Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Nijolios Indreikienės, sekretoriaujant Dovilei Stoškuvienei, dalyvaujant atsakovo V. L. IĮ savininkui V. L., jo atstovei advokatei Loretai Kraujutaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Albruva“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Albruva” ieškinį atsakovui V. L. IĮ, trečiajam asmeniui S. D. IĮ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas teigė, jog atsakovas išsivežė jų medieną, tačiau to nepagrindė jokiais įrodymais. Atsakovas pateikė įrodymus, kad jo įmonė niekada neprekiavo ąžuolu, įmonės apskaitos dokumentuose ąžuolas ginčo periodu nebuvo pajamuotas (b.l. 155-162). Be to, A. S. nepatvirtino jokių aplinkybių dėl žodinių sandorių sudarymo tarp A. S. ir R. D., kaip atsakovo atstovo, nei medienos vežimo ar priėmimo aplinkybių. Teismas nurodė, kad įtariamųjų G. L. ir R. D. apklausomis teismas negali remtis, nes įtariamieji neįspėjami apie atsakomybę už melagingų parodymų teikimą.

R. D., atsiųsdamas G. L. telefonu sms, kurioje buvo nurodyta visi V. L. įmonės rekvizitai, davė suprasti, jog jis dirba su V. L. individualia įmone. G. L. nekilo jokių abejonių, jog R. D. nėra V. L. įmonės atstovas, nes jis žinojo, kad R. D. ir V. L. dirbo kartu ir girdėjo iš UAB „Ravitekos" darbuotojų, kuri taip pat yra Jonavoje, tame pačiame pastate, kur dirbo R. D., kad jie mokėdavo V. L. įmonei už obliavimo paslaugas, kurias atlikdavo R. D. žmonės.

G. L. perrašė ant lapo V. L. įmonės duomenis ir nusiuntė į UAB „Albruvą, kuri pagal atsiųstus duomenis 2006 m. spalio 30 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija ALB Nr. 000363 ir krovinio važtaraštį Serija ALB Nr. 000363 bei juose nurodė (kaip pageidavo R. D.) prekių pristatymo adresą,- (duomenys neskelbtini).

Kauno miesto apylinkės teismo prokuratūros 2008 m. spalio 27 d. nutarime baudžiamojoje byloje nurodyta, jog apklaustas liudytoju A. S. parodė, kad „darbai buvo įvairiausi, gamindavo dailylentes ir grindines lentas. Buvo matęs, kad mediena buvo pristatyta ir iš V. L. įmonės. Gamino terasines grindis iš ąžuolo, pušies ir maumedžio". V. L. apklaustas baudžiamojoje byloje patvirtino, kad sandėlyje matė ąžuolinius gaminius (grindines lentas).

Teismo posėdžio metu civilinėje byloje apklausti liudytojais atsakovo darbuotojai N. ir V. G. patvirtino faktą, jog padėjo atsakovui išvežti jo medieną iš sandėlio, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), o ąžuolo lentas paliko sandėlyje. Be to, liudytojas S. P. paaiškino, kad atvykus UAB „Albruva" nurodytu adresu, darbininkai jam patvirtino, kad čia atvyko, kad tai L. įmonė, kad jo laukia. Privažiavus automobiliui darbininkai pasakė, kad tai savininkas.

T.y. byloje pateikta pakankamai įrodymų patvirtinančių faktą, jog iš UAB „Albruva" užsakytos prekės buvo pristatytos atsakovo atstovui R. D. adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, visiškai jų nevertino, dėl ko priėmė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad R. D. buvo atsakovo atstovas, kad prekės buvo tiekiamos su V. L. žinia ir, kad jis jas gavo.

Atsakovo savininko V. L. atsiliepimas į apeliacinį skundą paduotas praleidus nustatytą 20 terminą, todėl atsisakyta jį priimti ( 2 t. b. l. 16-17).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ( LR CPK 320 str. 2d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliantas nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.

Pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, kat. 2.4.3.7; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, kat. 114.11; 121.21; 128.2 ir kt.). Taigi, teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu.

Nagrinėjamu atveju ieškovo (apelianto) reikalaujama priteisti iš atsakovo 16 488,91 Lt skola už prekes kildinama iš pirkimo-pardavimo sandorio kaip sudaryto per atstovą pasekmių (CK 2.133 str. 2 ir 9 d.). Pagal CK 1. 70 str. 2 d. juridinių asmenų vardu sandorius sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai. Pirkimas-pardavimas, t. y. dvišalis sandoris, kuriam būtina abiejų šalių valia bei daikto perdavimas pirkėjui ( CK 6. 309 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį pakankamai argumentuotai pateikė įrodymų analizę ir vertinimą, pagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė, kad prekės (ąžuolinės lentos) buvo tiekiamos su V. L. žinia, kad atsakovas jas gavo ir kad atsakovo įmonė buvo atstovaujama kito asmens (R. D.). Tiek iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių, tiek iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 22-398-293-08 medžiagos ( 2008-10-27 nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, 2008-06-02, 2008-10-01 Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadų, liudytojų apklausos protokolų matyti, kad ieškovo direktorius A. S. su atsakovo savininku V. L. dėl prekių pirkimo nesitarė, prekės iškrautos ne atsakovo sandėliuose, 2006-10-30 krovinio važtaraštyje ALB Nr. 000363, įrašą apie krovinio gavimą parašė ne atsakovo savininkas V. L., ar parašas yra jo atsakyti nebuvo galimybės, kad krovinį iš pervežėjo priėmė atsakovo savininkas V. L. byloje nėra įrodymų, nes iš trečiojo asmens atstovo S. D. bei liudytojų V. N., V. G., V. P. paaiškinimų matyti, kad krovinį pristatė S. D. įmonės vairuotojas V. P. ieškovo užsakymu ir ieškovo nurodytu adresu - į (duomenys neskelbtini), kam krovinį pridavė asmens tapatybės netikrino, V. L. įmonės sandėliai yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) (1 1 t. b. l. 166, 185 ). 2006-10-30 krovinio važtaraštis ALB Nr. 000363 ( 1 t. b. l. 14-15) išrašytas krovinio gavėju nurodant atsakovą, o ne jo atstovą. V. L. neigia pasirašęs minėtą važtaraštį, neigia davęs sutikimą veikti jo įmonės vardu, ieškovas atsakovo įmonės rekvizitus gavo iš R. D., kuris buvo pažįstamas su V. L., atsakovo įmonėje nedirbo.

Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovas buvo įgaliojęs kitą asmenį veikti atsakovo vardu, kaip to reikalauja CK 2. 136 str., 2. 140 str. nuostatos. Iš bylos aplinkybių matyti, kad prekių kiekis, kaina pakankamai didelė. Ieškovas - pelno siekiantis juridinis asmuo kaip pakankamai rūpestingas ir apdairus asmuo tokioje situacijoje - jeigu sandoris sudaromas per atstovą, turėjo teisę reikalauti pateikti įgaliojimą (CK 2. 143 str.), tačiau šia teise nepasinaudojo, veikė savo rizika. Iš šalių paaiškinimų byloje matyti, kad ieškovo atstovas atsakovo nepažinojo, jo nematė, su juo nebendravo, nesidomėjo įmonės veikla, dėl medienos pardavimo tarėsi su R. D., todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, kad V. L. ir R. D. buvo pažįstami, nėra pakankama pripažinti faktui, jog R. D. veikė kaip atsakovo atstovas. Baudžiamojoje byloje aplinkybė, kad V. L. bendradarbiavo su R. D. tapo žinoma tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ir ši aplinkybė ieškovo atstovui A. S. negalėjo būti žinoma darant žodinius susitarimus su G. L. ir R. D. dėl medienos pardavimo.

Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad iš UAB „Albruva" užsakytos prekės buvo pristatytos atsakovo atstovui R. D. adresu: (duomenys neskelbtini), kad R. D. ir G. L. savo konkliudentiniais veiksmais UAB „Albruva" atstovui A. S. davė suprasti, jog R. D. yra V. L. individualios įmonės atstovas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nesirėmė įtariamųjų G. L. ir R. D. apklausomis, nes įtariamieji neįspėjami apie atsakomybę už melagingų parodymų teikimą, jų neapklausęs liudytojais, neišanalizavęs jų paaiškinimų, negalėjo visapusiškai įvertinti bylos faktinių aplinkybių visumos ir priimti pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl per atstovą sudaryto sandorio pasekmių taikymo atsakovo atžvilgiu, nepagrįsti. Ieškovas buvo atstovaujamas advokatės V. Gražulytės, šalies pareiga įrodyti aplinkybes bei pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 178, 179 str.). Iš teismo posėdžių protokolo (1 t. b. l. 164-168) matyti, kad ieškovas apklausti liudytojais minėtų asmenų neprašė. Iš bylos medžiagos matyti, kad įtariamieji G. L. ir R. D. nedirbo atsakovo įmonėje, jokių rašytinių jo įgaliojimų veikti atsakovo vardu neturėjo, atsakovo savininkas V. L. su ieškovu dėl medienos pirkimo nesitarė, neigia ją pirkęs iš ieškovo, neigia pasirašęs krovinio važtaraštyje, kitų įrodymų patvirtinančių krovinio gavimą atsakovo vardu byloje nėra. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje atliktas V. L. pareiškimo pagrindu. Įtariamųjų G. L. ir R. D., kaip turinčių priešingą teisinį suinteresuotumą baudžiamosios bylos baigtimi, parodymai kelia abejonių, todėl 1-osios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.), todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Albruva“, įmonės kodas 124637939 6, 75 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų išsiuntimu, valstybei, įmokos kodas 5660.