino, jog esą jis (apeliantas) galbūt žinojo, kad jos tėvas restauruoja senus motociklus, senelis gavo nemažą kompensaciją už atkurtą nuosavybę, galbūt reikalavimas susijęs su jos draugu K. R. . Vėliau teisme ji parodė, jog kaltinamieji (nuteistieji) nenurodė, už ką reikalauja pinigų. Apelianto teigimu, jam pareikštame kaltinime nurodyta, esą jis iš S. V. prievartavo didelės vertės turtą, tačiau nesuformuluotas tokio reikalavimo motyvas. Nei nukentėjusioji, nei jos sugyventinis K. R. neturėjo jam jokių finansinių įsipareigojimų, todėl nukentėjusiajai taip abstrakčiai nurodant reikalavimo motyvą teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu vertus S. V. perduoti turtą. Apeliantas teigia, jog byloje nesurinkta įrodymų, kad turto prievartavimo metu nukentėjusioji nuosavybės teise turėjo didelės vertės turto. Taip pat nenustatyta, jog nukentėjusioji, bijodama jo ir M. D. grasinimų panaudoti prieš ją ar jos vaiką smurtą, ėmėsi tam tikrų veiksmų minėtai sumai gauti (kreipėsi į banką dėl paskolos, prašė pažįstamų, skolinosi iš tėvo, senelio ar pan.). Nukentėjusioji teisme patvirtino, kad ji neturi didelės vertės turto, o jos tėvas S. V. parodė, kad jo tėvas (nukentėjusiosios senelis) gautą kompensaciją už žemę išleido. Nors liudytoja I. Z. teisme aiškino, jog pareigūnas jai užsiminė apie S. V. surašytą testamentą, tačiau byloje nesurinkta įrodymų ir apie tai, jog nukentėjusioji ateityje paveldės tam tikrą turtą. Apeliantas nurodo, kad anksčiau su nukentėjusiąja ir jos sugyventiniu artimai bendravo, todėl žinojo, kad jie turto neturi. Be to, žino, kad S. V. augina vaiką, neseniai įsidarbino, teista, vartojo narkotikus, jos tėvas dažnai neblaivus ateidavo į turgų skolintis pinigų.
Nesutinka su nukentėjusiosios S. V. parodymais, kad pastaroji neva bandė palikti praviras automobilio dureles, tačiau jis (apeliantas) išlipo ir pradėjo spausti durelėmis per kojas, kad ji negalėtų pabėgti iš mašinos, t. y. tokiu būdu norėjo teismui įrodyti, esą jis aktyviais veiksmais tikrai ketino išgauti iš jos turtą. Nukentėjusioji kelis kartus patvirtino tai, jog automobilyje jis (apeliantas) atsisėdo už keleivio vietoje sėdinčios I. Z. , o tai reiškia, kad tokiu būdu jam reikėjo išlipti iš automobilio, apeiti jį ir durelėmis spausti nukentėjusiosios koją. Akcentuoja, jog liudytoja I. Z. patvirtino, kad S. V. niekas nelaikė ir ji turėjo galimybę išlipti iš automobilio. Be to, specialistas išvadoje ant nukentėjusiosios kojų nenustatė jokių sužalojimų. Nepagrįstais vadina S. V. parodymus, esą ji jautė nuolatinį apelianto spaudimą, gąsdinimą, kuris pasireiškė nuolatiniais skambučiais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nuo 2007 m. vasario 25 d. iki 2007 m. balandžio 27 d. su nukentėjusiąja bendravo tik tris kartus. Tai patvirtina 2007 m. birželio 13 d. tarnybinis pranešimas. S. V. teiginiai, neva jis (apeliantas) skambino mobiliuoju telefonu iš jai nepažįstamų numerių, tačiau ji nekėlė ragelio, niekuo nepagrįsti.
Nuteistasis skunde aptaria ir kitus nukentėjusiosios S. V. parodymus, kuriuos taip pat įvardija kaip nepagrįstus, t. y. parodymus apie tai, kad po pokalbio mašinoje turėjo atvykti jo (apelianto) žmogus, kuris turėjo duoti nurodymus dėl pinigų perdavimo, nors toks asmuo nei tą dieną, nei vėliau nepasirodė, parodymus, jog jis neva pradėjo grasinti išbadyti S. V. bei jos vaikui akis. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios sugyventinio K. R. parodymus, kai jis (liudytojas) liepė S. V. nesinervinti ir į policiją nesikreipti, kadangi jam visa tai atrodė nerimta. Taip pat nurodo, kad tiek jis, tiek nuteistasis M. D. bei liudytojai I. Z. ir A. N. teisme patvirtino, jog pokalbio su S. V. metu buvo klausiama apie bylos, susijusios su netikrų pinigų platinimu, baigtį. Būtent su pradėtu ikiteisminiu tyrimu minėtoje byloje dėl netikrų pinigų platinimo apeliantas sieja ir jos telefoninį pokalbį 2007 m. kovo 17 d. naktį bei pabrėžia, kad jo (apelianto) telefono kontroliavimo laikotarpiu negauta ikiteisminiam tyrimui reikalingų duomenų apie padarytą ar daromą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 181 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti jo ir M. D. susitarimą reikalauti iš nukentėjusiosios turto, kurio vertė 40 000 Lt. Teigia, jog prievartaujamo turto dydis byloje nustatytas remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, o įrodymų, patvirtinančių tokią S. V. versiją, nesurinkta. Taip pat pažymi, jog teismas iki galo neištyrė, kodėl nukentėjusioji apie turto prievartavimą policijai pranešė tik po dviejų savaičių. Teismo posėdžio metu pastaroji parodė maniusi, jog vaikinai juokauja ir į policiją kreipėsi tik prasidėjus persekiojimui. Tačiau apeliantas pažymi, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų ir persekiojo nukentėjusiąją. Teigia, kad S. V. automobilyje pametė mobiliojo ryšio telefoną, todėl iš M. D. telefono tą pačią naktį išsiuntė SMS žinutę. Atkreipia dėmesį, jog S. V. be jokios baimės išėjo į lauką, atrakino automobilį ir leido pasiimti telefoną, t. y. toks elgesys rodo, jog tą vakarą jis nenaudojo jokio fizinio smurto, negrasino jo panaudoti prieš nukentėjusiąją ar jos vaiką, nereikalavo perduoti didelės vertės turto.
Apeliantas pažymi, kad S. V. 2007 m. balandžio 3 d. per apklausą parodė, jog jis (apeliantas) jai raktu subraižė nosį, veidą, o M. D. laikė už kaklo. Liudytojas K. R. patvirtino, kad matė ryškų įbrėžimą nukentėjusiosios kaktoje prie akies bei kelias pirštų žymes ant kaklo. Liudytojas A. V. parodė matęs subraižymus veide, tačiau patvirtino, kad dukra paaiškino, jog ją subraižė katinas. Apelianto manymu, tokie liudytojų parodymai prieštarauja specialisto išvadai, kurioje nustatyta, kad nėra medicinos duomenų konstatuoti S. V. padarytus sužalojimus. Pabrėžia, jog byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sutrukdė nukentėjusiajai dėl patirtų sužalojimų kreiptis į medikus iškart arba kitą dieną, o ne po 5 dienų. Be to, nukentėjusioji, kai kreipėsi į šeimos gydytoją, jai nepasakė, kad nosies sužalojimas atsirado dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų. Be to, gydytoja nukentėjusiajai konstatavo pūlinį nosyje, tačiau medicinos kortelėje nieko nepažymėjo apie mėlynes ant kaklo, veido ir kaktos subraižymus. Iš medicininių dokumentų matyti, kad 2007 m. kovo 21 d. apsilankymo pas gydytoją metu S. V. skundėsi galvos skausmu, viršutinės lūpos patinimu. Nors teisme nukentėjusioji teigė, kad daugiau įbrėžimų buvo padaryta dešinėje veido pusėje, medikai vis tik diagnozavo kairės nosies pusės pūlinį, kurio kilmė nežinoma. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad, pradėjus pūliuoti nosiai, ji vartojo antibiotikus, tačiau nežinojo, ar tai susiję su veido įbrėžimais, ar tai buvo tiesiog atsitiktinis sutapimas.
Apeliantas abejoja liudytojo K. R. parodymais, jog jis praėjus 10 dienų po nukentėjusiosios apsilankymo pas medikus matė žymes kakle, subraižymus prie akių, nes tokių sužalojimų šeimos gydytoja nenustatė. Anot apelianto, įrodymu nelaikytinas specialisto išvados Nr. G 663/07(04) 4 punktas, kuris pateikia abstraktų atsakymą, jog tuo atveju, jei įvykio metu nukentėjusiajai buvo subraižyta veido oda, tai tikėtina, kad pūlinys nosies kairėje pusėje ir veido kairės pusės patinimas galėjo atsirasti kaip patirtų sužalojimų komplikacija. Tokią išvadą apeliantas vadina sąlygine ir išvestine, kadangi medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota įrodymų apie S. V. padarytus sužalojimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja I. Z. nematė ant nukentėjusiosios veido subraižymų, taip pat kad jis (apeliantas) raktu būtų braižęs jos veidą. Liudytoja I. Z. parodė, kad tą vakarą ji su nukentėjusiąja išgėrė apie litrą degtinės, todėl, apelianto manymu, S. V. galėjo susižaloti pati arba tai padarė kiti asmenys. Tuo tarpu liudytojai K. R. ir A. V. pokalbyje, vykusiame nukentėjusiosios automobilyje, tiesiogiai nedalyvavo ir nurodė aplinkybes, kurias jiems papasakojo S. V. , be to, abu liudytojai skirtingai aiškina sužalojimų kilmę, tačiau šie prieštaravimai teisme nebuvo pašalinti.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik tais parodymais, kuriuos liudytoja I. Z. davė ikiteisminio tyrimo tyrėjai, ir kritiškai įvertino ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teismui duotus parodymus. Apelianto manymu, liudytoja I. Z. būtent teisme davė teisingus parodymus bei paaiškino, kaip ikiteisminio tyrimo metu iš jos buvo išgauti parodymai, t. y. grasinant jai pareikšti kaltinimus, atimti vaiką ir pan. Tai, kad liudytojai I. Z. buvo daromas psichologinis spaudimas, anot apelianto, rodo ir pareigūno S. G. elgesys (dalyvavo kiekvienoje šios liudytojos apklausoje, lydėjo į teismą), kas leido liudytojai suprasti, jog, jai pakeitus parodymus, bus įgyvendinti nurodyti grasinimai. Mano, jog I. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teismui, paneigia jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Apeliantas mano, kad byla sufabrikuota, nes S. V. prieš kiekvieną teismo posėdį lankėsi policijoje, į teismą ją lydėdavo pareigūnas, be to, ONTT pareigūnai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, t. y. policijos pareigūnai stebėjo, jog S. V. duotų jiems naudingus parodymus.
Pabrėžia, jog tiek nukentėjusiosios S. V. , tiek liudytojos I. Z. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atliktos iki to laiko, kol jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl apeliantas įsitikinęs, kad ikiteisminis tyrimas buvo organizuojamas tokiu būdu, jog jis negalėtų gintis nuo jam pareikštų įtarimų, iš jo atimta galimybė dalyvauti apklausose, užduoti klausimus. Mano, kad tokiu būdu pažeisti rungtyniškumo ir šalių lygybės principai. Pažymi, kad S. V. , liudytojų A. V., K. R. parodymai nepagrįsti kitais įrodymais, nukentėjusioji teismui davė prieštaringus parodymus, teismas nepašalino abejonių dėl padarytų sužalojimų, turto prievartavimo fakto, realios grėsmės turto prievartavimo metu ar grasinimo panaudoti fizinį smurtą ateityje. Tvirtina, kad teismas buvus šališkas, kadangi nesiėmė priemonių iki galo ištirti surinktus įrodymus, taip pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis, o visi prieštaravimai turi būti vertinami jo naudai, nes teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų, specialisto išvados, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisingą nuosprendį.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nenustačius, jog jo veiksmai atitinka nusikaltimo požymius. Nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas jį nuteisė nepagrįstai. Mano, kad surinktų įrodymų nepakanka ne tik jo kaltei nustatyti, bet ir įvertinti, ar iš tiesų iš S. V. buvo prievartaujamas atiduoti didelės vertės turtas. Apeliantas pripažįsta, kad įvykio vakarą buvo S. V. automobilyje, tačiau tvirtina, kad nebuvo jokio konflikto, jis nereikalavo pinigų, nukentėjusiosios nesmaugė ir negrasino. Akcentuoja tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiąją nuolatos lydėjo ONTT pareigūnai, kurie tiesiogiai darė įtaką pastarosios parodymams, vien tik dėl savo buvimo darė spaudimą tiek jai, tiek liudytojams. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas spaudimas, patvirtino liudytoja I. Z. , kuri teisme parodė, jog pareigūnas S. G. tiesiogiai darė jai spaudimą, nurodė, kokius parodymus ji turi duoti. Apelianto teigimu, nukentėjusioji S. V. jį apkalba, o teismas, aiškindamas turto prievartavimo faktą, turėtų vertinti ne tik nukentėjusiosios parodymus, bet ir kitus objektyvius bylos duomenis, paneigiančius S. V. parodymus apie sužalojimo aplinkybes bei turto prievartavimo buvimą.
Tai, kad S. V. iš karto po įvykio nesikreipė nei į medikus, nei į policiją, patvirtina, jog joks turtas iš jos nebuvo prievartaujamas. Be to, nukentėjusioji teismo posėdžio metu parodė, kad iš pradžių pagalvojusi, jog vyrai juokauja, yra išgėrę ir tai tik girtų asmenų kalbos. Siekiant veiką kvalifikuoti kaip turto prievartavimą svarbu įvertinti grasinimų pobūdį ir pavojaus realumą. Kadangi nukentėjusioji dėl įvykio niekur nesikreipė, nuteistasis mano, kad ji nebuvo išsigandusi, nejautė pavojaus sau ir savo vaikui. S. V. po įvykio paskambino K. R. , kuris patarė nukentėjusiajai niekur nesikreipti, nesinervinti, o atsiųsti D. V. telefono numerį. Mano, kad K. R. iš nukentėjusiosios pasakojimo susidarė realų vaizdą apie įvykius ir nurodė jai niekur nesikreipti, nes jokio pavojaus ir grėsmės jai nebuvo.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad S. V. ne tik nepranešė policijai ir nesikreipė į specialistus sužalojimo mastui nustatyti, bet ir tuomet, kai jai neva supūliavo sužalotas veidas ir kreipėsi į gydytojus, jiems nenurodė, jog ją sužalojo raktu. Tik gerokai vėliau, parašiusi pareiškimą policijai, nukentėjusioji tvirtino, kad ji į gydytojus kreipėsi dėl neva prieš ją panaudoto smurto ir dėl to atsiradusio sveikatos sutrikimo. Nuteistasis pažymi, kad teismas nuosprendyje vertino tik kaltinančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir jo (apelianto) parodymų. Nukentėjusioji gydytojams nenurodė tikrųjų sužalojimų aplinkybių, o pūlinio atsiradimo nesiejo su nusikalstama veika ar smurtu prieš ją. Liudytojas K. R. nematė, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota S. V. , nes tuo metu buvo išvykęs. Be to, liudytojas A. N. patvirtino, kad K. R. prieš S. V. dažnai naudoja smurtą, todėl ir šį kartą nukentėjusiąją galėjo sumušti sugyventinis (K. R. ). Nukentėjusioji tėvui A. V. dėl atsiradusių sužalojimų veide taip pat sakė, kad ją subraižė katinas. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji pasakė, kad jai veidą raktu subraižė D. V. . Teigia, kad teismas neįvertino, jog nukentėjusiosios parodymai apie sužalojimo aplinkybes skirtingi. Teismas remdamasis specialisto išvada Nr. 663 konstatavo, kad S. V. buvo padaryti sužalojimai nosies ir veido srityje, tačiau specialistas nenustatė, ar iš viso tuo metu buvo padarytas sužalojimas nukentėjusiajai, ar sužalojimas atitinka nurodytas įvykio aplinkybes ir laiką. Specialisto išvada nekonkreti (skunde tai įvardijama kaip sąlyginė), joje konstatuota, kad jeigu S. V. įvykio metu buvo subraižyta veido oda, tikėtina, kad galėjo atsirasti pūlinys kaip patirtų sužalojimų komplikacija. Tačiau duomenų ir specialisto išvadų apie tai, kad iš tikrųjų buvo sužalota nukentėjusioji, nėra, taip pat nėra ir tokios specialisto išvados, kad S. V. buvo padarytas sužalojimas nosies ir veido srityje. Anot apelianto, teismas neteisingai interpretavo specialisto išvadą.
Apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos I. Z. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir laikė juos teisingais. Jam, kaip įtariamajam, nebuvo pranešta apie liudytojos I. Z. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jis negalėjo dalyvauti šioje apklausoje ir pasinaudoti savo teisėmis, numatytomis BPK. Teisme I. Z. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra neteisingi, nes policijos pareigūnas jai darė spaudimą, grasino padaryti bendrininke. Šį faktą teisme patvirtino ir A. N. , kuris parodė, kad būtent tokias apklausų atlikimo aplinkybes jam nurodė I. Z. , ir patvirtino jos teisme duotus parodymus. Apeliantas mano, kad faktą, jog policijos pareigūnai darė įtaką ikiteisminiam tyrimui bei liudytojų apklausoms, patvirtina ir tai, kad tiek nukentėjusiąją, tiek liudytoją nuolat lydėjo policijos pareigūnai. Pažymi, kad liudytoja I. Z. visą laiką buvo įvykio vietoje ir viską matė, bet ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad apeliantas ką nors būtų daręs S. V. . Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad „Marius tik sėdėjo automobilyje, ką jai darė, tikrai nemačiau“. Anot apelianto, liudytojos I. Z. parodymai paneigia nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad nuteistasis grasino nukentėjusiajai ir rankomis spaudė kaklą.
Teismas rėmėsi liudytojo S. G. parodymais, kad neva I. Z. patvirtino jam, jog girdėjo apie turto prievartavimą, tačiau liudytoja vengė sakyti tiesą, kai reikėjo užprotokoluoti parodymus. Apeliantas pažymi, kad minėta liudytoja nebuvo patraukta atsakomybėn už vengimą duoti parodymus, ji savo parodymus patvirtino pasirašydama protokoluose. Tuo tarpu S. G. parodymai pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus negali būti laikomi įrodymais. Jokios neprotokolinės apklausos ir neva gauti, tačiau įstatymo nustatyta tvarka neužfiksuoti duomenys negali būti laikomi įrodymais. Pažymi, kad liudytoja I. Z. po apklausų protokole ne kartą pareiškė pastabas dėl pareigūnų spaudimo. Nurodo, kad liudytojas S. G. pripažįsta, kad dalyvavo liudytojos I. Z. apklausose, tačiau liudytojo apklausos protokole, kaip dalyvavęs asmuo, nepasirašė, ją apklausė kitas tyrėjas. Mano, kad S. G. , dalyvaudamas liudytojos I. Z. apklausose, kreipė jos parodymus ikiteisminiam tyrimui naudinga linkme.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad nenustatytas ne tik nukentėjusiosios sužalojimas, bet ir turto prievartavimo faktas. Anot apelianto, turėjo būti įrodyta fizinė prievarta ir grasinimai nukentėjusiajai. Pažymi, kad grasinimus nurodo tik pati nukentėjusioji, jų niekas nepatvirtina, išskyrus liudytoją K. R. , kuris tik perpasakojo nukentėjusiosios žodžius, tačiau pats šių aplinkybių negirdėjo.
Apeliantas akcentuoja tai, kad iš nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad jai situacija buvo grėsminga ir kėlė pavojų, nes viskas vyko viešoje vietoje, aplinkui buvo žmonių, netoli stovėjo policijos ekipažas, ji iškart nesikreipė į policijos pareigūnus, medikus. Be to, teismas turėjo įvertinti nukentėjusiosios gebėjimą adekvačiai vertinti susidariusią situaciją, nes iš bylos duomenų matyti, kad ji tą vakarą buvo gerokai išgėrusi (liudytojų A. N. , I. Z. ir nuteistųjų parodymai). Pažymi, kad turto prievartavimo sudėtis yra formalioji ir nusikaltimas laikomas baigtu, pareiškus reikalavimą (grasinimą) perduoti turtą, tačiau subjektyvieji požymiai, kaltininko ketinimų realumas ir tikrumas, grėsmė nustatomi ne tik iš nukentėjusiojo parodymų, bet ir iš kaltininkų objektyvaus elgesio. Todėl teismas turėjo remtis ne vien tik nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad ji išsigando, bet ir kitais objektyviais duomenimis. Nukentėjusioji parodė, kad jai buvo nustatytas terminas ir turėjo ateiti kažkoks žmogus paimti pinigus, tačiau pasibaigus terminui nei žmogus atėjo pinigų paimti, nei kas nors jos prašė pinigų. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad telefonu bendravo su D. V. , tačiau tų pokalbių metu nebuvo kalbama apie pinigus. Anot nuteistojo, turto prievartavimo fakto nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, prieš S. V. niekas jokių aktyvių veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti apie reikalavimo užvaldyti didelės vertės turtą įvykdymą, nesiėmė. Todėl teismo išvada apie tai, kad jo padaryta nusikalstama veika atitinka BK 181 straipsnio 3 dalies nusikaltimo sudėtį, yra nepagrįsta, kadangi neįrodyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Pasak apelianto, teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis ir spėjimais, kurie išplaukia tik iš nukentėjusiosios parodymų ir abejotinos specialisto išvados. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltininko naudai.
Apeliantas teigia, kad taip pat neteisinga yra teismo išvada dėl to, kad jis ir D. V. reikalavo didelės vertės turto, t. y. 40 000 litų. Nurodo, kad tai nustatyta remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, teismas neįvertino ketinimų užvaldyti tokią sumą realumo. Nukentėjusioji tik darė prielaidą, jog nuteistieji galėjo žinoti apie jos vyro pajamas, senelio gautą kompensaciją už žemę ir dėl to reikalavo iš jos tokios sumos. Apeliantas nurodo, kad jis ir D. V. su nukentėjusiąja artimai nebendravo, nei senelio, nei tėvo, nei juo labiau jų turtinės padėties nežinojo ir apie gautas kompensacijas sužinojo tik teisme. Teigia, kad S. V. pažinojo kaip nepasiturinčią moterį, kuri kartais skolinasi pinigų ir dirba darbą už minimalų atlyginimą. Šios aplinkybės rodo, kad jis (apeliantas) negalėjo reikalauti 40 000 Lt, nes ji nebūtų turėjusi jokių galimybių gauti tokią sumą. Mano, kad teismas turėjo įrodyti, jog nuteistieji žinojo, kad S. V. turi tokios vertės turtą, ir jo reikalavo. Kadangi tai nebuvo įrodyta, veika pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kvalifikuota nepagrįstai.
Be to, apeliantas nurodo, kad bausmė jam paskirta neteisingai. BK 54 straipsnis numato, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos tikslus ir motyvus, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį. Nuteistasis mano, kad į šias įstatymo nurodytas aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Teismas nevertino kiekvieno asmens, dalyvavusio padarant nusikalstamą veiką, padarytų veiksmų ir apimties, todėl paskirta bausmė neindividualizuota. Tokiu būdu teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, numatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“. Teismo nuosprendis yra neobjektyvus, neteisingas ir turi būti panaikintas.
Taip pat apeliantas mano, kad jam turėjo būti taikoma BK 63 straipsnio 8 dalis, kuri numato, kad į bausmės laiką turi būti įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Jis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o nusikaltimas šioje byloje padarytas 2007 m. kovo 16 d., t. y. iki nuosprendžio priėmimo nurodytoje byloje. Todėl pagal BK 63 straipsnio 9 d. nuostatas jam į bausmės laiką turėjo būti įskaityta bausmė pagal ankstesnį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
D. V. , M. D. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų D. V. ir M. D. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms (BKP 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas ir galimus esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas D. V. ir M. D. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nepagrįstai, kadangi jų padaryta veika neturi šio nusikaltimo požymių. Apygardos teismas padarė išvadas, kurios neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama prie nusikaltimų nuosavybei. Tokia veika kėsinamasi į nuosavybės ir kitas daiktines, prievolines ar kitos kilmės turtines teises, taip pat turtinius interesus. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos kaltininką ar kitą asmenį ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus; reikalavimas nėra susijęs su reikalaujančiojo ir nukentėjusiojo ankstesniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartavimo dalykas yra nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis turtas, teisė į turtą, kurią įgijęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo jų. Būtinas turto prievartavimo požymis – fizinio smurto panaudojimas, turto sunaikinimas ar sugadinimas, kompromituojančios ar kitos informacijos paskelbimas, kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Turto prievartavimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apkaltinamasis nuosprendis dėl D. V. ir M. D. kaltumo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį grindžiamas nukentėjusiosios S. V. , liudytojų K. R. , A. V. , S. G., iš dalies liudytojos I. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismo medicinos specialisto išvada. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo diskrecija, tačiau įrodymai turi būti vertinami ne atskirai, o visi, tiek asmenį kaltinantys, tiek teisinantys. Iš nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas suteikė ypatingą prioritetą ir labiau sureikšmino nukentėjusiosios S. V. parodymus, jų visiškai nelygino su aukščiau paminėtų liudytojų parodymais bei padarė netinkamą išvadą, kiek jie atitinka faktinę bylos medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas remiasi nuteistųjų, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja vieni kitiems, atitinka byloje esančius įrodymus ir faktinę bylos medžiagą.
Iš nukentėjusiosios S. V. parodymų matyti, kad automobilyje M. D. rankomis laikė jai už kaklo ir plaukų, o D. V. iš jos atėmė buto raktus ir vieno iš jų galu braižė per veidą, prie akių ir nosies, grasino susidoroti su ja ir jos vaiku, išbadyti akis, ir reikalavo iki balandžio 15 d. perduoti 40 000 litų. M. D. liepė iš namų atnešti pinigus. Kai D. V. išlipo iš automobilio, jis pasakė, kad kitą dieną ateis jo žmogus ir pasakys, kaip perduoti reikalaujamus pinigus. Nukentėjusioji negalėjo paaiškinti, kodėl nuteistieji reikalavo pinigų, nes jie nieko apie tai neminėjo, tačiau mano, kad nuteistieji pasinaudojo K. R. padėtimi, kuriam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl netikrų pinigų gaminimo ir platinimo, ir tokiu būdu tikėjosi, kad ji (nukentėjusioji) apie pinigų prievartavimą nepraneš policijai.
Liudytojas K. R. parodė, kad S. V. jam sakė, jog M. D. ir D. V. automobilyje prieš ją naudojo prievartą, laikė už kaklo, braižė per veidą, grasino susidoroti su ja ir jos vaiku bei reikalavo 40 000 litų.
Liudytojas A. V. parodė, kad apie dukros sužalojimą ir pinigų iš jos prievartavimą sužinojo iš policijos pareigūnų. Dukra S. V. jam sakė, jog kažkas subraižė jos veidą ir reikalavo 40 000 litų, nors anksčiau sakė, kad veidą subraižė katinas. Jis ant dukros veido matė įbrėžimus.
Liudytojas S. G. parodė, kad S. V. jam patvirtino, jog nuteistieji automobilyje iš jos atėmė raktus, naudojo smurtą, grasino susidoroti su ja ir jos vaiku, reikalavo 40 000 litų. Liudytoja I. Z. labai bijojo nuteistųjų, ją lydėdavo į apklausas, ramindavo, tačiau nevertė duoti parodymų ir negrasino.
Nuteistieji M. D. ir D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigė prieš nukentėjusiąją S. V. vartoję smurtą ar grasinę jį panaudoti, teigė, kad jokių pinigų iš jos nereikalavo.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja I. Z. parodė, kad automobilyje D. V. kalbėjo apie kažkokius pinigus, jo rankoje buvo S. V. buto raktai, jais mosavo prie nukentėjusiosios veido, tačiau nematė, kad kur nors įbrėžė (t. 1, b. l. 48-50). I. Z. papildomai apklausta kaip liudytoja po savaitės (2007 m. birželio 11 d.) parodė, kad tarp D. V. ir S. V. kilo konfliktas dėl „lievų“ pinigų, tačiau ką toks pasakymas reiškia, nepaaiškino (t. 1, b. l. 53).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teisme I. Z. apklausta kaip liudytoja parodė, kad S. V. viską išsigalvoja, niekas prieš ją fizinio smurto nenaudojo ir negrasino. Ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus todėl, kad policijos pareigūnas S. G. jai grasino, žadėjo pasodinti į kalėjimą ir atimti jos mažametį vaiką.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, todėl būtina nustatyti, kurie iš jų sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei atitinka kitus objektyvius įrodymus ir faktinę bylos medžiagą.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir baudžiamosios bylos medžiagą tiki nukentėjusiosios S. V. parodymais, kad 2007 m. kovo 16 d., apie 23 val., automobilyje M. D. ir D. V. grasino panaudoti prieš ją fizinį smurtą, susidoroti su ja ir jos vaiku, tačiau ne prievartavo iš jos turtą, bet savavaldžiavo, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo. Iš tikrųjų, nukentėjusioji S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad M. D. ir D. V. grasino jai ir jos vaikui fiziniu susidorojimu (žadėjo išbadyti jai ir jos vaikui akis), D. V. jai prieš veidą mojavo jos buto raktais. Liudytoja I. Z. ikiteisminio tyrimo metu iš dalies tai patvirtino, nes matė, kaip D. V. nukentėjusiajai prieš veidą mojavo raktais. Šiuos parodymus I. Z. iš dalies patvirtino ir akistatos metu su S. V. bei davė ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1, b. l. 64-66, 67-69). Taigi šioje dalyje nukentėjusiosios S. V. ir liudytojos I. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sutapo, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Tai, kad liudytoja I. Z. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė girdėjusi grasinimų, kuriuos nuteistieji pasakė nukentėjusiajai, paaiškinama tuo, kad ši liudytoja jų galėjo iš tikrųjų negirdėti.
Tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad S. V. buvo padaryti sužalojimai veide, nosies srityje ar kakle. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors nusikalstama veika buvo padaryta 2007 m. kovo 16 d., S. V. kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus dėl neva iš jos prievartaujamo turto tik 2007 m. balandžio 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po įvykio (t. 1, b. l. 1-5, 16-17). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nustatyti sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį S. V. nėra galimybės, nes ant jos veido nekonstatuota jokių sužalojimų. Šios išvados 4 punkte nurodyta, kad jeigu įvykio metu S. V. buvo subraižyta veido oda, tai tikėtina, kad pūlinys nosies kairėje pusėje ir veido kairės pusės patinimas galėjo atsirasti kaip patirtų sužalojimų komplikacija (t. 1, b. l. 27). Ši teismo medicinos specialisto išvada yra prieštaringa, nes pirmiausia konstatuojama, jog jokių sužalojimų nėra, o kitoje jos dalyje iš tikėtinos prielaidos specialistas padarė tikėtiną išvadą. Kita vertus, teismo medicinos specialistas tokią išvadą padarė remdamasis pirminiais įrašais nukentėjusiosios ligos ambulatorinėje medicinos kortelėje. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji S. V. kreipėsi į šeimos gydytoją dėl neva padarytų sužalojimų veide tik 2007 m. kovo 21 d., tačiau apie ant veido ar nosies padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes taip pat nieko nesakė, o ambulatorinėje kortelėje jokių įrašų apie veido ar nosies sužalojimą (subraižymą) nėra. S. V. ambulatorinėje medicinos kortelėje konstatuotas pūlinukas nosies kairėje pusėje ir kiek patinusi viršutinė lūpa, todėl išrašytas nedarbingumo pažymėjimas (t. 1, b. l. 27). Iš liudytojo A. V. parodymų matyti, kad jis matė subraižymus S. V. veide, tačiau pastaroji jam paaiškino, kad tai padarė katinas. Iš liudytojo K. R. parodymų matyti, kad jis ant S. V. veido matė subraižymus, o ant kaklo – keturias mėlynes. Tačiau nukentėjusioji S. V. šeimos gydytojai apie sužalojimus ant kaklo neužsiminė, gydytojai ant nukentėjusiosios kaklo neužfiksavo jokių sužalojimų. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas neturi galimybės objektyviai spręsti apie sužalojimų padarymo mechanizmą, jų lokalizaciją ar sveikatos sutrikdymo laipsnį. Liudytojas K. R. yra nukentėjusiosios sugyventinis, o A. V. yra nukentėjusiosios tėvas, šių liudytojų parodymų nepatvirtina kita bylos medžiaga, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Be to, liudytojas A. V. nurodė visiškai kitokį dukrai (nukentėjusiajai S. V.) neva padarytų sužalojimų mechanizmą, todėl tuo tikėti besąlygiškai nėra pagrindo. S. V. parodymai dėl padarytų sužalojimų nenuoseklūs, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai, teismo medicinos specialistai negalėjo nustatyti ne tik sužalojimų pobūdžio, jų lokalizacijos, sunkumo laipsnio, bet ir mechanizmo. Teismo medicinos specialisto išvada yra tikėtino pobūdžio, ji objektyviai nei patvirtina, nei paneigia sužalojimų padarymo nukentėjusiajai galimybės, todėl ja vadovautis nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, neįrodyta, kad D. V. ir M. D. naudojo fizinį smurtą prieš S. V. .
Turto prievartavimo metu reikalavimo dalykas yra: a) nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis, jam patikėtas ar esantis jo žinioje turtas; b) teisė į turtą, kurią įgavęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti; c) atlikimas turtinio pobūdžio veiksmų ar susilaikymas nuo jų, kai dėl to kaltininkas neteisėtai gauna turtinę naudą, o nukentėjusysis patiria materialinių nuostolių arba kitaip pažeidžiami jo turtiniai interesai (nedalyvauja aukcione, varžytinėse, priverstas išeiti iš darbo ir pan.). Reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba padaryti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti tik tada yra nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnyje, sudėties požymis, kai jis paremtas grasinimu neįvykdžius reikalavimo panaudoti smurtą, sunaikinti ar sužaloti turtą ar kitaip šantažuoti arba panaudoti kitokią prievartą. Kitokia prievarta suprantama kaip kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingų pasekmių jam, jo artimiesiems arba jų turtui.
Tai, kad D. V. ir M. D. reikalavo iš S. V. perduoti ateityje 40 000 litų, byloje neįrodyta. Iš S. V. parodymų matyti, kad D. V. pasakė, jog kitą dieną ateis žmogus, kuris paaiškins, kaip šie pinigai turės būti perduoti iki balandžio 15 d. Vėliau jai skambino D. V. , klausė sugyventinio K. R. telefono numerio, kurį ji parašė SMS žinute, tačiau nuteistasis apie reikalaujamus pinigus nieko neužsiminė. Ji nuolatos jautė įtampą, bijojo dėl savęs ir vaiko, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistųjų pasakyti grasinimai gali būti įgyvendinti, bijojo eiti į darbą, kiemą, išsigando D. V. rodomų gestų pastarajam važiuojant automobiliu, todėl 2007 m. balandžio 3 d. kreipėsi į policiją.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad po 2007 m. kovo 16 d. nuteistieji grasino nukentėjusiajai ar darė psichologinį spaudimą, jog jeigu nebus sumokėti reikalaujami pinigai (40 000 litų), tokiu atveju grasinimai susidoroti su nukentėjusiąja ir jos vaiku (jiems bus išbadytos akys) bus įgyvendinti. Iš telefoninių pokalbių suvestinės matyti, kad D. V. skambino K. R. 2007 m. kovo 19 d., o S. V. tik 2007 m. balandžio 11 d. (t. 1, b. l. 96-97). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. balandžio 6 d. teismas sankcionavo D. V. ir M. D. telefoninių pokalbių pasiklausymą ir leido daryti įrašus (t. 1 b. l. 84, 90-91). Iš byloje esančių telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotų pokalbių turinio spręsti apie svarbias bylai aplinkybes nėra galimybės, nes pokalbiai neinformatyvūs (t. 1, b. l. 79-82). Kiti ikiteisminio tyrimo metu gauti pasiklausymo įrašai sunaikinti (t. 1, b. l. 87-88). Ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka taip pat buvo gautos teismo sankcijos slaptai sekti M. D. ir D. V. . Iš tarnybinių pranešimų matyti, kad atliekant šiuos veiksmus duomenų apie padarytą arba tęsiamą nusikalstamą veiką, kurie patvirtintų byloje esamus duomenis, nebuvo gauta (t. 1, b. l. 98-101). Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nuosprendyje visai nevertino ir neaptarė, nors, teisėjų kolegijos nuomone, jie labai svarbūs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų telefoniniai pokalbiai buvo pasiklausomi, o slaptas sekimas pradėtas po to, kai jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo. Esant tokioms aplinkybėms, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ėmėsi priemonių siekdami surinkti nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagrindžiančius įrodymus, tačiau jų nebuvo surinkta. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje surinktų nuteistųjų kaltės objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl turto prievartavo nepakanka. S. V. teiginys, kad D. V. jai skambino iš kito jai nežinomo telefono, tokiu būdu darė psichologinį spaudimą, niekuo nepagrįstas, nes tokių duomenų byloje visai nėra. Tai, kad nukentėjusioji S. V. apie tai papasakojo tėvui A. V. ir sugyventiniui K. R. , nei patvirtina tokio spaudimo psichologinį poveikį, nei jį paneigia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei kitą dieną, nei vėliau joks žmogus pas nukentėjusiąją neatėjo ir niekas iš jos reikalaujamų pinigų neprašė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. V. išsakytas grasinimas ateityje panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąją ir jos vaiką, jeigu nuteistiesiems nebus sumokėti reikalaujami pinigai, nebuvo tikras, nes nė vienas iš nuteistųjų jokių realių veiksmų šiam tikslui pasiekti nesiėmė. Tokių duomenų nebuvo gauta nei telefoninių pokalbių pasiklausymo, nei slapto sekimo metu. Todėl S. V. parodymai apie nuteistųjų neva jai darytą psichologinį spaudimą po nusikaltimo (turto prievartavimo), kurį ji suprato kaip realią grėsmę jai ir jos vaikui, yra nukentėjusiosios interpretacija (vaizduotė).
S. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. D. ir D. V. iš jos prievartavo 40 000 litų dėl to, kad jos sugyventinis K. R. buvo išvykęs, ji yra silpnesnė, todėl nuteistieji tikėjosi, kad ji (nukentėjusioji) apie pinigų prievartavimą nepraneš policijai (t. 2, b. l. 150-151). Ikiteisminio tyrimo metu S. V. , apklausta kaip liudytoja, taip pat apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad nuteistieji galėjo iš jos reikalauti pinigų galbūt dėl to, kad senelis gavo kompensaciją už žemę ar kad sugyventinis K. jų užsidirbo, gal žinojo, kad jos tėvas turi pinigų, gal Indrė (I. Z. ) papasakojo, kad ji nori pirkti automobilį, gal dėl jai ir sugyventiniui K. R. iškeltos baudžiamosios bylos dėl netikrų pinigų disponavimo (t. 1, b. l. 37-40, 44-46). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 181 straipsnio (turto prievartavimo) sudėties subjektyviosios pusės požymiai, tačiau paprastai turto prievartavimo atveju kaltininkas nurodo neteisėto vertimo perduoti turtą motyvą, nes tik tokiu atveju galima spręsti, ar turtas prievartaujamas tikrai, ar tik susidaro tokios veikos iliuzija. Šioje byloje tik nustačius nuteistųjų nusikalstamos veikos motyvą galima teisingai kvalifikuoti veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytoja I. Z. dar pirmoje apklausoje nurodė, jog D. V. kalbėjo apie kažkokius pinigus, kuriuos nukentėjusioji turėjo sumokėti nuteistajam, tačiau apie terminą jiems perduoti nieko negalėjo paaiškinti (t. 1, b. l. 49). I. Z. apklausta kaip liudytoja po savaitės parodė, kad konfliktas buvo dėl kažkokių „lievų“ (netikrų) pinigų (t. 1, b. l. 52). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai apskritai nesiaiškino, ką reiškia toks liudytojos pasakymas. Liudytojai A. V. , K. R. ir S. G. apie neva prievartaujamą turtą (40 000 litų) žinojo tik iš nukentėjusiosios S. V. žodžių. Akivaizdu, kad liudytojų A. V. , K. R. ir S. G. parodymai yra išvestiniai, liudytojai A. V. ir K. R. yra artimi nukentėjusiajai (tėvas ir sugyventinis). Liudytojas S. G. yra policijos pareigūnas, apie neva prievartaujamą turtą sužinojo atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Todėl šiais parodymais galima tikėti ir vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams ir atitinką faktinę bylos medžiagą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji S. V. dėl neva iš jos prievartauto turto pirmumo teisę suteikė dviem motyvams, t. y. gal dėl to, kad sugyventinis K. R. pradėjo dirbti, gal nuteistųjų (šiuo metu nuteistųjų) toks gyvenimo būdas, nes jie, turbūt, nesitikėjo, kad ji (nukentėjusioji) kreipsis į policiją (t. 3, b. l. 151). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvas turto prievartavimo metu nenustatytas ir neaptartas, todėl neaišku, kodėl teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiosios S. V. parodymais ir koks iš tikrųjų šios nusikalstamos veikos motyvas: ar kad sugyventinis K. R. pradėjo dirbti, ar kad nuteistųjų nusikalstama veika yra jų pragyvenimo šaltinis ir jie nesitikėjo, jog ji (nukentėjusioji) dėl to kreipsis į teismą. Iš bylos medžiagos ir S. V. parodymų matyti, kad nukentėjusiosios materialinė padėtis ir gaunamos nedidelės pajamos nebuvo pagrindas iš jos reikalauti tokią didelę sumą pinigų. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje neįrodyta, kad nuteistieji prievartavo iš S. V. būtent 40 000 Lt. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės sprendžiamos kaltininko naudai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų D. V. ir M. D. nusikalstamos veikos tikrasis motyvas paaiškėjo tik bylą nagrinėjant apeliacinio proceso metu. Tai sutampa su kitais byloje ištirtais įrodymais ir atitinka faktinę bylos medžiagą.
D. V. apeliacinio proceso metu parodė, kad 2007 m. vasario mėn. pabaigoje A. K., E. ir E. T. jam ir M. D. pasakė, kad Šiaulių centriniame turguje S. V. iš jų už netikrus litus nusipirko po kelis blokus cigarečių su rusiškomis banderolėmis. Minėti liudytojai paprašė padėti atgauti tikrus pinigus už parduotas S. V. cigaretes ir pasakyti, kad pastaroji daugiau neplatintų netikrų pinigų. Jis pažadėjo padėti. Todėl 2007 m. kovo 16 d. vakare automobilyje pasakė, kad nukentėjusioji A. K. ir T. atiduotų tikrus pinigus ir daugiau neplatintų padirbtų. Teigia, kad jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo ir negrasino jį panaudoti. Pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių neminėjo, nes A. K. atsisakė teisme jas patvirtinti, kadangi bijojo būti nubaustas administracine tvarka.
M. D. apeliacinio proceso metu parodė, kad 2007 m. vasario mėn. pabaigoje Šiaulių centriniame turguje jis ir D. V. susitiko A. K. , E. ir E. T., kurie pasakė, kad S. V. už netikrus litus iš jų nusipirko po kelis blokus cigarečių su rusiškomis banderolėmis, todėl paprašė padėti atgauti tikrus pinigus. 2007 m. kovo 16 d. vakare automobilyje jis girdėjo, kaip D. V. liepė S. V. atiduoti tikrus litus, tačiau pats nieko nesakė ir nedarė, prieš nukentėjusiąją niekas jokios privartos nevartojo ir negrasino ją pavartoti.
A. K. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad 2007 m. vasario mėn. pabaigoje jam nepažįstama moteris (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo S. V. ), iš jo už 300 litų nusipirko 15 blokų cigarečių su rusiškomis banderolėmis, kuriomis jis nelegaliai prekiavo Šiaulių centriniame turguje. Vėliau tame pačiame turguje jis susitiko su tokiomis cigaretėmis nelegaliai prekiaujančiais E. T. , gim. 1963 m., ir E. T., gim. 1984 m., kurie pasakė, kad iš jų moteris nusipirko po 10 blokų tokių pat cigarečių, už kuriuos sumokėjo kiekvienam po 200 litų 100 litų nominalo kupiūromis. Jam kilo įtarimas, todėl gautus pinigus apžiūrėjo prieš saulę ir pamatė, kad jie suklastoti. E. T. , gim. 1963 m., ir E. T. , gim. 1984 m., taip pat pastebėjo, kad už cigaretes gautos 4 po 100 litų nominalo kupiūros yra netikros. Po kiek laiko jis turguje sutiko M. D. ir D. V. , kuriems pasakė apie padirbtas 100 litų nominalo kupiūras ir paprašė padėti jam ir T. atgauti tikrus pinigus. Nuteistieji pažadėjo padėti, tačiau vėliau pasakė, kad S. V. neigia davusi netikrus pinigus. Todėl jis (A. K. ) iš S. V. gautus netikrus pinigus suplėšė ir išmetė, o į policiją nesikreipė. Taip pat parodė, kad D. V. prašė jo apie tai paliudyti Šiaulių apygardos teisme, tačiau jis atsisakė, nes anksčiau ne kartą buvo baustas administracine tvarka už neteisėtą prekybą cigaretėmis su rusiškomis banderolėmis, todėl bijojo, kad, apie tai paliudijus teisme, jį gali vėl nubausti.
E. T. , gimęs 1963 m., apeliacinio proceso metu apklaustas kaip liudytojas parodė, kad jis 2007 m. vasario mėn. pabaigoje Šiaulių centriniame turguje kartu su sūnumi nelegaliai prekiavo cigaretėmis su rusiškomis banderolėmis. Priėjusi moteris (kaip vėliau sužinojo iš sūnaus, jos vardas buvo S.) iš jo už 200 litų nusipirko 10 blokų cigarečių su rusiškomis banderolėmis. Netrukus tame pačiame turguje susitiko A. K., kuris pasakė, kad moteris už 300 litų iš jo nusipirko 15 blokų tokių pačių cigarečių. Jiems kilo įtarimas, todėl patikrino gautas 100 litų nominalo kupiūras ir pastebėjo, kad jos suklastotos. Jo sūnus taip pat pasakė, kad moteris iš jo už 200 litų nupirko 10 blokų minėtų cigarečių, visi ieškojo moters, kuri davė netikrus pinigus, tačiau jos nerado. Vėliau tame pačiame turguje prie jo kartu su abiem nuteistaisiais priėjo A. K. ir paprašė papasakoti aplinkybes, kuriomis jis gavo netikrus pinigus. Jis (liudytojas) viską papasakojo, tačiau A. K. ir nuteistųjų neprašė padėti atgauti tikrus pinigus. Vėliau A. K. prašė apie tai paliudyti Šiaulių apygardos teisme, tačiau jis atsisakė, nes anksčiau buvo baustas administracine tvarka už nelegalią prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis, todėl bijojo, kad pareigūnai vėl jį nubaus už neteisėtą prekybą.
E. T. , gimęs 1984 m., apeliacinio proceso metu apklaustas kaip liudytojas davė analogiškus parodymus: parodė, kad nurodytu laiku pažįstama S. V. iš jo už 200 litų Šiaulių centriniame turguje nusipirko 10 blokų cigarečių. Vėliau A. K. ir jo (liudytojo) tėvas pasakė, kad ta pati moteris iš jų taip pat nusipirko cigarečių su rusiškomis banderolėmis, tačiau pastebėjo, kad už tai gautos 100 litų nominalo kupiūros yra suklastotos. Jis taip pat pamatė, kad S. V. už parduotas cigaretes atsiskaitė 2 po 100 litų nominalo suklastotomis kupiūromis. Vėliau tame pačiame turguje prie jo ir tėvo priėjo A. K. kartu su abiem nuteistaisiais. Jis papasakojo apie netikrų pinigų iš S. V. įsigijimo aplinkybes. Dar vėliau A. K. prašė jo ir tėvo teisme paliudyti apie minėtas aplinkybes, tačiau jie atsisakė, nes tuo metu nelegaliai dar prekiavo kontrabandinėmis cigaretėmis, todėl nenorėjo dėl to turėti problemų. Šiuo metu sako teisybę, nes cigaretėmis nelegaliai nebeprekiauja, be to, mano, kad D. V. ir M. D. nuteisti nepagrįstai, nes šio nusikaltimo jie nepadarė.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuteistųjų ir liudytojų A. K., E. T. , gim. 1963 m., ir E. T. , gim. 1984 m., parodymais, nes jie iš dalies sutampa su kitais įrodymais ir atitinka kitą faktinę bylos medžiagą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistųjų ir šių liudytojų parodymai nežymiai skiriasi ta dalimi, kaip nuteistieji sužinojo apie aplinkybes, kuriomis nukentėjusioji S. V. , pirkdama cigaretes, sumokėjo minėtiems liudytojams. Teisėjų kolegijos nuomone, toks parodymų nesutapimas nėra esminis, nes nuo minėtų įvykių praėjo pakankamai didelis laiko tarpas. Net jeigu būtų galima daryti prielaidą, kad nuteistieji ir liudytojai susitarė duoti melagingus parodymus teisme apie nurodytas aplinkybes, jie idealiai sutaptų, tačiau taip nėra. Kita vertus, netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad liudytoja I. Z. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilyje buvo kalbama apie „lievus“ (netikrus) pinigus, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai šio pasakymo turinio dėl teismui nesuprantamų priežasčių nesiaiškino. Nors liudytojai E. ir E. T. parodė, kad jie neprašė nuteistųjų padėti jiems atgauti tikrus pinigus, tai neturi jokios reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veikas. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, didesnę iniciatyvą dėl to rodė būtent liudytojas A. K. . Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji jau žinojo apie įvykį - netikrų pinigų gavimo turguje aplinkybes, tačiau vėliau tariamą ir ginčijamą kitų asmenų teisę gynė ne įstatymo nustatyta tvarka, o savavaldžiaudami. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nenustačius turto prievartavimo motyvo, teisingai kvalifikuoti veiką nebuvo galimybės. Nors I. Z. pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus, o apeliacinio proceso metu neva davė teisingus parodymus, teisėjų kolegija šios liudytojos parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems įrodymams ir faktinei bylos medžiagai. Liudytoja I. Z. apeliacinio proceso metu paaiškino, kad nuteistieji automobilyje kalbėjo būtent apie tikrų pinigų atgavimą. Liudytojas A. K. paaiškino, kad nuteistieji prašė paliudyti pirmosios instancijos teisme apie minėtas aplinkybes, tačiau jis atsisakė, nes bijojo būti nubaustas už nelegalią prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis. Iš Šiaulių m. apylinkės teismo pateiktos medžiagos matyti, kad 2007 m. A. K. iš tikrųjų net penkis kartus baustas pagal ATPK 163³ straipsnį už tai, kad neteisėtai disponavo cigaretėmis su rusiškomis banderolėmis. Tai neginčijamai patvirtina, kad liudytojas A. K. sako tiesą, nes jis turėjo realų pagrindą bijoti, kad gali būti nubaustas už analogišką administracinės teisės pažeidimą. Liudytojų E. ir E. T. parodymai iš esmės sutampa su A. K. parodymais, todėl jais netikėti taip pat nėra pagrindo.
Šioje baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad 2007 m. pradžioje nukentėjusioji S. V. iš tikrųjų galėjo disponuoti netikrais 100 litų nominalo banknotais. Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą S. V. dėl pareikšto įtarimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 213 straipsnio 1 ir 2 dalis matyti, kad byla nutraukta nesant jos veikoje minėtos nusikalstamos veikos požymių (t. 3 b. l. 31-33). Iš to paties nutarimo matyti, kad K. R. , pasinaudodamas kompiuterine technika ir lazeriniu spausdintuvu, nuo 2005 m. rugsėjo mėnesio iki 2007 m. sausio 27 d., kol jo veika buvo užkardyta policijos pareigūnų, bute, esančiame (duomenys neskelbtini)., pagamino didelį kiekį netikrų pinigų (100 litų nominalo banknotų), kuriuos laikė minėtame bute ir per nenustatytą kartų skaičių juos realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Nors nukentėjusioji S. V. teigia, kad policijos pareigūnai visus netikrus pinigus (litus) paėmė 2007 m. sausio 27 d. kratos metu, todėl ji 2007 m. vasario mėnesio pabaigoje negalėjo turėti tokių pinigų, juo labiau juos platinti, tačiau tai nepaneigia nuteistųjų iškeltos versijos. Tai patvirtina, kad S. V. turėjo galimybę disponuoti šiomis netikromis 100 litų nominalo kupiūromis, juo labiau sumokėti minėtiems liudytojams už nupirktas cigaretes. Nors liudytojai A. K. , E. ir E. T. dėl to, kad gavo netikras 100 litų nominalo kupiūras, į policiją nesikreipė, tačiau tai neturi jokios reikšmės tiek vertinant įrodymus, tiek kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. V. Šiaulių apygardos teisme buvo apklausta kaip nukentėjusioji 2008 m. vasario 25 d. ir davė nuteistuosius kaltinančius parodymus (t. 2, b. l. 148-152), o baudžiamoji byla dėl S. V. padarytos nusikalstamos veikos nutraukta 2008 m. vasario 26 d., t. y. jau kitą dieną po to, kai nukentėjusioji davė parodymus pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 31-33). Teisėjų kolegijai tai kelia rimtų abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų objektyvumo ir patikimumo.
Savavaldžiavimo esmė yra ta, kad kaltininkas vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias civilinių teisinių santykių pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Įstatymų leidėjas uždraudžia savavališkai ginti bet kokią teisę, tarp jų tiek ginčijamą savo, tiek kitų. Teisėjų kolegija vertindama visus aukščiau aptartus įrodymus daro išvadą, kad abu nuteistieji, siekdami padėti minėtiems liudytojams atgauti tikrus pinigus, piktnaudžiavo savo teise, t. y. įgyvendino ją ne Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, D. V. ir M. D. , grasindami panaudoti fizinę prievartą, taip panaudodami psichinę prievartą, vykdydami kito asmens ginčijamą tariamą teisę, tokiu būdu savavaldžiaudami pažeidė nukentėjusiosios teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, nustatė, kad D. V. ir M. D. , veikdami bendrai, grasindami panaudoti fizinę prievartą, taip panaudodami psichinę prievartą, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę, taip pažeidė nukentėjusiosios teises ir teisėtus interesus, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2007 m. vasario mėnesio pabaigoje D. V. ir M. D. sužinoję, kad maždaug prieš dvi savaites iš A. K. , E. T. , gim. 1963 m. ir E. T. , gim. 1984 m. Šiaulių centriniame turguje S. V. už netikrus litus nusipirko cigarečių su rusiškomis banderolėmis: iš A. K. 15 blokų už netikrus 300 litų, iš E. T. , gim. 1963 m., ir E. T. , gimusio 1984 m., po 10 blokų iš kiekvieno už netikrus po 200 litų, 2007 m. kovo 16 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) automobilyje „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai, vykdydami prašymą atiduoti tikrus pinigus, t. y. vykdydami ginčijamą kito asmens tariamą teisę, veikdami bendrai, D. V. nukentėjusiajai priklausančiu raktu mosikuodamas jai prieš veidą, grasino išbadyti jai ir jos vaikui akis, tokiu būdu grasindamas panaudoti fizinį smurtą, o M. D. būdamas šalia tokiems veiksmams pritarė, taip abu panaudodami psichinę prievartą reikalavo iš nukentėjusiosios atiduoti A. K. , E. T. , gim. 1963 m., ir E. T. , gim. 1984 m., tikrus litus ir daugiau netikrų pinigų neplatinti, tokiu būdu savavaldžiaudami pažeidė nukentėjusiosios teises ir teisėtus interesus.
Apeliantai skunde nurodo daug neva padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie suvaržė jų teisę į gynybą ir nešališką teismą. Byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai grasino liudytojai I. Z. pareikšti įtarimus dėl bendrininkavimo, atimti iš jos vaiką, darė jai įtaką dėl pareigūnams naudingų parodymų davimo ar panašiai. Pažymėtina, kad liudytoja I. Z. apie neva prieš ją panaudotą prievartą ar neteisėtus veiksmus teisėsaugos pareigūnams nepranešė, gindama savo teises niekur nesikreipė. Tai, kad S. G. , būdamas policijos pareigūnas, ne įstatymo nustatyta tvarka užtikrino I. Z. dalyvavimą apklausoje policijoje (tai patvirtino nukentėjusioji S. V. ), lydėjo ją į apklausas ar joje dalyvavo, negali būti vertinama kaip įstatymo pažeidimai, nors tokiai praktikai pritarti negalima. Pareigūnas gali atlikti tik tokius veiksmus ir tik tokia tvarka, kurie numatyti baudžiamojo proceso įstatyme, be to, kiekvienu atveju byloje turi būti tai patvirtinantys dokumentai. Tačiau jų šioje byloje nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai nėra esminiai, jie nesuvaržė nuteistųjų teisių. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad I. Z. pakeitus parodymus minėti grasinimai liudytojai būtų realizuoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja I. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė parodymus, tačiau dėl to ji nepatyrė jokių neigiamų pasekmių.
Nukentėjusioji S. V. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta 2007 m. birželio 7 d. (t. 1, b. l. 44-46), o liudytoja I. Z. – 2007 m. birželio 13 d. (t. 1, b. l. 64-66). D. V. įtarimas pagal BK 181 straipsnio 3 d. buvo pareikštas ir kaip įtariamasis apklaustas 2007 m. birželio 20 d. (t. 1, b. l. 102-105), o A. D. – 2007 m. birželio 29 d. (t. 1, b. l. 175, 178). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji ir minėta liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustos anksčiau, nei nuteistiesiems pareikšti įtarimai, todėl nuteistiesiems apie jų apklausą pranešti nereikėjo. Byloje nėra įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas būtų sąmoningai organizuotas taip, kad nuteistieji negalėtų dalyvauti nukentėjusiosios S. V. ir liudytojos I. Z. apklausose, užduoti joms klausimus. Kada ir kaip atlikti vienus ar kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, yra ikiteisminio tyrimo taktika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistieji užduoti klausimus nukentėjusiajai S. V. ir liudytojai I. Z. galėjo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinio proceso metu. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė nuosprendį įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir vadovaudamasis teisine sąmone. Tai, kad pirmosios instancijos teismas savaip vertino įrodymus ir dėl to priėmė nuteistiesiems nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.
Šiaulių apygardos teismas skundžiamu 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžiu abiem nuteistiesiems atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė (t. 3, b. l. 88). Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, jų nusikalstamas veikas iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuodamas į BK 294 straipsnio 2 dalį, negali bendrininkų grupės pripažinti jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes nėra skundo jų teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais.
D. V. ir M. D. nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia: abu suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Abu nuteistieji padarė baigtą nusikalstamą veiką. Teismas, skirdamas bausmę D. V. ir M. D. , atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistųjų asmenybes, kiekvieno iš jų veiksmus darant nusikalstamą veiką (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas abiems nuteistiesiems bausmę, atsižvelgia ir į tai, kad nėra jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis D. V. neteistas (teistumas išnykęs), dirba, charakterizuojamas teigiamai. M. D. teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, objektyvių duomenų apie neigiamą jo asmenybės charakteristiką byloje nėra. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl nuteistųjų padaryto savavaldžiavimo nukentėjusioji patyrė materialinę žalą, nes civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas aukščiau minėtas aplinkybes, nuteistųjų asmenybes ir jų šeiminę padėtį, kiekvieno jų konkrečius veiksmus savavaldžiavimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdį, daro išvadą, kad D. V. ir M. D. skirti laisvės atėmimo bausmę netikslinga, bausmės tikslai bus pasiekti jiems paskyrus areštą (BK 49 straipsnis). Kadangi D. V. atliko daugiau savavaldžiavimo veiksmų, buvo aktyvesnis, nei M. D. , todėl jam skiriama griežtesnė bausmė.
M. D. skunde nurodo, kad jam į šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę turi būti įskaityta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė. Pirmosios instancijos teismas, M. D. paskyręs laisvės atėmimo bausmę skundžiamu nuosprendžiu, bausmių su minėtu nuosprendžiu nebendrino. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. D. Šiaulių m. apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams už nusikalstamą veiką, kuri buvo padaryta 2006 m. rugsėjo 17 d. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu buvo subendrinta su Šiaulių m. apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir M. D. nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 6 mėnesiams ir 30 MGL (3 750 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose (t. 3, b. l. 35-41). Iš Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžio matyti, kad M. D. pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį bausmę atliko (t. 3, b. l. 85). Tačiau iš byloje esančios medžiagos nėra aišku, ar pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį M. D. į bausmės laiką buvo įskaityta kokia nors atlikta bausmės dalis pagal ankstesnius nuosprendžius ir ar nuteistasis iš tikrųjų atliko jam paskirtą bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali bendrinti bausmių pagal BK 63 straipsnio 9 d. nuostatas ir M. D. į bausmės laiką įskaityti jau atliktą bausmę pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. nuosprendį. Tai gali būti išspręsta Apeliacinio teismo priimto nuosprendžio vykdymo metu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeisti:
D. V. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti 65 (šešiasdešimt penkias) paras arešto, bausmę atliekant areštinėje.
M. D. nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti 60 (šešiasdešimt) parų arešto, bausmę atliekant areštinėje.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.