- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-06
- Bylos Nr.
- I-72-583/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02345-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,
2017 m. sausio 18 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu ir patikslintu skundu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovo atstovas), dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. spalio 7 d. buvo pristatytas ir laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas teigia, jog areštinės kameroje nebuvo užtikrintas būtinasis gyvenamasis plotas vienam asmeniui, laikymo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų: neįrengta aliarmo sistema, kuri leistų nedelsiant susisiekti su areštinės pareigūnu, neužtikrinta galimybė dažniau nei vieną kartą į savaitę pasinaudoti tinkamos temperatūros dušu, atvykus į areštinę nebuvo išduotos higienos priemonės, kamerose nebuvo inventoriaus švarai ir tvarkai palaikyti. Pareiškėjas pažymi, jog dėl virškinimo sutrikimų jam yra skirtas dietinis maitinimas, tačiau atvykus į Klaipėdos AVPK areštinę buvo išduotas sausas davinys, neatitinkantis dietinio maitinimo meniu. Pareiškėjas akcentuoja, jog jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu pareigūnai nepagrįstai draudė pasimatyti su artimaisiais, gauti iš jų smulkius paketus su vaistais bei vitaminais, spauda, kanceliarinėmis priemonėmis ir drabužiais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog dėl galimo teisių pažeidimo kreipėsi į įvairias institucijas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 2 d. atsakyme Nr. Nr. 5-S-8613 „Dėl skundo“ nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi nuteistą asmenį perkėlus į policijos areštinę, jam neturi būti panaikinta teisė pasimatyti ir gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus. Pareiškėjo nuomone, kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, todėl patyrė neturinę žalą, kurią vertina 500 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu, pareiškėjas V. S. nurodė, kad palaiko skundą jame nurodytų argumentų pagrindu, prašo skundą patenkinti. Akcentuoja, jog Klaipėdos AVPK atstovo pateiktoje sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutartyje nėra nurodyta, kad sulaikytiems asmenims yra tiekiamas dietinis maitinimas. Pažymėjo, jog šiuo metu Klaipėdos AVPK areštinėje pagalbos iškvietimo mygtukai yra įrengti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Klaipėdos AVPK nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis turi teisę gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda bei teisę į trumpalaikį pasimatymą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus bausmių vykdymo institucijose, o tuo tarpu teritorinių policijos įstaigų areštinės nėra bausmių vykdymo institucijos. Atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinės veiklos taisyklės) 7.6, 21 ir 39 punktu pareiškėjas neturėjo teisės gauti perduodamus daiktus ar teisės į pasimatymą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl artimųjų siekio perduoti jam daiktus, maisto produktus bei pasimatyti yra tik prielaidos, kadangi pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jo artimųjų prašymų pasimatyti ar perduoti daiktus nebuvo gauta.
Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą teigia, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių nesaisto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos direktoriaus įsakymais nustatytos tvarkos ir taisyklės, todėl skunde nurodyta aplinkybė dėl pavojaus mygtuko neįrengimo yra nepagrįsta. Nurodo, kad pareiškėjui esant Klaipėdos AVPK areštinėje jis buvo aprūpintas higienos priemonėmis, švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi bei valymo priemonėmis kaip ir to reikalauja teisės aktai. Pažymi, jog pareiškėjas į Klaipėdos AVPK areštinę buvo pristatytas 2016 m. spalio 4 d. 18.46 val., o tuo tarpu vakarienė yra patiekiama 17.30 val. – 18.30 val., todėl tam kad pareiškėjas, pristatytas į areštinę po vakarienės išdavimo, neliktų alkanas jam buvo išduotas atitinkamo kaloringumo maisto davinys. Akcentuoja, kad 2016 m. spalio 5 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl dietinio maitinimo skyrimo, kuris nedelsiant buvo patenkintas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto, badavimo ir pan. yra melagingi ir nepagrįsti. Pabrėžia, jog pareiškėjas objektyvių įrodymų apie patirtą žalą nepateikia, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl atsakovo atstovo pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, diskomfortą, depresiją ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Stasys Skersys nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog dėl saugumo valymo inventorius nėra laikomas kameros patalpose, inventorius yra areštinės administracijos dispozicijoje, tačiau yra išduodamos pagal poreikį, esant sulaikytų asmenų prašymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti ar Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog areštinėje nebuvo užtikrinta minimali ploto norma vienam asmeniui, nes įvardintieji minimalūs dydžiai traktuotini kaip pageidautini, o ne minimalūs standartai. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, jog Asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės taikomos būtent asmenims, kurie yra laikomi teritorinių policijos komisariatų areštinėse (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A502-2207/2014; A525-1247/2012; A442-1840/2013; A-1484-442/2015; A-804-525/2015; A261-369/2014; A575-1881/2014; A-678-442/2015; A-227-520/2015).
Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko Dariaus Petraičio 2016 m. gruodžio 15 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-23333 (b. l. 62) pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 4 d. 18.46 val. iki 2016 m. spalio 7 d. 08.34 val. buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 19, kurioje pareiškėjui teko 5.56 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Taigi iš šių duomenų nustatyta, jog ginčo laikotarpiu V. S. teko didesnis nei 5 kv. m. gyvenamasis plotas, todėl Areštinės veiklos taisyklių 80 punkto pažeidimų nenustatyta.
Pareiškėjas skunde savo pažeistą teisę kildina ne tik dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, bet ir atsakovo atstovo nesilaikymo kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, jog per tris dienas, kurias buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, jis turėjo galimybę tik vieną kartą pasinaudoti šiltu vandeniu, pabrėžia, kad tiekiamo šilto vandens temperatūra neatitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų, tai žemino jo orumą, pažeidė teisę į asmens higieną. Vertinant aukščiau nurodytos aplinkybės pagrįstumą pažymėtina, kad iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. balandžio 11 d. patikrinimo akte Nr. PA.-3-8 (18.4.1.3.12) nurodė, jog 2016 m. kovo 7 d. buvo gautas fizinio asmens skundas, kad Klaipėdos AVPK dušuose bei persirengimo kabinose neužtikrinama tinkama oro temperatūra, prausimosi metu neužtikrinama tinkama vandens temperatūra. 2016 m. balandžio 4 d. atlikus patikrinimą Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatė, jog skunde išdėstyti faktai dėl dušuose, persirengimo kambariuose žemos patalpų ir iš dušų ragelių tenkančio vandens temperatūros nepasitvirtino, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Pažymėtina, kad Areštinės veiklos taisyklių 7.12 punktas teigia, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu ir iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, jog tokia teisė pareiškėjui buvo suteikta. Įvertinus paminėtas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aukščiau nurodytus pareiškėjo teiginius, dėl Klaipėdos AVPK pareigūnų elgesio neteisėtumo.
Pareiškėjas teigia, jog Klaipėdos AVPK areštinės patalpose nėra įrengta aliarmo sistema, kuri nelaimės ar pavojaus atveju leistų nedelsiant susisiekti su pareigūnais, atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Europos ministrų komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 18.2 punkto c) dalis įpareigoja visose patalpose, kur gyvena nuteistieji, įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų nedelsiant susiekti su personalu. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimų ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte numatyta, kad kamerose privalo būti įrengta prižiūrėtojų iškvietimo sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjo paminėti teisės aktai reglamentuoja laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų įrengimą, o teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimus reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 5-V-206 (bylai aktuali nuo 2011-04-29 galiojanti redakcija). Šiuo įsakymu priimtų tipinių teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punktas teigia, jog Teritorinėse policijos įstaigose areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ nuostatomis. Pažymėtina, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“, nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 484 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ nuostatose nėra numatytas pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas. Taigi, nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo sistemos, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos savo jurisprudencijoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį priimtą administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015).
V. S. skunde nurodė, jog atvykus į Klaipėdos AVPK areštinę pareigūnai neišdavė privalomų išduoti higienos priemonių – tualetinio popieriaus, dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi priemonių ir t. t. Taip pat pažymėjo, jog areštinės gyvenamosiose patalpose nebuvo valymo inventoriaus ir priemonių, todėl dėl aplaidžių ir neteisėtų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų nuturėjo galimybės rūpintis asmens higiena ir palaikyti švarą bei tvarką kameroje. Teritorinėse policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų aprūpinimą higienos priemonėmis nustato Areštinės veiklos taisyklių 83 punktas, kuris teigia, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Atsižvelgus į tai matyti, kad atsakovo atstovas turėjo pareigą pareiškėjui išduoti tualetinį popierių ir muilą, tačiau ne visas jo skunde nurodytas higienos priemones. Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjas Areštinės veiklos taisyklių 83 punkte nurodytomis priemonėmis buvo aprūpintas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad atvykus į Klaipėdos AVPK jam nebuvo išduotos higienos priemonės, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pareigūnų elgesio neteisėtumo. Pažymėtina, jog Areštinės veiklos taisyklių 9.2 punktas teigia, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punkte nurodyta, jog patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Teismo posėdžio metu Klaipėdos AVPK atstovas nurodė, jog gyvenamųjų patalpų valymo inventorius ir priemonės nėra laikomos kamerose, o jos dėl saugumo sumetimų yra areštinės administracijos dispozicijoje, tačiau esant sulaikytų asmenų prašymui valymo inventorius ir priemonės yra nedelsiant išduodamos. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nenustato, jog gyvenamosios patalpos valymo inventorius ir valymo priemonės turi būti laikomos kamerose, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu pageidavimą, kad jam būtų išduotas kamerų valymo inventorius bei valymo priemonės ir Klaipėdos AVPK pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamentas atsakyme į teismo užklausą teigia, kad Klaipėdos departamentas pareiškėjo skundų dėl Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės atitikties visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams nėra gavęs (b. l. 56). Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą konstatuotina, jog atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatyta ir šioje apimtyje pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde teigia, jog dėl sveikatos problemų, susijusių su virškinimo sistemos sutrikimu, jam yra paskirtas dietinis maitinimas, tačiau atvykus į Klaipėdos AVPK buvo skirtas maisto racioną neatitinkantis maitinimas, todėl visą Klaipėdos AVPK areštinėje praleistą laiką buvo alkanas ir kankinamas. Areštinės veiklos taisyklių 61 punktas teigia, jog asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras, o aukščiau paminėtų taisyklių 62 punkte nurodyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje maitinami 3 kartus per dieną. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos direktorius 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintose „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse” (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios taikytinos ir maisto tiekimui areštinėse laikomiems asmenims, nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei. Remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos Maitinimo organizavimo taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant gydytojo(ų) specialisto(ų) išvadai (žr. 2015m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015). Vertinant duomenis, surinktus rengiantis administracinės bylos nagrinėjimui, nustatyta, kad V. S. asmens sveikatos istorijos išraše padaryti įrašai (b. l. 94 – 98), kad jam nuo 2015 m. gegužės 21 d. neribotam laikui skirtas dietinis maitinimas. Pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės ginčo tarp proceso šalių nėra, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas ir jo teiginiai dėl netinkamo maitinimo, badavimo ir pan. yra nepagrįsti. Iš Klaipėdos AVPK atstovo teismo posėdžio metu pateiktos 2016 m. sausio 15 d. Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų sutarties Nr. 30-4-ST2-16-3/737 (toliau – ir Sutartis) nustatyta, jog Klaipėdos AVPK laikomiems asmenims maitinimą tiekia VšĮ „Kretingos maistas“. Sutarties 4.4.2 punktas teigia, jog sulaikyti asmenis maitinami pagal grafiką: pusryčiai nuo 7.00 val. iki 8.00 val., pietūs nuo 12.00 val. iki 13.00 val., vakarienė nuo 17.30 val. iki 18.30 val. Pažymėtina, jog Sutarties 4.8 punkte numatyta, jog paslaugos teikėjas esant būtinumui valgiaraštyje numatytą maistą pakeičia vegetarišku, dietiniu arba sausu daviniu. Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad V. S. į Klaipėdos AVPK areštinę buvo pristatytas 2016 m. spalio 4 d. 18.46 val., kadangi areštinėje vakarienė yra pateikiama nuo 17.30 val. iki 18.30 val. pareiškėjui buvo išduotas atitinkamo kaloringumo sausas davinys. Pareiškėjas atvykęs į areštinę 2016 m. spalio 4 d. Klaipėdos AVPK administracijai pateikė prašymą jam skirti dietinį maitinimą, šis prašymas užregistruotas 2016 m. spalio 5 d. t. y. sekančią dieną ir iš ant prašymo esančios vizos matyti, jog pareiškėjui skirtas dietinis maitinimas. Paminėtina, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnyba atsakyme į teismo užklausą nurodė, kad Klaipėdos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nėra gavusi V. S. skundų dėl Klaipėdos AVPK viešosios tvarkos biuro areštinėje laikomų asmenų maitinimui skirto paros raciono ir atitikties higienos normų reikalavimams (b. l. 54). Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai dėl netinkamo maitinimo skyrimo nepasitvirtinto ir Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmuose teisės aktų pažeidimų nenustatytą.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nepagrįstai buvo apribota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 ir 95 straipsniuose reglamentuota nuteistojo teisė pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis ir nuteistojo teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus. BVK 1 straipsnis teigia, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas, principus, taip pat bausmių vykdymo institucijų ir įstaigų pareigūnų teises, pareigas ir atsakomybę. BVK IV skyriuje nurodytas bausmių vykdymo institucijų baigtinis sąrašas. Iš šio sąrašo nustatyta, jog teritorinės policijos įstaigų areštinės nėra priskiriamos prie bausmių vykdymo institucijų, todėl darytina išvada, jog BVK nereglamentuoja Klaipėdos AVPK areštinės ir jos pareigūnų teisių, pareigų, atsakomybės bei areštinėje laikomų asmenų teisių ir pareigų. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrįstai savo teisės pažeidimą grindžia BVK nuostatomis. Teritorinėse policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Areštinės veiklos taisyklės. Areštinių veiklos taisyklių 7.6 ir 7.14 punktai teigia, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę esant ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, leidimui, pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis (nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmės atlikimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama) ir vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą). Taip pat pažymėtina, jog Areštinės veiklos taisyklių 21 punkte numatyta, kad Nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama, o aukščiau paminėtų taisyklių 39 punktas teigia, kad Teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spauda netaikoma nuteistiems asmenims (turintiems tik nuteistojo statusą). Nuteistieji, kuriems nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, ir nuteistieji, kurie įtariami kito nusikaltimo padarymu, už kurį jiems skirta kardomoji priemonė – suėmimas, šia teise gali naudotis taisyklėse nustatyta tvarka. Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog asmuo kuris laikomas teritorinėje policijos įstaigos areštinėje, neturi teisės pasimatyti su artimaisiais ir kitais asmenimis bei iš artimųjų gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolių su spauda, jeigu atitinka šias sąlygas: 1) turi tik nuteistojo statusą; 2) yra laikinai perkeltas iš į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigos dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos. Kitiems teritorinėje policijos įstaigos areštinėje laikomiems asmenims šios teisės nėra ribojamos.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pagal V. S. skundą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2948-386/2016. Šios administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas išreiškė norą dalyvauti teismo posėdyje, kuriame bus nagrinėjamas jo skundas, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Šiaulių tardymo izoliatorius bei atsakovo atstovas buvo įpareigoti pareiškėją konvojuoti į Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinę ir 2016 m. spalio 6 d. pristatyti pareiškėją į teismo posėdį. Kadangi pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikytas nuo 2016 m. spalio 4 d. 18.46 val. iki 2016 m. spalio 7 d. 08.34 val. akivaizdu, jog pareiškėjas į areštinę buvo pristatytas dėl teisme nagrinėjamos administracinės bylos, kurios iniciatorius buvo pats pareiškėjas. Taip pat iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas turi nuteistojo statusą, šiuo metu atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad savo kaip nuteistojo statusą pareiškėjas ne kartą akcentavo ir skundo argumentuose. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog pareiškėjas laikino laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu neturėjo teisės pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis ir teisės gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus.
Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją siekė aplankyti giminaičiai ar kiti asmenys, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo artimieji buvo atvykę į Klaipėdos AVPK areštinę turėdami tikslą jam perduoti smulkius paketus su vitaminais, vaistais, spauda, kanceliarinėmis priemonėmis ir t. t. Areštinės veiklos taisyklių 41 punktas numato, jog lankytojas, atnešęs perduoti policijos areštinėje laikomam asmeniui skirtus daiktus ar maisto produktus, pagal jam pateiktą pavyzdį dviem egzemplioriais surašo prašymą leisti perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda. Nustatyta, kad Klaipėdos AVPK areštinės administracija 2016 m. spalio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą priimti iš artimųjų siuntinį ir leisti pasimatyti tėvais (b. l. 89), taip pat iš Klaipėdos AVPK V. S. asmens kortelės išrašo matyti, jog pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d. išsiuntė laišką savo mamai R. S. (b. l. 63), tačiau teismui nėra pateikta rašytinių įrodymų leidžiančių pagrįsti pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu R. S. ar kitas asmuo buvo atvykęs pasimatyti su pareiškėju ar siekė jam perduoti siuntinį ar smulkų paketą. Atsižvelgus i šiuos argumentus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginys, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai draudė pareiškėjo artimiesiems ar pažįstamiems perduoti jam siuntinius bei su juo pasimatyti, yra nepagrįstas.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V. S. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Šioje administracinėje byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nutaria:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.